Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Ž. S. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad sukėlė fizinį skausmą, o būtent: 2015 m. spalio 25 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia vieną kartą delnu sudavė savo vyrui J. S. į veidą ir tuo nukentėjusiajam J. S. sukėlė fizinį skausmą.

Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 11 d. nuosprendžiu Ž. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms pakeisti: nutraukti baudžiamąją bylą vadovaujantis BK 37 straipsniu ir atleisti Ž. S. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Skunde pažymima, kad iš bylos duomenų matyti, jog kreipdamasis į policiją ir ne kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. S. nurodė, kad jo žmona Ž. S. sudavė jam vieną kartą delnu į veido sritį ir jis pajuto fizinį skausmą. Teisme J. S. negalėjo patvirtinti savo nuoseklių parodymų, nes yra išvykęs dirbti į užsienį.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja O. P. parodė, jog konflikto metu Ž. S., priėjusi prie jos brolio, jam vieną kartą delnu sudavė į veidą. Kur tiksliai Ž. S. pataikė, ji nežino, nes viskas įvyko labai staiga. Teisme O. P. patvirtino, kad tai buvo ne smūgis, o pliaukštelėjimas, kad brolis jokiu skausmu nesiskundė. Liudytoja B. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konflikto metu Ž. S. vieną kartą ranka, delnu ar kumščiu (ji nepastebėjo), sudavė jos anūkui J. S. į veidą, tačiau kur tiksliai pataikė, nepastebėjo. Teisme ši liudytoja parodė, kad jokių suduotų smūgių ji nematė, paraudimo J. veide nepastebėjo, J. skausmu nesiskundė.

Prokurorės manymu, teismo išteisinamasis nuosprendis pagrįstas nekritiškai įvertintais įrodymais ir nemotyvuotu kaltinančių įrodymų atmetimu. Nurodo sutinkanti, kad teismas teisingai konstatavo, jog skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, kad kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu – būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Tačiau kartu apeliantė mano, kad teismas neteisingai konstatavo, jog toks pojūtis turi būti taip išreikštas taip, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Dar kartą pažymi, kad J. S. nuosekliai nurodė, jog jis dėl suduoto smūgio patyrė fizinį skausmą, o dėl fizinio skausmo kreiptis į medikus nėra būtina, taip pat ne visais atvejais lieka paraudimai ar žymės ant žmogaus kūno po smūgio delnu sudavimo. Be to, apeliantės manymu, teismas nenustatė, kad J. S. kreipėsi į policiją vien keršydamas Ž. S. už jo įskundimą, pranešė apie jo atžvilgiu žmonos panaudotą fizinį įmurtą, patirtą skausmą, tuo siekdamas jai pakenkti, sukelti nepatogumų. Mano, kad nukentėjęs asmuo turi teisę bet kuriuo metu kreiptis į teisėsaugos institucijas ar apsispręsti iš viso į jas nesikreipti.

Apeliantė taip pat nurodo mananti, kad teismas neteisingai konstatavo, jog Ž. S. elgesys – sudavimas delnu vieną kartą sutuoktiniui – buvo jos gynybinė reakcija į analogiškus sutuoktinio veiksmus – jos užkliudymą petimi, nuo ko ji susivyravo ir atsitrenkė į sekciją. Pažymi, kad po smūgio savo vyrui sudavimo Ž. S. pati provokavo J. S. tęsti konfliktą sakydama jam „duok, duok“, tačiau J. S. jai nesudavė. Be to, J. S. nurimus ir atsisėdus valgyti, Ž. S. demonstratyviai išlipo pro langą ir pabėgo iš namų, taip toliau provokuodama savo vyrą tęsti konfliktą.

Prokurorės įsitikinimu, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu surinktus duomenis, į padarytos veikos pasekmes, žalos dydį, darytina išvada, kad kaltinamoji Ž. S. gali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Pažymi, kad BK 37 straipsnyje numatyta, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai egzistuoja tik formaliai. Taigi, jeigu veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ž. S. tyčia delnu sudavė vieną kartą savo vyrui J. S. į veidą, tuo sukeldama jam fizinį skausmą veide, sužalojimų savo veiksmais nepadarė, jokių kitų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus.

