- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- I-6751-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Jolanta Malijauskienė, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kaberitas“
- Atsakovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Justina Rakauskaitė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kaberitas“ atstovams J. A. ir advokato padėjėjai Justinai Rakauskaitei, atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei V. B.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kaberitas“ skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Kaberitas“ (toliau – ir pareiškėja, Agentūra) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NMA, Agentūra) 2016 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. BRK-16 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę išmokėti pareiškėjai likusią paramos sumą – 38 952,67 Eur pagal pateiktus 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo prašymus; 3) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1–17).
Pareiškėja paaiškina, jog 2014 m. rugsėjo 19 d. pateikė paraišką dėl paramos skyrimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai” (toliau – ir Paraiška), kurioje pareiškėja teikė prašymą suteikti paramą vandens ir sniego pramogų parko įrengimui (toliau – ir Projektas). Paraiškoje be kitų duomenų buvo aprašytas ketinamas įgyvendinti Projektas, pateiktas Projekto įgyvendinimo planas su Projektui reikalinga įranga ir paslaugomis, įskaitant ir kiekvienos prekės/paslaugos kainas, o taip pat pateiktas tinkamų finansuoti Projekto išlaidų sąrašas. Skundžiamu sprendimu pareiškėja buvo informuota, jog atlikus užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir vadovaujantis ekspertizės metu surinktais duomenimis bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.8, 197.1.9 papunkčiais bei Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo 2014 metais taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 25, 26.1 ir 69 punktais netinkamomis finansuoti pripažintos ir nekompensuojamos 2015 m. rugpjūčio 24 mokėjimo prašymo 25 595,72 Eur išlaidos (12 797,86 Eur paramos suma (25 595,72 Eur x 50 proc. intensyvumas)) ir 2015 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo prašymo 52 309,62 Eur išlaidos (26 154,81 Eur paramos suma (52 309,62 Eur x 50 proc. paramos intensyvumas)), todėl pareiškėjai išmokama 58 813,38 Eur paramos suma vietoj prašytos 97 766,05 Eur paramos sumos. Pareiškėjos teigimu Skundžiamas sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes jis iš esmės yra grindžiamas vieninteliu ir pagrindiniu įrodymu, t. y. užsakomąja išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertize (toliau – ir Kainų ekspertizė). Sprendime nurodoma, jog Kainų ekspertizės metu buvo išnagrinėti tam tikri pareiškėjos Agentūrai pateikti dokumentai ir toliau nurodoma, kad Agentūra, vadovaudamasi Kainų ekspertizės metu surinktais duomenimis, nustatė, jog pareiškėjos Projektui įgyvendinti įsigytos įrangos, o konkrečiai konteinerinių parko aptarnavimo patalpų, slydimo figūros (mažas tramplynas), slydimo figūros (didelis tramplynas), slydimo figūros (parabolės forma), slydimo figūros („Wakerepublic vvakepark custom 240“), slydimo figūros (stačiakampė slydimo dėžė), slydimo figūros (vidutinis tramplynas), terasos, aptarnavimo paslaugų sistemos, sportinio inventoriaus, virtuvės įrangos, kubilo ir lauko baldų, atraminių bokštų tvirtinimo elementų ir blokų rinkos vertės skiriasi nuo verčių, kurios buvo deklaruotos pareiškėjos mokėjimo prašymuose. Skundžiamame sprendime nedetalizuojama, kas ir kada Kainų ekspertizę atliko, nenurodyta, kokių duomenų ir kokių dokumentų pagrindu Kainų ekspertizė buvo atlikta, o pati Kainų ekspertizė prie Skundžiamo sprendimo nėra pridėta. Atsižvelgiant į tai, kad Agentūra 2015 m. gruodžio 7 d. elektroniniu laišku ir 2015 m. gruodžio 16 d. elektroniniu laišku persiuntė pareiškėjai Ekspertinio konsultavimo ataskaitą, galima suprasti, kad būtent šia ataskaita Agentūra ir remiasi Skundžiamame sprendime, tačiau nei vienas iš šios Ekspertinio konsultavimo ataskaitos variantų neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nei Administravimo taisyklės, nei Europos Sąjungos teisės aktai, kurių pagrindu Administravimo taisyklės yra parengtos, nenumato konkrečių reikalavimų užsakomosios išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizei atlikti, pareiškėjos atstovai kreipėsi į Lietuvos turtą ir verslą vertinančių įmonių asociaciją (toliau – ir LTVVĮA) dėl išaiškinimo, kaip turėtų būti vertinamos UAB „Civitta“ parengtos ekspertinio konsultavimo ataskaitos, tarp kurių buvo pridėta ir pareiškėjai pateikta Ekspertinio konsultavimo ataskaita. LTVVĮA nurodė, jog UAB „Civitta“ parengtos ekspertinio konsultavimo ataskaitos prieštarauja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatoms, 2012 m. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo civilinėje teisenoje pripažįstamiems nekilnojamojo, kilnojamojo turto, verslo vertinimo, audito, įmonės apskaitos ir atskaitomybės ekspertizės principams. Šios ataskaitos buvo pateiktos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kuri nurodė, kad minėtos ataskaitos iš esmės turi turto vertinimo požymių, nes jose pateikiama ekspertinė konsultacija apima rinkos vertės nustatymą. Be to, ekspertinio konsultavimo ataskaitos remiasi Turto vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. Įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – ir Turto vertinimo metodika), o konsultavimo ataskaitų rengėjų siekiamas rezultatas „nustatyti, ar <...> vertė <...> atitiko vidutinę rinkos vertę“ suponuoja, kad nepriklausomi ekspertai atliko turto vertinimą. Pareiškėja teigia, jog Kainų ekspertizės atlikimui taikomomis Vertinimo įstatymo ir Turto ir vertinimo metodikos nuostatomis Agentūros pasamdyti ekspertai nesivadovavo ir dėl to pateikė teisės aktų neatitinkančią Kainų ekspertizę. Tokį savo teiginį grindžia Vertinimo įstatymo 12 straipsnio 1 bei 2 dalimis, 22 straipsnio 2 bei 4 dalimis ir nurodo, kad nei vienas iš pareiškėjai pateiktų Ekspertinio konsultavimo ataskaitos variantų nebuvo, nei pasirašytas, nei su ja atlikusios įmonės ar ekspertų rekvizitais. Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nėra nurodyta, nei kas yra šios ataskaitos užsakovas, nei kas Ekspertinio konsultavimo ataskaitą atliko jau nekalbant apie kitos detalesnės pagal Vertinimo įstatymą reikalaujamos informacijos tokios, kaip pažymėjimo numeris, apie turto vertintoją pateikimo tam, kad būtų galima įsitikinti, jog Ekspertinio konsultavimo ataskaita yra parengta tinkamos kvalifikacijos vertintojų. Tai, kad Ekspertinio konsultavimo ataskaita yra rengta UAB „Civitta“ pareiškėja sužinojo iš Agentūros telefonu ir tai dar kartą buvo patvirtinta 2015 m. gruodžio 17 d. ŽŪM vykusio posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir UAB „Civitta“ atstovas. UAB „Civitta“ nėra ir nebuvo įrašyta Ekspertinio konsultavimo ataskaitos rengimo metu į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, kuris yra skelbiamas Turto vertinimo priežiūros tarnybos. Pareiškėjai nėra žinomas faktas, jog UAB „Civitta“ turi civilinės atsakomybės draudimą, kuris yra privalomas turto arba verslo vertinimo įmonėms. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, pareiškėja daro išvadą, jog UAB „Civitta“ neturėjo ir šiuo metu neturi teisės verstis turto vertinimo veikla. Kainų ekspertizė buvo atlikta nesilaikant Turto ir verslo vertinimo metodikoje numatytos tvarkos, nes nei vienas iš UAB „Civitta“ vertintojų nebuvo atvykęs apžiūrėti pareiškėjos įrengto vandens ir sniego pramogų parko ir jame esančios įrangos, t. y. UAB „Civitta“ (jos ekspertai) nenustatinėjo, ar vertinamas turtas egzistuoja, neatliko vertinamų objektų apžiūros, neparengė vertinamo turto apžiūros akto, taip pat neatliko kitų privalomų veiksmų numatytų Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Nors ir Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje yra nurodoma, jog Kainų ekspertizė buvo atlikta, remiantis 2015 m. lapkričio 18 d. patikros projekto vykdymo vietoje ataskaita, tai neatleidžia Kainų ekspertizės vykdytojos nuo tinkamos turto vertinimo tvarkos laikymosi, nes pačioje Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje yra nurodyta, jog ji atlikta remiantis Turto ir verslo vertinimo metodika, be to ir konkrečių investicijų vertinimas įvykdytas naudojant lyginamąjį metodą, kurio taikymo tvarka apibrėžta Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Vertintojai neanalizavo ir nerinko jokios informacijos apie vertinimo sritį, vertinamo turto ekonominius, socialinius rodiklius, vertinamo turto rinkos konjunktūrą. Iš Ekspertinio konsultavimo ataskaitos nematyti, kuriam momentui ir kokiomis aplinkybėmis pateikta informacija buvo naudotasi atliekant Kainų ekspertizę. Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nenurodyta, iš kokių šaltinių buvo surinkta informacija. Taip pat nėra nurodoma tokia esminė ir privaloma informacija kaip lyginamojo metodo taikymo aplinkybės, analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, pasirinkimo pagrindimo aplinkybės, taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos ir rezultatai, kokių techninių savybių turtas buvo naudotas palyginimui, kokiu pagrindu atitinkamas turtas buvo pasirinktas palyginimui. Lentelėje pateiktos tik nedetalizuotos, nepaaiškintos 3 pasiūlymų kainos dėl kiekvienos investicijos.
