Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-10-04 · Civilinė byla Nr. 2S-2687-881/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-04
Bylos Nr.
2S-2687-881/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-25142-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Pareiškėjas
J. S.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-2687-881/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25142-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo metu, suinteresuotas asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas J. S. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: „1) sustabdyti išieškojimo vykdymo procesą, kol bus išspręstas klausimas dėl Kontoros 2018 m. liepos 31 d. turto arešto akto Nr. eS016350 nekilnojamojo turto savininko nustatymo, 2) įpareigoti antstolio Kontorą atlikti visus būtinus veiksmus, kad būtų apginti asmenų interesai, kuriems iš tiesų priklauso nekilnojamasis turtas ir kurie gyvena nurodytame nekilnojamame turte adresu (duomenys neskelbtini), 3) imtis kitų įmanomų priemonių asmenų teisėms apginti ir kurios neleistų ir užkirstų kelią žalai atsirasti“. Nurodė, kad 2018 m. liepos 31 d. turto arešto akte nurodytas turtas pareiškėjui nepriklauso, dėl antstolio veiksmų gali būti pažeistos kitų asmenų teisės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino.

3. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymai tiek dėl antstolio įpareigojimo atlikti visus būtinus veiksmus asmenų interesams apginti, tiek prašymas imtis veiksmų, kurie neleistų žalai atsirasti, yra pernelyg abstraktūs ir nekonkretizuoti. Tik viename iš formuluojamų prašymų yra konkretizuotos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – t. y. prašoma stabdyti vykdymo procesą. Nors įstatyme nėra numatyta baigtinio galimų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, tačiau būtent prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmeniui tenka pareiga aiškiai suformuluoti savo prašymo dalyką – t. y. aiškiai suformuluoti, kokių konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra prašoma. Teismas negali tapti pareiškėjo atstovu ir už pareiškėją formuluoti jo prašymų ir prašymų pagrindo.

4. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė tokių argumentų, kurie būtų pakankami pagrįsti būtinumą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme nepateikta duomenų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo būtinumą, kaip ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie sudarytų prielaidas manyti apie būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo ar apsunkinto įvykdymo grėsmę. Pareiškėjas ne tik nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad antstolis pradėjo areštuoto turto realizavimo procedūrą, bet ir visiškai nenurodo aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių – vykdymo veiksmų sustabdymo, galėtų pasunkėti ar tapti neįmanomas teismo nutarties dėl skundo dėl antstolio veiksmų vykdymas.

5. Be to, pareiškėjas ne tik nenurodė įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo veiksmų, bus nepagrįstai pažeisti pareiškėjo ar kitų asmenų interesai, bet ir nepateikė jokių įrodymų, kad skundas dėl antstolio veiksmų yra tikėtinai pagrįstas (t. y. kad egzistuoja aplinkybės (įrodymai), jog antstolis areštavo ne skolininkui priklausantį turtą). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad skundžiamu turto arešto aktu areštuotas ne pareiškėjui priklausantis turtas, tačiau su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokią aplinkybę. Pareiškėjo teiginiai apie kitų asmenų pažeistas teises, anot teismo, yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais įrodymais, be to, nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas yra įgaliotas ginti teisme kitų asmenų galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atskiruoju skundu pareiškėjas J. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo argumentuotas, motyvuotas bei pagrįstas. Prašymas rašytas siekiant apsaugoti asmenų interesus, kurie neturi nieko bendro su vykdomąja byla. Teismui buvo pateikti aiškūs duomenys, kuriais apeliantas grindė savo prašymą ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo būtinumą, t. y. prašymas buvo grindžiamas duomenimis iš vykdomosios bylos, 2018 m. liepos 31 d. turto arešto aktu ir CK bei CPK nuostatomis.

6.2. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aiškiai suformuluoti prašymai, kokias laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti. Kadangi byla vedama be advokato ir apeliantas nėra teisininkas, teismas galėjo savo iniciatyva imtis įmanomų priemonių asmenų teisėms apginti.

6.3. Apeliantas atlieka laisvės atėmimo bausmę ir jo įrodymų rinkimo bei teikimo galimybės yra ribotos. Be to, teismas nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų pritrūko laikinųjų apsaugos priemonių taikymui bei apelianto prašymo nagrinėjimui, kad apeliantas galėtų pašalinti šiuos trūkumus.

Atsiliepimas

7. Antstolis S. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas neteisingai traktuoja arešto objektą, teigdamas, kad antstolis areštavo jam nuosavybės teise nepriklausantį turtą. Tiek 2018 m. liepos 31 d. turto arešto akte, tiek 2018 m. rugpjūčio 1 d. VĮ Registrų centro pranešime nurodyta, jog arešto objektas yra turtinės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Taigi apelianto skundas yra nepagrįstas, o jo pateikimas yra tik vengimas vykdyti teismo sprendimą bei vykdymo proceso vilkinimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

9. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus išnagrinėtas apelianto skundas dėl antstolio veiksmų.

10. CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu skundą dėl antstolio veiksmų teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia teismui. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka.

11. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

12. Taigi pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tikėtinas ieškinio (nagrinėjamu atveju – skundo dėl antstolio veiksmų) reikalavimų pagrįstumas ir grėsmė būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui.

13. Pateiktu skundu dėl antstolio veiksmų apeliantas prašo panaikinti 2018 m. liepos 31 d. turto arešto akto dalį, kuria yra areštuotas nekilnojamasis turtas, motyvuodamas tuo, kad šis turtas nepriklauso jam nuosavybės teise. Tiek antstoliui adresuotame skunde dėl antstolio veiksmų, tiek teismui pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas patvirtino, kad ginčijamą turto arešto aktą gavo, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui šio turto arešto akto, iš kurio būtų galima spręsti, kas buvo areštuota (t. y. nekilnojamasis turtas, kaip teigia apeliantas, ar turtinės teisės į jį, ką nurodo antstolis), nepateikė, taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, savo skundo reikalavimų tikėtinai nepagrindė.

14. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nenurodė ir jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų pasunkėti ar tapti neįmanomas teismo nutarties, kuria būtų išspręstas apelianto skundas dėl antstolio veiksmų, įvykdymas. Taigi nemotyvavo ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – buvimo.

15. Nors atskirajame skunde apeliantas akcentuoja, kad jo galimybės rinkti ir teikti įrodymus yra apribotos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiga nurodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagrindžiančias aplinkybes (t. y. prašymo faktinį pagrindą) ir pareiga pagrįsti šių aplinkybių egzistavimą įrodymais (CPK 178 straipsnis) yra dvi savarankiškos procesinės pareigos, ir negalėjimas įvykdyti pastarosios neatleidžia pareiškėjo, prašančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apskritai nuo prašymo motyvavimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, taip pat konstatuoja, kad, nesant duomenų, jog apeliantas būtų įgaliotas ginti teisme kitų asmenų galimai pažeistas teises, apelianto argumentas, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė siekdamas apsaugoti asmenų, neturinčių nieko bendro su vykdomąja byla, interesus, nėra tinkamas pagrindžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

18. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė