Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių metų) laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Nuosprendžiu civilinio ieškovo J. B. ieškinys tenkintas iš dalies, iš D. D., M. K. ir A. R. solidariai priteista 1 300 eurų nukentėjusiajam J. B. neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. K. bei A. R., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent, kad jis, 2012 m. gegužės 9 d., apie 14.30 val., Vilniaus m., Šaltkalvių g. 2, viešoje vietoje – prie parduotuvės „Maxima“, veikdamas kartu su M. K. ir A. R., įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad M. K. kartu su A. R. priėjo iš priekio prie nepilnamečio J. B. (gim. 1996 m. rugpjūčio 30 d.), M. K. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius J. B. kumščiu į veidą, o tuo metu, kai A. R. sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius J. B. kumščiu į veidą, D. D., priėjęs nukentėjusiajam J. B. iš už nugaros, rankomis laikė pastarąjį už pečių, tuo padarydami nukentėjusiajam nepilnamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką.

Teismo posėdyje nuteistojo D. D. gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padaryto s išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

Ginčo, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas viešoje vietoje, nėra, tačiau apeliantas visiškai neigia jam inkriminuojamos veikos padarymo faktą.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš nepilnametį nukentėjusįjį J. B. buvo panaudotas fizinis smurtas, padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvykio vietoje buvo visi trys kaltinamieji M. K., A. R. ir D. D., kurie nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, veikiant grupe, padarymą. Kaltę įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą, pripažino kaltinamasis M. K., ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veidą , teigdamas , jog minėtus veiksmus atlikęs vienas (t. 1 b.l. 64, 71, 77), teisminio nagrinėjimo metu nurodęs, kad nukentėjusiajam sudavė į veidą apie tris kartus, kiti nuteistieji pagal jį nukentėjusiojo nemušė (t. 1 b.l. 201). . Apeliantas D. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu neprisipažino dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme (t. 1 b.l.113, 120, 126, 204 ), nuteistasis A. R., kaip ir apeliantas D. D. , taip pat savo kaltės nepripažino ir aiškino, kad nei jis, nei apeliantas nesmurtavo aptariamo įvykio metu prieš nukentėjusįjį.

Ekspertizės akto Nr. EDG 23(98)/15 (01) (t. 2, b. l. 114-118) išvados duomenimis J. B. nustatyti šie kūno sužalojimai: kraujosruvos kaktos dešinės pusės odoje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, nosies sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, juosmens dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu. J. B. gydytojų klinicistų nustatytas nosies kaulų lūžis bei nosies deformacija dėl nosies pertvaros iškrypimo sužalojimais nevertinti, nes nosies kaulų lūžio diagnozė nepagrįsta objektyviu rentgenologiniu tyrimu, o nosies deformacija - objektyviais nosies pertvaros traumavimo požymiais. J. B. nustatyti kūno sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuotini nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat konstatuota, kad J. B. Vaikų ligoninėje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale buvo nustatyta neteisinga diagnozė - nosies kaulų lūžis.

Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą apeliantas nurodo tai, kad nuosprendis pagrįstas vien tik prieštaringais nukentėjusiojo parodymais.

Kolegija , kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertinusi nukentėjusiojo J. B. parodymus, nuteistųjų pateiktas įvykio versijas, liudytojo A. S. parodymus, kitus bylos duomenis, priešingai nei teigia apeliantas, daro išvadą, kad nukentėjusiojo J. B. parodymai yra nuoseklūs , detalūs. Iš nuteistųjų M. K. ir A. R., liudytojo A. S. bei nukentėjusiojo J. B. parodymų turinio matyti, kad visų jų parodymai apie nagrinėjamo įvykio pradžią iš esmės tarpusavyje sutampa, o būtent, kad M. K. ir A. R. dėl menkos dingsties, t. y. dėl to, kad jų manymu nukentėjusysis į juos keistai pažiūrėjo, pribėgo prie nukentėjusiojo, jo kažko paklausė, po ko iš karto buvo prieš nukentėjusįjį panaudotas fizinis smurtas. Nukentėjusysis J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad prie jo priėjo dviese iš priekio, M. K. kažko paklausė ir sudavė 5 smūgius, A. R. stovėjo šalia, nieko nesakė ir sudavė nemažiau kaip 3 smūgius. Trečias asmuo, mano, kad tai buvo nuteistasis D. D., tuo metu stovėdamas jam už nugaros laikė užlaužęs jo rankas, už pečių (t. 1 b.l. 11,13, 20-21, 204-205).Nuteistojo D. D. versiją, kad jis nelaikė nukentėjusiojo fizinio smurto prieš pastarąjį panaudojimo metu bei, kad mušant nukentėjusįjį jis buvo už 50-100 m nuo įvykio, paneigia liudytojo A. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. A. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš paskos M. K. ir A. R. prie nukentėjusiojo nubėgo ir D. D.. Šiuos parodymus patvirtino ir teisme. Teisme taip pat parodė, kad prie nukentėjusiojo buvo priėję tik visi trys nuteistieji , kitų pašalinių asmenų prie nukentėjusiojo nematė (t. 1 b.l. 22-23, 206-207). Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ar liudytojas būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį D. D., todėl nėra pagrindo jais abejoti. Be to, tiek iš liudytojo, tiek apelianto parodymų teisme matyti, kad jų santykiai draugiški, todėl apkalbėjimo versija atmetama.

