Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-03-05 · Administracinė byla Nr. P-492-13-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-05
Bylos Nr.
P-492-13-14
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
Ž. A.
Atsakovas
Pakruojo rajono policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P492-13/2014Procesinio sprendimo kategorija: 80.3.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. A. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Pakruojo rajono policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Pakruojo rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko 2006 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 75 1-TE-24 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, kad 2006 m. kovo 11 d., apie 4.30 val., Panevėžio rajone, kelio Panevėžys-Šiauliai 15 km įvyko eismo įvykis, kurio metu vairuodamas automobilį „Ford Probe“ susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu. Dėl kairės kojos šlaunikaulio ir dubens kaulo lūžių, galvos smegenų sukrėtimo buvo gydomas Panevėžio ligoninės traumatologijos skyriuje. Paaiškino, kad dėl minėto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, tačiau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnį 2006 m. gegužės 16 d. baudžiamoji byla buvo nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 str. 1 d. 1 p.). Nurodė, kad po eismo įvykio paėmus kraują jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis. Dėl šio fakto 2006 m. kovo 14 d. Institucijoje jo atžvilgiu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Atlikus patikrinimą, 2006 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad jis savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, todėl 2006 m. balandžio 19 d. viršininko įsakymu Nr. 75-1-TE-24 buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo manymu, tarnybinis patikrinimas atliktas netinkamai, pažeidžiant esmines jo atlikimo procedūras. Paaiškino, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir traumų atliekamo tarnybinio patikrinimo metu neturėjo galimybės rinkti ir teikti įrodymus, pasirinkti advokatą, dėl to negalėjo pateikti motyvuotų paaiškinimų ar prašymų, tačiau nei į rašytinį nurodymą apie sveikatos būklę, nei į kitas objektyvias aplinkybes, trukdančias tinkamai pateikti pasiaiškinimą, atsižvelgta nebuvo, tarnybinio patikrinimo aktas ir įsakymas priimti neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus šių svarbių aplinkybių. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog patikrinimo metu nebuvo objektyviai ir išsamiai ištirtos visos su įvykiu susijusios svarbios aplinkybės.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pažymėjo, kad pagal šią materialinės teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veiksmas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Nustatė, kad Institucijos 2006 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje, kurios pagrindu priimtas įsakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos, yra konstatuota, jog pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus, nors, pradėdamas eiti pareigas, prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu ir žinodamas, kad neblaivus vairuodamas automobilį sąmoningai daro administracinį teisės pažeidimą, nepaisė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus, kuriems užkirsti kelią buvo jo profesinė pareiga. Pažymėjo, kad atliekant tarnybinį patikrinimą, Institucijoje buvo gauta specialisto išvada, kad pareiškėjo kraujyje rasta 1,13 promilės etilo alkoholio ir pareiškėjui 2006 m. kovo 24 d. įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kad galimai vairavo automobilį būdamas neblaivus, bei paprašyta pateikti paaiškinimą. Atkreipė dėmesį, kad 2006 m. balandžio 10 d. pareiškėjas su pranešimu susipažino ir jį pasirašė. Panevėžio rajono policijos komisariatas nepateikė Institucijai liudytojų apklausos protokolų ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbiami. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2006 m. balandžio 4 d. paaiškinimu atsisakė pateikti paaiškinimą ir nurodė, kad laikinai yra nedarbingas ir eismo įvykio metu patyrė smegenų sukrėtimą. Pakruojo rajono pirminės priežiūros centras 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 287 Institucijai pranešė, kad pareiškėjas gydėsi Panevėžio ligoninės traumatologijos skyriuje, o nuo 2006 m. balandžio 3 d. į psichiatrą nesikreipė ir psichotropiniai vaistai nepaskirti bei šiuo metu paaiškinimus gali teikti. Pastebėjo, kad pats pareiškėjas, apklaustas Panevėžio rajono policijos komisariate 2006 m. kovo 15 d. nurodė, jog vienas važiavo automobiliu iš Vilniaus į Pakruojį. Įsukus iš autostrados į kelią Panevėžys-Šiauliai jį labai suėmė miegas ir gali būti, kad užsnūdo prie vairo, nes prisimena, kad važiavo per Gustonių geležinkelio pervažą, o atsipeikėjo jau stovinčiame automobilyje, negalėdamas ištraukti kojos, kuri buvo įstrigusi tarp vairo ir sėdynės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nieko neaiškino, jog jis vartojo alkoholį, kad apmalšintų skausmą dėl patirtų sužalojimų ir tokia versija pareiškėjo buvo pateikta vėliau – 2006 m. birželio 9 d. pareiškėjui duodant paaiškinimą Pakruojo rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyryje. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo vairuojamame automobilyje nesimatė talpos nuo alkoholinio gėrimo, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai Panevėžio rajono policijos komisariato pareigūnai R. P. ir S. P., kurie nuvykę į eismo įvykio vietą apžiūrėjo eismo įvykyje dalyvavusius automobilius ir eismo įvykio vietą. Pabrėžė, kad Institucija turėjo pakankamai duomenų, jog pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, todėl stabdyti tarnybinį patikrinimą nebuvo pagrindo. Akcentavo, jog aplinkybės, kad pareiškėjas davė paaiškinimą 2006 m. kovo 15 d. Panevėžio rajono policijos komisariate, pats rašė paaiškinimą 2006 m. balandžio 4 d. Institucijos viršininkui rodo, kad jis savo teisėmis naudojosi ir galėjo jomis naudotis. Atkreipė dėmesį, jog vaistai buvo pareiškėjo naudoti jam gulint ligoninėje, todėl Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centras pagrįstai rašte nurodė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. balandžio 3 d. į psichiatrą nesikreipė ir psichotropiniai vaistai nepaskirti bei šiuo metu paaiškinimus gali teikti. Nurodė, jog byloje esanti specialisto išvada neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjo kraujyje rasta 1,13 procentų etilo alkoholio ir bet kokiu atveju tokie veiksmai (ar jis vairavo neblaivus, ar alkoholį būtų vartojęs po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo) negalimi ir būtų vertinami kaip pareigūno vardo diskreditavimas. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nurodyti faktiniai paties pareiškėjo veiksmai, kurie tapo atleidimo pagrindu, tuo pasireiškė jo kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, tardytojų, kvotėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, todėl teismas nevertino pareiškėjo išsakytų abejonių dėl netinkamos automobilio apžiūros, nes tai nėra šio teismo kompetencija. Padarė išvadą, kad atsakovas teisingai įvertino pareigūno veiką ir pagrįstai priėmė 2006 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 75-1-TE-21 „Dėl vyresniojo inspektoriaus Ž. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

