Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų K. M. ir M. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinus su 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos – 10 mėn. 20 d. laisvės atėmimo bausmės dalimi, pagal 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį neatliktos bausmės dalį pridedant prie paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės, K. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinus su 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos – 1 m. 1 mėn. 26 d. laisvės atėmimo bausmės dalimi, pagal 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį neatliktos bausmės dalį pridedant prie paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės, M. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. ir M. M. buvo kaltinami tuo, kad jie 2010 m. spalio 24 d. apie 12.15 val., (duomenys neskelbtini) mieste, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ parduotuvei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą - 6 pakuotes sūrio „President Toast“, 10,14 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 1,69 Lt), 3 pakuotes lydyto sūrio „Visiems“, 10,59 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 3,53 Lt), 11 pakuočių fermentinio sūrio „Dvaras“, 44,55 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 4,05 Lt), 3 pakuotes fermentinio sūrio „Žalioji karvutė“, 8,49 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 2,98 Lt), 10 pakuočių fermentinio sūrio „Dvaras“, 34,30 Lt vertės bendrai (vienos pakuotes vertė 3,43 Lt), vieną pakuotę fermentinio „Rokiškio“ sūris“, 3,77 Lt vertės, vieną pakuotę lydyto sūrio „Svalia“, 3,06 Lt vertės, 5 pakuotes parfumuoto vandens „Marcel“, 27,25 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 5,45 Lt), vieną pakuotę kvapniojo vandens “Classic Man Silver“, 2,79 Lt vertės, vyrišką odekoloną 5,43 Lt vertės, skutimosi putas „Gillette Sensitive“, 3,62 Lt vertės, vyrišką dezodorantą „MR Carre Home“, 3,67 Lt vertės, vyrišką dezodorantą „Nivea Aqua“, 4,76 Lt vertės, bei tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami vieninga tyčia, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją V. A., nukentėjusiajai V. A. dešine ranka sugriebus už K. M. turėtos kuprinės, K. M. muistantis, M. M. sudavus vieną smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajai V. A. į veidą, tuo sukėlus jai fizinį skausmą ir padarius jai kraujosruvą su nubrozdinimu dešinės plaštakos III piršto srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu pagrobė svetimą 162,87 Lt vertės turtą, tai yra padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos 180 str. 1 d. Ši nusikalstama K. M. ir M. M. veika perkvalifikuota į BK 178 str. 2 d. kaip į atvirosios vagystės padarymą, nes neįrodyta, kad jie įvykdė plėšimą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 p.) ir dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Dėl baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo

