- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-14
- Bylos Nr.
- eI3-4520-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01030-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė (pirm.), Audrius Grauželis, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, „DDH Forest Lithuania“
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui R. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus 2020 m. kovo 16 d. raštą Nr. 9SD-1154-(14.9.137 E.) (toliau – ir skundžiamas raštas) ir įpareigoti atsakovę pareiškėjos pateiktą 2020 m. vasario 27 d. prašymą išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėja skunde ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog 2020 m. vasario 27 d. pareiškėja kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrių, prašydama duoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės, tačiau skundžiamu raštu buvo atsisakyta išduoti sutikimą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba, NŽT) atsisakymas išduoti pareiškėjai sutikimą įsigyti 11,20 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantį Kėdainių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, tuo pagrindu, jog bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Tvirtino, jog atsisakyti išduoti pareiškėjai sutikimą Tarnyba galėjo tik nustačiusi, kad viršijami Miškų įstatyme nustatyti didžiausi įsigyjamo miško žemės ploto dydžiai. Didžiausi įsigyjamo miško žemės ploto dydžiai Miškų įstatyme apskritai nėra nustatyti. Miško žemės apibrėžimas yra pateiktas Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, o miškų ūkio paskirties žemė reglamentuojama Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnyje. Miškų ūkio paskirties žemės sąvoka nėra tapati miško žemei.
Teigė, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) yra nustatyta, jog asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Minėtas įstatymas, kuriuo Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas ginčui reikšmingas teisinis reguliavimas, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Įstatymų galiojimas yra nukreiptas į ateitį (lex retro non agit), todėl, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėja buvo įsigijusi iki 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo minėtas pakeitimas, atsakovė neturėjo vertinti. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjant jos prašymą, turėjo būti vertinama, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėja įsigijo po 2020 m. sausio 1 d. ir ar po minėto termino įsigytos miškų ūkio paskirties žemės plotas viršytų 1 500 ha. Atliekant tokį vertinimą, pareiškėjos įsigytos miškų ūkio paskirties žemės plotas nebūtų viršijęs 1 500 ha, todėl Tarnyba nepagrįstai atsisakė išduoti sutikimą.
Pareiškėjos nuomone, skundžiamas raštas yra pagrįstas Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, kuri vertintina kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) prieštarauja Konstitucijai, įstatymo projekto svarstymo Lietuvos Respublikos Seime metu įstatymo leidėjo dėmesį buvo atkreipę kompetentingi subjektai (Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kt.). 2019 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 31 pateiktoje išvadoje Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat nepritarė įstatymų leidėjo ketinimui nustatyti vienam asmeniui leidžiamo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ploto apribojimą, be kita ko, pažymėdama, kad, priėmus įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, asmenų teisė įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ir užsiimti miškų ūkio veikla būtų apribota, o tai nedera su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Nepaisant to, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 4 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2392 buvo priimtas.
Pažymėjo, jog nei Aiškinamajame rašte, nei kituose Miškų įstatymo Nr. I-671 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2288 dokumentuose nebuvo pateiktas aiškus pagrindimas, kodėl būtina riboti asmenų galimybę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, neišdėstyti kriterijai, kuo remiantis Miškų įstatyme yra nustatyta būtent 1 500 ha maksimalaus dydžio riba, asmenims įsigyjant miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotus, ir kaip būtent toks 1 500 ha dydžio apribojimas spręstų Aiškinamajame rašte įvardytas problemas. Pareiškėjos nuomone, Aiškinamajame rašte nurodytiems tikslams pasiekti įsigyjamo miškų ūkio paskirties žemės sklypų ploto apribojimas iki 1 500 ha nėra nei būtina, nei proporcinga priemonė. Aiškinamajame rašte nurodytiems tikslams pasiekti yra skirtos kitos priemonės, numatytos Miškų įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalyse, 14 straipsnio 4 ir 7 dalyse, 15 straipsnio 4 ir 7 dalyse, 16 straipsnio 2 dalyje, Miško kirtimų taisyklėse, Leidimų kirsti mišką tvarkos apraše ir kitose teisės normose.