III.

Pareiškėjas Ž. A. apeliaciniu skundu (b. l. 113–123) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Nurodė, kad teismas nevertino ir nieko nepasisakė dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nurodytų 2008 m. balandžio 15 d. pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose bei susijusių su privalomu Institucijos atlikto tarnybinio patikrinimo sustabdymu. Pažymėjo, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjo tarnybinio patikrinimo procedūra nebuvo sustabdyta, taip pat nenurodyti savarankiško pareiškėjo tarnybinio nusižengimo, neva pažeminusio pareigūno vardą, požymiai, kurie būtų leidę atsakovui šį nusižengimą atriboti nuo tuo metu Panevėžio rajono policijos komisariato ikiteisminiame tyrime vertintos nusikalstamos veikos. Pažymėjo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje, kurią vykdė Institucija, nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas 2006 m. kovo 11 d. eismo įvykio metu iš tikrųjų neblaivus būtų vairavęs savo automobilį. Priešingai, administracinio teisės pažeidimo byloje 2006 m. birželio 9 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 405602, kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėjas, siekdamas numalšinti dėl patirtų sunkių sužalojimų patirtą skausmą, po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartotojo alkoholį. Nors Institucijos iniciatyva 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas nurodytą nutarimą panaikino ir grąžino pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti Institucijai, tačiau kitas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame būtų buvę nustatytos kitokios, nei nurodytos 2006 m. birželio 9 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 405602, aplinkybės, taip ir nebuvo surašytas. Atsakovas turėjo pareigą sustabdyti atliekamą tarnybinį patikrinimą, nes administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos metu nustatytos aplinkybės (tai, jog pareiškėjas alkoholį vartotojo po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo) prieštarauja tarnybinio patikrinimo metu atsakovo padarytai išvadai (kad pareiškėjas jau vairuodamas automobilį buvo neblaivus). Pabrėžė, kad būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. suformuota praktika analogiškoje administracinėje byloje Nr. A14-2154/2006. Paaiškino, kad po to, kai pareiškėjas buvo išleistas iš ligoninės bei vyko tarnybinis patikrinimas, jam buvo paskirtas stipraus veikimo analgetikas „Tramadolis“, kuris Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintuose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose taip pat yra priskirtas į 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos II sąrašą. Todėl Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, 2006 m. balandžio 14 d. pateikdamas atsakymą, turėjo ir privalėjo nurodyti tarnybinį patikrinimą atliekantiems pareigūnams, jog pareiškėjui psichotropiniai vaistai buvo paskirti. Bet kurio narkotines ar psichotropines medžiagas net ir gydymo tikslais vartojančio asmens galimybės dalyvauti tarnybiniame patikrinime yra labai ribotos, kadangi dėl minėtų vaistų poveikio toks asmuo negali aiškiai suprasti, prisiminti ir paaiškinti visų patikrinimui reikšmingų aplinkybių bei tuo pačiu naudotis teisės aktuose numatytomis savo teisėmis. Pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas ir todėl negalėjo tinkamai dalyvauti tarnybiniame patikrinime. Nurodė, kad 2006 m. kovo 11 d. eismo įvykio metu pareiškėjas vartodamas alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo veikė būtinojo reikalingumo būklėje, kadangi tokiais veiksmais pareiškėjas siekė išvengti galimo didesnio skausmo, kuris neabejotinai būtų kilęs, jei pareiškėjas nebūtų vartojęs alkoholio, jo sveikatai ir psichinei savijautai. Toks elgesys negalėtų būti laikomas pareigūno vardu pažeminimu, kadangi tai, kad asmuo alkoholį po eismo įvykio vartoja siekdamas sumažinti sunkių sužalojimų sukeltą skausmą, nežemina vidaus tarnybos sistemos autoriteto ir negriauna bei nekompromituoja vidaus reikalų įstaigos, kurioje dirba toks pareigūnas. Sužalojimai smarkiai paveikė pareiškėjo galimybes tiksliai prisiminti 2006 m. kovo 11 d. eismo įvykio aplinkybes, todėl apie tai, jog po minėto eismo įvykio jis vartotojo alkoholį tam, kad numalšintų patirtų sužalojimų sukeltą skausmą, pareiškėjas prisiminė tik pasibaigus tarnybiniam