Pagal teismų praktiką, nuosp­ren­dis yra tei­sė­tas, kai pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis baudžiamo­jo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės nor­mų, o pa­grįs­tas, kai ja­me padary­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo ar­ba nekaltumo, pa­ski­ria­mos baus­mės ir ki­tų nuosp­ren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos išsamiai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais. Taigi, sa­vo for­ma ir tu­ri­niu nuospren­dis tu­ri atitik­ti BPK 302–307 straips­nius ir ofi­cia­liems do­ku­men­tams ke­lia­mus reikalavi­mus, su­ra­šo­mas taisyk­lin­ga kal­ba, tiks­liai var­to­jant tei­sės ter­mi­nus, tu­ri bū­ti įti­ki­na­mas, ne­kel­ti abe­jo­nių dėl ja­me pa­da­ry­tų iš­va­dų pa­grįs­tu­mo. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas vadovaujantis BPK 297-308 straipsniais, tačiau kolegija nustatė, kad nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nesilaikant BPK 305 str. reikalavimų bei Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 ir 3.1.2. nuostatų. BPK 305 str. 1 d. numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Pagal teismų praktiką, apkaltinamojo nuosp­rendžio ap­rašomo­ji da­lis pra­de­da­ma teis­mo nu­sta­ty­tos nu­si­kals­ta­mos veikos, už ku­rios pa­da­ry­mą asmuo šiuo nuosp­ren­džiu nu­tei­sia­mas, ap­lin­ky­bių aprašy­mu. Nusikalstamos vei­kos ap­ra­šy­mą le­mia bau­džia­ma­ja­me įsta­ty­me nu­ma­ty­ti nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties po­žy­miai, bū­ti­ni nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui. Taip pat ap­kal­ti­na­mo­jo nuosprendžio nu­sta­to­mo­jo­je da­ly­je nu­ro­do­mos nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo fak­ti­nės aplinkybės, tu­rin­čios reikš­mę bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės klau­si­mo spren­di­mui, jei­gu jos nuospren­dy­je pripažin­tos įro­dy­to­mis, ne­ga­li iš es­mės skir­tis nuo nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­ra­šy­mo kal­ti­na­ma­ja­me ak­te ar nu­sta­ty­ta tvar­ka teis­me pa­keis­to kal­ti­ni­mo (BPK 256 str.). Jos tu­ri bū­ti išdės­ty­tos glaus­tai, tiks­liai, teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti kal­ti­na­mo­jo vei­kos ap­im­tį, nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­ją, ap­lin­ky­bes, api­bū­di­nan­čias kon­kre­čios nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties po­žy­mius, ki­tus nusi­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui ir baus­mės pa­rin­ki­mui reikš­min­gus fak­tus bei ap­lin­ky­bes.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybėmis nurodė BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. tas pačias kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, jog apylinkės teismas nustatė, kad kaltinamieji padarė plėšimą, o ne vagystę. Nors teismas po įrodytomis pripažintomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis nurodė, kad „ši nusikalstama K. M. ir M. M. veika perkvalifikuotina į BK 178 str. 2 d. kaip į atvirosios vagystės padarymą, nes neįrodyta, kad jie įvykdė plėšimą“. Taip pat išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos teismas nurodė po įrodymų, pagrindžiančių teismo įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios kaip minėta, visiškai atitinka kaltinime nurodytos inkriminuotos veikos – plėšimo aplinkybes, ir po įrodymų, grindžiančių kaltininkų padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas įrodytomis pripažino BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kas prieštarauja teismo padarytai išvadai dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 178 str. 2 d.

Todėl pagrįstai prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad, perkvalifikavęs veiką teismas neišdėstė nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybių, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p., t.y. konstatavęs, kad nėra plėšimo sudėties, teismas iš naujo neįvertino kiekvieno iš nuteistųjų konkrečių veiksmų, nevertino smurtinių veiksmų pobūdžio ir jų galimo kvalifikavimo, neaprašė baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, būtinų nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 178 str. 2 d., taip pat nenurodė šių požymių buvimą ar nebuvimą pagrindžiančių įrodymų.

Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinimas nuteistiesiems nebuvo pakeistas, be to, teismas teisiamajame posėdyje kaltinamiesiems nepranešė, kad jiems inkriminuota nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota į lengvesnę, kai veikos faktinės aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų (BPK 255-256 str.). BPK 255 str. numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad baudžiamoji byla teismui nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo perduota tik dėl BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinimą palaikęs prokuroras neprašė teismo pakeisti kaltinamiesiems pareikšto kaltinimo dėl faktinių aplinkybių, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Be to, lyginant BK 178 str. 2 d. ir BK 180 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų dispozicijas, akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos nors ir nesiskiria savo pagrindiniais objektais – nuosavybe, bet plėšimo papildomas objektas yra ir kito asmens sveikata. Be to, šios dvi nusikalstamos veikos skiriasi savo objektyviosiomis nusikaltimo pusėmis – plėšimo padarymui būtinas fizinio smurto panaudojimo faktas siekiant išsaugoti užvaldytą svetimą turtą. Pažymėtina, kad pakeitus nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų nesilaikant BPK 255-256 str. reikalavimų, teismas suvaržė kaltinamųjų teisę į gynybą, kas pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 369 str. 3 d.).

Įvertinus visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 str., 255-256 str. reikalavimų, todėl keistinas.

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d.

Iš bylos medžiagos matyti, kad neginčijamai byloje nustatyta, jog nuteistieji iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ atvirai – matant pardavėjoms, pagrobė svetimo turto už 162,42 Lt, kas atitiktų BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos – atvirosios vagystės – sudėtį ir kvalifikuojamąjį požymį, ne BK 178 str. 4 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad nuteistajam K. M. bandant pasišalinti iš parduotuvės su kuprinėje sudėtais pagrobtais daiktais, buvo padaryti sužalojimai nuteistąjį bandžiusiai sulaikyti V. A..

