Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 9 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su bausme - 4 MGL (500 Lt) dydžio bauda, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu, šias bausmes visiškai sudedant, ir L. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 metams ir 500 Lt dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš L. K. priteista 30 000 Lt (duomenys neskelbtini) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 6 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), būkle, lytiškai santykiaudamas su ja bute, esančiame (duomenys neskelbtini), mažametę (duomenys neskelbtini) išžagino.

Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir parodė, kad vieną kartą intymiai bendravo su nukentėjusiąją. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad nukentėjusiajai 16 metų. Sužinojęs, kad nukentėjusiajai yra mažiau metų, atsiprašė ir nutraukė su ja artimus santykius. Jį ir nukentėjusiąją siejo abipusė meilė. Jis apie įvykusį įvykį papasakojo nukentėjusiosios auklėtojai. Įvykusio įvykio jis neslėpė nei nuo socialinės darbuotojos, nei nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo. Liudytoja D. B. parodė, kad nukentėjusioji nėra bejėgiška, o yra stipri asmenybė, fiziškai išsivysčiusi, brandi, ne mažametė. Jos branda lyginant su bendraamžiais buvo pažengusi. Liudytoja S. parodė, kad nukentėjusioji buvo įsimylėjusi apeliantą. Ji pagal savo metus atrodė vyresnė. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji su ja atliekamus veiksmus suvokė kaip meilės parodymą.

Apeliantas taip pat pažymi, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustos nukentėjusioji ir jos motina B. V., kurių parodymai, apelianto manymu, galėjo turėti lemiamos reikšmės apsprendžiant nukentėjusiosios fiziologinę ir psichologinę būklę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo L. K. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo L. K. apeliacinį skundą, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas tenkintinas. Skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl nuteistojo L. K. kaltės išžaginus mažametę (duomenys neskelbtini) bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad apeliantas 2007-10-06, vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), ir kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiajai buvo 13 metų (gim. (duomenys neskelbtini)), tai yra ji buvo mažametė. Apeliantas neneigia, kad jis vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini). Jis taip pat neginčija aplinkybės, jog matė ir suprato, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) yra labai jauno amžiaus, tik teigia nežinojęs tikslaus jos amžiaus. Teigia, jog apie tai, kad nukentėjusiajai 13 metų, sužinojo jau po įvykio, t. y. po jų turėtų lytinių santykių. Tačiau iš nuteistojo L. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis sveikino nukentėjusiąją su gimtadieniu ir jai gimimo dienos proga atnešė rožę. Nuteistasis prisipažino turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiąja spalio mėnesį, gal porą savaičių po (duomenys neskelbtini)gimtadienio (t. 1, b. l. 119). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis iš esmės patvirtino šiuos savo parodymus. Jis pripažino turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiąja, kuriai tuo metu buvo 12 metų, tik teigė tikslų nukentėjusiosios amžių, kad jai 13 metų, sužinojęs vėliau, t. y. po to, kai jie jau buvo turėję lytinius santykius (t. 2, b. l. 105-107). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje konkrečioje byloje apelianto parodymai apie tai, kada jis tiksliai sužinojo, kad nukentėjusiajai yra 13 metų (po ar prieš nusikaltimo padarymą), reikšmės jo nusikalstamos veikos kvalifikacijai neturi, nes teismas pripažįsta, kad pagal bylos aplinkybes - nukentėjusiosios gimimo datą (duomenys neskelbtini), nukentėjusiosios sveikinimo su gimtadieniu faktą, kurį pripažįsta ir pats apeliantas, nusikaltimo padarymo datą (spalio 6 d.) - apeliantas galėjo ir turėjo žinoti nukentėjusiosios amžių, todėl jo veika teisingai kvalifikuota kaip mažamečio asmens išžaginimas (BK 149 straipsnio 4 dalį).

