Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nuteistojo V. M. atstovės pagal įstatymą N. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas A. G. atžvilgiu) trejiems metus ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 159 straipsnį aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas E. C. atžvilgiu) ketveriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 135 straipsnio 2 dalie 9 punktą septyneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 159 straipsnį aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas J. ir A. M. atžvilgiu) ketveriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 159 straipsnį aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas J. M. atžvilgiu) ketveriems metam laisvės atėmimo, pagal BK 159 straipsnį aštuoniems mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė aštuoneri metus ir aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2009 m. birželio 22 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė devyneri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas A. G. atžvilgiu) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas E. C. atžvilgiu) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė dveji metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteisti T. S. ir M. Č., tačiau nuosprendis jų nuteisimo dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir V. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su T. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, padarė plėšimą, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, o A. S. į šią nusikalstamą veiklą įtraukė nepilnamečius V. M. ir T. S., t.y. 2013 m. kovo 2 d., apie 14 val., A. S., V. M. kartu su T. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į A. G. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko rajone, ir ten atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, t.y. tyčia jėga išstūmus senyvo amžiaus A. G., gim. 1927 m., į koridorių, pagrobė svetimą A. G. priklausantį turtą – du 0,7 l talpos butelius degtinės, bendros 50 Lt vertės, 0,5 l talpos degtinės butelį, 10 Lt vertės, 10 kg cukraus pakuočių, 32 litų vertės, ir 850 litų, tuo padarydami nukentėjusiajai 942 Lt turtinę žalą. Taip pat A. S. į šią nusikalstamą veiką įtraukė vaikus. Tai yra, žinodamas, kad V. M., gim. 1997-05-01, ir T. S., gim. 1996-01-16, yra vaikai, paprašė V. M. ir T. S. dalyvauti apiplėšime ir 2013 m. kovo 2 d. apie 14 val. atsivežė juos į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r., kur veikiant bendrininkų grupėje įsibrovė į A. G. priklausantį gyvenamąjį namą ir atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, tyčia pagrobė jai priklausantį turtą, tuo padarydami nukentėjusiajai 942 Lt turtinę žalą.

A. S. ir V. M. taip pat nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su T. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, padarė plėšimą, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, t.y. 2013 kovo 5 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r., A. S., V. M. kartu su T. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu yra atskirtas ikiteisminis tyrimas, turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į svetimą patalpą - E. C. priklausantį ūkinį pastatą ir panaudodami fizinį smurtą, tyčia bendrais veiksmais suduodami mediniu šakės kotu, rankomis bei spirdami mažiausiai penkis smūgius E. C. į įvairias kūno vietas, tuo padarant pastarajam kairės plaštakos plėštinę žaizdą, kairės ausies muštinę žaizdą, daugybines muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, atvirus įspaustinius skeveldrinius kairio momenkaulio, smilkinkaulio lūžimus, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mąstą, ir iš ten pat esančios gyvenamos patalpos pagrobė svetimą turtą - E. C. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį DELL, 400 Lt vertės, fotoaparatą CANON, 500 Lt vertės, ir cigarečių „WINSTON“, 35 vnt., bendros 245 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam 1145 Lt turtinę žalą. Taip pat A. S., pasiūlydamas nepilnamečiams V. M. ir T. S. dalyvauti nukentėjusiojo E. C. apiplėšime ir kartu su jais vykdydamas minėtą plėšimą, šiais veiksmais įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką.

A. S. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su T. S., padarė plėšimą, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, t.y. 2013 m. kovo 21 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r., A. S. su T. S., turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į svetimą patalpą – A. ir J. M. priklausantį gyvenamąjį namą ir, atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, t.y. tyčia jėga įstūmus senyvo amžiaus J. M., gim. 1925 m., į sandėliuką ir duris užkabinus kabliu, bei tyčia jėga pastūmus senyvo amžiaus A. M., gim. 1931 m., į virtuvę, pagrobė svetimą A. M. ir J. M. priklausantį turtą - 10 kg šaldytos mėsos, 100 Lt vertės, tris 0,5 l talpos butelius brendžio, bendros 45 Lt vertės, ir 300 litų, tuo padarydami nukentėjusiajai 445 Lt turtinę žalą. Taip pat A. S. į šią nusikalstamą veiką įtraukė vaiką, t.y. žinodamas, kad T. S., gim. 1996-01-16, yra vaikas, paprašė T. S. dalyvauti apiplėšime ir 2013 m. kovo 21 d., apie 15.00 val., atsivežė jį į (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r., kur veikiant bendrininkų grupėje, tyčia įsibrovė į Aldonai ir J. M. priklausantį gyvenamąjį namą ir bendrais veiksmais atimant nukentėjusiesiems galimybę priešintis, tyčia pagrobė svetimą A. M. ir J. M. priklausantį turtą, tuo padarydami nukentėjusiajai 445 Lt turtinę žalą.

A. S. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su T. S., padarė plėšimą, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, t.y. 2013 m. kovo 22d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r., A. S. su T. S., turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į svetimą patalpą – J. M. priklausantį gyvenamąjį namą, ir panaudodami fizinį smurtą, tyčia bendrais veiksmais suduodant rankomis ir kojomis mažiausiai keturis smūgius senyvo amžiaus J. M., gim. 1943, į įvairias kūno vietas, tuo padarant pastarajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų, dešinio žandikaulio ančio sienelių lūžimų sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, pagrobė svetimą turtą – J. M. priklausantį auksinį vestuvinį žiedą, 200 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną NOKIA, 100 Lt vertės, ir 1300 litų, tuo padarydami nukentėjusiajai J. M. 1600 Lt turtinę žalą. Taip pat A. S. į šią nusikalstamą veiką įtraukė vaiką, t.y. žinodamas, kad T. S., gim. 1996-01-16, yra vaikas, paprašė jo dalyvauti apiplėšime, apie 22 val. atsivežė į (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Jurbarko r., kur veikiant bendrininkų grupėje abu ir įvykdė plėšimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 159 straipsnį dėl E. C. atžvilgiu įvykdyto plėšimo, jo sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nepilnamečių V. M. ir T. S. įtraukimo į šią nusikalstamą veiką, kitoje dalyje apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam už kitas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.

Nuteistasis A. S. nurodo, kad nusikaltimų, įvykdytų E. C. atžvilgiu, padaryme nedalyvavo, tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino kiti nuteistieji bei nukentėjusysis E. C., kuris atpažino V. M. ir T. S. ir nurodė, kad trūksta dar vieno užpuoliko, nupasakojo, kaip šis atrodė ir paaiškino, kad tai nebuvo jis - A. S.. Iš tikrųjų trečiasis užpuolikas buvo S. Š., kuris po nusikaltimo padarymo pabėgo į užsienį, o jis pats visą įvykio dieną svečiavosi pas savo draugą K. J., gyvenantį Kaune, Sparnų gatvėje. Vėlai vakare jam paskambino S. Š. ir paprašė susitikti. Susitikimo metu pastarasis pasakė, kad turi kompiuterį ir fotoaparatą, kuriuos reikia parduoti, todėl jis tuos daiktus paėmė, nuvežė draugui M. Č. ir paprašė juos parduoti. Tą patį vakarą S. Š. jam papasakojo, iš kur gavo tuos daiktus, taip pat paaiškino, kad jam reikia išvykti į užsienį ir prašė kaltę dėl padarytų nusikaltimų prisiimti už jį, o kitiems savo bendrininkams pasakė, kad jei šie bus sulaikyti, taip pat kaltę verstų A. S., o jo - S. Š. neminėtų, pažadėjo jiems paramą iš užsienio. Mano, kad teismas nepagrįstai šiais jo, kitų nuteistųjų V. M. ir T. S., taip pat nukentėjusiojo E. C. parodymais nepatikėjo ir nepagrįstai, priimdamas nuosprendį, rėmėsi jo, V. M. ir T. S. pirminiais parodymais, kurie neatitiko tikrovės, taip pat S. Š. parodymais teisme, kuriais pastarasis siekė išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus, be to neapklausė liudytojais asmenų, su kuriais jis - A. S. buvo įvykio dieną.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas už kitus nusikaltimus, kuriuos jis yra padaręs, paskyrė per griežtas bausmes, nes jis savo kaltę dėl šių nusikaltimų pilnai pripažino, viską išsamiai paaiškino ir nuoširdžiai dėl to, ką padarė, gailisi.

Nuteistojo V. M. atstovė pagal įstatymą N. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti V. M. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas A. G. atžvilgiu, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas E. C. atžvilgiu) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtas bausmes.

Apeliantė nurodo, kad V. M. nusikalto būdamas nepilnametis, po nusikaltimo padarymo niekur nesislapstė, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, savo kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, į nusikaltimus jį įtraukė kiti draugai, taip pat ir pilnamečiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. S. gynėjas advokatas A. Palamarčukas prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą, nuteistojo V. M. gynėjas advokatas A. Svila prašė tenkinti nuteistojo V. M. atstovės pagal įstatymą N. M. apeliacinį skundą. Prokurorė prašė abiejų apeliantų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. S. ir nuteistojo V. M. atstovės pagal įstatymą N. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems A. S. ir V. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, A. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. G. apiplėšimą) ir 159 straipsnyje, 180 straipsnio 2 dalyje (E. C. apiplėšimą), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 159 straipsnyje, 180 straipsnio 2 dalyje (M. apiplėšimą) ir 159 straipsnyje, 180 straipsnio 2 dalyje (J. M. apiplėšimą) ir 159 straipsnyje, o V. M. – padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. G. apiplėšimą), 180 straipsnio 2 dalyje ( E. C. apiplėšimą), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, bei jiems paskirtų bausmių ir nukentėjusiesiems priteistos turtinės žalos dydžio, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį patikrina paduotų apeliacinių skundų ribose ( BPK 320 str. 3 d. ). Kadangi nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių bei kaltės dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį (A. G. apiplėšimas ir nepilnamečių V. M. ir T. S. įtraukimas į šią nusikalstamą veiką), 180 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį (M. apiplėšimas ir nepilnamečio T. S. įtraukimas į šią nusikalstamą veiką), 180 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį (J. M. apiplėšimas ir nepilnamečio T. S. įtraukimas į šią nusikalstamą veiką), todėl nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka netikrinamas. Apeliantas nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo išvada dėl už šiuos nusikaltimus jam paskirtų bausmių dydžio ir jo kaltės padarius nusikalstamas veikas prieš nukentėjusįjį E. C..

Nuteistojo V. M. atstovė pagal įstatymą N. M. neginčija V. M. kaltės ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, apeliantė nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. M. paskirtos per griežtos bausmės.

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentų

Dėl plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiojo E. C. atžvilgiu, nepilnamečių asmenų įtraukimo į šią nusikalstamą veiką

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog A. S., nepilnamečiai V. M., T. S. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, veikdami bendrai, įsibraudami į gyvenamąją patalpą ir pavartodami fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam E. C. priklausantį turtą, o grobimo metu dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Taip pat A. S. pasiūlydamas nepilnamečiams V. M. ir T. S. dalyvauti nukentėjusiojo E. C. apiplėšime ir su jais vykdydamas minėtą apiplėšimą, šiais veiksmais įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo paties ir kitų nuteistųjų parodymus, jog minėtame nusikaltime dalyvavo ne jis, o nuo teismo pasislėpęs S. Š., taip pat nukentėjusiojo E. C. parodymus, jog trečiasis užpuolikas buvo ne A. S.. Ši nuteistojo apeliaciniame skunde keliama versija pirmosios instancijos teisme buvo patikrinta ir paneigta byloje surinktais, teisme ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. S. nusikalstamų veiksmų įvertinimo ir veikos kvalifikavimo.

Byloje surinktų įrodymų visetas (nuteistųjų A. S., V. M., T. S., asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, nukentėjusiojo E. C., liudytojų G. M. ir M. Č. parodymai, nuteistųjų A. S., T. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir kt. rašytinės bylos medžiaga), pačios nusikalstamos veikos analizė rodo, jog plėšimo metu nukentėjusiajam E. C. sunkiai sutrikdė sveikatą, turėdami tikslą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, būtent A. S. ir V. M. su T. S.. Šie faktiniai duomenys kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka todėl jų patikimumas ir objektyvumas nekelia abejonių.