patikrinimui bei nurodė administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam pareigūnui. Ž. A. manymu, teismas neteisingai cituoja bylos nagrinėjimo metu liudijusių policijos pareigūnų R. P. ir S. P., kurie 2006 m. kovo 11 d. apžiūrėjo eismo įvykio vietą ir šiame įvykyje dalyvavusius automobilius, parodymus, kadangi pareigūnai aiškiai nurodė, jog 2006 m. kovo 11 d. apžiūrėjo tik eismo įvykyje dalyvavusių automobilių išorę, todėl negalėjo tiksliai pasakyti, ar automobilio viduje buvo kokių nors alkoholio talpų. Nurodė, jog šioje administracinėje byloje neginčijo 2006 m. kovo 11 d. eismo įvykio vietos apžiūrą vykdžiusių ar kitų jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumo, todėl teismas negalėjo atsisakyti vertinti pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su netinkama automobilio apžiūra. Pareigūnų R. P. ir S. P. duoti parodymai, 2006 m. kovo 11 d. protokolas „Apie transporto priemonės apžiūrą ir techninės būklės patikrinimą“, surašytas pareigūno R. P., yra įrodymai, kurių atitikimą leistinumo ir liečiamumo reikalavimams, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi ir 86 straipsnio 2 dalimi, privalo įvertinti sprendimą priimantis teismas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinio teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų rinkimą ir vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (ABTĮ 57, 81, 86 str.), teisingai aiškino Statuto 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, apibrėžiančias pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo bei Policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, normas, nustatančias policijos pareigūno statusą bei jo atsakomybę. Pabrėžė, kad pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas, ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Įvertinus jo veiksmų pobūdį ir kitas bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai teisingai įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas (Statuto 2 str. 7 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Tvarkos. Pareiškėjui 2006 m. kovo 24 d. įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodyta, kad yra duomenų jog pareiškėjas galimai padarė tarnybinį nusižengimą: 2006 m. kovo 11 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį. Pranešime išaiškintos tikrinamo pareigūno teisės tarnybinio patikrinimo metu. Pranešimą pareiškėjas pasirašė, patvirtindamas, kad su juo susipažino. Byloje yra gydytojo pateikti duomenys, kad pranešimo įteikimo metu su pareiškėju bendrauti galima. Pareiškėjo argumentas, kad jis negali duoti paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių dėl sveikatos stovio ir vartojamų medikamentų paneigti medicinine pažyma. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus. Pabrėžė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas dėl vairavimo autotransporto priemonės neblaiviame stovyje, o ne dėl autoįvykio metu kilusių pasekmių. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant pareiškėją BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu, todėl atsakovas turėjo pagrindą šią veiką atriboti nuo tarnybinio nusižengimo. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardintiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Todėl atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pareiškėjas alkoholį vartojo po autoįvykio siekdamas numalšinti nuo patirtos traumos atsiradusį skausmą. Atkreipė dėmesį, kad šis pareiškėjo aiškinimas atsirado praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio (2006-06-09), jis nepatvirtintas jokiais kitais bylos įrodymais, tačiau, netgi ir esant tokiai situacijai, pareigūno vartojimas betarpiškai po autoįvykio alkoholinių gėrimų iki įvykio aplinkybių ištyrimo, vertintinas kaip teisės normų pažeidimas, o tai turėtų būti vertinama kaip pareigūno vardo diskreditavimas. Pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo poelgis yra vertinamas jo tarnybos santykių kontekste ir sprendžiama, ar yra pagrindas už šį poelgį taikyti pareiškėjui su jo tarnyba susijusias poveikio priemones. Pareiškėjas pažeidimą padarė sąmoningai, todėl Ž. A. poelgis žemina jo, kaip pareigūno, vardą, o tai yra pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde minima administracinė byla Nr. A14-2154/2006 nėra tapati nagrinėjamam atvejui, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