Vertinant byloje surinktus įrodymus, apylinkės teismas netinkamai vertino teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus.

Vertinant pačių nuteistųjų ne tik teisiamajame posėdyje duotus parodymus, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jų parodymai yra nenuoseklūs. K. M. pirmos apklausos metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad į parduotuvę užėjo vienas, kad pardavėjai nenorėjo parodyti kuprinės dėl asmeninių priežasčių, kadangi kuprinėje buvo jo asmeniniai daiktai, kad pardavėją kuprinę nuplėšė ir jis kuprinę palikęs parduotuvėje, išėjo (1 t. 86-87 b. l.). Vėlesnių apklausų metu K. M. prisipažino, kad į parduotuvę atėjo kartu su M. M., kad abu nepasiėmė pirkinių krepšelio, abu sutarė pavogti prekių, kurias sudėjo į jo turėtą kuprinę, o pardavėjos paprašytas parodyti kuprinės turinį, bandė pabėgti, jog nebūtų pagautas ir nebūtų rastos pavogtos prekės (1 t. 89, 93-94, 99 b. l.). Nuteistasis M. M. taip pat prisipažino, kad parduotuvėje nusprendė pavogti prekių, kad nesitarė naudoti smurto, tačiau pamatęs, kad K. M. nori pabėgti, pirma jam kilusi mintis buvo pabėgti ir padėti pabėgti K. M. su daiktais (1 t. 130-131, 134 b. l.). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. M. parodė, kad tiesiog stumiant K. M., tuo momentu jis galėjo kliudyti pardavėją (1 t. 138-139 b. l.). Taigi, nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir iš dalies teismo posėdžio metu duoti parodymai patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojos duotus parodymus, išskyrus smūgio sudavimo aplinkybę. Teismo posėdyje nuteistieji parodė, kad smurto tyčia nenaudojo, kad siekė pabėgti ne tikslu išsaugoti pavogtas prekes, o dėl to, kad nebūtų vėl „pasodinti“. Be to, M. M. teisme tvirtino, kad prekių išlaikyti nesiekė, fiziniais veiksmais nukentėjusiosios nelietė, gal kliudė rūbais.

Vertinant nuteistųjų parodymus matyti, kad į parduotuvę jie atėję kuprinės nepaliko, nepasiėmė pirkinių krepšelio, kas leidžia pagrįstai manyti, kad jie jau turėjo tikslą vogti prekes, dėl to nešėsi su savimi kuprinę, į kurią įsidėjo ne tik maisto produktus (tik vienos rūšies produktus – sūrį), bet ir parfumerijos prekes. Be to, M. M., sulaikant K. M., stovėjo eilėje prie kasų, niekas nebandė jo sulaikyti, niekas jo nesustabdė patikrinimui, jis su savimi neturėjo vogtų prekių, kas leidžia daryti išvadą, kad M. M. bėgimas nuo kasų prie sulaikomo draugo, buvo tikslingas – pabėgti pačiam ir padėti pabėgti K. M. su pagrobtomis prekėmis. Dėl to, M. M. atliktas veiksmas, kuomet V. A. patyrė sužalojimą, vertintinas tyčiniu, siekiant padėti K. M. pabėgti su pagrobtomis prekėmis. Be to, nukentėjusioji patvirtino, kad ji juto smūgį į veidą. Pastebėtina, kad K. M. turėjo užsidėjęs kuprinę, tačiau nenustatyta, kad jis būtų bandęs ją nusiimti nuo pečių ir pabėgti be jos, priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nukentėjusiajai jį laikant už kuprinės, jis muistėsi su visa kuprine, kas rodo įvykio metu buvus jo tikslą išlaikyti kuprinę su prekėmis. Įvertinus visas šias aplinkybes, daroma išvada, kad M. M. matydamas ir suvokdamas, kad K. M. yra laikomas už kuprinės, kad jis kuprinės nenusiėmė, neatidavė kuprinės su prekėmis jį sulaikiusiai pardavėjai, muistėsi su kuprine, M. M. atlikti veiksmai buvo nukreipti į V. A., kad padėti pabėgti K. M. kartu su pagrobtomis prekėmis.