Visų įvykyje dalyvavusių asmenų – A. S., V. M., T. S. – parodymai dėl A. S. dalyvavimo nusikaltimų padaryme yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ne vieną kartą nuteistasis A. S. parodė, E. C. užpuolė, sužalojo ir pagrobė nukentėjusiojo turtą jis, T. S. ir V. M., o S. Š. liko laukti automobilyje (t. 2, 117, 118, 121-122 b. l.). 2013 m. kovo 27 d. apklausiamas įtariamuoju A. S. parodė, kad į Seredžius jį, T. S. ir V. M. nuvežė S. Š., visi žinojo, jog važiuoja ką nors apvogti. Jis rodė kelią. Privažiavus prie E. C. žirgyno, į fermą ėjo jis, T. S. ir V. M., o S. Š. liko laukti automobilyje. Nuėjus prie arklidžių sugrįžo E. C., jis nukentėjusįjį pastūmė, o T. S. ir V. M. pradėjo jį mušti ir spardyti. V. M. liko saugoti nukentėjusįjį, o jis su T. S. nuėjo į gyvenamąsias patalpas apsidairyti. Kai T. M. šūktelėjo, jog nukentėjusysis atsigavo, pastarajam kažkas dar sudavė. Paskui visi trys grįžo į gyvenamąsias patalpas. Jis iš kažkokios dėtuvės pasiėmė gal kokius tris blokus cigarečių, jos buvo palaidos. Išgirdus triukšmą visi trys pabėgo pro langą. Nežino, kas paėmė kompiuterį ir fotoaparatą (t. 2, 117 b. l.). Iš esmės šiuos savo parodymus įtariamasis patvirtino ir 2013 m. kovo 27 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, 121-122 b. l.), tik patikslino, jog įvykdyti plėšimą nutarė visi kartu, S. Š. jis pasakė, kad eina iki draugo, sugrįš už 10-15 min., buvo sutarę, kad S. Š. nieko nesakys. Jis buvo užsimaukšlinęs kepurę. Nukentėjusįjį jis tik pastūmė ir nuėjo į gyvenamąsias patalpas, o T. S. su V. M. liko prie nukentėjusiojo. Pastarieji sakė, kad po kelis kartus sudavė nukentėjusiajam. Jis matė tik kaip nukentėjusiajam vieną smūgį sudavė V. M.. Jis paėmė cigaretes, tada atėjo T. S. ir V. M., kažkuris iš jų paėmė kompiuterį. Jis pats kompiuterio ir fotoaparato nematė, tačiau jei nukentėjusysis jų nerado, tikriausiai paėmė T. S. su V. M., kurie šiuos daiktus ir pardavė. S. Š. buvo duoti pinigai kurui. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 2, 123-127 b. l.) matyti, kad A. S. parodė kaip pateko į nukentėjusiojo tvartą, vietą tvarte, kur užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį, vietą gyvenamojoje patalpoje, kur T. S. rado ir paėmė nešiojamąjį kompiuterį, parodė prie durų esančią spintą, kurioje rado ir paėmė cigaretes. 2013 m. balandžio 2 d. apklausiamas įtariamuoju (t. 2, 117 b. l.) A. S. pirminius savo parodymus iš dalies pakeitė, paaiškino, kad pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavė T. M. ir kai E. C. nugriuvo, pastarąjį jie trise pradėjo spardyti. Paskui prie gulinčio E. C. liko stovėti V. M., o jis su T. S. nuėjo į gyvenamąsias patalpas. V. M. kažkuriuo momentu jiems sušuko, kad E. C. atsigavo, todėl T. S. sugrįžo prie nukentėjusiojo. Jis tuo metu buvo kambaryje, kur iš spintoje esančio kažkokio dėklo paėmė kelias dešimtis cigarečių pakelių. T. M. atbėgęs taip pat dėjosi cigarečių pakelius į kišenes. Fotoaparato neatsimena, bet gali būti, kad jį įsidėjo į maišelį su cigaretėmis. Kiek atsimena kompiuterį paėmė T. S.. Daiktus nuvežė parduoti M. Č., su pastaruoju kalbėjo T. S. ir V. M.. Pirmosios instancijos teisme A. S. taip pat parodė, kad E. C. visi trys užpuolė vienu metu, jis sudavė pirmą smūgį į veidą, tada nukentėjusysis nugriuvo ir jie visi sudavė po smūgį rankomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir galvą. Jis asmeniškai nukentėjusiajam dar sudavė du smūgius ranka, tačiau jo nespardė. Ar spardė kiti kaltinamieji jis nepastebėjo, be to, buvo prietema. Mušė nukentėjusįjį trumpai, tada jis nuėjo į gyvenamąsias patalpas, V. M. ir T. S. liko saugoti nukentėjusįjį. Kažkuriuo metu į gyvenamąsias patalpas atėjo ir kiti nuteistieji. Pinigų nerado, tačiau paėmė fotoaparatą, nešiojamąjį kompiuterį (be dėklo) ir cigaretes „Minsk“, plonas, palaidas. Viską susidėjo į maišelį. Kažkuris sušuko, jog pareina E. C., todėl visi iš kambario pasišalino pro langą. Parsivežė daiktus į Kauną, kartu su T. S. nunešė juos parduoti M. Č.. Jis pats paprašė M. Č. parduoti kompiuterį ir fotoaparatą. Pastarasis pardavė daiktus ir perdavė jam 100 Lt, kuriuos jis kartu su T. S. ir V. M. išleido svaigalams (t. 5, 148-150 b. l.). Vėliau, tęsiant bylos nagrinėjimą teisme, baigiant įrodymų tyrimą, A. S. savo parodymus pakeitė iš esmės ir parodė, kad E. C. apiplėšime jis nedalyvavo, save apkalbėjo S. Š. įkalbėtas, o jo nurodytomis aplinkybėmis šią nusikalstamą veiką kartu su T. S. ir V. M. padarė S. Š.. Įvykio dieną jis buvo pas draugą K. J., Aleksote ir su S. Š. susitiko vėlai vakare, kai šis paskambino ir pasiūlė susitikti. Tuomet pastarasis jam ir papasakojo visas nusikaltimo aplinkybes, prašė prisiimti kaltę, žadėjo padėti pinigais. Tada jis nuvažiavo į VI fortą susitikti su draugais (t. 6, 59 b. l.).

