Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-147-571/2017 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei V. A., trečiajam asmeniui Marijampolės 6-ojo notarų biuro notarei L. R. dėl skolos priteisimo, dėl notarės patvirtinto pareiškimo negaliojančiu ir atsakovės V. A. priešieškinį ieškovei R. K., Marijampolės 6-ojo notarų biuro notarei L. R. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės V. A. 4 981,47 Eur įsiskolinimą, 1 833,18 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų, nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti Marijampolės 6-ojo notarų biuro 2013 m. kovo 29 d. patvirtintą K. K. ir R. K. pareiškimą registro Nr. 1564 negaliojančiu; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad jos sūnui G. K. skambino pažįstamas R. B. ir prašė paskolinti geram pažįstamui pinigų. Sūnus tokios sumos neturėjo, todėl susitarė, kad paskolins ji apie 7 819,74 Eur (27 000,00 Lt). 2011 m. gruodžio 30 d. ji, sutuoktinis K. K. ir V. A. nuvyko pas notarę L. R.. Kartu buvo ir sūnus G. K.. Pas notarę buvo pasirašyta paskolos sutartis, kuria ji ir vyras paskolino atsakovei 7 877,67 Eur (27 200,00 Lt). Kartu sutartyje buvo aptarta ir įkeistas žemės sklypas sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) kaime. Notarė klausė ar pinigai perduoti, ar supranta kokią sutartį pasirašo. Prieš pasirašant paskolos ir turto įkeitimo sutartį ieškovė žemės sklypo neapžiūrėjo, sklypo vertės nežinojo. Pinigus atsakovė turėjo grąžinti po metų laiko, tačiau negrąžino. 2013 m. kovo 29 d. pas notarę nebuvo, jokių naujų sutarčių nepasirašinėjo. Su atsakove daugiau susitikę nebuvo ir nebendravo, nes visus reikalus tvarkė sūnus G. K..

Atsakovė V. A. kreipėsi į teismą su patikslintu priešieškiniu, prašydama pripažinti jos prievolę R. K. pagal 2011 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį įvykdyta 2013 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sandoriu perleidžiant nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) atmesti ieškovės ieškinį; priteisti iš ieškovės 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė V. A. nurodė, kad buto remontui reikėjo pinigų, todėl jos tuometinis sugyventinis T. K. sprendė paskolos gavimo klausimą. Jis kalbėjo su R. B., o pastarasis suvedė su G. K., kaip asmeniu, kuris už procentus skolina pinigus. Buvo sutarta su G. K., kad jis paskolina 7 240,50 Eur (25 000,00 Lt) ir 637,16 Eur (2 200 Lt) palūkanų už paskolintą sumą. G. K. pasakė, kad jis negali skolinti pinigų oficialiai ir tai padaryti galima tėvų vardu. G. K. norėjo paskolos garanto, todėl susitarė įkeisti sodo žemės sklypą, su jame esančiais namo pamatais. G. K. yra statybininkas, todėl jis vyko apžiūrėti sklypo, kuris jam tiko. 2011 m. gruodžio 30 d. pasirašė sutartį pas notarę, kur notarė visų klausė ar suprantama sutartis ir jos sąlygos. Pinigų grąžinti po metų laiko negalėjo, todėl sutarė su G. K., kad už gautus paskolos pinigus, ji parduos įkeistą žemės sklypą, su namo pamatais. 2013 metų pavasarį ji, R. K. ir K. K. vėl nuėjo pas notarę L. R., kur ji pardavė žemės sklypą su namo pamatais sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) kaime. Į pirkimo-pardavimo sutartį įrašė ne visą paskolos sumą, o tik 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt), kad mažiau mokėti mokesčių notarei. Ten pat buvo pasirašytas ir pareiškimas, kuriuo R. K. ir K. K. patvirtino, kad iš jos yra atgavę 7 877,67 Eur (27 200,00 Lt) paskolą ir jokių pretenzijų V. A. neturi. Ieškovė nesuprato, dėl kokių priežasčių ieškovė po trijų metų nusprendė ieškoti kažkokios tai likusios skolos dalies, kai su ja ir jos vyru buvo pilnai atsiskaityta.

