Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-628-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-18
Bylos Nr.
1A-98-628-2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-2-00057-2009-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigita Bieliauskienė (pirm.), Algimantas Valantinas, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis
V. K., ir T
Advokatai
Vidmantas Marty
Kategorijos
  • 1.1.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-628/2013

Teisėja Irma Randakevičienė Teisminio proceso Nr.1-10-2-00057-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.; 1.1.7.2.7.; 2.4.7.; 2.4.6.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teisėjų Algimanto Valantino ir Jolantos Čepukėnienės,sekretoriaujant Dariui Kamandieriui,dalyvaujant prokurorei Dainai Dilbienei

nuteistajai V. K.

jos gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda;pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 ir 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. K. paskirta galutinė 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda.

Iš V. K. ir T. M. solidariai Valstybiniam socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteista 248,31 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

V. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupėje su T. M., apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamą iš Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo valstybės biudžeto, o būtent: ji, veikdama bendrininkų grupėje su T. M., būdama nėščia, žinodama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000-12-21 Nr. IX - 110, Zin., 2000, Nr. 11 1-3574) 6 straipsniu, motinystės (tėvystės) pašalpa jai bus skaičiuojama pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas 2008 m. antrą ir trečią ketvirtį, turėdama tikslą apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokėtiną iš Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto, iš anksto sutarė su T. M., kad jis, kaip UAB „R.“ direktorius, ją fiktyviai įdarbins į pastarąją bendrovę ir nurodys 12224,00 Lt atlyginimą, nors jokio realaus darbo bendrovėje neatliks, žinodama, kad T. M. vadovaujama UAB R. neturės realių finansinių galimybių jai mokėti atlyginimo;

po ko, T. M., pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 str. 3 d. nuostatą „darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, Įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos rinkoje“, neturėdamas realių finansinių galimybių V. K. mokėti darbo užmokesčio, žinodamas, kad V. K. jokio realaus darbo bendrovėje neatliks, 2008 m. balandžio 8 d. darbo sutartimi Nr. 3 nepagrįstai nustatė jai 12224,00 Lt darbo užmokestį, po ko jis 2008 m. liepos 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, esančiam Laisvės pr. 28, Vilniuje pateikė pranešimą apie UAB „R.“ apdraustuosius už 2008 metų 11 ketvirtį, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbo užmokestį, t. y., kad V. K. pajamos 33892,66 Lt, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 11516,73 Lt įmokų bei 2008 m. spalio 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, esančiam Laisvės pr. 28, Vilniuje, pateikė pranešimą apie UAB R. apdraustuosius už 2008 metų III ketvirtį, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbo užmokestį, t. y., kad V. K. (K.) pajamos 14570,39 Lt, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 4951,02 Lt įmokų, tokiu būdu deklaruodamas V. K. (K.) draudžiamąsias pajamas, nors V. K. jokio realaus darbo UAB R. neatliko, sudarė sąlygas jai apgaule įgyti turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą.

V. K. (K.) 2008 m. gruodžio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. spalio 14 d. būtų sudariusi 108 217,14 Lt, tačiau pašalpa nebuvo paskirta, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas G. K. 2008 m. lapkričio 21 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 5-27-5013 tikslinti UAB R. 2008 m. II ketvirčio duomenis Lietuvos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje: V. K. (K.), a.k. (duomenys neskelbtini) vietoj 33892,22 Lt draudžiamųjų pajamų sumos įrašant 0,00 Lt, taip pat neįrašyti į minėtą duomenų bazę 2008 m. spalio 21 d. UAB R. pateikto SAM pranešimo apie apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį duomenų neįrašyti, tokiu būdu nusikalstama veika nebuvo baigta nuo T. M. ir V. K. valios nepriklausančių aplinkybių.