Teigė, jog Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu ribojama asmenų galimybė įsigyti daugiau nei 1 500 ha miškų ūkio paskirties žemės, sukuriamos nevienodos ūkinės veiklos sąlygos ūkinės veiklos subjektams, įsigijusiems neribotai miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotų, ir naujiems privatiems miškų ūkio paskirties žemės valdytojams, pastaruosius diskriminuojant, pažeidžiant sąžiningos konkurencijos laisvę. Atkreipė teismo dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 2 d. dekrete Nr. 1K-31 taip pat pažymėta, kad nevienodų ūkinės veiklos sąlygų sudarymas gali lemti konkurencijos iškraipymus.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neaiškus, teisės aktų formuluotės nėra tikslios, pagal normų turinį prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Jį įtvirtinant nesilaikyta teisėkūros tikslingumo, proporcingumo principų. Dėl to pareiškėja prašo teismo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1–4 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 27 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui prašymą išduoti sutikimą įsigyti 11,20 ha miškų ūkio paskirties sklypą. Miškų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha.
Tvirtino, jog skundžiamu raštu pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjai atsisakyta išduoti sutikimą įsigyti 11,20 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, kadangi konkrečiu atveju bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršijo Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą.
Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą – spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Pareiškėja kelia ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus 2020 m. kovo 16 d. rašto Nr. 9SD-1154-(14.9.137 E.), kuriuo atsisakyta išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) nuostata, kurioje įtvirtinta, jog asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Asmenys gali įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) išduotą sutikimą. Sutikimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą išduodamas Nacionalinei žemės tarnybai valstybės įmonių ir (ar) biudžetinių institucijų registruose patikrinus duomenis apie asmenų turimus ir planuojamus įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotus ir (ar) akcijas juridiniuose asmenyse, kurie valdo miškų ūkio paskirties žemę, ir nustačius, kad bendras įsigyto (priklausančio) ir norimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas neviršija šiame įstatyme nustatytų didžiausių įsigyjamo miško žemės ploto dydžių. Bendras įsigytas ir įsigyjamas miško žemės plotas apskaičiuojamas pagal formulę: S – bendras asmens, kuris siekia įsigyti miško žemės, įsigyto ir norimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas (ha); ai – asmeniui, kuris siekia įsigyti miško žemės, priklausančio miškų ūkio paskirties žemės i-tojo sklypo plotas (ha); bj – j-ojo juridinio asmens, kuriame asmuo, kuris siekia įsigyti miško žemės, yra akcininkas arba planuoja įsigyti akcijų, bendras priklausančio miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas (ha); sj – j-ojo juridinio asmens asmeniui, kuris siekia įsigyti miško žemės, priklausančių ar planuojamų įsigyti akcijų skaičius; mj – bendras j-ojo juridinio asmens, kuriame asmuo, kuris siekia įsigyti miško žemės, yra akcininkas arba planuoja įsigyti akcijų, skaičius; Sį – norimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas (ha).
Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog asmuo, pageidaujantis įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, iki miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo privalo užpildyti miškų ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimo miško žemės plotas neviršys didžiausio ploto dydžio, kurį asmuo ir su juo susiję asmenys kartu gali įsigyti pagal šio straipsnio 2 dalį.
Sutikimų įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą išdavimo tvarką reglamentuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1P-389-(1.3 E.) patvirtintas Sutikimų įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 6 punkte nurodyta, jog sutikimas išduodamas nustačius, kad bendras įsigytos (priklausančios) ir norimos įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršys Miškų įstatyme nustatyto didžiausio galimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ploto, kuris apskaičiuojamas pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę. Aprašo 7 punkte įtvirtinta, jog Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys atsisako išduoti Sutikimą, nustačius, kad bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršys (-ija) Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą. Tokiu atveju Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys prašymą pateikusiam asmeniui pateikia motyvuotą atsisakymą išduoti Sutikimą ir prašymą išduoti Sutikimą grąžina jį pateikusiam asmeniui.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui pateikė Apraše nustatytos formos prašymą išduoti sutikimą įsigyti 11,20 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Kėdainių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).