Kadangi prekės nuosavybės teise priklauso parduotuvei iki už jas nėra sumokėta ir pirkėjas neišeina iš parduotuvės, o byloje nustatyta, kad nei vienas iš nuteistųjų nemokėjo kasoje už kuprinėje sudėtas prekes, ir K. M. praėjus pro kasas bandant pabėgti su jomis iš parduotuvės, buvo bandoma jas užvaldyti ir laisvai jomis disponuoti. Nuteistieji iš parduotuvės patalpų dar nebuvo pasišalinę, o jų atlikti veiksmai – muistymasis, stūmimas, kurio metu nukentėjusiajai ir buvo padarytas sužalojimas, vertintini kaip siekis išlaikyti pavogtas prekes ir įgyti teisę laisvai jomis disponuoti. Pagal teismų praktiką, jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52). Taigi, pačių nuteistųjų parodymų vertinimas bei sugretinimas su kitais byloje surinktais įrodymais, kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik nuteistųjų parodymų versiją, jog jie nenorėjo išlaikyti pagrobto turto bet kokia kaina, net panaudojant smurtą, bet norėjo tik pabėgti ir išvengti sulaikymo.

Įvertinus visas minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad K. M. ir M. M. bendrais tyčiniais veiksmais padarė ne atvirąją vagystę, o plėšimą, t.y., kad jie 2010 m. spalio 24 d. apie 12.15 val., (duomenys neskelbtini) mieste, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą - 6 pakuotes sūrio „President Toast“, 10,14 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 1,69 Lt), 3 pakuotes lydyto sūrio „Visiems“, 10,59 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 3,53 Lt), 11 pakuočių fermentinio sūrio „Dvaras“, 44,55 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 4,05 Lt), 3 pakuotes fermentinio sūrio „Žalioji karvutė“, 8,49 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 2,98 Lt), 10 pakuočių fermentinio sūrio „Dvaras“, 34,30 Lt vertės bendrai (vienos pakuotes vertė 3,43 Lt), vieną pakuotę fermentinio „Rokiškio“ sūris“, 3,77 Lt vertės, vieną pakuotę lydyto sūrio „Svalia“, 3,06 Lt vertės, 5 pakuotes parfumuoto vandens „Marcel“, 27,25 Lt vertės bendrai (vienos pakuotės vertė 5,45 Lt), vieną pakuotę kvapniojo vandens “Classic Man Silver“, 2,79 Lt vertės, vyrišką odekoloną 5,43 Lt vertės, skutimosi putas „Gillette Sensitive“, 3,62 Lt vertės, vyrišką dezodorantą „MR Carre Home“, 3,67 Lt vertės, vyrišką dezodorantą „Nivea Aqua“, 4,76 Lt vertės, bei tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami vieninga tyčia, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją V. A., nukentėjusiajai V. A. dešine ranka sugriebus už K. M. turėtos kuprinės, K. M. muistantis, M. M. sudavus vieną smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajai V. A. į veidą, tuo sukėlus jai fizinį skausmą ir padarius jai kraujosruvą su nubrozdinimu dešinės plaštakos III piršto srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu pagrobė svetimą 162,87 Lt vertės turtą. Tokiais savo veiksmais K. M. ir M. M. padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos 180 str. 1 d. Dėl to, skundžiamas nuosprendis dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos pagal BK 178 str. 2 d. keistinas, K. M. ir M. M. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 180 str. 1 d. (BPK 328 str. 1 p., 3 p.).

Dėl paskirtos bausmės

Kadangi nuteistųjų nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini į kitą baudžiamąjį įstatymą, todėl spręstinas iš naujo nuteistiesiems skirtinų bausmių klausimas.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Nuteistieji padarė baigtą tyčinį apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje, nes nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldė svetimą turtą panaudojus fizinį smurtą. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji pagal jiems pareikštą kaltinimą pagal BK 180 str. 1 d. prisipažino kaltais iš dalies, pripažindami tik pagrobus svetimą turtą, bet ne tą aplinkybę, jog jų tyčiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas sužalojimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru. Kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Nors įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje, nes jis turi teisę į gynybą, teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, atsiprašo nukentėjusiųjų. Nors nuteistieji teigia nuoširdžiai gailisi padarę nusikaltimą, tačiau savo tyčinius atliktus nusikalstamus veiksmus prieš kitą asmenį bando pateisinti, jog netyčia sužalojo, rūbais užkliudė nukentėjusiąją. Įvertinus tai, kad nuteistieji tik dalį jiems inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių pripažįsta, kad daroma išvada, kad nėra nustatytos visos sąlygos nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jie prisipažino padarę plėšimą ir nuoširdžiai gailisi, dėl to, daroma išvada, kad nenustatyta nuteistųjų K. M. ir M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistasis M. M. tvirtina, kad nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios jo materialinės padėties. BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymo dėl labai sunkios turtinės padėties – buvimas teismų praktikoje pripažįstamas tada, kai kaltininko elgesį nulemia susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, jo ar šeimos nario sunki liga ir pan.). Jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo, BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113/2011).

