- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-11
- Bylos Nr.
- AN2-46-885/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-39-3-00059-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Arūnas Bartkus
- Pareiškėjas
- IĮ „G“, R. O.
- Advokatai
- Dainius Dargevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų IĮ „G“ bei R. O. (R. O.) atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus (toliau – ir atstovas) skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria buvo netenkintas atstovo skundas ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Institucija) 2024 m. rugsėjo 23 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. MD-VM00-ANR_N-1640-2024 paliktas galioti nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Institucijos 2024 m. rugsėjo 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje A. H. (A. H.) pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 211 straipsnio 1 dalyje ir 515 straipsnio 1 dalyje bei jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda bei pritaikyta administracinio poveikio priemonė – prekės, kuri buvo nusižengimo dalykas ir priemonės (vilkiko „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir krovinio (15 500 kg autodalių)) konfiskavimas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. nutartimi atmestas atstovo skundas dėl Institucijos 2024 m. rugsėjo 23 d. nutarimo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
3. Skunde prašoma panaikinti skundžiamą nutartį ir panaikinti vilkiko „Volvo“, registracijos liudijimo ir autodetalių krovinio konfiskavimą, R. O. grąžinti vilkiką „Volvo“, registracijos liudijimą, o IĮ „G“ – autodetalių krovinį.
3.1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, ANK nuostatomis ir tarptautiniais teisės aktais, atstovas akcentuoja, kad skundžiama nutartis dėl vilkiko „Volvo“ ir jo registracijos liudijimo bei autodetalių krovinio konfiskavimo yra neteisėta, nepagrįsta, išimtinai paremta prielaidomis, todėl turi būti šalinama iš formuojamos jurisprudencijos. Nutartis yra priimta tik formaliai ir paviršutiniškai, neįvertinus bylos aplinkybių ir neatsižvelgiant į ypatingai reikšmingų aplinkybių visumą bei nuosekliai formuojamą teismų praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Pažymima, kad nors pažeidimą padaręs asmuo buvo nubaustas, tačiau nei R. O., nei IĮ „G“ niekaip nebuvo susijusi su šiuo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas be jokių argumentų padarė išvadą, kad šie asmenys žinojo, jog transporto priemonė ir detalės bus gabenamos per Baltarusiją. Tačiau matyti, kad vilkikas „Volvo“ buvo su Prancūzijos valstybiniais numeriais, kuriais nei per Rusijos Federacijos, nei Baltarusijos Respublikas negalima vykti. Tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino. Nors vairuotojas paaiškino tam tikras aplinkybes šioje dalyje, tačiau jį būtina iškviesti į teismo posėdį tam, jog būtų nustatyta kieno valia A. H. vyko per valstybių sieną.
3.3. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, šiuo atveju nėra įrodyta R. O. valia vilkiką gabenti per Baltarusiją. R. O. nesiėmė jokių veiksmų išgabenti vilkiką, nes ši transporto priemonė turėjo Prancūzijos valstybinius numerius, turėjo SDK kodą, vilkikui nebuvo pradėta eksporto procedūra, todėl akivaizdu, jog konfiskavimas yra nepagrįstas. R. O. nežinojo, jog vilkikas bus gabenamas per Rusijos Federaciją. Vien tik tai, kad šį vilkiką įsigijo Kazachstano pilietis savaime nereiškia, jog jis vilkiką gabens per Rusiją.
3.4. Akcentuojama, kad puspriekabė buvo grąžinta, taigi matyti, jog ta pati teisės norma vienam asmeniui yra taikoma vienaip, o kitam – kitaip. Vilkikai su Europos Sąjungos registracijos numeriais negali vykti per Rusiją ar Baltarusiją, taigi pirmosios instancijos teismas tiesiog padarė prielaidą apie tai, kad R. O. nuosavybės teise priklausantis vilkikas iš esmės bus gabenamas per Rusija. Vien tai, jog konkretūs asmenys rengėsi atlikti neteisėtus veiksmus savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog R. O. šios aplinkybės buvo žinomos. Be to, R. O. niekada nebuvo baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus, taip pat ir niekada nėra turėjęs panašaus pobūdžio ginčų apie panašaus pobūdžio pažeidimus.