Šioje byloje skundžiamu 2020 m. kovo 16 d. raštu Nr. 9SD-1154-(14.9.137 E.) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius atsisakė išduoti sutikimą įsigyti prašomą miškų ūkio paskirties žemės sklypą (toliau – ir Sutikimas), motyvuodamas tuo, kad bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą. Šias aplinkybes patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 27 d. prašyme nurodyti duomenys ir prie prašymo pateikta Miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo (juridinio asmens) tą pačią dieną užpildyta Deklaracija ir Deklaracijos priedas Nr. 1, iš kurių matyti, jog pareiškėja pageidavo įsigyti nuosavybės teise miškų ūkio paskirties žemės 11,20 ha bendrą plotą ir deklaravo, jog nuosavybės teise jau valdo 1983,3597 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės. Dėl to byloje ginčo nekyla, šias aplinkybes pripažino ir pareiškėjos atstovas, todėl pagal faktinę situaciją ir galiojantį teisinį reglamentavimą Tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti Sutikimą, nes pareiškėjai bendras jai priklausantis įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų ir siekiamos įsigyti žemės plotas, skaičiuojant pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę, viršijo 1 500 ha.
Pareiškėjos prašymas pateiktas galiojant Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatai (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 4 ir 4¹ straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje), taigi Tarnyba, spręsdama Sutikimo išdavimo klausimą, pagrįstai taikė minėtą nuostatą, nustatydama bendrą miškų ūkio paskirties žemės plotą, sumavo iki tol įsigytą (įstatymo leidėjas neįtvirtino sąlygos dėl įsigijimo laiko) ir norimą įsigyti žemę, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas įstatymo galiojimo principas (lex retro non agit), kaip tvirtino pareiškėja.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja pateikė prašymą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės. Iš skundžiamo rašto turinio akivaizdu, jog, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, atsakovės pagrįstai buvo vertinta faktinė situacija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, kuri nustato miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimą iki 1 500 ha, požiūriu, todėl pareiškėjos skunde nurodomi bendro pobūdžio argumentai dėl miško žemės ir miškų ūkio paskirties žemės teisinių sąvokų, dėl didžiausio įsigyjamo miško žemės ploto šiam ginčui nėra aktualūs.
Pareiškėja taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (46 straipsnio 1–4 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims), konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pažymėtina, jog, aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012, 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-48-968/2020). Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama. Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012). Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai. Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai).
Pareiškėja tvirtino, jog minėta teisės norma yra nepagrįstai ribojama jos ūkinė laisvė, įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnyje, ji atsiduria prastesnėje padėtyje prekybos mediena rinkoje, palyginti su asmenimis, įsigijusiais didesnį kiekį miškų ūkio paskirties žemės iki šio teisės akto įsigaliojimo, tačiau argumentų, dėl kurių pareiškėjos padėtis būtų diskriminuojama kitų verslo subjektų požiūriu dėl minėto įstatymo nuostatos po jo įsigaliojimo, skunde neišdėstė.
Teismas pažymi, jog Konstitucijoje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ūkinės veiklos laisvė įstatymu gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus ir pan. (2010 m. vasario 26 d. nutarimo 2 dalies 6punktas, 6.1punktas, 2011 m. birželio 21 d. nutarimo 3 dalies 2 punktas). Konkrečiu atveju Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas apribojimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės nustatytas įstatymu (ne poįstatyminiu aktu) Konstitucijoje įgalioto teisėkūros subjekto (Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktas), kuriam suteikta teisė nustatyti ūkinės laisvės apribojimo mastą ir apimtį, siekiant ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.
Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Teismas pažymi, jog Miškų įstatymo paskirtis – reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą, be kita ko, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę (1 straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju pareiškėja iš esmės rėmėsi įstatymo projekto svarstymo metu Lietuvos Respublikos Seime pateiktuose dokumentuose tam tikrų institucijų išdėstyta nuomone, tačiau nenurodė pagrįstų teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima teismui suabejoti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog atsakovė tinkamai, atsižvelgdama į faktinę situaciją ir teisinį reglamentavimą, išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir pateikė motyvuotą sprendimą dėl atsisakymo duoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemę, todėl skundžiamo rašto panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 ir 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.