Trečiasis asmuo notarė L. R. paaiškino, kad šalių asmeniškai nepažįsta, jokie giminystės ryšiai jos ir šalių nesieja. 2011 m. gruodžio 30 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis, kuria kartu buvo įkeistas nekilnojamas turtas. Prieš pasirašant sutartį dokumentus turėjo pateikti pačios šalys, kadangi buvo įkeičiamas turtas tai, V. A. apie 2011 m. gruodžio 23 d. turėjo pateikti visus turto ir asmeninius dokumentus. Šalys žinojo kokio pobūdžio sutartį pasirašo ir juos visus tenkino sutartis. Ieškovai turėjo nešti dokumentus ir hipotekos registravimui, o po to norint turtą pirkti, turto ir hipoteką išregistruoti, bet ji visų aplinkybių neprisimena. 2013 m. kovo 29 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria V. A. pardavė, o R. K. ir K. K. pirko žemės sklypą sodų bendrijoje už 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt). Šalys pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu kalbėjo, kad tokiu būdu bus gražinta paskola. Pačios šalys dar parašė surašyti susitarimą dėl paskolos grąžinimo, todėl ji ir surašė. Dėl pavardžių nurodė, kad tai akivaizdi rašymo klaida, nes viskas buvo daroma tuo pačiu metu kaip ir pirkimo-pardavimo sutartis ir šalis tai tenkino. Įrašas registro knygoje yra padarytas jau po veiksmo atlikimo ir dažnai šalys to veiksmo, po kuriuo pasirašo, neskaito. Po įrašu pasirašė pačios sandorį sudarančios šalys. Sutartyje šalys nurodo tokią sumą, kurią jos susitaria. Mokesčių dydis priklauso nuo sandorio sumos, tai yra kuo didesnė sandorio suma, tuo didesnis mokestis notarui. R. B. nedalyvavo jokių sutarčių pasirašyme, jokių sutarčių sąlygų neaptarinėjo, jokių dokumentų jai neatnešė.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovės V. A. prievolę ieškovei R. K. pagal 2011 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį įvykdyta 2013 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sandoriu, perleidžiant nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kitoje dalyje priešieškinį atmetė. Iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 350,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 20,00 Eur žyminio mokesčio ir 260,00 Eur kitų išlaidų; valstybės naudai priteisė 26,75 Eur pašto išlaidų.

Teismas nurodė, kad ieškovė prašydama priteisti 4 981,47 Eur skolą, ją skaičiuoja nuo paskolintos 7 877,67 Eur sumos, atėmusi pirkimo pardavimo sutartimi nurodytą žemės sklypo kainą 2 896,20 Eur, todėl sprendė, kad 2013 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ją pasirašiusių šalių V. A., K. K., R. K. ir šalių valia buvo išreikšta tinkamai. Be to, įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas padarė išvadą, kad ieškovų valia buvo kuo greičiausiu ir pigiausiu būdu atgauti paskolą, o atsakovės valia buvo kuo greičiau grąžinti paskolą, todėl šalys pačios nusprendė, kad pageidauja sudaryti prikimo-pardavimo sutartį ir notaras nėra tas asmuo, kuris šalims patarinėja ar turi patarinėti kokio pobūdžio sutartį sudaryti. Be to, pinigai buvo duoti 2011 m. gruodžio 30 d. sandorio sudarymo metu, o ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, buvo perduota prekė, tai yra žemės sklypas ir šalis toks sandoris tenkino.

Bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad R. K., K. K. ir V. A. 2013 m. kovo 29 d. pas notarę L. R. buvo ir pasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog R. K. ir K. K. pasirašė ne kitame lape po veiksmo atlikimo pabaigos, o prie įrašo, t. y. pradžioje, nesudaro pagrindo spręsti, kad notarė padarė kokį nors pažeidimą ar, kad šalys nedalyvavo atliekant šį veiksmą. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad 2013 m. kovo 29 d. pareiškimą, kuriuo patvirtino paskolos pagal 2011 m. gruodžio 30 d. sutartį grąžinimą, pasirašė R. K. ir K. K., nes šalių asmens kodai nurodyti tinkamai, jų tapatybė nustatyta pagal asmens dokumentus, be to pareiškimą patys pasirašė savo ranka, o parašų autentiškumo ieškovė neginčijo.

Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktą žemės sklypo vertės nustatymo pažymą bei lokalinę sąmatą, sprendė, kad 2013 m. kovo 29 d. sandorio sudarymo dienai parduoto žemės sklypo vertė, su jame įrengtais gyvenamojo namo pamatais, atitiko paskolos sumą. Tačiau laikė, kad atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių savo išdėstytas aplinkybes dėl neturtinės žalos, todėl šioje dalyje priešieškinį laikė nepagrįstu.

Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sandorio tikrosios šalių valios ir nesprendė jų sąžiningumo klausimo, nevertino, ar notarė buvo atidi ir rūpestinga atlikdama sukeliantį teisines pasekmes veiksmą, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog iš notarės notarinių veiksmų registro knygos yra visiškai neaišku, už kokį veiksmą ieškovė ir K. K. yra pasirašę, t. y. iš notarinių veiksmų registro knygos matyti, kad ieškovė ir K. K. yra pasirašę ne po veiksmo atlikimo pabaigos kitame lape, o prie padaryto įrašo – pradžioje. Taigi kyla abejonės ir dėl paties sandorio teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas kritiškai neįvertino ieškovės teiginių, jog ji ir jos sutuoktinis su 2013 m. kovo 29 d. pareiškimu net nebuvo supažindinti, patys neiniciavo tokio dokumento pasirašymo ir jame nurodytų aplinkybių netvirtinome, o notarė tokio dokumento net nepagarsino. Ši dokumentas yra sudarytas apgaulės būdu, kadangi tokios valios jie niekada nėra išreiškę. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškime yra nurodytos visai kitų asmenų pavardės, o notarė, tvirtindama sandorį net nenustatė asmenų tapatybės, neperskaitė dokumento teksto.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad šiuo atveju notarė, patvirtinusi sandorį, tiesiogiai sukėlė jiems neigiamus padarinius ar sukūrė sąlygas tokiems padariniams atsirasti, t. y. notarė būdama atidi ir rūpestinga, negalėjo nepastabėti, kad ginčo sandoryje nurodyta žemės vertė yra ženkliai mažesnė nei paskolos suma. Žemės sklypas buvo parduotas tik už 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt), todėl akivaizdu, kad ieškovė ir jos sutuoktinis negalėjo sutikti, kad paskolos sutartis buvo įvykdyta visiškai, be to, ir pati žemės sklypo vertė yra ženkliai mažesnė nei paskolos suma.

Notarė suprato, kad šalys siekė sudaryti ne pirkimo-pardavimo sandorį, o užskaityti paskolos sutarties įvykdymą, todėl ji tokio sandorio tvirtinti išvis negalėjo, tačiau net jei laikant, kad notarė savo pareigas vykdė tinkamai ir pirkimo-pardavimo sutartimi patvirtino pirkimo sandorį, o vėliau po šio sandorio sudarymo šalys neva pasirašė susitarimą dėl paskolos grąžinimo, tuomet notarė neįsitikino, kad pagal šį susitarimą šalys gavo visą paskolos sumą, taip pat nesidomėjo, kokiu būdu yra įvykdyta prievolė.