V.

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 27 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-63-352/2009.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-552-751/2013 pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Policijos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pakruojo rajono policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2013 m. birželio 27 d. priėmė nutartį kuria pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: Ž. A. skundą patenkino; panaikino Pakruojo rajono policijos komisariato 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 75-S-4347 ir Policijos departamento 2008 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 5-S-4042; įpareigojo Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti Ž. A. ligos pašalpą pagal 2008 m. balandžio 17 d. nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr. 4087901 ir pagal 2008 m. gegužės 13 d. nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr. 4476650.

Pareiškėjas paaiškino, kad administracinės bylos Nr. A-552-751/2013 ir Nr. A-63-352/2009 yra susijusios, kadangi jose buvo sprendžiama, ar pareiškėjas to paties įvykio metu buvo neblaivus. Administracinėje byloje Nr. A-63-352/2009 konstatuota, kad pareiškėjas pagrįstai atleistas iš policijos pareigūno pareigų, nes vairavo automobilį neblaivus, o administracinėje byloje Nr. A-552-751/2013 teismas konstatavo, kad „<...> Pagal Nuostatų 50 punktą, siekiant nemokėti ligos pašalpos, būtina nustatyti ne tik sužaloto asmens neblaivumą, bet ir tai, kad neblaivumas turėjo įtakos patirtoms traumoms. Tokių objektyvių įrodymų byloje nėra surinkta, pareiškėjas kompetentingos institucijos sprendimu nėra pripažintas vairavęs automobilį neblaivus <...>“. Dėl šios priežasties mano, kad turi būti atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. A-63-352/2009. Remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 5, 10, 11, 12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas atmestinas, procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, procesas administracinėje byloje Nr. A-63-352/2009 negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjo nurodoma aplinkybė – 2013 m. birželio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-751/2013 priėmimas – neegzistavo nagrinėjant bylą Nr. A-63-352/2009 iš esmės ir priimant teismo nutartį, taip pat ši aplinkybė nelaikytina turinčia esminę reikšmę bylai.

Teisėjų kolegija pastebi, kad administracinėje byloje Nr. A-63-352/2009 buvo nagrinėjamas ginčas dėl Pakruojo rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 75 1-TE-24, kuriuo vyresnysis inspektorius Ž. A. buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos buvo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 11 d. vairavo automobilį neblaivus ir pateko į eismo įvykį. Pareiškėjo argumentas, kad alkoholį vartojo iš karto po įvykio, buvo atmestas, pažymėta, kad toks elgesys iki įvykio aplinkybių ištyrimo taip pat laikytinas teisės normų pažeidimu ir pareigūno vardo diskreditavimu.