Taip pat V. K. nuteista už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą o būtent:

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 m. pabaigoje, žinodama, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 4, 2008 m. gegužės 12 d. , nurodytas 6894,12 Lt darbo užmokestis jai neišmokamas ir nebus išmokėtas. T. M. minėtame dokumente įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jai 2008 m. gegužės 12 d. išduodamas 6894,12 Lt darbo užmokestis už 2008 m. balandžio 08-30 d., ir pasirašius grafose „įmonės vadovas“ ir „išdavė kasininkas“, pastaroji pasirašė grafoje „gavėjo parašąs“,

ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 metų pabaigoje, žinodama, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 9, 2008 m. birželio 11 d., nurodytas 8923,52 Lt darbo užmokestis jai neišmokamas ir nebus išmokėtas, T. M. minėtame dokumente įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jai 2008 m. birželio 11 d. išduodamas 8923.52 Lt darbo užmokestis už 2008 m. gegužės mėnesį, pasirašius grafose „įmonės vadovas“ ir „išdavė kasininkas“, pastaroji pasirašė grafoje „gavėjo parašas“,

ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 metų pabaigoje, žinodama, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 14, 2008 m. liepos 8 d., nurodytas 8923,52 Lt darbo užmokestis jai neišmokamas ir nebus išmokėtas, T. M. minėtame dokumente įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jai 2008 m. liepos 8 d. išduodamas 8923,52 Lt darbo užmokestis už 2008 m. birželio mėnesį, pasirašydamas grafose „įmonės vadovas“ ir „išdavė kasininkas“, pastaroji pasirašė grafoje“ gavėjo parašas“,

ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 metų pabaigoje, žinodama, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 17, 2008 m. rugpjūčio 8d., nurodytas 8923,52 Lt darbo užmokestis jai neišmokamas ir nebus išmokėtas, T. M. minėtame dokumente įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jai 2008 m. liepos 8 d. išduodamas 8923,52 Lt darbo užmokestis už 2008 m. birželio mėnesį, pasirašydamas grafose „įmonės vadovas“ ir „išdavė kasininkas“, pastaroji pasirašė grafoje “gavėjo parašas“,

tokiais savo veiksmais ji suklastojo kasos išlaidų orderius Nr. 4 (2008-05-12), Nr. 9 (2008-06-11), Nr. 14 (2008-07-08), Nr. 17 (2008-08-08).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir atnaujinus įrodymų tyrimą, apklausti UAB R. ūkinės - finansinės veiklos tyrimą atlikusią specialistę J. Š., bei ją išteisinti.

Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis paremtas vien Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareigūnų prielaidomis ir spėjimais, o jos kaltę patvirtinantys įrodymai (ikiteisminio tyrimo metu ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save) gauti neteisėtais būdais, todėl negali būti laikomi patikimais. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad ji padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių pripažinta kalta.

Apeliantės teigimu, ji nepagrįstai pripažinta kalta dėl pasikėsinimo apgaulės būdu gauti motinystės (tėvystės) išmoką (pasikėsinimo sukčiauti), nes UAB R. ji įsidarbino dar iki pastojimo, į jos pareigas (projektų vadovė) įėjo sklypų ir pardavimui tinkančių objektų paieška, o toks darbo pobūdis nekliudė jai dirbti namuose, su sutuoktiniu važinėti po Vilniaus rajono apylinkes ieškant sklypų, o Vilniuje ieškoti butų ar patalpų nuomai ir pan. Tai, kad ji realiai dirbo su nekilnojamojo turto paieška, patvirtino liudytojais apklausti R. P., S. B., V. N., B. M., T. Č. bei pats UAB R. vadovas T. M.. Šį faktą paneigiančių įrodymų byloje nesurinkta, todėl teismas minėtų asmenų parodymus turėjo vertinti kaip ją teisinančius įrodymus, o ne juos atmesti.

Apeliantė nurodo, kad jai iš tiesų buvo mokamas didesnis atlyginimas nei kitiems tos įmonės darbuotojams, bet tai aiškina tuo, jog įmonė jai nesuteikė nei automobilio, nei mobilaus ryšio telefono, nei kompiuterio, t.y. neaprūpino būtinomis darbo priemonėmis, o ji naudojosi savo daiktais, dėl ko turėjo būti įvertintas šių daiktų naudojimasis ir nusidėvėjimas. Nemažiau svarbus faktorius, lėmęs tokio dydžio atlyginimo mokėjimą, taip pat buvo už jos surastą ir įmonės perparduotą žemės sklypą planuojamas gauti pelnas (virš 400000 Lt). Kadangi jos užmokestis priklausė vien nuo darbo rezultatų kokios bus už perparduotus sklypus gautos pajamos, vien UAB R. planuojamos gauti pajamos tik iš vieno sandorio leido įmonės vadovui mokėti jai tokio dydžio darbo užmokestį. Todėl apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio dydžio atlyginimas buvo objektyviai neįmanomas. Pažymi, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi šiuo atveju suderėtos darbo sutarties sąlygos nors ir buvo naudingos V. K., tačiau jokių įstatymų nepažeidė. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad nenustatyta jokių sukčiavimo ar dokumentų (darbo sutarties) klastojimo požymių.