Pareiškėja taip pat mano, kad Agentūra netinkamai suformulavo užsakomosios išlaidų skaičiuojamosios kainų ekspertizės užduotį, o tai lėmė ir netikslingą Kainų analizės atlikimą, ir tuo pagrindu Agentūros priimto Sprendimo neteisingumą. Tokį savo teiginį grindžia tuo, jog Agentūros pateikta užduotis nėra aiški, nes kalba apie „įrangos vertę“, tačiau sistemiškai analizuojant užduotį ir atliktą Kainų analizę matyti, jog UAB „Civitta“ analizavo kiekvieno įrangos objekto vertę atskirai, o tai yra nesuderinama, nei su Projekto tikslu, nei su Programos įgyvendinimui taikomomis Pirkimų taisyklėmis. Be to, užduotis suformuluota, siekiant nustatyti tik įrangos vertę, tačiau pareiškėjos įgyvendinamo Projekto esmė ir tikslas buvo įsigyti ne įrangą, o įsigyti reikalingas prekes ir įrangą ir įrengti vandens ir sniego pramogų parką. Vadovaujantis Pirkimų taisyklių 11 punktu, visos susijusios prekės, kurios yra skirtos tam pačiam objektui, yra perkamos kartu. Kiekvienos susijusios prekės ar darbų dėl to paties objekto, pirkimas atskirai būtų laikomas Pirkimų taisyklių pažeidimu. Teikdama Paraišką ir Agentūrai atliekant Paraiškos vertinimą, pareiškėja teikė tris komercinius pasiūlymus visam paslaugų ir prekių kompleksui įsigyti. Projektui įgyvendinti reikalingos įrangos techninė specifikacija ir jos kainos buvo suderintos su Agentūra. Teikiant paaiškinimus buvo ne kartą nurodyta, jog visa įranga yra betarpiškai susijusi ir, kad visos paslaugos ir įranga bus perkama, skelbiant vieną pirkimą, kurio vertinamasis kriterijus yra mažiausia kaina. Agentūra, formuluodama užduotį, nenurodė pagrindinio dalyko, t. y., įrangos ir prekių paskirties, o taip pat neatsižvelgė, jog prekės ir įranga buvo pirkta ne kaip atskiri objektai, o įskaičiuojant įrengimų ir prekių pristatymo, sumontavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje kaštus, garantijos suteikimą, kurios metu Tiekėjas įsipareigojo prižiūrėti ir aptarnauti sistemą (į pirkimo kainą įskaičiuota ir prižiūrinčiojo personalo kelionės kaštai).
Pareiškėja taip pat mano, kad Agentūra savo veiksmais pažeidė teisėtų lūkesčių principą apsaugą, nes Programos įgyvendinimo teisinis reglamentavimas ir Agentūra savo veiksmais Paraiškos bei su ja pateiktų komercinių pasiūlymų vertinimo metu sukėlė pareiškėjai pagrįstą tikėjimą, jog pareiškėja, atlikusi viešą konkursą mažiausios kainos vertinimo pagrindu, nepažeidžiant Pirkimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių, Administravimo taisyklių ir Paramos sutarties, turės teisę į visą paramos sumą pagal Paramos sutartį. Pažymi, jog Agentūra, nei Paraiškos vertinimo metu, nei šalims komunikuojant dėl pateiktų komercinių pasiūlymų pagrįstumo, nei vertindama pirkimo dokumentus, neturėjo jokių pastabų pareiškėjai dėl formuluojamo pirkimo objekto. Pareiškėja, tiek Paraiškoje, tiek pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose formulavo, jog yra perkamas „Vandens ir sniego pramogų parkas“, o ne atskiros prekės ar įranga. Taigi, Agentūros veiksmai suteikė pareiškėjai pagrįstą tikėjimą, jog formuluojamas Projekto įgyvendinimo būdas – pirkimo objektas – yra tinkamas. Tačiau, kaip matyti iš Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje suformuluotos užduoties vertintojams, Agentūra kreipėsi į UAB „Civitta“ dėl atskirų įrangos dalių įvertinimo, nors žinojo, jog pareiškėja perka ne atskirus įrengimus, o visą prekių ir paslaugų kompleksą, kurio pagrindu bus įrengtas vandens ir sniego pramogų parkas. Jeigu Agentūrai ir galėjo kilti vienokių ar kitokių įtarimų dėl pareiškėjos įsigyto vandens ir sniego pramogų parko kainos, tai Agentūra turėjo atlikti ne atskirų įrangos objektų vertinimą, o viso pramogų parko, tokio, koks yra pastatytas, vertinimą ir atitikimą rinkos kainoms. Pareiškėja organizavo viešą konkursą, kuriame buvo sudaryta galimybė dalyvauti visiems tiekėjams. Agentūra, patikrinusi pirkimo dokumentus, nustatė, jog pirkimas buvo atliktas tinkamai. Visos šios aplinkybės patvirtina ir tai, jog pareiškėja tinkamai įgyvendino Paramos sutartį ir nusipirko prekes bei paslaugas už mažiausią kainą.
Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu pakartojo esminius skundo argumentus ir pažymėjo, jog Agentūra nustatė vienintelį pažeidimą – pareiškėja nusipirko įrangą ne už mažiausią kainą, tačiau jokiais teisės aktais nėra apibrėžta kas yra mažiausia kaina. Atstovės teigimu, mažiausia kaina laikytina ta, kuri buvo pasiūlyta pareiškėjai dedant visas pastangas tinkamai organizuoti viešą pirkimą ir jo metu išsirinkti pardavėją, pasiūlysi mažiausią kainą. Be to, Agentūra šiuo atveju turėjo skaičiuoti ne atskiros įrangos įsigijimo kainas, bet bendrai viso parko įrengimo kaštus. Pažymėjo, jog Ekspertinė išvada neatitinka teisės aktų reikalavimų, pačiam sprendime Agentūra nenurodo kas buvo apklausta ir pagal kokias technines specifikacijas, neaišku kokia įranga buvo tirta.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti (2 t., b. l. 107–115).
Atsakovė nurodo, jog pareiškėjai ir Agentūrai pasirašius Paramos sutartį, pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti Projektą, nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projektų įgyvendinimu, reikalavimų, o Agentūra įsipareigojo vykdyti Projektų įgyvendinimo priežiūrą. Paramos sutartyje nurodytos kompensuotinos paramos sumos besąlygiškai neužtikrina šios paramos gavimo, t. y. pareiškėja dar turi įvykdyti Projektą pagal Paramos sutartį bei galiojančius teisės aktus, tik tada teikti išlaidas patvirtinančius dokumentus Agentūrai, kuri juos įvertina. Tik tinkamos, būtinos Projektams vykdyti išlaidos yra kompensuojamos. Šiuo atveju Agentūra nustatė, jog pareiškėjos pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytos padidintos kainos, todėl pareiškėja padarė teisės aktuose apibrėžtą pažeidimą, dėl kurio buvo sumažinta skirtina paramos suma. Agentūra turėjo teisę atlikti pareiškėjos pateiktų dokumentų ekspertinį patikrinimą, siekdama įsitikinti, ar pareiškėjos nurodytos kainos ir padarytos investicijos atitinka rinkos vertę. Ekspertinio vertinimo išvadoje buvo nurodyta, jog tam tikros investicijos net kelis kartus viršija rinkos kainas. Pareiškėjos išlaidų, patirtų įsigyjant investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršija rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektams įgyvendinti, tokios išlaidos taip pat negali būti laikomos pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų, todėl gali būti finansuojama tik būtina ir mažiausia projektams įgyvendinti reikalinga paramos suma. Atitinkamai visų projektų investicijų įsigijimas padidintomis kainomis nereiškia, kad investicijos atitinka rinkos kainą ir yra tinkamos finansuoti. Taip pat, vadovaudamasi Europos Teisingumo teismo praktika, Agentūra nesutinka, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai neva buvo pažeisti ir nurodo, jog šiuo atveju jokios garantijos pareiškėjai nebuvo suteiktos. Pasirašyta Paramos sutartis ar pateikti mokėjimo prašymai pareiškėjai dar neužtikrina teisės tikėtis, kad prašoma paramos suma bus visiškai kompensuota. Pareiškėja turėjo žinoti apie galiojančius teisės aktų reikalavimus tinkamoms išlaidoms kompensuoti, kurių neįvykdžius, parama bus sumažinta ar nebus skiriama.