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. S. apklausų metu (t. 3, 64, 65 b. l.) pripažino iš esmės visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir paaiškino, kad jam, S. Š., V. M. ir A. S. būnant kartu, pastarasis pasiūlė nuvažiuoti apiplėšti E. C.. Automobilį vairavo S. Š., o A. S. rodė kelią. Privažiavo prie kažkokių fermų, A. S. pasakė, kad ten bus senis, kuris turi daug pinigų. S. Š. pasiliko laukti prie automobilio, tačiau jis žinojo, ko jie trise eina į fermą. Ferma buvo neužrakinta, jie įėjo į vidų, pamatė, kad nukentėjusysis šeria žirgus. Tuomet jis pribėjo prie nukentėjusiojo ir ranka trenkė per veidą, dėl ko pastarasis parkrito. Tada gulintį E. C. visi kartu spardė kojomis. Taip pat nukentėjusįjį mušė šakėmis, kurias iš pastarojo ir atėmė. Nukentėjusysis prarado sąmonę. Tuomet A. S. nubėgo į fermoje esančias gyvenamąsias patalpas ir pašaukė jį, V. M. liko prie nukentėjusiojo. Kambariuose jis kartu su A. S. rado ir apėmė nešiojamąjį kompiuterį, skaitmeninį fotoaparatą. Pastarąjį A. S. surado stalčiuje, taip pat A. S. iš seifo paėmė cigarečių pakelius. Po to visi kartu iššoko pro langą ir nubėgo iki mašinos. Sugrįžę i Kauną, daiktus nuvežė M. Č. parduoti. Už daiktus gautus pinigus išleido alkoholiui, gėrė visi kartu: jis, V. M., A. S. ir S. Š.. Iš esmės šiuos savo parodymus T. S. patvirtino ir 2013 m. kovo 29 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, 68-70 b. l.), tik patikslino, jog S. Š. pagrobtus daiktus parodė ir apie apiplėšimą papasakojo pats A. S. dar automobilyje, apie tai, kad nukentėjusysis sugrįžo namo A. S. mobiliuoju telefonu perspėjo S. Š., pas E. C. tik A. S. ėjo užsimaskavęs. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 3, 71-76 b. l.) matyti, kad T. S. parodė kaip pateko į nukentėjusiojo tvartą, vietą tvarte, kur užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį, vietą gyvenamojoje patalpoje, kur rado ir paėmė nešiojamąjį kompiuterį, parodė prie durų esančią spintą, kurioje A. S. rado ir paėmė cigaretes, parodė stalą, nuo kurio A. S. paėmė fotoaparatą, parodė langą per kurį pasišalino iš fermos. Parodymų patikrinimo vietoje metu T. S. papildė savo ankstesnius parodymus tuo, kad nukentėjusysis buvo mušamas jų trijų du kartus, pirmą kartą kai jį tik užpuolė, o kitą – šiam atgavus sąmonę, kai jis ir A. S. jau buvo kambaryje, tuomet nukentėjusįjį saugojęs V. M. jiems sušuko ir grįžę prie nukentėjusiojo, pastarąjį jie vėl mušė. Tuomet praradus nukentėjusiajam sąmonę jie visi trys nuėjo į gyvenamąsias patalpas. Pirmosios instancijos teisme T. S. taip pat parodė, kad važiuoti apiplėšti E. C. pasiūlė A. S., tačiau pastarasis šiame nusikaltime nedalyvavo. A. S. nuvežė juos iki fermos ir pasiliko laukti automobilyje, o į fermas ėjo jis, T. S. ir S. Š.. Prieš nukentėjusįjį smurtavo V. M. ir S. Š.. Nežino, kuris pirmas sudavė E. C., pastarasis nukrito. Jis nubėgo ieškoti pinigų, o V. M. su S. Š. pasiliko prie nukentėjusiojo. Po kiek laiko atbėgo S. Š. ir greitai pradėjo kuisti kambarius. Surado fotoaparatą ir kompiuterį, „Minsk“ cigaretes. Po to prie jų prisijungė T. M., kai pamatė, jog ateina nukentėjusysis, iššoko pro langą. Nuvežė daiktus M. Č., pas kurį užėjo arba visi, arba tik A. S.. A. S. apsiėmė kaltė už S. Š., nes jie pusbroliai (t. 5, 164 b. l.). Vėliau baigiant įrodymų tyrimą, kaltinamasis T. S. savo parodymus pakeitė iš esmės, nurodė, kad A. S. kartu su jais pas nukentėjusįjį nevažiavo, apiplėšime nedalyvavo, įvykio vietoje tą dieną nebuvo. Daiktus jie nuvežė ir perdavė M. Č., po pokalbio su A. S.. A. S. M. Č. daiktų neperdavinėjo. Nežino, kodėl S. Š. nevažiavo pas M. Č.. Ką sakyti susitarė prieš sulaikymą. Melavo, kad A. S. buvo kartu, nes taip susitarė (t. 6, 60 b. l.).