Administracinėje byloje Nr. A-552-751/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl ligos pašalpos išmokėjimo asmeniui, kuris dėl tokios pašalpos kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėnesiams po laikinojo nedarbingumo pabaigos. Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, ligos pašalpos klausimas buvo susijęs su tuo pačiu 2006 m. kovo 11 d. eismo įvykiu, į kurį pateko pareiškėjas. Šioje byloje teismas be kita ko pasisakė dėl atsakovų atsiliepimuose nurodytų argumentų, susijusių su galimu pareiškėjo neblaivumu autoįvykio metu. Teismas pažymėjo, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu šis klausimas pačių atsakovų detaliai nagrinėtas nebuvo ir tokia faktine aplinkybe skundžiami sprendimai negrindžiami. Nurodė, jog pagal Nuostatų 50 punktą, siekiant nemokėti ligos pašalpos, būtina nustatyti ne tik sužaloto asmens neblaivumą, bet ir tai, kad neblaivumas turėjo įtakos patirtoms traumoms. Teismas sprendė, kad tokių objektyvių įrodymų byloje nėra surinkta, pareiškėjas kompetentingos institucijos sprendimu nėra pripažintas vairavęs automobilį neblaivus, medicinos įstaigos jam išdavė nedarbingumo pažymėjimus, tuo pripažindamos, kad pareiškėjas turi teisę į ligos pašalpą. Šie nedarbingumo pažymėjimai iki šiol nėra nuginčyti. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebėra galimybių tinkamai surinkti papildomus įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjo neblaivumas turėjo tiesioginę įtaką jo patirtoms traumoms. Sprendė, kad visos esančios abejonės turi būti traktuojamos pareiškėjo, kaip silpnesniosios teisinio ginčo pusės, naudai.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skiriasi nurodytų administracinių bylų dalykas bei pagrindas. Vienoje byloje buvo sprendžiamas tarnybinės atsakomybės taikymo klausimas, kitoje – sprendžiamas ginčas dėl ligos pašalpos išmokėjimo asmeniui, kuris dėl tokios pašalpos kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėnesiams po laikinojo nedarbingumo pabaigos. Šiose bylose buvo skirtingi įrodinėjimo dalykai. Tarnybinio ginčo byloje buvo svarbu įrodyti pareigūno vardo pažeminimo faktą, kuris nustatomas ištyrus visumą surinktų įrodymų, taip pat ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo neblaivumu, o byloje dėl ligos pašalpos buvo reikšmingas ne tiek pats neblaivumo faktas, kiek neblaivumo įtaka patirtoms traumoms. Teisėjų kolegija, nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A552-751/2013, darė išvadą, kad nagrinėtu atveju nebėra galimybių tinkamai surinkti papildomus įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjo neblaivumas turėjo tiesioginę įtaką jo patirtoms traumoms ir sprendė, kad visos esančios abejonės turi būti traktuojamos pareiškėjo, kaip silpnesniosios teisinio ginčo pusės, naudai. Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. A-552-751/2013 teismas nenustatė faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 11 d. eismo įvykio metu buvo blaivus, jis tik pažymėjo, jog pareiškėjas kompetentingos institucijos sprendimu nėra pripažintas vairavęs automobilį neblaivus, ir tai grindžiama administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybe dėl pasibaigusių jos nagrinėjimo terminų. Pastarasis argumentas nėra naujas, jis buvo žinomas nagrinėjant bylą Nr. A-63-352/2009, ir neturėjo įtakos teismo išvadoms dėl pareigūno vardo pažeminimo, kurios padarytos surinktų įrodymų visumos pagrindu.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5, 10, 11 punktų pagrindais.

Pažymėtina, kad prašymas atnaujinti procesą turi atitikti ABTĮ 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus jo turiniui keliamus reikalavimai be kita ko reikalavimą nurodyti proceso atnaujinimo motyvus (5 p.).

Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad savo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5, 10, 11 punktų pagrindais pareiškėjas visiškai nemotyvuoja.

Pareiškėjas nenurodo panaikinto kaip neteisėto ar nepagrįsto teismo sprendimo, nuosprendžio, kuris buvo pagrindas priimti 2009 m. kovo 23 d. nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėjas taip pat nenurodo, kokia materialinės teisės norma buvo akivaizdžiai pažeista Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2009 m. kovo 23 d. nutartį bei koks teisės aktas buvo panaikintas kaip neteisėtas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p., 11 p.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Kaip jau minėta, pareiškėjo nurodomų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šiose bylose suformuota skirtinga praktika.

Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas ankščiau išnagrinėtoms byloms.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDainius RaižysVirginija Volskienė