Atsakovė taip pat teigia, jog vadovaujantis Administravimo taisyklių 253 papunkčiu, Agentūra gali nustatyti pažeidimą remiantis Agentūros atliktos užsakomosios ekspertizės išvadomis. Atsižvelgiant į šias Administravimo taisyklių nuostatas, Agentūra pasitelkia nepriklausomus ekspertus, siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvų Agentūros funkcijų atlikimą. Agentūros prašymu atliekamos užsakomosios ekspertizės yra vykdomos siekiant nustatyti realias rinkos kainas už atitinkamas prekes, paslaugas ar darbus, o ne įvertinti turto bei rinkos vertę. Administravimo taisyklių VIII skyriaus III skirsnyje yra išvardijamos sankcijos pareiškėjams bei paramos gavėjams. Konkrečiai 197.1.8. papunktyje yra detalizuojamos sankcijos už pažeidimus bei nurodomas užsakomųjų ekspertizių pobūdis – nustatoma prekių, paslaugų ar darbų kaina, o paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Suponuojama išvada, kad nustačius nepagrįstai dideles kainas, sankcijos yra nustatomos remiantis atliktos ekspertizės išvadoje nurodytomis rinkos kainomis. Atsižvelgdama į šiame skirsnyje naudojamą formuluotę dėl nustatytų prekių, paslaugų ar darbų kainų, atsakovė nurodo, kad pasitelkti nepriklausomi ekspertai Agentūros prašymu atlieka užsakomąją kainų ekspertizę, bet ne turto vertinimą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija), įpareigodama Agentūrą pasitelkti nepriklausomus ekspertus remiasi Administravimo taisyklėmis bei mano, kad pagal Administravimo taisyklių nuostatas rinkos kainų ekspertizė atitinka teisės aktų reikalavimus.
Agentūra pažymi, jog siekiant tinkamai įvertinti pažeidimą, Agentūros prašymu nepriklausomi ekspertai atlieka tyrimą dėl rinkos kainų, kurio metu siekiama atkartoti projekto vykdytojo veiksmų seką. Šiuo atveju naudojantis pareiškėjos pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose nurodytais techniniais parametrais bei specifikacija yra išsiunčiami kvietimai teikti komercinius pasiūlymus dėl prekių ar paslaugų bei darbų kitiems potencialiems tiekėjams, kurie verčiasi analogiška veikla. Iš šių potencialių tiekėjų gavus komercinius pasiūlymus, juose nurodyta kaina yra palyginama su kainomis, pateiktomis pareiškėjo tiekėjų komerciniuose pasiūlymuose. Šiuo atveju yra nustatomas vidutinės kainos vidurkis (sudedamos kainos, nurodytos gautuose komerciniuose pasiūlymuose ir padalijama iš komercinių pasiūlymų tam tikros kategorijos prekių, paslaugų ar darbų skaičiaus), taigi Agentūros pasitelkiami nepriklausomi ekspertai atlieka rinkos kainų analizę, o ne teikia turto vertinimo paslaugas. Taip pat, atsižvelgiant į atliekamų darbų specifiką yra pasitelkiami tinkamą išsilavinimą turintys nepriklausomi ekspertai. Turto vertintojams, priešingai nei rinkos kainų vertintojams, pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos 12 straipsnį yra taikomi išskirtiniai specifiniai kvalifikacijos reikalavimai. Šis straipsnis negali būti taikomas nepriklausomiems ekspertams, atliekantiems rinkos kainų vertintojų funkcijas, kadangi nurodytas straipsnis neapima rinkos kainų vertintojų. Taigi, nepriklausomi ekspertai, kuriuos pasitelkia Agentūra savo funkcijoms atlikti nėra įpareigojami atitikti Turto vertinimo metodikos 12 straipsnio reikalavimų. Agentūra siekdama tinkamai įvertinti pažeidimą remiasi nepriklausomų ekspertų išvadomis, kurie teikia rinkos kainų, o ne rinkos vertės nustatymo paslaugas, kadangi neturi leidimo verstis turto ir verslo vertinimo veikla. Pažymi, kad nepriklausomi ekspertai, siekiant pateikti tinkamą užsakomosios ekspertizės išvadą, naudojasi Turto vertinimo metodikoje nurodytais vertinimo standartais bei metodais, kurie yra bendrinio pobūdžio (naudojamas lyginamosios analizės metodas yra socialinio tyrimo rūšis, kai yra lyginami įvairių sričių požymiai) ir remiantis gautais rezultatais yra nustatoma rinkos kaina. Nepriklausomi ekspertai tinkamai atlieka rinkos kainų vertinimo funkcijas, o tai taip pat yra patvirtinta ir aktualia teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016). Taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į Administravimo taisyklėse nurodytų nuostatų formuluotę, nors Administravimo taisyklėse ir nėra konkrečiai apibrėžtos sąvokos „nepriklausomas ekspertas“, „užsakomoji ekspertizės išvada“ ir kt., tačiau įvertinus nuostatas bendrame Administravimo taisyklių kontekste, darytina išvada, kad Administravimo taisyklių nuostatos dėl užsakomosios ekspertizės išvadų siekia nustatyti atitinkamų prekių, paslaugų ar darbų rinkos kainą, o ne turto rinkos vertę.
Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog į ekspertus kreipėsi dėl vidutinės rinkos kainos nustatymo, o ne mažiausios kainos nustatymo. Agentūra nevertino jokių kainų, Agentūra vertino tik tai, ar viešasis pirkimas pagal dokumentus atliktas tinkamai. Agentūra yra nusipirkusi ekspertinio konsultavimo paslaugas viešo pirkimo metu, kurio metu buvo iškelti reikalavimai ekspertams, todėl jų kvalifikacija abejoti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Agentūros sprendimo, kuriuo nuspręsta pripažinti dalį pareiškėjos prašomų sumų netinkamomis finansuoti ir nekompensuojamomis, o pareiškėjai išmokėti 58 813,38 Eur paramos sumą vietoje prašytos 97 766,05 Eur paramos sumos.
Atsakovė teigia, jog pareiškėja yra praleidusi terminą Skundžiamam sprendimui apskųsti.
Iš teismui pateiktos medžiagos matyti ir pareiškėja neginčija, jog Skundžiamas sprendimas jai buvo įteiktas 2016 m. sausio 7 d. Jame nurodyta, jog sprendimas gali būti per 15 darbo dienų nuo jo gavimo apskųstas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai arba per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui (2 t., b. l. 75). Pareiškėja, nepraleisdama 15 darbo dienų termino, sprendimą apskundė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, tačiau ši jos skundą nagrinėti atsisakė nurodydama, kad dalyvavo Skundžiamo sprendimo priėmime, todėl neturi kompetencijos spręsti jo teisėtumo klausimo (2 t., b. l. 83). Šį ministerijos atsakymą pareiškėja atsiėmė 2016 m. kovo 1 d. (2 t., b. l. 80), o skundą teismui išsiuntė 2016 m. balandžio 1 d. (2 t., b . l. 93).
Iš minėtų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėja, gavusi Skundžiamą sprendimą iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms apginti, tačiau dėl Skundžiamame sprendime nurodytos netinkamos jo apskundimo tvarkos pareiškėja buvo suklaidinta ir todėl kreipdamasi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją netinkamai gynė savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja elgėsi atidžiai ir rūpestingai, aktyviai gynė savo pažeistas teises, darytina išvada, kad terminas Skundžiamam sprendimui apskųsti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, todėl yra atnaujinamas.
Pareiškėja visų pirma teigia, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, nes jis yra grindžiamas tik Ekspertinio konsultavimo ataskaita, kuri, pasak pareiškėjos, neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta ir ginčo byloje nėra, jog pareiškėja 2014 m. rugsėjo 19 d. pateikė paraišką Agentūrai dėl paramos skyrimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai”, kurioje pareiškėja teikė prašymą suteikti paramą vandens ir sniego pramogų parko įrengimui (1 t., b. l. 18–52). Agentūra ne kartą pareiškėjai teikė paklausimus dėl reikiamų dokumentų pateikimo/duomenų tikslinimo, į kuriuos pareiškėja pateikė atsakymus (1 t., b. l. 53–159), o 2015 m. liepos 16 d. buvo pasirašyta paramos sutartis (2 t., b. l. 1–11). Pagal pirmąjį mokėjimo prašymą, su kuriuo buvo pateikti išlaidas pagrindžiantys dokumentai, pareiškėjai buvo išmokėta visa prašoma paramos suma, tačiau pateikus antrąjį prašymą išmokėti prašomą paramos sumą, Agentūra atliko Projekto išlaidų vertinimą ir ekspertinio konsultavimo ataskaitos (2 t., b. l. 52–64) pagrindu priėmė Skundžiamą sprendimą (2 t., b. l. 72–75).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Kartu akcentuotina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
Atitinkamai nagrinėjamu atveju įvertinus Skundžiamo sprendimo turinį bei byloje esančią medžiagą, kyla abejonių dėl Skundžiamo sprendimo turinio atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog Skundžiamame sprendime nėra pakankamai aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, t. y. jame nurodyta tik tai, jog buvo atlikta ekspertizė, kurios metu surinktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atliktų pirkimų kaina yra nepagrįstai didelė. Skundžiamame sprendime yra nurodoma apie tai, kad „ekspertizės metu“ buvo nustatyta, jog dalies investicijų rinkos vertė yra mažesnė nei deklaruota pareiškėjos mokėjimo prašyme, tačiau sprendime nėra nurodyti ekspertai, kurie atliko ekspertizes, o detalūs ekspertizės aktai, kuriuose būtų nurodytos išvados ir atlikti tyrimai, kurie patvirtina išvadas, nėra pridėti prie sprendimo bei nėra įvardyti kaip šio sprendimo sudėtinės dalys. Taigi šiuo atveju nėra jokio faktinio pagrindo nustatyti, kad ekspertų surašyti ekspertizės aktai iš principo reiškia Agentūros priimto galutinio sprendimo motyvus ir pagrindus. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir vieningai formuojamoje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016)