Apeliantės manymu, Ž. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektui, nukentėjusiajam didelio fizinio skausmo nesukėlė, jos padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėja prašė prokuratūros skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Sutikti su prokurorės teiginiais, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo.

Iš išteisintosios Ž. S. parodymų matyti, kad ji nuosekliai nurodė, jog po to, kai konflikto metu neblaivus sutuoktinis J. S. ją iškoneveikė necenzūriniais žodžiais ir eidamas pro šalį ją tyčia petimi pastūmė ir dėl to ji nugara atsitrenkė į sekciją, tuomet ji J. S. pastūmė nuo savęs ir jam delnu pliaukštelėjo į jo petį, bet ne į veidą. Tai, kad jis savo žmoną Ž. S. užkliudė petimi ir po to pastaroji jį pastūmė bei jam sudavė, ikiteisminio tyrimo metu parodė ir J. S. (31–32 b. l.). J. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (27–28, 31–32 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kai jis nurodė, kad jam pastūmus žmoną Ž. S., ji vieną kartą delnu sudavė jam į veidą, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytoja, J. S. sesuo O. P., (39–40, 43–44 b. l.), taip pat patvirtino liudytoja, J. S. močiutė B. R. (47–48, 51–52 b. l.). Tačiau apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja O. P. jau teigė tiksliai nemačiusi, į kurią vietą Ž. S. sudavė jos broliui J. S. –„gal per veidą, gal į kaklą, <...> kažkur aukštai“, taip pat pažymėjo mananti, kad „čia rimta nebuvo, ji pliaukštelėjo tik vieną kartą ir tiek“. Liudytoja O. P. taipogi parodė, kad jos brolis J. S. žodžiais užgauliojo savo žmoną Ž. S. ir jos motiną, o į pateiktus klausimus atsakė, kad po Ž. pliaukštelėjimo ji paraudimo brolio veide nematė, brolis niekuo nesiskundė, nesakė, kad jam skaudėtų. Po konflikto policijos niekas nekvietė, J. S. nusiraminęs valgė, niekuo nesiskundė (139 b. l.). Liudytoja B. R. teisme nurodė visų aplinkybių tiksliai neprisimenanti – „Ž. S. vyrui gal mostelėjo, gal pastūmė“. Analogiškai, kaip ir liudytoja O. P., parodė, kad J. S. nesiskundė skausmu, jokio paraudimo jo veide nebuvo (138 b. l.). J. S. į teisiamąjį posėdį neatvyko, pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir nurodė, jog Ž. S. atleidžia, jokių pretenzijų jai neturi. Taigi J. S. parodymų, kad Ž. S. būtų sudavusi jam į veidą ir savo veiksmais sukėlusi jam fizinį skausmą, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina. Nors, kaip skunde pažymėjo apeliantė, dėl fizinio skausmo kreiptis į medikus nėra būtina, taip pat ne visais atvejais ant žmogaus kūno po smūgio sudavimo lieka paraudimai, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad konflikto tarp J. S. ir Ž. S. metu toje pačioje patalpoje buvo ir J. S. sesuo bei močiutė, logiška manyti, kad jis pastarosioms būtų pasakęs, jog jam po Ž. S. suduoto smūgio skauda, kad jis jaučia fizinį skausmą, tačiau, kaip jau minėta, liudytojos O. P. ir B. R. analogiškai nurodė, kad J. S. nesakė, kad jam skaudėtų, niekuo joms nesiskundė, jokių žymių ant jo veido nesimatė, policijos niekas nekvietė (tam nebuvo pagrindo). Esant tokioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo išreikalautą ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą, kurioje J. S. buvo pranešta apie įtarimą, galėjus padaryti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Ž. S. elgesys – sudavimas vieną kartą delnu sutuoktiniui J. S., buvo jos gynybinė reakcija į analogiškus pastarojo veiksmus, be to, J. S. apie tai, kad Ž. S. jam sukėlė fizinį skausmą, galėjo pranešti keršydamas pastarajai už jo įskundimą policijai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog Ž. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir jai pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kolegijos įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad Ž. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis, kaip jau minėta, prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokurorės apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.