3.5. Pabrėžiama, kad ANK 211 straipsnis nenumato gabenamų prekių konfiskavimo, o kelio poste sulaikius neuždraustas prekes niekada nebūtų taikomas jų konfiskavimas. Autodetalės nėra uždrausta prekė ir jai gali būti taikoma eksporto procedūra, t. y. nusižengimo padarymo metu autodetalių gabenimas per Rusiją ir Baltarusiją nebuvo draudžiamas. IĮ „G“ savo laisva valia neįforminusi eksporto procedūrų prekių negabeno, todėl konfiskavimas yra visiškai neadekvati priemonė, kadangi nėra įrodyta, jog su šiais veiksmais kažkokiu būdu susijusi ir įmonė. Dėl to manytina, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės ir proceso teisės pažeidimas, turėję įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo IĮ „G“ ir R. O. įgalioto atstovo skundą atmesti bei skundžiamą nutartį palikti galioti nepakeistą.
4.1. Institucija nurodo, jog automobilių detalių konfiskavimas buvo pritaikytas nustačius, kad krovinys yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 515 straipsnio 1 dalyje, dalykas. Byloje nustatyta, jog A. H., atstovaudamas Rusijos Federacijoje įsisteigusią kelių transporto įmonę OOO „B“ bei transportuodamas prekes Europos Sąjungos teritorijoje, pažeidė 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 nuostatas, taip pat šis asmuo negalėjo vykdyti krovinių vežimo Sąjungos teritorijoje, kadangi tai yra draudžiama 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006. Teismo posėdyje apklausto A. I. (A. I.) parodymai patvirtina, kad IĮ „G“ pati nusamdė vežėją, kuriam draudžiama vykdyti krovinių vežimus keliais Sąjungos teritorijoje, ir tokiu būdu prisidėjo prie nusižengimo įvykdymo. Be to, šio asmens parodymai patvirtina, kad prekių pirkimo dokumentų nebuvo ir jokios sąskaitos nebuvo išrašytos. Dėl to spręstina, jog IĮ „G“ sąsajos su neteisėtais A. H. veiksmais yra įrodytos.
Šalies argumentai
4.2. A. I. paaiškinimai taip pat patvirtina, jog automobilių detalių krovinys buvo gabentas į Kazachstaną. Šią aplinkybę patvirtina ir eksporto deklaracija (duomenys neskelbtini), kurioje deklaruota gabenama į Kazachstano Respubliką puspriekabė „Schmitz“. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad vilkikas „Volvo“, kuriuo buvo tempiama puspriekabė bei ja vežamas automobilių detalių krovinys į Kazachstaną, pats ta kryptimi nevyko. Taip pat atsižvelgtina į aplinkybes, kad vilkiko gabenimas iš Lenkijos į Kazachstaną buvo slepiamas, o Lietuvos Respublikos muitinei buvo pateikti klaidinantys dokumentai, bandant sukurti įspūdį, jog šis vežimas vykdomas Lietuvos vežėjo UAB „S“, nors A. H. pats prisipažino, kad jis minėtoje įmonėje nedirba.
4.3. Institucijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad minėtais apgaulingais veiksmais buvo siekiama išgabenti eksportuojamą iš Sąjungos vilkiką į kitą valstybę (Kazsachstaną) per Rusijos Federaciją, taip pažeidžiant tarptautines sankcijas. Šias tarptautines sankcijas buvo siekiama apeiti apgaulės būdu, t. y. teikiant objektyvios tikrovės neatitinkančius dokumentus.