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad nuteistojo M. M. turtinė padėtis būtų buvusi labai sunki. Apeliantas tik apeliaciniame skunde nurodo, kad jo sugyventinės vaikas serga, tačiau teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių minėtą aplinkybę. Taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo materialinė padėtis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo labai sunki. Pastebėtina, kad buvo pagrobtos prekės ne pirmo būtinumo – sūriai ir parfumerijos prekės, o už prekes, kurias M. M. ketino sumokėti, jas apeliantas paliko kasoje už jas taip ir nesumokėjęs. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo turtinė padėtis nebuvo tokia sunki, jog reikėtų daryti savanaudišką nusikalstamą veiką, todėl M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažintina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl sunkios turtinės padėties.

Nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis K. M. nedirba, nuo 2010-10-05 registruotas darbo biržoje, nedarbo socialinio draudimo išmokų negauna, taip pat yra duomenų, kad jis baustas administracine tvarka, įrašytas į policijos įskaitą, teistas 5 kartus, nusikalstamą veiką padarė praėjus mėnesiui po jo lygtinio paleidimo iš pataisos namų, neišnykus teistumui pagal pirmesnį nuosprendį. M. M. taip pat nedirba, nuo 2010-03-20 yra registruotas darbo biržoje, nedarbo socialinio draudimo išmokų taip pat negauna, nepateikė duomenų, jog gyvena faktinėje santuokoje ir augina sugyventinės vaiką, be to, yra baustas administracine tvarka, teistas 6 kartus, jo atžvilgiu yra atliekami dar du ikiteisminiai tyrimai dėl sukčiavimo ir vagystės, nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš pataisos namų laikotarpiu bei kai kitame ikiteisminiame tyrime jam buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šios nuteistuosius charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad jie išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nekeičia gyvenimo būdo.

Už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato areštą arba laisvės atėmimą iki 6 metų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis BK 61 str., nuteistiesiems skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiais artimos sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Nuteistiesiems skirtinos bausmės subendrintinos su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-06-10 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi pagal BK 64 str. 3 d. nuostatas. Kadangi nuteistieji iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, kolegija mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant bausmės vykdymo atidėjimą.

Nepagrįstas nuteistojo K. M. prašymas taikyti jam BK 62 str. 1 d. nuostatas ir skirti švelnesnę negu numatyta įstatyme bausmę. BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Byloje nustatyta, kad apie tai, jog nusikaltimą – plėšimą galėjo padaryti K. M. nustatyta pagal tai, kad įvykio vietoje buvo rasta jo asmens tapatybės kortelė, be to, kaltu iš dalies jis prisipažino verčiamas surinktų duomenų, o ne savo valia, nes pirmos apklausos metu jis kaltę iš viso neigė. Taip pat nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Be to, nei vienas iš nuteistųjų neatlygino nusikaltimu padarytos žalos, pavogtas prekes sunaudojo. Taigi. įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nėra nustatytų visų BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų, dėl ko būtų pagrindas K. M. skirti švelnesnę negu numatyta įstatyme bausmę.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti:

nuteistojo K. M. veiką iš LR BK 178 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 180 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinus su 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos – 10 mėn. 20 d. laisvės atėmimo bausmės dalimi, pagal 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį neatliktos bausmės dalį pridedant prie paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės, K. M. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistojo M. M. veiką iš LR BK 178 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 180 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinus su 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos – 1 m. 1 mėn. 26 d. laisvės atėmimo bausmės dalimi, pagal 2008-06-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį neatliktos bausmės dalį pridedant prie paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės, M. M. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų Karolio Mikulėno ir Mindaugo Miknevičiaus apeliacinius skundus atmesti.