Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-08-25 · Civilinė byla Nr. 2-2199/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-25
Bylos Nr.
2-2199/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Vytas Milius
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Alio“
Civilinės bylos Nr. 2-2199/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 101.; 122.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alio“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo akcinės bendrovės „Alio“ panaikinti teismo paskirtą nuobaudą civilinėje byloje Nr. B2-5779-431/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB “Alio” kreipėsi į teismą ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „DND.LT“. Nurodė, kad atsakovas už ieškovui suteiktas paslaugas liko skolingas 4347,51 Lt sumą. Ieškovas kreipėsi į atsakovą su reikalavimu dėl skolos padengimo, tačiau atsakovas neatsiskaitė, todėl ieškovas prašo iškelti atsakovui bankroto bylą.

Atsakovas UAB „DND.LT“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas iš ieškovo niekada nebuvo užsakęs paslaugų, kurias ieškovas mini ieškinyje. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, be to, ieškovas ieškinį paduoda jau antrą kartą, nors Vilniaus apygardos teismas jo ieškinį atsakovui civilinėje byloje Nr. B2-8029-565/2010, atmetė. Todėl atsakovas prašo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartimi bankroto bylą atsakovui atsisakė iškelti ir tenkino atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo. Teismas įvertinęs atsakovo turimą ir į balansą įrašytą turtą bei realių atsakovo pradelstų kreditoriams įsipareigojimų santykį, konstatavo, jog nėra pagrindo atsakovui iškelti bankroto bylą. Pabrėžė, jog ieškovas jau anksčiau bandė inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui, kuris buvo reiškiamas tuo pačiu pagrindu, tačiau bankroto bylą atsakovui buvo atsisakyta iškelti tuo pagrindu, jog nebuvo nustatytas įmonės nemokumas. Pažymėjo, kad ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas neatitinka faktinių ginčo aplinkybių bei neproporcingai pažeidžia atsakovo teises, nes priėmus ieškovo ieškinį jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas visas atsakovo turimas turtas. Todėl tokią situaciją, kai siekiant išsiieškoti skolą, pakartotinai ieškovas kreipėsi į teismą dėl bankroto proceso skolininkams iniciavimo, teismas vertintino kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir ieškovui UAB „Alio“ skyrė 1000 Lt baudą.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Alio“ kreipėsi į teismą prašymu dėl teismo baudos panaikinimo. Nurodė, kad kreipdamasis į teismą ieškovas vadovavosi LR Konstitucijos 30 str., bei CPK 5 str. 1 d., kur numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pažymėjo, jog įstatymas nedraudžia kreditoriui pakartotinai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė yra nemoki ir neatsiskaitė su kreditoriumi. Todėl ieškovas, susipažinęs su atsakovo skolų dinamika viešai skelbiamose informacinėse sistemose, nustatė, kad atsakovas turi finansinių sunkumų su apyvartinėmis lėšomis, ir antrą kartą kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Ieškovas nesutiko su teismo teiginiu, kad kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skirtas ne pavienių kreditorių interesų patenkinimui. Teismo nurodyti kiti kreditoriaus teisių gynimo būdai nėra veiksmingi, nes prisiteisus skolą (o tai gali trukti ne vienerius metus), jos atgavimas iš nemokios bendrovės gali būti neįmanomas, o prisiteisimas gali pareikalauti dar papildomų išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 29 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl teismo paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis panaikinimo. Pažymėjo, jog skirdamas ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas visų pirma atkreipė dėmesį, kad ieškovui antrą kartą kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, ieškovas jau žinojo, kad atsakovas ieškovo skolos nepripažįsta, t.y. ją ginčija. Todėl, tarp šalių buvo ir yra kilęs ginčas dėl pačios ieškovo reikalavimo teisės į atsakovą. Ir jau vien šis faktas sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog ieškovo pakartotinis kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo inicijavimo atsakovui nėra tinkamas savo pažeistų teisių gynimas, o piktnaudžiavimas savo teisėmis reiškiant nepagrįstą ieškinį, nes teisminėje praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tuo atveju, kai skolininkas ginčija piniginę prievolę kreditoriui, klausimas dėl reikalavimo dydžio ir fakto turi būti sprendžiamas ne bankroto bylos kėlimo stadijoje, o bendra ieškinio teisenos tvarka. Nurodė, jog įstatymas kreditoriui suteikia teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo esant LR Įmonių bankroto įstatymo 4 str. 2 p. numatytai sąlygai – kai įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų. Tačiau įstatymas nenumato, kad bankroto bylos iškėlimą galima būtų inicijuoti tuo pagrindu, jog iš viešai prieinamų duomenų galima spręsti, kad įmonės finansinė būklė yra vidutinio ar mažo kreditingumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Alio“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d, nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