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. M. nuosekliai parodė, kad E. C. užpuolė, sužalojo ir pagrobė nukentėjusiojo turtą jis, T. S. ir A. S., o S. Š. liko laukti automobilyje (t. 4, 5, 9-10 b. l.). 2013 m. kovo 27 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno (t. 4, 5 b. l.), V. M. parodė, kad pasibaigus pinigams po paskutiniojo plėšimo, jis, T. S., S. Š. ir A. S. kalbėjo, jog reiktų dar ką nors apvogti. Važiuoti pas E. C. pasiūlė A. S., visi suprato, kad važiuos vogti. Automobilį vairavo S. Š., jis liko laukti automobilyje. Į fermą ėjo jis, T. S. ir A. S.. Su savimi jie turėjo šalikus, kuriais užsidengė veidus. Ferma buvo neužrakinta, tačiau šeimininkas buvo išvažiavęs. Šiam grįžus ir šeriant žirgus, jie kartu pastarąjį užpuolė. Jis mušė ir rankomis, ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajam buvo suduota daug smūgių. Vyriškis gynėsi rankose turėtomis šakėmis, tačiau T. S. iš pastarojo šakes atėmė ir jomis pradėjo mušti nukentėjusįjį. Vyriškiui nukritus be sąmonės ir jiems nebesipriešinant, T. S. ir A. S. nuėjo į gyvenamąsias patalpas. Jis liko prižiūrėti nukentėjusįjį. Po 5-7 min. nukentėjusysis atsigavo ir jis pašaukė vaikinus. Jis mušė nukentėjusįjį šakių kotu, kažkuris iš vaikinų – atsinešta šluota. Kai nukentėjusysis jau nebejudėjo, visi kartu nuėjo į gyvenamąsias patalpas. Kambaryje buvo neužrakintas seifas, iš kurio jis paėmė cigarečių pakelius. Tada jis iššoko pro langą ir nubėgo prie automobilio. Paskui jį prie automobilį atėjo T. S. ir A. S., kuris su savimi nešėsi maišą. Važiuojant A. S. išsitraukė laimikį - kompiuterį ir fotoaparatą. Kur kambaryje gulėjo pagrobti daiktai, jis nežino. Grįžus į Kauną, jie nuvažiavo pas A. S.. Jis nuėjo miegoti, atsikėlęs pagrobtų daiktų nematė. Tą pačią dieną V. M. buvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 4, 9-10 b. l.), kuriam patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildė, kad S. Š. liko automobilyje saugoti kelią, būtent pastarasis ir pranešė telefonu A. S., kad nukentėjusysis atvažiuoja į fermą. Pavogtus daiktus pardavė, už juos gautus pinigus išleido alkoholiui. Pirmosios instancijos teisme (t. 5, 166-167 b. l.) V. M. parodė, kad apiplėšti E. C. pasiūlė A. S.. Pas E. C. važiavo keturiese – jis, A. S., S. Š. ir T. S., automobilį vairavo S. Š.. A. S. pasiliko automobilyje, o jie trise nuėjo į fermą. Savininko nebuvo, tačiau netrukus jis sugrįžo, nuėjo šerti žirgus. Jie įėjo į vidų. Kažkuris - T. S. ar S. Š. sudavė nukentėjusiajam smūgį, po to nukentėjusiajam sudavė ir jis. Nukentėjusysis nukrito, tuomet T. S. nubėgo į namą. T. S. sudavė vieną smūgį. Jis ir S. Š. toliau mušė nukentėjusįjį. Jis paėmė šakes ir trenkė nukentėjusiajam, po to trenkė S. Š.. Kotas lūžo nuo smūgio į nugarą, kurį sudavė S. Š.. Nukentėjusysis prarado sąmonę. Nukentėjusįjį jie mušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Tada S. Š. nubėgo į namą, o jis liko saugoti nukentėjusįjį. Kai E. C. atsikėlė, jis nubėgo į vidų ir jie kartu iššokę pro langą pasišalino. Buvo pagrobtas kompiuteris, fotoaparatas ir cigaretės. Nuvažiavo į VI fortą pas M. Č. ir juos pardavė. Pas M. Č. jis užėjęs nebuvo. Pirminiai jo parodymai tik iš dalies teisingi, juos teisme pakeitė, nes juos duodamas nežinojo, kad A. S. gina pusbrolį ir apsiėmė kaltę už S. Š.. Jis irgi gynė S. Š., tačiau pastarasis pabėgo į užsienį ir neištesėjo savo pažado jiems padėti. Vėliau baigiant įrodymų tyrimą (t. 6, 60 b. l.), kaltinamasis V. M. savo parodymus pakeitė iš esmės, nurodė, kad A. S. kartu su jais pas nukentėjusįjį nevažiavo, apiplėšime nedalyvavo, įvykio vietoje tą dieną nebuvo. Su A. S. susitiko vėliau.

Iš aptartų nuteistųjų A. S., T. S. ir V. M. parodymų seka, kad jie prieštaringai ir nenuosekliai aiškino tiek apie kiekvieno iš jų nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, tiek A. S. vaidmenį nusikaltimo padaryme. Kolegijos nuomone, tokie prieštaringi ir nenuoseklūs nuteistųjų parodymai iš esmės sąlygoti siekiu sušvelninti savo vaidmenį minėtų nusikaltimų padaryme. Kita vertus, teisme nuteistiesiems neigiant A. S. dalyvavimą E. C. apiplėšimo metu, rodo tiek paties nuteistojo A. S. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, tiek nuteistųjų T. S. ir V. M. siekį padėtį šiam išvengti atsakomybės, iškeliant naujas versijas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik tais nuteistųjų parodymais, kurie atitiko objektyviai nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Iš nuteistųjų T. S. ir V. M. parodymų analizės matyti, jog nuo pirmos apklausos jie pripažino padarę šias nusikalstamas veikas, jų parodymai, nurodant nusikaltimo padarymo paskatas, E. C. užpuolimo, sužalojimo aplinkybes, pagrobtąjį turtą, iš esmės sutapo, todėl šioje apimtyje jais netikėti pagrindo nėra. Tuo tarpu jų parodymai apie nuteistojo A. S. dalyvavimą nusikaltimų padaryme, bei paties A. S. neigimas dalyvavus šiame nusikaltime teismo pagrįstai įvertinti kritiškai ir tokiais jų aiškinimais nuosprendyje nesiremta.

Apie tai, kad A. S. nedalyvavo apiplėšime, nuteistieji T. S. ir V. M. nurodė tik teisme ir tik po to, kai A. S. paneigė savo ankstesnius parodymus apie savo dalyvavimą E. C. apiplėšime, nukentėjusiojo sužalojimą ir turto pagrobimą. Abu nuteistieji prieš iškeliant šią versiją anksčiau teisme buvo davę taip pat A. S. kaltinančius parodymus, t. y. kad A. S., o ne S. Š. vežė juos į fermą, ir nors A. Š. ėjo kartu su jais pas nukentėjusįjį, tačiau A. S. žinojo važiavimo į fermą tikslą ir buvo vienas iš iniciatorių.