Šalies argumentai
4.4. Pažymima, kad Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija, atsakydama į Europos Sąjungos nustatytas nurodytų valstybių vežėjams taikomas sankcijas, riboja Europos Sąjungos vežėjų krovinių vežimo veiklą savo teritorijose, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šį vežimą vykdė Europos Sąjungos vežėjas, kuris iš šio vežimo gauna naudą. Priešingai, rasti CMR važtaraščiai rodo, kad vežimą vykdė Rusijos Federacijos vežėjas OOO „B“. Institucijos teigimu, tokios sankcijų apėjimo schemos yra plačiai naudojamos, nes vykdant gabenimą per Turkiją, ženkliai, net iki kelių kartų, pabrangsta transportavimo išlaidos. Tie transporto priemonių pirkėjai, kurie suinteresuoti ekonomiškesniu maršrutu, negali nežinoti, kokiu maršrutu važiuos jų įsigytos transporto priemonės, nes jiems tenka transportavimo kaštai. Dėl to pagrįstai nustatyta, jog konfiskuoto vilkiko savininkas veikė pagal iš anksto susiformavusią tyčią, siekdamas apeiti gabenamai prekei taikomus draudimus.
4.5. Pabrėžiama, kad puspriekabė nebuvo konfiskuota dėl to, nes jai buvo įforminta eksporto deklaracija, jos gabenimas nusižengimo metu nebuvo draudžiamas. Priešingas sprendimas yra priimtas kitų prekių – vilkiko, kuris buvo ir nusižengimo dalykas, atžvilgiu, vertinant tai, kad nei autodalys, nei vilkikas nebuvo pateikti muitinės kontrolei, jiems neįformintos eksporto deklaracijos, buvo nuslėptas jų eksporto faktas, automobilių detalės vyko be jokių įsigijimo dokumentų. Dėl to buvo pagrįstai nuspręsta taikyti konfiskavimą vilkiko ir vežto krovinio (automobilių detalių) atžvilgiu ir netaikyti puspriekabės atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti vilkiką „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su registracijos liudijimu bei autodetalių krovinį bei yra prašoma minėtus daiktus grąžinti savininkams R. O. bei IĮ „G“, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).
5. Visų pirma pasisakytina dėl apeliacinio skundo argumento, jog šioje byloje yra būtina į teismo posėdį kviesti A. H. ir apklausti šį asmenį dalyje dėl priežasties, kodėl A. H. vyko per valstybės sieną. ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų yra nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus ANK 651 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas išimtis. Aptariamu atveju skunde nenurodytos jokios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą pripažinti, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Priešingai, įvertinus apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, pastebėtina, kad apeliantas pateikia iš esmės analogiško pobūdžio teiginius ir argumentus, dėl kurių jau buvo pasisakyta skundžiamoje nutartyje, o A. H. tariamai būtiną apklausą nurodo kaip vieną iš papildomų duomenų šaltinių, kurie galimai pagrįstų apelianto poziciją (nors, kaip pripažįstama skunde, apie tam tikras aplinkybes A. H. jau yra pateikęs paaiškinimus). Pažymėtina, kad iš esmės neprivaloma surinkti visus įmanomus duomenis, pagrindžiančius vieną ar kitą aplinkybę, jeigu bylos medžiagoje esanti objektyvių duomenų visuma jau patvirtina tam tikrus argumentus. Pats duomenų rinkimo procesas nėra savitikslis, jis negali būti begalinis, kadangi turi būti surinkta tiek duomenų, kad būtų išaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas bei motyvuotas sprendimas bylos pabaigoje. Dėl to vertintina, kad apelianto prašymas nėra pakankamas pagrįsti šios bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, dėl ko yra atmetamas.
6. Kaip yra matyti iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, A. H. nubaustas pagal ANK 211 straipsnio 1 dalį ir 515 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde neginčijamas sprendimas patraukti minėtą asmenį administracinėn atsakomybėn, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio aspekto plačiau nepasisako. Apeliantas kelia klausimą tik dėl vilkiko „Volvo“ ir autodetalių krovinio konfiskavimo valstybės nuosavybėn pagrįstumo ir teisėtumo.
7. ANK 515 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už šio straipsnio 1-2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas administracinio nusižengimo padarymo įrankio, priemonės, taip pat prekių arba lėšų, kurios buvo nusižengimo dalykas ar veiklos rezultatas, konfiskavimas.