Vadovaujantis teismų praktika įsiskolinimo dydis gali būti toks pats kaip ir kreipiantis pirmą kartą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsiradusios naujos aplinkybės dėl įmonės nemokumo suponuoja galimybę kreditoriui pakartotinai kreiptis į teismą. Ieškovas susipažinęs su atsakovo skolų VSDFV dinamika nuo 2011-02-04 iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįstengdamas padengti skolų VSDFV, turi sunkumų su apyvartinėmis lėšomis. Byloje dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui yra pateikti visi įrodymai, kurie neginčytinai patvirtina sutartinių teisinių santykių tarp bylos šalių buvimą. Aptariamu atveju rašytinės paslaugų sutarties šalys sudaryti neprivalėjo, kadangi jos ilgai bendradarbiavo ir ieškovui nekilo abejonių dėl atsakovo sąžiningumo.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo mokumo, vadovavosi pastarojo pateiktais dokumentais bei argumentais. Teismas bankroto byloje turi būti aktyvus ir privalėjo paskirti žodinį teismo posėdį, kas būtų sudarę galimybių ieškovui pateikti paaiškinimus bei paneigti atsakovo pareikštus kaltinimus dėl procesinių teisių pažeidimo.Atsakovo pateikta nuomonė dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nėra pagrįsta jokiais konkrečiais įrodymais. Ieškovo nuomone, atsakovas tokiu būdu bando suklaidinti teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Vienas iš CPK 2 str. įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Priešingu atveju piktnaudžiaujančiai procesinėmis teisėmis šaliai pasekmės numatytos CPK95 straipsnio 1 dalyje: šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalis įgalina teismą piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atveju skirti baudą.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo UAB „Alio“ prašymas panaikinti jam skirtą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

CPK 95 str. 1 d. numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, jog ieškovas UAB „Alio“ nepagrįstu ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „DND.LT“ į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi ne du, o tris kartus ir visus šiuos kartus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d., 2011 m. vasario 2 d. ir 2011 m. birželio 17 d. nutartimis buvo atsisakyta iškelti atsakovui UAB „DND.LT“ bankroto bylą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog ĮBĮ nenumato, kad atsiradus naujoms aplinkybėms dėl įmonės nemokumo pakartotinai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei neleidžiama. Ieškovas naujai paaiškėjusią aplinkybę įvardina duomenis, kurie yra patalpinti VSDFV internetiniame tinklalapyje, skyriuje, kuriame pateikiama informacija apie draudėjų socialinio draudimo įmokų, baudų bei delspinigių skolas. Nurodo, jog 2011 m. gegužės duomenimis atsakovas turi įsiskolinimą VSDFV, o tai, ieškovo teigimu, įrodo, jog atsakovas turi sunkumų su apyvartinėmis lėšomis bei patvirtina, kad atsakovas yra faktiškai nemokus. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas nenurodė, sumos, kurią atsakovas yra skolingas VSDFV ir kuri sudaro pagrindą, kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, iškelti atsakovui bankroto bylą. Patikrinus ieškovo pateiktą informaciją, iš VSDFV internetinio puslapio matyti, jog atsakovo skola VSDFV biudžetui sudaro 158 Lt. Taigi, nustatyti duomenys patvirtina, kad 158 Lt skola, negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios gali būti keltina atsakovui bankroto byla. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutarties motyvų dėl nustatytos atsakovo finansinės padėties, tačiau nurodo, jog 158 Lt suma nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo įmonė yra nemoki. Todėl toks ieškovo elgesys, kai jis žinodamas, jog iš esmės nėra naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas iškelti atsakovui bankroto bylą, pareiškia ieškinį teisme dėl bankroto bylos iškėlimo, kurį grindžia tapačiais duomenimis, laikytinas piktnaudžiavimu procesine teise kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 18 d. ir 2011 m. birželio 17 d. nutartimis konstatavo, jog pagal įmonės finansinius duomenis nėra pagrindų pripažinti įmonės nemokumą, ieškovo trečiasis pakartotinis kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, praėjus tik trims mėnesiams ir nenustačius jokių naujų įmonės nemokumo aplinkybių, vertintinas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas teise, pažeidžiantis kitos šalies interesus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas visus kartus nesąžiningai pareikšdamas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, piktnaudžiavo konstitucine teise kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas jam pagrįstai skyrė 1 000 Lt bauda, numatytą CPK 95 str. 2 d.

Atskirojo skundo argumentai, susiję su reikalavimo pagrįstumu, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl teismo nuobaudos panaikinimo, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė ieškovo UAB „ALIO“ prašymą panaikinti paskirtą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė BukavinienėKazys KailiūnasVytas Milius