Kaip teisingai Skundžiamame sprendime nurodė Agentūra, Įgyvendinimo taisyklių 69 punktas nustato, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų, pažeidžiant paramos sutarties sąlygas ir (arba) pažeidžiant įsipareigojimus, numatytus Taisyklėse, paramos paraiškoje ir paramos sutartyje, taikomos administracinės priemonės, sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse. Administravimo taisyklių 197.1.8 papunktyje nustatyta, kad parama sumažinama, jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Be to, iš Agentūros sprendimo matyti, kad buvo vadovautasi ir Administravimo taisyklių 5.10 punktu, nustatančiu, jog siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, Agentūra gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Taigi, Administravimo taisyklės įtvirtina Agentūros teisę pasitelkti ekspertiniam konsultavimui nepriklausomus ekspertus, tačiau teismas pažymi, jog NMA visais atvejais privalo savarankiškai įvertinti visus nustatytus faktus bei susieti juos su pažeistomis teisės normomis. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog Agentūra, remdamasi ekspertų išvadomis, turi nustatyti ir įvertinti faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai per didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją, gali vadovautis ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis. Ekspertizių(-ės) aktai(-as) ir juose išdėstytos išvados nėra sudėtinė individualaus administracinio teisės akto dalis. Taigi Agentūra, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, kai pripažįstama netinkama kompensuoti paramos suma ir skiriama sankcija, ir kuris grindžiamas ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis išvadomis, individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių(-ės) aktuose(-e) nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais. Taip pat pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog vadovaujamasi ekspertų išvadomis, kad ekspertizių metu nustatytos tam tikros didžiausios rinkų kainos, nenurodant kokie konkretūs ekspertai atliko ekspertizes. Šiuo atveju Agentūra Skundžiamame sprendime nenurodo kokiais kitais dokumentais ji vadovavosi, ar atliko papildomus veiksmus, todėl darytina išvada, jog ji vadovavosi vien tik ekspertinio tyrimo išvadoje pateikta informacija. Be to, teisės aktuose nėra įtvirtinta Agentūros teisė perkelti ekspertinėse išvadose nurodytus faktus, nemotyvuotai, t. y. nagrinėjamu atveju Skundžiamame sprendime ekspertizės metu nustatyti faktai turėjo būti savarankiškai įvertinti NMA, nurodant vienokio, ar kitokio vertinimo priežastį bei pagrindžiant nustatytus faktus teisės normomis, todėl nesant tokio aiškaus ir motyvuoto faktinio pagrindimo, nesant teisės normų sąsajų su nustatytais faktais, reiškiančių pažeidimų įvertinimo faktą, galima daryti išvadą, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju NMA nepateikė savarankiško aplinkybių vertinimo ir Skundžiamame sprendime nurodė tik tai, jog ekspertizės metu nustatytos netinkamos finansuoti lėšos, o be to, nenurodyta kokia konkrečiai ekspertizės išvada buvo vadovautasi, pareiškėja nebuvo informuota apie tai kaip ir kokiu būdu ekspertai apskaičiavo netinkamas finansuoti lėšas. Pažymėtina, jog su ekspertinio konsultavimo ataskaita pareiškėja buvo supažindinta tik tada, kai Agentūros pati paprašė ją pateikti (2 t., b. l. 42). Be to, pareiškėjai buvo pateikta ne visa ataskaita, nes Agentūros teigimu be tiekėjo sutikimo negali atskleisti pareiškėjos prašomos konsultavimo ataskaitos dalies, o be to, pareiškėjos prašoma pateikti išvados dalis Agentūrai nebuvo pateikta (2 t., b. l. 66–67). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėja iki Skundžiamo sprendimo priėmimo negalėjo efektyviai ginti savo teisių, nežinojo kokie dokumentai būtų tinkami pagrįsti jos išlaidas, todėl galimai dėl šios priežasties negalėjo jų pateikti.
Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, jame neišreikšta NMA pozicija ir todėl jis šiuo aspektu negali būti teisėtas ir pagrįstas. Be kita ko, pažymėtina, jog pareiškėjos nesupažindinus su pilna ekspertinio konsultavimo ataskaita, buvo apribota jos galimybė ginti savo pažeistas teises, ji neturėjo galimybės išsiaiškinti kuo remiantis buvo priimta vienokia ar kitokia eksperto išvada bei pateikti paaiškinimus NMA. Tokiu būdu NMA vadovaudamasi išimtinai tik ekspertinio konsultavimo išvada priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas, o Agentūra įpareigotina iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pateikė teismui prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas su tai pagrindžiančiais įrodymais. Prašyme nurodė, jog pareiškėja šioje administracinėje byloje patyrė 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: susipažinimas su byloje esančiais procesiniais dokumentais bei bylos medžiaga, įrodymų rinkimas, procesinių dokumentų parengimas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatymo (toliau – ir Rekomendacijos).
Iš teismui pateiktos PVM sąskaitos-faktūros matyti, jog pareiškėjai už teisines paslaugas apskaičiuota 1 573 Eur suma (b. l. 155). Sąskaitos išrašas patvirtina, jog pareiškėja yra sumokėjusi visą minėtą sumą (b. l. 157), tačiau pareiškėja prašo priteisti tik 1 300 Eur sumą.
Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už skundo (ieškinio) surašymą rekomenduojama priteisti maksimaliai 2,5 minimalios mėnesinės algos dydžius. Skundas teismui surašytas 2016 m. balandžio 1 d, o tuo metu buvo nustatyta 350 Eur minimali mėnesinė alga. Taip bendra suma už skundo surašymą gaunasi 875 Eur (2,5 × 350 Eur). Kadangi, skundo teismui surašymas bei atstovavimas teisme neįmanomas nesusipažinus su bylos dokumentais, t. y. susipažinimas su bylos medžiaga iš esmės yra sudėtinė skundo teismui parengimo bei atstovavimo dalis, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas traktuotinos kaip išlaidos už šias Rekomendacijų 8 punkte nurodytas teisines paslaugas. Už bylos medžiagos analizę bei įrodymų rinkimą priteistina suma skaičiuotina bendrai pagal Rekomendacijų 8.19 punkto normą.
Rekomendacijų 8.19 punktas nustato, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 minimalios mėnesinės algos.
Iš teismui pateiktos specifikacijos (b. l. 156) matyti, kad pareiškėja sumokėjo už paslaugas, atliktas nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Tuo metu buvo nustatyta 350 Eur minimali mėnesinė alga, todėl už valandą priteistina – 35 Eur (0,1 x 350 Eur). Iš viso su šia administracine byla buvo dirbta 10.50 val., todėl maksimali priteistina suma už susipažinimą su byla bei įrodymų rinkimą būtų 385 Eur.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, maksimali priteistina suma už visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas galėtų būti – 1 260 Eur. Pareiškėjos prašoma priteisti 1 300 Eur suma viršija Rekomendacijose nustatytą dydį, pareiškėja nepagrindė kuo remiantis jai turėtų būti priteistina didesnė nei Rekomendacijose nustatyta bylinėjimosi išlaidų suma. Be kita ko, pažymėtina, jog iš specifikacijos turinio matyti, kad pareiškėja sumokėjo už paslaugas, atliktas nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Šioje administracinėje byloje be skundo su priedais teismui buvo pateiktas tik prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau jis gautas 2016 m. spalio 7 d. Jokių dokumentų, patvirtinančių, jog už šio prašymo parengimą pareiškėja sumokėjo byloje nėra.
Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjos skundas yra tenkinamas iš dalies, todėl rekomenduojama maksimali priteistina suma mažinama proporcingai tenkintinų reikalavimų kiekiui, t. y. iki 630 Eur (1 260 Eur / 2).
Įvertinus bylos sudėtingumą, medžiagos kiekį bei skundo lapų skaičių, o be to, tai jog, teismo posėdyje pareiškėją atstovavo advokatas bei jo padėjėja, tačiau išlaidų už atstovavimą teismo posėdyje atlyginti neprašė, konstatuotina, jog maksimali priteistina 360 Eur suma šiuo atveju yra pagrįsta ir proporcinga. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėja yra sumokėjusi 28 Eur žyminio mokesčio. Kaip minėta anksčiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjos prašoma priteisti suma mažinama proporcingai tenkintų reikalavimų kiekiui, todėl iš atsakovės priteistina pusė sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 14 Eur.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kaberitas“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. BRK-16 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ ir įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą.
Pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Kaberitas“ iš atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 630 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų) patirtų bylinėjimosi išlaidų ir 14 Eur (keturiolika eurų) žyminio mokesčio.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.