- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- 2A-744-565/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00991-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- D. R.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Taksodromas“
- Kategorijos
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankroto administratorės MB „Sekmė“ ieškinį atsakovui D. R. dėl administravimo lėšų priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Taksodromas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 140 Eur administravimo išlaidas, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi UAB „Taksodromas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė MB „Sekmė“ (ieškovę). Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė ne įmonės vadovas / akcininkas D. R. (atsakovas), o VSDFV Vilniaus skyrius. Atsakovas, būdamas UAB ,,Taksodromas“ vadovas / akcininkas, bei matydamas, kad įmonės skolos auga ir viršija turimo turto vertę, privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovo neveikimas sąlygojo situaciją, kad įmonė negali padengti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi patvirtintų 3 140 Eur bankroto administravimo išlaidų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovas nurodė, kad ieškinyje nenurodyta, kada UAB „Taksodromas“ pasiekė nemokumo būseną, nes tik tada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Be to, ieškovo prašoma priteisti 3 140 Eur administravimo išlaidų suma nesiejama su realiomis išlaidomis ir yra spėjamojo pobūdžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 2 890 Eur administravimo išlaidas, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 206 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
5.1. įmonė, kurios administracijos vadovas buvo atsakovas, nuo 2015 metų yra nemoki. Ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartyje. Atsakovas, būdamas įmonės vadovas, įmonei esant nemokiai, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, bankroto byla įmonei buvo iškelta kreditoriaus iniciatyva, kuris į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 16 d. Atsakovas nevykdė ĮBĮ 8 straipsnyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir šis neveikimas vertinamas kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėti veiksmai;
5.2. byloje nėra ginčo, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas, kurį realizavus, būtų galima gauti pakankamai lėšų bankroto procedūrai administruoti. Ieškovės prašomą priteisti 3 140 Eur administravimo išlaidų suma sudaro 1 650 Eur administratoriaus atlyginimas ir 1 940 Eur administravimo išlaidos. Ieškovė realiai patyrė išlaidas, kurias sudaro atlyginimas administratoriui, archyvavimo paslaugos, kanceliarinių prekių įsigijimas, patalpų nuomos ir komunaliniai mokesčiai, administratorius taip pat turėjo įregistruoti įmonės statusus, naudojo ryšio ir transporto priemones;
5.3. ieškovė didžiąją dalį patirtų administravimo išlaidų įrodė, išskyrus išlaidas už ieškinio paruošimą (250 Eur), nes jos patirtos kitoje Vilniaus regiono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3019-522/2018, kurioje ieškovė BUAB „Taksodromas“ prašo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovas D. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo konkretaus termino, nuo kurio atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Skundžiame sprendime tik formaliai nurodyta, kad įmonės nemokumo momentas konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartyje, tačiau minėtoje nutartyje nebuvo nustatinėjama, kada atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Neįrodžius, kad atsakovas veikė neteisėtai, neįrodžius priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo ir administravimo išlaidų;
6.2. įmonė kiekvienais metais mažindavo įsiskolinimą, skolos nedidėjo, priešingai, kiekvienais metais įmonės skolos mažėjo, įmonė gaudavo pelną, kas paneigia argumentus, jog jau 2015 metais įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Didžiausią dalį įmonės įsipareigojimų 2012-2015 metais sudarė iš akcininko D. R. (atsakovo) pasiskolintos lėšos, kurių grąžinimo terminas nustatytas iki 2020 metų (imtinai), taigi šie įsipareigojimai nėra pradelsti ir negali būti vertinami ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies kontekste;
6.3. pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino atsakovo veiksmų, o būtent, kad atsakovas 2015 m. gruodžio 31 d., sudarius įmonės balansą ir nustačius, jog įmonė gavo nuostolį, nusprendė sustabdyti įmonės veiklą penkerių metų laikotarpiui, kad nesikauptų naujos skolos. Atsakovas įvykdė savo įpareigojimus nedidinti žalos kreditoriams.
7. Ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:
7.1. byloje nustatyta, kad įmonei bankroto byla iškelta VSDFV Vilniaus skyriaus iniciatyva. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, įmonei esant nemokiai, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Bankrutavusi įmonė neturi jokio turto, taigi nebus galima atsiskaityti su administratoriumi už bankroto administravimą;
7.2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartyje konstatuota, kad pagal balanso duomenis 2015 metais įmonė turėjo turto už 27 Eur, o skolos sudarė 19 127 Eur. Atsakovas, žinodamas, kad įmonė nemoki, sustabdė įmonės veiklą, tačiau pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
10. Iš Juridinių asmenų registro duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, jog trečiasis asmuo BUAB ,,Taksodromas“ įregistruotas 1998 m. lapkričio 30 d., nuo 2009 m. liepos 29 d. iki bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo trečiojo asmens vadovas buvo atsakovas.
11. Iš byloje esančių įrodymų ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-645-640/2019 trečiajam asmeniui iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė MB „Sekmė“ (ieškovę). Su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Vilniaus skyrius.
12. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi BUAB „Taksodromas“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat visam bankroto proceso laikotarpiui patvirtino 3 140 Eur administravimo išlaidų sąmata, kurią sudaro 1 140 Eur administratoriaus atlyginimas ir 2 000 Eur kitos administravimo išlaidos.
13. Pagal ĮBĮ 8 str. 1 d. (nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija), jei įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyviui susirinkimui sušaukti, bet be vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi ĮBĮ 8 str. 1 d. redakcija nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 str. 4 p., įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
14. Pagal ĮBĮ 10 str. 11 d. (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. spalio 1 d.), kreditorius, įmokėjęs pagal ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p. nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 arba 3 p. nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo arba jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
15. Į teismą su pareiškimu iškelti trečiajam asmeniui bankroto bylą 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi VSDFV Vilniaus skyrius. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi trečiajam asmeniui iškėlė bankroto bylą. Nutartyje nurodyta, kad pagal 2015 m. balansą trečiojo asmens turto vertė 2015 m. pabaigoje buvo 27 Eur, trečiojo asmens skola VSDFV yra 1 705,79 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) – 1 063,30 Eur, trečiasis asmuo neturi darbuotojų, veiklos nevykdo, pajamų negauna, nekilnojamojo turto neturi, trečiajam asmeniui taikytos priverstinio skolų išieškojimo priemonės buvo neveiksmingos.
16. Iš šių duomenų teismas padarė išvadą, kad trečiasis asmuo yra nemokus. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartis yra įsiteisėjusi.
17. Iš trečiojo asmens bankroto bylos Nr. eB2-645-640/2019 duomenų, esančių teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 str. 3 d.), matyti, kad 1 705,79 Eur skola VSDFV susidarė 2015 m. (Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinė ataskaita F4 pagal 2016-12-31 duomenis), o skolų VMI išieškojimas buvo perduotas vykdyti antstoliams 2012 ir 2015 m. (VMI pateikti antstolių informacinės sistemos duomenys).
18. Taigi, 2015 m. pabaigoje trečiasis asmuo turėjo 1 705,79 Eur ir 1 063,30 Eur pradelstas skolas VSDFV ir VMI, kurios buvo žymiai didesnės nei pusė į 2015 m. trečiojo asmens balansą įrašyto turto vertės, t. y. trečiasis asmuo 2015 m. pabaigoje buvo nemokus.
19. Iš Juridinių asmenų registrui pateikto 2015 m. trečiojo asmens balanso stulpelio „Praėję finansiniai metai“ matyti, kad 2014 m. pabaigoje trečiojo asmens turto vertė buvo 424 Eur. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad trečiojo asmens mokėtinų socialinių draudimo įmokų suma 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 4 140 Lt (1 199,03 Eur), o mokėtina gyventojų pajamų mokesčių suma – 1 868,78 Lt (541,23 Eur). Šios skolos taip pat viršijo pusę į 2014 m. trečiojo asmens balansą įrašyto turto. Trečiojo asmens bankroto byloje Nr. eB2-645-640/2019 esantis 2014 m. vasario 12 d. trečiojo asmens garantinis raštas VSDFV Vilniaus skyriui patvirtina, kad dėl blogos trečiojo asmens turtinės padėties trečiasis asmuo neturėjo galimybės sumokėti 7 339,28 Lt (2 125,60 Eur) įmokų ir 444,30 Lt (128,68 Eur) delspinigių ir prašė šią skolą išdėstyti. Tai rodo, kad trečiasis asmuo jau 2014 m. pabaigoje galėjo būti nemokus, ir paneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius apie gerą trečiojo asmens turtinę padėtį 2014 m.