Šią nuteistųjų versiją paneigia ir tas faktas, kad tiek T. S., tiek V. M. iš esmės negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl pakeitė savo parodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų paaiškinimus, kad S. Š. yra nuteistojo A. S. pusbrolis ir pastarasis dar tą pačią dieną jį įkalbėjo už minėtus nusikaltimus prisiimti kaltę pažadėdamas visiems nuteistiesiems materialinę paramą, laikė neįtikinamais ir nelogiškais. Teismo buvo tinkamai įvertinta ir ta aplinkybė, kad nuo pirmos apklausos kiekvienas iš jų nurodė S. Š. kaip asmenį, kuris kartu važiavo daryti nusikaltimus, o T. S. ir V. M. dar ir kategoriškai tvirtino, jog pastarajam nuo pat pradžių buvo žinoma kokiu tikslu važiuojama į Seredžius ir jis net atliko saugotojo vaidmenį. Todėl tiesioginis nurodymas į S. Š. kaip į nusikaltimo bendrininką negali būti laikomas kaip siekis padėti S. Š. išvengti atsakomybės. Toks nuteistųjų paaiškinimas akivaizdžiai prieštarauja logikai ir rodo, jog versija apie minėtą susitarimą buvo išgalvota siekiant padėti A. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Pažymėtina ir tai, kad pirminiai A. S. parodymai apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodant nusikaltimo padarymo paskatas, E. C. užpuolimo ir sužalojimo vietą, prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto pobūdį ir mąstą (taip pat ir tai, kad nukentėjusysis buvo du kartus mušamas, po to kai atgaudavo sąmonę), pagrobtąjį turtą ir jo suradimo vietą, iš esmės sutapo su nuteistųjų T. S. ir V. M. pirminiais parodymais, be to, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bei patvirtindamas parodymus vietoje, A. S. savo kaltę pripažino, nurodė kaip ir kokiu būdu įsibrovė į patalpas, kaip užpuolė nukentėjusįjį E. C., iš kur ir kokį turtą pagrobė. Šie jo parodymai iš esmės atitiko ir kitų dviejų nusikaltime dalyvavusių nuteistųjų parodymams. A. S. tapačiai kaip ir kiti nuteistieji nurodė, jog po pirmo suduoto smūgio į galvą nukentėjusysis parkrito ir po to jau toliau buvo mušamas bendrai visų trijų, jis tapačiai nurodė koks turtas buvo pagrobtas, iš kur konkrečiai T. S. paėmė nešiojamąjį kompiuterį, iš kur jis paėmė cigaretes, tapačiai nurodė ir pasišalinimo iš nusikaltimo vietos aplinkybes. Visa tai leidžia daryti kategorišką išvadą, jog šios aplinkybės nuteistajam A. S. galėjo būti žinomos tik pačiam tiesiogiai dalyvaujant nusikaltimo padaryme ir atliekant bendrus su kitais nuteistaisiais veiksmus, o ne iš kitų asmenų pasakojimo, kaip kad bando skunde įtikinti apeliantas.

Apygardos teismas taip pat pagrįstai atmetė nuteistojo A. S. versiją, kad jis nusikaltimo padarymo dieną buvo pas draugą K. J., o apie nusikaltimo padarymo aplinkybes jam papasakojo pats S. Š. tą patį vakarą, kai paprašė prisiimti už jį kaltę. Nors nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad visas nukentėjusiojo užpuolimo ir sužalojimo aplinkybes jis sužinojo iš S. Š., tačiau tokius jo parodymus pastarasis paneigė (t. 6, 111-112 b. l.). Apklaustas teisme S. Š. patvirtino, kad vežė nuteistuosius iki fermos, nukentėjusiojo užpuolime nedalyvavo, nes liko laukti automobilyje. Iš A. S. žodžių jam žinoma, kad jie važiavo tikslu pasiskolinti pinigų, tačiau ar gavo pinigų jam niekas nesakė. Iš E. C. nuteistieji grįžo su maišeliu, kuriame buvo cigaretės, rankose kažkuris laikė kompiuterį. Su A. S. jokio susitarimo nebuvo, pažado teikti pagalbą pinigais nedavė, nuteistasis A. S. jį apkalba. Taigi, S. Š. parodymai apie važiavimą kartu su nuteistaisiais pas E. C., tai kad jis liko laukti automobilyje, pagrobtą turtą, sutampa su nuteistųjų pirminiais parodymais apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nepaisant to, kad S. Š. neigia žinojęs bendrai su nuteistaisiais vykdęs nusikalstamą planą, tačiau abejoti jo parodymais dėl A. S. dalyvavimo E. C. apiplėšime ir nukentėjusiojo sužalojimo nėra jokio pagrindo, juolab, kad ir pats apeliantas nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvų duomenų.

Apeliantas yra tik iš dalies teisus teigdamas, kad nukentėjusysis E. C. atpažino V. M. ir T. S. ir nurodė, jog trūksta dar vieno užpuoliko, nupasakojo, kaip šis atrodė ir paaiškino, kad tai nebuvo jis - A. S.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad jį užpuolė trys jam nepažįstami vaikinai, kurių veidų neįsižiūrėjo, nes buvo prietema (t. 1, 108, 109, 110-112 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teisme E. C. parodė, kad nuteistieji T. S. ir V. M. panašūs į jį apiplėšusius asmenis, tačiau A. S. tarp jų tikrai nebuvo. A. S. jis būtų atpažinęs. Be to, matė A. S., kai šis buvo atvežtas į parodymų patikrinimą vietoje, pastarasis negalėjo nurodyti, kur buvo padėti kokie daiktai. A. S. tyrėjui sakė, kad jis gina draugą. Tuo tarpu iš A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nuteistasis išsamiai nurodė kokius veiksmus plėšimo metu atliko, kur buvo padėti ir kokie daiktai. Tokie pirmosios instancijos teisme duoti nukentėjusiojo parodymai nepaneigia, kad būtent A. S. dalyvavo nusikaltimų padaryme. Bylos duomenimis, nukentėjusiojo užpuolimas įvyko staiga, prietemoje, darant nusikaltimą A. S. stengėsi slėpti savo veidą (pirminiuose parodymuose jis nurodė, kad dengėsi kepure, nes nukentėjusysis E. C. jį gerai pažinojo), o tai ir sutrukdė nukentėjusiajam atpažinti jį užpuolusius asmenis.