Apeliantas savo skunde teigia, jog jį ir nukentėjusiąją siejo abipusė meilė, todėl nukentėjusioji nebuvo bejėgiškos būklės. Iš tiesų, iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) visose apklausose tvirtino, jog ji mylėjo nuteistąjį, ir su juo lytiškai bendravo savo noru. Tačiau šiuo atveju, vien nukentėjusiosios sutikimo lytiniams santykiams nepakanka. Apelianto įvykdyto nusikaltimo – mažamečio asmens išžaginimo – ypatumas yra tas, kad lytinis santykiavimas su mažamete, net ir esant mažamečio sutikimui, pripažįstamas išžaginimu, nes mažametystė yra prilyginama bejėgiškai būklei. Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusioji su ja atliekamus veiksmus suvokė kaip parodymą meilės, kuri jai labiau reiškė dėmesio ir artumo poreikių patenkinimą, ir kad teoriškai nukentėjusiosios žinios apie seksualinius santykius atitinka jos amžių, tačiau jų socialinės ir moralinės reikšmės – etinės reikšmės suvokimo lygis nepakankamas (ji negalėjo suvokti seksualinių santykių pasekmių tolimesniam jos gyvenimui) (t. 1, b. l. 28-29). Apeliantas savo skunde nurodo, jog apie nukentėjusiosios fiziologinę ir psichologinę būklę teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta pati nukentėjusioji ir jos motina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios fiziologinės ir psichologinės būklės įvertinimui šioje byloje buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Ekspertų komisija, atlikusi minėtą ekspertizę, įvertino nukentėjusiosios tiek psichologinę, tiek psichinę būseną, ir pateikė savo išvadas (t. 1, b. l. 28-29), kurių teisingumo ir pagrįstumo apeliantas neginčija. Todėl apklausinėti nukentėjusiąją ir jos motiną dėl aplinkybių, kurios byloje buvo išsamiai ištirtos ir skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai įvertintos, nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta įrodytu, jog apeliantas nusikalstamą veiką padarė pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiosios būklė – jos mažametyste, ir konstatuoja, kad nuteistojo nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamas baudžiamasis įstatymas (BK 149 straipsnio 4 dalis).

Esminė apelianto nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu priežastis yra, jo manymu, jam paskirta neteisinga, per griežta, bausmė. Apeliantas prašo sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Toks apelianto prašymas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. K. bausmę, nepakankamai atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą, bausmę. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Apeliantas savo skunde nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir įvykusio įvykio neslėpė nei nuo socialinės darbuotojos, nei nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo, atsiprašė nukentėjusiosios. Toks apelianto skundo teiginys suprantamas kaip jo prašymas – jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi - pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje konstatuota, kad asmens prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką yra laikomi atvejai, kai asmuo savanoriškai, neverčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei nusikaltimas padarytas kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir jų kartu padarytas veikas (kasacinė nutartis Nr. 2K-609/2005). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – pakanka, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažintų esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o ne juridinį tos veikos kvalifikavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-496/2007). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra laikomas tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-513/2007).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas, nuteistasis L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Jis prisipažino vieną kartą lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), nurodė aplinkybes, kuriomis padarė šį nusikaltimą ir labai gailėjosi nusikaltęs (t. 1, b. l. 119). Nuteistojo duoti parodymai visiškai atitinka nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus. Taip pat iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad santykiai tarp jos ir nuteistojo, nutrūko apelianto iniciatyva. Kaip parodė nukentėjusioji, nuteistasis jai paaiškino, kad jis negali bendrauti su ja, nes įstatymas draudžia lytinius santykius su mažamete (t. 1, b. l. 14 - 16). Be to, apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, jog jis labai gailisi padaręs šią nusikalstamą veiką. Šią aplinkybę patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis neprieštaravo atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Nuteistasis teisme parodė, jog jei nukentėjusioji mano, kad jis padarė jai žalą, jis dėl to neprieštarauja (t. 2, b. l. 105-107). Tai rodo, jog nuteistasis neigiamai vertina savo poelgį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti nuteistojo L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad nuteistasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl skundžiamas apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto – taikymo (BPK 328 straipsni 1 punktas).

Teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas vadovaujasi kaip BK 54 straipsnio 2 dalies, taip ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o būtent atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir tik tame tarpe į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Baudžiamasis įstatymas už mažamečio asmens išžaginimą (BK 149 straipsnio 4 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Apygardos teismas apeliantui už jo įvykdytą mažamečio asmens išžaginimą paskyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas, parinkdamas skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepakankamai atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. K. padarė tyčinį, labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir jis už šio nusikaltimo padarymą privalo atsakyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kriminalinė bausmė turi būti proporcinga, t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę, ir teisinga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje vis tik apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu išžaginimo pavojingumu, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą bei nusikaltimu padarytą žalą, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis L. K. su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) buvo pažįstami iki įvykio, jų santykiai buvo draugiški, jie bendravo iki įvykio (nuteistasis rodė dėmesį nukentėjusiajai, nukentusiajai tas dėmesys patiko). Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistasis su nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) lytiškai santykiavo tik vieną kartą ir tam nukentėjusioji neprieštaravo. Prieš nukentėjusiąja nei fizinis smurtas, nei grasinimai, nei jokia kitokia prievarta panaudota nebuvo. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) visose apklausose vienodai ir nuosekliai teigė, jog ji su nuteistuoju lytiškai santykiavo tik vieną kartą, savo noru ir jokia prievarta prieš ją naudojama nebuvo. Ji pati norėjo turėti intymių santykių su L. K., nes jį mylėjo (t. 1, b. l. 9-10, 14-16). Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir socialinei darbuotojai bei ekspertams, atlikusiems teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Byloje apklausta socialinė darbuotoja D. B. parodė, jog nukentėjusioji jai sakė, kad ji savo noru atsidavė L.K., ir ji nenorėjo, kad informacija apie jos su L.K. santykius atidurtų policijoje (t. 1, b. l. 80-81). Ekspertams, atlikusiems byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nukentėjusioji patvirtino, jog lytiškai bendravo savo noru, buvo įsimylėjusi ir L. K. pretenzijų neturi. Ekspertai taip pat konstatavo, kad nukentėjusiajai nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei po to psichikos sutrikimai nekonstatuoti. Ji su ja atliekamus veiksmus suvokė kaip parodymą meilės, kuri jai reiškė dėmesio ir artumo poreikių tenkinimą. Taip pat ekspertai konstatavo, kad atsižvelgiant į nukentėjusiosios psichinę, psichologinę būklę ji gali duoti teisingus parodymus apie įvykį (t. 1, b. l. 28-29). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji su nuteistuoju intymiai bendravo nukentėjusiosios namuose. Apie tai, kad L. K. simpatizuoja nukentėjusiajai matė nukentėjusiosios motina B. V. bei senelis R. V., tačiau jie nedraudė L. K. lankytis jų namuose ir nakvoti jų bute, nukentėjusiosios kambaryje. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad bendravimą su nukentėjusiąją nutraukė pats nuteistasis. Tai patvirtino ir nukentėjusioji, kuri parodė, kad L. K. nutraukė su ja santykius, paaiškinęs, kad jis negali draugauti su ja, nes ji yra mažametė, ir jam įstatymai neleidžia turėti santykių su mažamečiais, jai buvo gaila jų santykių (t. 1, b. l. 9-10, 14-16).

Taigi, aptartos aplinkybės rodo, jog apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu išžaginimo pavojingumu, atsižvelgiant į apelianto padarytų veiksmų pobūdį, intensyvumą, nusikaltimu padarytą žalą, yra mažesnis nei rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. Taip pat, kaip jau buvo minėta, pripažįstama, jog apeliantas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir ši aplinkybė pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad apeliantui skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji bausmė mažintina, todėl skundžiamas Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas apeliantui L. K. už jo padarytą nusikaltimą naują bausmės dydį, atsižvelgia į aukščiau aptartas aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei į apeliantą charakterizuojančius duomenis (apeliantas anksčiau teistas už vagystę bei viešosios tvarkos pažeidimą, baustas administracine tvarka).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

L. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą – 8 metų laisvės atėmimo bausmę - subendrinti su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu - 4 MGL (500 Lt) dydžio bauda, šias bausmes visiškai sudedant, ir paskirti L. K. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 8 metams ir 4 MGL (500 Lt) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.