20. Be to, kaip matyti iš byloje esančios Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties, atsakovas ir trečiasis asmuo buvo nuteisti pagal BK 222 str. 1 d. už tai, kad atsakovas, būdamas trečiojo asmens direktorius, būdamas atsakingas už trečiojo asmens buhalterinės apskaitos organizavimą ir už trečiojo asmens veiklos kontrolę, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d., siekdamas nuslėpti trečiojo asmens turtą (pajamas ir išlaidas), tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. nurodytu laikotarpiu iš trečiojo asmens darbuotojų (taksi vairuotojų) gavo grynais pinigais atitinkamas pinigų sumas, kurių atsakovas nefiksavo trečiojo asmens buhalterinėje apskaitoje, dėl ko į valstybės biudžetą nebuvo sumokėtas 21 637,51 Eur pridėtinės vertės mokestis. Taigi, 2014 – 2015 m. trečiojo asmens pradelsti įsipareigojimai VMI buvo žymiai didesni, nei nurodyta aukščiau.
21. Trečiajam asmeniui esant nemokiam, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo, nors tokią pareigą, kaip trečiojo asmens vadovas, turėjo pagal ĮBĮ 8 str. 1 d. Šios pareigos nevykdymu pasireiškė neteisėtas atsakovo neveikimas (CK 6.246 str. 1 d.).
22. Ta aplinkybė, kad atsakovas 2016 m. vasario mėn. 11 d. priėmė sprendimą sustabdyti trečiojo asmens veiklą, nepanaikina atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiam trečiajam asmeniui iškėlimo. Sprendimas sustabdyti įmonės veiklą leidžia nebedidinti įmonės skolų, tačiau nepanaikina įmonės nemokumo.
23. Pagal ĮBĮ 36 str. 1 d. d. pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad trečiasis asmuo bankroto bylos iškėlimo metu nebeturėjo turto, iš kurio galėtų būti apmokamos administravimo išlaidos.
24. Jei atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo nemokumo būsenos pradžioje, t. y. pradelstiems trečiojo asmens įsipareigojimams nežymiai viršijant pusę į trečiojo asmens balansą įrašyto turto, nelaukiant, kol trečiasis asmuo faktiškai nebeturės jokio turto, iš trečiojo asmens turto būtų padengtos visos ar dalis skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų 2 890 Eur trečiojo asmens bankroto administravimo išlaidų. Atsakovas, kaip trečiojo asmens vadovas, organizuojantis kasdienę trečiojo asmens veiklą, apie trečiojo asmens nemokumą turi galimybę sužinoti pačioje nemokumo pradžioje, nelaukiant, kol bus sudaryta metinė finansinė atskaitomybė.
25. Byloje nėra įrodymų, kad trečiasiojo asmens turtas visą laiką buvo mažesnis kaip 2 890 Eur. Trečiojo asmens turtą sumažino ir nuosprendžiu nustatyti atsakovo veiksmai trečiojo asmens apskaitoje neapskaitant iš trečiojo asmens darbuotojų (taksi vairuotojų) gautų grynųjų pinigų sumų.
26. Pagal ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p., kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Ši suma yra naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
27. Taigi, jei atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo trečiajam asmeniui nebeturint turto administravimo išlaidoms apmokėti ir būtų įmokėjęs teismo nustatytą sumą šioms išlaidoms padengti, trečiojo asmens administravimo išlaidos būtų padengtos iš atsakovo įmokėtų lėšų.
28. Į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo kreipėsi trečiojo asmens kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius, kuriam pagal ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 p. nėra taikomas siūlymas į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti lėšas, reikalingas teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Šiuo atveju ieškovė administruoja trečiąjį asmenį pagal ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 p. nuostatas, kaip prisiėmusi riziką, kad trečiojo asmens bankroto metu nebus gauta pakankamai lėšų administravimo išlaidoms apmokėti, ir pagal ĮBĮ 10 str. 11 d. turi teisę kreiptis į teismą, prašydama priteisti jos lėšomis apmokėtas administravimo išlaidas iš trečiojo asmens vadovo dėl to, kad šis, trečiajam asmeniui tapus nemokiu, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
29. Sprendimo 23-28 p. nurodytos aplinkybės patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo nevykdymo ir aplinkybės, kad trečiojo asmens turto neužtenka trečiojo asmens administravimo išlaidoms apmokėti, o šias išlaidas ieškovė padengė iš savo lėšų (CK 6.247 str.).
30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.