Išdėstytų įrodymų visetas patvirtina, jog nukentėjusįjį užpuolė, sunkiai sužalojo jo sveikatą ir pagrobė jo turtą ne tik T. S. ir V. M., bet ir A. S..

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net ir vėliau sekę aktyvūs A. S. veiksmai realizuojant pagrobtąjį turtą, rodo, jog būtent jis disponavo pagrobtuoju turtu ir, priešingai jo aiškinimui, nebuvo pasyvus stebėtojas, ar asmuo prisiėmęs kitų asmenų kaltę.

Nustatyta ir tai, kad būtent A. S. iš savanaudiškų paskatų pasiūlė apiplėšti nukentėjusįjį E. C., žinojo kur pastarasis gyvena, rodė kelią, jis pirmasis pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o T. S. ir V. M. tokiems jo veiksmams neprieštaravo ir prie jo prisidėjo, tuo pat metu patys pavartodami smurtą prieš nukentėjusįjį.

Atkreipiamas dėmesys, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (vartojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį bei grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik vartojo smurtą).

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma įrodo nuteistojo A. S. kaltę kartu su T. S. ir V. M. padarius nukentėjusiajam E. C. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų bei plėšimo būdu pagrobus jam priklausantį nešiojamąjį kompiuterį, skaitmeninį fotoaparatą ir 35 vnt. cigarečių pakelių. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už minėtų nusikaltimų padarymą ir jam teisingai taikyti baudžiamieji įstatymai (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai ir 180 straipsnio 1 dalis).

Dėl bausmių paskyrimo

Atmetus nuteistojo prašymą panaikinti nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo už E. C. apiplėšimą, sunkų sveikatos sutrikdymą ir nepilnamečių įtraukimą į šios nusikalstamos veikos padarymą, teisėjų kolegija patikrina ir nuosprendžio dalį dėl bausmių už šiuos nusikaltimus paskyrimo. Kadangi apeliantas, neginčydamas savo kaltės dėl A. G., M. ir J. M. apiplėšimo ir nepilnamečių įtraukimo į šias nusikalstamas veikas padarymo, nesutinka su jam paskirtomis bausmėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. bausmes už visas jo įvykdytas nusikalstamas veikas, vadovavosi BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatomis ir bausmių skyrimą skundžiamame nuosprendyje tinkamai motyvavo. Tai, kad apeliantas nesutinka su jam paskirtų bausmių dydžiais, neduoda pagrindo teigti, kad nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas.

Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. S. už jo padarytas nusikalstamas veikas parinko tinkamas bausmių rūšis ir nustatė tinkamus jų dydžius. Apeliantas mano, kad už paminėtus nusikaltimus jam yra paskirtos per griežtos bausmės, todėl prašo jas švelninti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrindo tenkinti šį nuteistojo prašymą nenustatė.

Teismas, nustatydamas apeliantui už jo padarytas nusikalstamas veikas konkrečius bausmių dydžius, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: apeliantas padarė devynis tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas – labai sunkių, keturi – sunkių ir keturi – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6, 5, 3). Apelianto padaryti nusikaltimai yra susiję su svetimo turto pagrobimu, padaryti prieš senyvo amžiaus asmenis, panaudojant jėgą ir smurtaujant, nusikaltimų pasėkoje buvo sunkiai sutrikdyta vieno žmogaus sveikata, taip pat padaryti įtraukiant į šių nusikaltimų padarymą nepilnamečius. Apelianto padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – savanaudiškom paskatom (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nusikaltimų motyvas savanaudiškas – nusikalstamu būdu užvaldyti svetimą turtą. Teismas įvertino, kad A. S. charakterizuojamas neigiamai, būdamas jauno amžiaus nesimoko ir nedirba, o darant nusikaltimus atliko itin aktyvų vaidmenį, buvo nusikaltimų iniciatorius, tai rodo didesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei. A. S. anksčiau buvo keturis kartus teistas, visais atvejais už nusikaltimus nuosavybei, vėl nusikalto lygtinio paleidimo laikotarpiu, tai leidžia spręsti apie nuteistojo polinkį nusikalsti.

Byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – visas nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantas mano, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs plėšimus ir sunkų sveikatos sutrikdymą bei dėl savo nusikaltimų gailisi. Toks apelianto manymas yra nepagrįstas, kadangi A. S. parodymai dėl visų jam inkriminuojamų nusikaltimų tik iš dalies yra teisingi. Dėl nusikaltimų, padarytų prieš E. C., jis savo kaltę teisme paneigė, nors byloje neginčijami įrodyta, kad būtent A. S., o ne S. Š., kartu su T. S. ir V. M. apiplėšė E. C.. Dėl nusikaltimų, padarytų prieš A. G., M. ir J. M., A. S. savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigdamas esmines aplinkybes dėl pavartoto jėgos (smurto) masto ir pobūdžio, nepilnamečių įtraukimą į šių nusikaltimų padarymą.

Teismų praktikoje laikoma, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio byloje priėmimo. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Taigi šiuo konkrečiu atveju nuteistojo A. S. parodymai negali būti vertinami, kaip kaltės padarius nusikalstamas veikas visiškas pripažinimas. Be to, tiek iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neigia kai kurias byloje objektyviai nustatytas aplinkybes, o tai rodo, kad jis nėra visiškai nuoširdus. Teismui nebuvo pagrindo pripažinti esant A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

BK 61 straipsnio, kuriame numatytos bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, taisyklės, 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, apeliantui nuteistajam A. S. už jo padarytus devynis nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, ženkliai mažesnes nei jam inkriminuojamų nusikaltimų sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (pagal BK 159 straipsnį), atitinkančias jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nustatytus bausmės vidurkius (pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už A. G. apiplėšimą, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą) ir nežymiai viršijantį jam inkriminuojamų nusikaltimų sankcijoje numatytą bausmės vidurkis (pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už E. C., M ir J. M. apiplėšimus). Šios bausmės paskirtos atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Tokios bausmės, kolegijos nuomone, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Bendrindamas paskirtas bausmes, teismas taikė A. S. atžvilgiu palankesnį bausmių bendrinimo būdą, iš pradžių jas apėmė, o po to iš dalies sudėjo. Šiuo nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė su ankstesniu nuosprendžiu taip pat subendrinta nuteistajam palankesniu dalinio sudėjimo būdu. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, kad A. S. paskirtos bausmės savo dydžiu yra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo V. M. atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo

Apeliantė nurodo, kad nuteistajam V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra per griežtos, nes jis nusikalto būdamas nepilnametis, po nusikaltimo padarymo niekur nesislapstė, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, savo kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, į nusikaltimus jį įtraukė kiti draugai, taip pat ir pilnamečiai. Nuteistojo V. M. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė jo ginamojo atžvilgiu taikyti BK 91-92 straipsnių nuostatas, numatančias bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus, ir atidėti nuosprendžio vykdymą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės ir gynėjo argumentais dėl bausmės dydžio, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas terminuotas laisvės atėmimo bausmes, nepažeidė BK Bendrojoje dalyje numatytus reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.

Teismas nenustatė V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pripažino esant vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ( nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe), atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, pakankamai išsamiai vertino kaltininko asmenybę. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas, įvertinęs atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, privalo motyvuotai parinkti bausmės rūšį, o taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. V. M. padarė tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių dvi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir viena labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Visos nusikalstamos veikos buvo padarytos tiesiogine tyčia, baigtos, nuteistasis buvo aktyvus darydamas nusikalstamas veikas, t. y. jis kartu su kitais dviem nuteistaisiais smurtavo prieš nukentėjusiuosius ir vienam iš jų padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą (E. C. apiplėšimas), pagrobė nukentėjusiųjų daiktus, vėliau juos pardavė ar kitaip realizavo. Nusikalstamos veikos pasižymėjo ypatingu cinizmu, nes buvo padarytos prieš senyvo amžiaus asmenis, dėl itin žemų paskatų ir motyvų. Teismas įvertino tai, kad V. M. charakterizuojamas neigiamai, vedė amoralų gyvenimo būdą, būdamas jaunas niekur nesimokė ir nedirbo. Visos šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog nuteistajam pagrįstai už nusikaltimų padarymą buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Vertinant paskirtų bausmių dydžius taip pat nėra pagrindo tvirtinti, jog jos yra aiškiai per didelės.

Apeliantė mano, kad V. M. atsakomybę lengvina, jog jis prisipažino padaręs plėšimus ir sunkų sveikatos sutrikdymą bei dėl savo nusikaltimų gailisi. Toks apeliantės manymas yra nepagrįstas, kadangi V. M. parodymai, susiję su nukentėjusių apiplėšimo aplinkybėmis, tik iš dalies atitinka tikrovę. Nuteistasis viso proceso metu skirtingai aiškino prieš nukentėjusįjį E. C. pavartoto smurto mastą ir prieš jį smurtavusius asmenis, nors byloje neginčijami įrodyta, kad būtent A. S., o ne S. Š., ėjo kartu su nuteistuoju plėšti E. C.. Aptariant V. M. parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes kitame epizode, pažymėtina, jog jis nebuvo pilnai nuoširdus ir nutylėjo byloje įrodytas aplinkybes dėl jėgos panaudojimo prieš nukentėjusiąją A. G. masto bei pagrobto turto vertės.

Teismų praktikoje laikoma, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio byloje priėmimo. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Šiuo konkrečiu atveju nuteistojo V. M. parodymai negali būti vertinami, kaip kaltės padarius nusikalstamas veikas visiškas pripažinimas. Teismui nebuvo pagrindo pripažinti esant V. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

V. M. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. G. ir E. C. apiplėšimus), padarymą, paskirta artima minimaliai sankcijoje numatyta bausmė - vieneri metai laisvės atėmimo, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą, paskirta kiek mažesnė už sankcijoje numatytą minimalią bausmę - vieneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Bendrindamas paskirtas bausmes, teismas taikė V. M. atžvilgiu palankesnį bausmių bendrinimo būdą, iš pradžių jas apėmė, o po to iš dalies sudėjo. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, kad V. M. paskirtos bausmės savo dydžiu yra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad nusikalstamas veikas V. M. padarė būdamas nepilnamečiu, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas laikėsi BK 90-91 straipsnių reikalavimų paskirdamas laisvės atėmimo bausmes už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, kadangi buvo padaryti sunkūs ir vienas labai sunkus nusikaltimas. BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai skiriama terminuoto laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatyto kodekso straipsnio, pagal kurį jis teisiamas, sankcijoje. Sunkiausio iš V. M. padarytų nusikaltimų, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalyje, sankcijos ribos jam, kaip nepilnamečiui yra nuo 1 iki 10 metų laisvės atėmimo. Teismas jam paskyrė artimą minmaliai, t. y. vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Už A. G. ir E. C. turto plėšimą ( LR BK 180 str. 2 d., du epizodai ) teismas V. M. skyrė artimą minmaliai šio straipsnio sankcijoje numatytą kaip nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, kolegijos nuomone, šios bausmės nėra aiškiai per griežtos, kadangi buvo įvertinta, jog V. M., nors ir veikų padarymo metu buvo nepilnametis, yra charakterizuojamas neigiamai. Nėra pakankamo pagrindo švelninti bausmę V. M. apeliantės nurodytais motyvais, kad jis po nusikaltimo padarymo niekur nesislapstė, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, į nusikaltimus jį įtraukė kiti draugai.

Be to, įvertinus byloje esančius paminėtus duomenis apie nepilnamečio asmenybę, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai ir, tuo pačiu, BK 80 str. numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. pagrįstai netaikė BK 92 str. nuostatų.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. ir nuteistojo V. M. atstovės pagal įstatymą N. M. apeliacinius skundus atmesti.