Kadangi atsakovė ieškovei yra perdavusi tik žemė sklypą, kurio vertė pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo 2 896,20 Eur, todėl šiai dienai atsakovė skolinga ieškovei 4 981,47 Eur skolos bei paskolos sutartimi sulygtas 0,2 procentus delspinigius nuo laiku nesumokėtos paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. 1 833,18 Eur.

Atsakovė V. A. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad 2013 m. kovo 29 d. sudaryti sandoriai neatitikimo tikrosios šalių valios, jog jie buvo sudaryti panaudojus apgaulę, nepaviešinus dokumentų tekstų, tuo tarpu apeliacinio skundo teiginiai yra visiškai nelogiški bei nepagrįsti į bylą pateiktais įrodymais, be to, tiek pačios ieškovės, tiek ir liudytojo G. K. paaiškinimai prieštarauja vieni kitiems, kas patvirtina jų nesąžiningumą ir neobjektyvumą.

Trečiasis asmuo notarė L. R. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad 2013 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta pagal šalių išreikštą valią ir tomis sąlygomis, kokias nurodė pačios šalys, prieš pasirašant minėtą sandorį jos buvo supažindintos su sutarties tekstu, iš sutarties kylančios pasekmės taip pat buvo išaiškintos. Šalims išreiškus valią sudaryti pareiškimą dėl atsiskaitymo pagal paskolos sutartį, jo tekstas buvo rengiamas notaro kabinete, kuris vėliau buvo išviešintas šalims, įregistruotas notarinio registro knygoje, tiek ieškovė, tiek ir atsakovas pareiškimą pasirašė notarės akivaizdoje. Rengiant pareiškimą, buvo padarytos klaidos pavardėse, tačiau visi kiti asmenų duomenys buvo teisingai nurodyti, šalys pačios pasirašė pareiškimą, todėl nebuvo pagrindo abejoti, kad pareiškimas nėra sudarytas ne pagal šalių valią.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių 2011 m. gruodžio 30 d. paskolos sutarties 3 punkte nustatytos atsakovės prievolės grąžinti paskolos sumą vykdymo. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan.

Šalių sutarties 3 punkte nustatyta, kad 7 877,67 Eur (27 200,00 Lt) atsakovė (paskolos gavėja) įsipareigoja grąžinti iki 2012 m. gruodžio 30 d., t. y. šalys susitarė dėl konkretaus atsakovės piniginės prievolės įvykdymo būdo – grąžinti pinigines lėšas.

Tinkamai įvykdžius iš paskolos sutarties kilusią piniginę prievolę – grąžinus kreditoriui paskolos sumą bei sumokėjus palūkanas, jeigu ko kita nenustato sutartis, prievolė pasibaigia įvykdymu, o netinkamai įvykdyta (ne visiškai įvykdyta) prievolė įvykdymu nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Pakvitavimas reiškia bet kokį kreditoriaus išduotą rašytinį dokumentą, kuriame išreikšta jo valia bei pateikta reikšminga informacija, kad jis priėmė visišką arba dalinį prievolės įvykdymą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009); taip pat išaiškinta, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Erama“ v. D. E., bylos Nr. 3K-3-257/2010).

Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką prievolę įvykdžiusiu ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Pakvitavimas, kaip toks, nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas, todėl nebūdamas sandoris, pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje pakvitavimą išdavusios apeliantės ir jos sutuoktinio parašų tikrumas paliudytas notaro. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo pakvitavimo surašymo ir patvirtinimo aplinkybes bei įvertinęs šalių, trečiojo asmens notarės L. R. paaiškinimus, apžiūrėjęs notarinių veiksmų žurnalą, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad pareiškimo tekste padaryta klaida, įrašant pareiškėjų pavardes, nesudaro pagrindo išvadai, kad K. K. ir R. K. nepasirašė 2013 m. kovo 29 d. pareiškimo dėl prievolės tinkamo įvykdymo.

Notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais laikytini tik notaro tvirtinami dokumentai, bet ne parašo tikrumo liudijimai. Liudydamas parašo tikrumą, notaras netikrina pasirašomo dokumento turinio tikrumo, nagrinėjamos bylos atveju – ar atsakovė visiškai įvykdė savo piniginę prievolę pagal šalių sutarties 3 punktą, taigi pakvitavimas nevertintinas kaip prima facie galią turintis įrodymas.

Byloje nebuvo keliamas klausimas dėl notaro, paliudijusio parašų tikrumą, atsakomybės, todėl atsižvelgiant į pareikštais ieškinio reikalavimais apibrėžtas bylos nagrinėjimo (ir įrodinėjimo dalyko) ribas, dėl apeliacinio skundo argumentų, kurias įrodinėjama notaro deliktinė atsakomybė, kaip neturinčių įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes ieškovė, išdavusi pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, turėjo teisę įrodinėti, kad atsakovė prievolę įvykdė netinkamai, visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad prievolė pasibaigė ją tinkamai įvykdžius, yra pagrįsta, padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo taisyklių, įtvirtintų CPK 176–185 straipsniuose.

Šioje byloje atsakovės pozicija dėl prievolės grąžinti paskolą pabaigos yra nuosekli – skolininkė nurodė, kad nesant galimybės sutartyje nustatytu terminu grąžinti paskolą, sutarties šalys susitarė ir sudarė sandorį dėl skolininkei priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo kreditorei. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolininkė realiai jokių piniginių lėšų apeliantei negrąžino, vertindamas šalių sudarytą pirkimo pardavimo sandorį pripažino, kad šiuo sandoriu buvo prievolė pilnai įvykdyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, taigi, norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi. Apeliaciniame skunde nors ir pripažįstamas susitarimas dėl prievolės įvykdymo kitu būdu, tačiau akcentuojama aplinkybė, jog ginčo pirkimo sandoryje nurodyta žemės vertė yra ženkliai mažesnė nei paskolos suma. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prievolės įvykdymo būdo pakeitimo nustatė, jog žemės sklype yra statiniai, kurie nors ir neįteisinti, bet turi atitinkamą vertę.

Praktikoje galimi atvejai, kai kreditoriai atsisako priimti prievolės įvykdymą, teigdami, kad prievolė įvykdyta netinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokiais atvejais kreditorius, turėdamas pareigą priimti prievolės įvykdymą, gali pakvitavime nurodyti, kad prievolė įvykdyta netinkamai, pvz., sumokėti ne visi, o tik dalis pinigų. Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos paskolos sandorio sudarymo aplinkybės-prieš paskolos suteikimą žemės sklypas kreditorės sūnaus buvo apžiūrėtas ir buvo įkeistas užtikrinant skolinio įsipareigojimo įvykdymą, ieškovės (apeliantės) pripažinimas, jog šalys susitarė dėl piniginės prievolės įvykdymo kitu būdu, kad sudarius žemės sklypo perleidimo sandorį piniginės lėšos atsakovei nebuvo sumokėtos, žemės sklypui taikytų apribojimų panaikinimas, pakvitavimo apie prievolės tinkamą įvykdymą išdavimas, sudarė pagrindą spręsti, jog ieškovė neįrodė, kad perleidusi nekilnojamąjį turtą atsakovė netinkamai įvykdė prievolę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su tinkamai motyvuota pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo pakvitavimo vertinimo, kuri (išvada) atitinka materialiosios ir proceso teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismo nustatyta aplinkybė, kad apeliantė sutiko su prievolės įvykdymo būdo pakeitimu, byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad sudarius nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį piniginės lėšos atsakovei mokamos nebuvo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prievolė pasibaigė jos tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, yra pagrindas atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, jog ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 400,00 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir atsižvelgusi į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 7., 8.10 punktai), sprendžia, kad šios išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl iš ieškovės atsakovės naudai yra priteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 13,44 Eur sumą, todėl šios išlaidos valstybės naudai, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 13,44 Eur (trylika eurų 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.