8. Turto konfiskavimas – administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda gali paskirti teismas. Tai priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal ANK 29 straipsnio 1 dalį, konfiskuotinas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus ANK 29 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus, t. y. jeigu: 1) perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims asmuo žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti; 2) turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai arba artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas, gautas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimo apribojamas nustatant papildomai įrodinėtinas tokio konfiskavimo sąlygas atitinka konstitucinę jurisprudenciją ir teismų praktiką, pagal kurią ne pažeidėjui priklausantis turtas negali būti konfiskuojamas be jokių apribojimų. Iš aptarto seka, kad pagal ANK 29 straipsnį, ne pažeidėjui priklausantis turtas (taip pat ir transporto priemonė ar ja gabenti daiktai) gali būti konfiskuojamas tik nustačius minėtas papildomas sąlygas, kurios riboja turto savininkui (ne pažeidėjui) priklausančio turto konfiskavimą.
9. Sprendžiant ne administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės konfiskavimo klausimą yra būtina nustatyti bent vieną ANK 29 straipsnio 4 dalyje numatytą sąlygą. Tik nustačius teisinį turto konfiskavimo pagrindą galima, o tam tikrais atvejais ir būtina, vertinti tokio konfiskavimo proporcingumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-976/2018).
10. Byloje yra nustatyta, kad vilkikas „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. O. – šią aplinkybę patvirtina PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog naudotas vilkikas „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), už 15 000 Eur dydžio sumą R. O. įsigytas iš paslaugų bendrovės „AH“.
11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ANK 29 straipsnio 4 dalies nuostatų, kadangi vilkiko „Volvo“ savininkas R. O. nežinojo ir negalėjo žinoti apie A. H. siekį šią transporto priemonę gabenti per Baltarusiją ir (ar) Rusiją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Kaip nustatyta anksčiau, aptariamas vilkikas „Volvo“ nuosavybės teise priklauso R. O., tačiau bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad bylai aktualiu laikotarpiu šią transporto priemonę vairavo A. H.. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad R. O. yra kokiais nors santykiais susijęs su A. H. ar UAB „S“, kurioje dirbo A. H.. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą pirmosios instancijos teisme R. O. nurodė, kad vilkikas turėjo būti per Turkiją gabenamas į Kazachstaną jo pažįstamo asmens, tačiau nėra duomenų, kad minėtas asmuo būtų buvęs būtent A. H.. Kaip matyti iš A. H. 2024 m. balandžio 29 d. pateikto pasiaiškinimo, vilkiką „Volvo“ jis paėmė iš kaupimo aikštelės, jam pasakė važiuoti ir jis išvyko. Taigi ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nepatvirtino R. O. teiginių, jog jis turėjo atgabenti vilkiką „Volvo“ į Kazachstaną vykdamas per Turkiją. Dėl to sutiktina su skundžiamos nutarties išvadomis, jog abejotina, kad R. O., būdamas apdairiu, rūpestingu transporto priemonės (vilkiko) savininku, būtų ją patikėjęs nepažįstamiems asmenims nežinomiems vežimams atlikti. Net ir tuo atveju, jeigu minėti asmenys būtų tarpusavyje pažįstami ir R. O. būtų A. H. patikėjęs vilkiko pervežimą į Kazachstaną per Turkiją, lieka neaišku, kodėl ši transporto priemonė buvo vežama būtent per Lietuvos teritoriją. Papildomai pažymėtina, jog nors apeliaciniame skunde teigiama, kad vilkikas „Volvo“ būtų buvęs konfiskuotas Baltarusijoje arba Rusijoje dėl turimų prancūziškų registracijos numerių, atkreiptinas dėmesys, kad iš tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (duomenys neskelbtini) matyti, jog vežėju nurodoma RAB „B“, kuri registruota (duomenys neskelbtini), t. y. Rusijoje, kas verčia abejoti pateikta pozicija, jog Rusijos teritorijoje būtų konfiskuota transporto priemonė, kuria Rusijos įmonė vykdė tarptautinio transporto paslaugas. Dėl to šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
12. Apeliantas taip pat teigia, jog vilkiko „Volvo“ konfiskavimas neteisėtas papildomai ir dėl to, nes puspriekabė „Schmitz“ buvo grąžinta savininkui, nors taip pat dalyvavo nagrinėjamoje situacijoje. Šioje dalyje pažymėtina, kad priešingai nei dėl vilkiko „Volvo“ ar gabentų autodetalių, kartu su šia priekaba buvo pateiktas Eksporto lydimasis dokumentas, taip pat Kelių transporto priemonės, skirtos prekėms pervežti su muitinės plomba, patvirtinimo sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini) bei PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), įrodanti T. O. nuosavybės teisę į minėtą transporto priemonę, t. y. nėra pagrindo teigti, jog puspriekabe „Schmitz“ buvo pažeistos ANK 211 ar 515 straipsnių nuostatos, taigi nėra ir pagrindo turto konfiskavimui. Vien tik tai, kad dėl šios transporto priemonės buvo priimtas kitoks sprendimas, savaime nereiškia, kad jis neteisėtas ar prieštaraujantis formuojamai teismų praktikai, priešingai nei teigia apeliantas.