Vertinant nukentėjusiojo J. B. parodymus, taip pat pažymėtina, kad jo parodymai dėl smurto panaudojimo – dėl suduotų smūgių skaičiaus, jų vietos, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu , atitinka teismo medicinos specialisto išvadoje, teismo medicinos ekspertizėse nustatytas aplinkybes (t. 1 b.l.51-57, , t. 2 b.l. 44-48, 114-118), kai nuteistojo M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu , kuriuose jis nurodė nukentėjusiajam sudavęs tik vieną smūgį, prieštaravo šiems objektyviems įrodymams. Šis nuteistasis, teisminio nagrinėjimo metu nekeisdamas savo versijos, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo tik jis, papildė savo parodymus, kad galimai jis nukentėjusiajam sudavęs apie tris smūgius. Teismas tokią šio nuteistojo poziciją vertina kaip prisitaikymą prie surinktų įrodymų ir bandymą padėti kitiems nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusiojo parodymuose yra smulkių neatitikimų , tačiau jie nėra esminiai, galintys įtakoti jo parodymų vertinimą . Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. B. , apklausus 2012-05-09, apibūdindamas nuteistojo D. D. veiksmus, nurodė, kad jis, kitiems nuteistiesiems smurtaujant prieš jį, užlaužė jo rankas už nugaros ir laikė (t. 1 b.l. 11 ), apklaustas 2012-07-26, nurodė, kad laikė specialiai už pečių (t. 1 b.l. 21), teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino, kad kitiems nuteistiesiems smurtaujant , nuteistasis D. D. laikė jo rankas užlaužęs už pečių , rankas užlaužus, jos buvo nugaros pusėje (t. 1 b.l. 205). Kolegija, įvertinusi tokius nukentėjusiojo parodymus , mano, kad nuosprendyje šio nuteistojo nusikalstami veiksmai prieš nukentėjusįjį yra nurodyti teisingai.

Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes savo išvadas pagrindė tik nukentėjusiojo parodymais. Visų pirma pažymėtina, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik asmenų (liudytojų ar nukentėjusiųjų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nėra proceso dalyvių, kuriems taikomas anonimiškumas. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata visų nuteqistųjų bendrais veiksmais, pagrįsta ne tik nuketėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis – liudytojo A. S., specialisto išvada ir ekspertizės aktais, kita rašytine bylos medžiaga. Tokiu būdu D. D. kaltė šioje byloje buvo grindžiama nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo patikrinti visomis leistinomis BPK priemonėmis ir pripažinti nuosekliais bei nekeliančiais abejonių, sutampantys su liudytojo ir iš dalies nuteistųjų M. K. bei A. R. parodymais. Pripažintina, kad nukentėjusiojo parodymų, patvirtintų ir kitais įrodymais, sutampančiais liudytojo parodymais, pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Kitaip vertinti įrodymus kaip apeliantas prašo savo skunde, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat išanalizuotas smurto panaudojimo (ne muštynių) prieš nukentėjusįjį mechanizmas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju įvyko ne muštynės, o buvo panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį bendrais visų trijų nuteistųjų veiksmais. Kaip jau minėta, remiantis nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais nustatyta, kad D. D., stovint nukentėjusiajam už nugaros ir laikant pastarąjį už rankų, M. K. ir A. R. sudavė nukentėjusiajam smūgius: iš pradžių M. K. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius J. B. kumščiu į veidą, o po to A. R. kumščiu sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius nukentėjusiajam į veidą. Tai, kad nėra nurodyta kuris iš nuteistųjų stovėjo iš dešinės, o kuris iš kairės, kokiu tiksliai atstumu nuo nukentėjusiojo, nereiškia, kad nukentėjusiojo J. B. sužalojimo mechanizmas nenustatytas. Nukentėjusiojo parodymai apie smūgių sudavimo mastą, priešingai nei nuteistųjų M. K. bei A. R. parodymai, neprieštaravo 2012 m. gegužės 14 d. Specialisto išvadai Nr. G1096/12(01) (t. 1, b. l. 51-53) ir dviem ekspertizės aktams Nr. EKG 98/13 (t. 2, b. l. 44-48), Nr. EDG 23(98)15 (01) (t. 2, b. l. 114-118), kuriuose sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu, nustatyta, kad jie padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais.

Taigi, byloje nustatyta, kad apeliantas D. D. bei nuteistieji A. R., M. K. viešoje vietoje, bendrais veiksmais prieš J. B. panaudojo smurtinius veiksmus, kuriais sukėlė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl „keisto žvilgsnio“. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotas dėl menkavertės priežasties, t. y. jo paskatos buvo chuliganiškos. Nuteistųjų veiksmai buvo įžūlūs, t. y. neleistini, akivaizdžiai agresyvūs ir moralės požiūriu nepriimtini. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl apelianto ir jo bendrininkų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. nuteistojo D. D. smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu.

Iš baudžiamosios bylos duomenų yra žinoma, kad apelianto pavardė yra ne D., kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bet D. , tai vertinama kaip klaida, neįtakojanti skundžiamo nuosprendžio turinio , ji ištaisytina, nekeičiant nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308 ¹ straipsniu ,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21d. nuosprendyje padarytą klaidą : nuosprendyje nurodytą pavardę „D.“ visame nuosprendžio tekste skaityti „D.“.

Ši nutartis įsiteisėja po jos paskelbimo dienos.