13. Nors apeliaciniame skunde yra teigiama, kad autodetalių krovinys, kuris buvo gabenamas vilkiku „Volvo“ nėra uždrausta prekė ir jai gali būti taikoma eksporto procedūra, pastebėtina, kad byloje esantys duomenys šią versiją paneigia. Iš UAB „T“ 2024 m. balandžio 22 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pirkėjui IĮ „G“ už 4 655 Eur dydžio suma ši įmonė pardavė naudotų automobilių detales, kurios sutarties priede yra detalizuojamos. Vis dėlto, Vilniaus teritorinė muitinė 2024 m. gegužę kreipėsi į šią įmone su prašymu pateikti papildomą informaciją, susijusią su minėta PVM sąskaita-faktūra. Iš 2024 m. birželio 10 d. UAB „T“ atsakymo matyti, kad UAB „T“ neužsiima lengvųjų automobilių detalių pardavimu, neišrašė sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir neturi tokiu numeriu kažkam išrašytos sąskaitos, taip pat niekada rusų kalba nerašo sąskaitų ar jų specifikacijų. Tuo tarpu iš 2024 m. balandžio 22 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ji iš dalies užpildyta rusų kalba (nurodant pirkinio bendrą pavadinimą), o įsigytų naudotų lengvojo automobilio dalių specifikacija yra surašyta išimtinai rusų kalba. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti UAB „T“ pateikto atsakymo patikimumu, dėl to kyla pagrįstos abejonės dėl 2024 m. balandžio 22 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. TR-1842 duomenų tikrumo.
14. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nors autodetalių gabenimas bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo draudžiamas, tačiau jų gabenimu iš esmės siekta sustiprinti klaidingą išvadą, jog neteisėtai gabenamas tik detalių krovinys, bet ne vilkikas, kas suteikia pagrindą šį krovinį laikyti priemone, palengvinančią neteisėtą vilkiko gabenimą bei ANK 515 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą. Be to, aptariamu atveju dėl minėto krovinio, kaip ir dėl vilkiko „Volvo“, nebuvo parengta eksporto deklaracija, taip pat šis krovinys nebuvo pateiktas muitinės įstaigai bei nėra aiškus krovinio kilmės šaltinis. Dėl to darytina išvada, kad IĮ „G“, kuri nurodoma kaip autodetalių savininkė, privalėjo užtikrinti teisėtą jų pervežimą, tačiau to nepadarė. Vien tik tai, kad dėl neteisėtų veiksmų kilo neigiamos pasekmės, savaime nepadaro sprendimo konfiskuoti autodetales neteisėto ar nepagrįsto.
15. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas ir teisėtai konfiskavo vilkiką „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su registracijos liudijimu bei 15 500 kg autodalių krovinį. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą nutartį skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
pareiškėjų IĮ „G“ ir R. O. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.