Nuteistoji nurodo, kad jos motinystės socialinio draudimo pašalpas mokančiai institucijai buvo pateikiami tik teisingi duomenys. Ji pastojo ir tikrai buvo nėščia, dėl ko teisėtai buvo išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, 2008 m. rugpjūčio 25 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Tai rodo, kad jos 2008 m. rugpjūčio 25 d. Sodrai pateiktas prašymas skirti motinystės pašalpą ir dokumentai apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas buvo tikri, kaip tikri buvo ir UAB R. pranešimai apie apdraustuosius už ataskaitinius 2008 m. ketvirčius.

Apeliantės teigimu, nenustačius, kad darbo sutartis buvo sudaryta tikslu neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės išmoką, nėra pagrindo išvadai daryti apie šio bei kitų dokumentų suklastojimą.

Apeliantė pažymi, kad teismas nemotyvuotai atmetė abiejų gynėjų prašymą iškviesti ir teisme apklausti specialisto išvadą dėl įmonės ūkinės - finansinės veiklos tyrimo pateikusią specialistę J. Š.. Mano, kad visapusiškam bylos aplinkybių išnagrinėjimui šį asmenį būtina apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Daina Dilbienė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

V. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., tačiau apeliaciniame skunde V. K. nesutinka su jai inkriminuotų nusikaltimų padarymu, apeliacinį skundą iš esmės grįsdama tuo, kad įmonėje UAB R. ji dirbo ne fiktyviai.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kaltinant asmenį, kad jis apgaule neteisėtai siekė gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-243/2012, Nr. 2K–503/2011, 2K-38/2011, 2K-331/2011, 2K-448/2010, 2K-606/2010). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje analogiškose bylose ne kartą pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams. Vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo apgaule kontekste, negalima vadovautis vien tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet būtina paisyti ir protingumo principo, atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą sąlygojančias aplinkybes (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-614/2012, Nr. 2K-101/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada, kad tarp nuteistųjų T. M. ir V. K. buvo sudaryta fiktyvi darbo sutartis, kurios pagrindu V. K. turėjo būti mokamas 12224 Lt atlyginimas. Iš V. K. darbo sutarties su UAB R. ( b. t. 3, b. l. 158) matyti, kad ji įdarbinta pardavimų vadovės pareigoms, tačiau darbo sutartyje nėra nurodytos jos, kaip projektų vadovės funkcijos, profesinė specializacija ir kvalifikacija minimoms pareigoms atlikti. Remiantis Lietuvos Respublikos DK 93 str., darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Be to, Lietuvos Respublikos DK 95 str. 1 d. nurodoma, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Kaip matyti iš šių nuostatų, viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų – tai darbo funkcijų, kurias turės atlikti darbuotojas, įvardinimas, tačiau tokios funkcijos minėtoje darbo sutartyje įvardintos nebuvo. Minėtos darbo sutarties fiktyvų pobūdį parodo dar ir tai, kad darbo sutartyje nurodytas V. K. 8 val. darbo laikas įmonėje UAB R.. Pažymėtina, kad šias pareigas V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė kaip antraeiles, kadangi dirbo dar vienoje įmonėje „DC Holdingas“ vyr. barmene. Iš byloje pateiktų UAB „DC Holdingas“ 2008 m. balandžio – rugpjūčio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad V. K. šioje įmonėje dirbo po 5-12 val. per dieną. Nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad UAB „DC Holdingas“ ji dirbo nuo 8:00 iki 17:00 val., t.y. po 8 darbo valandas per dieną, tuo tarpu įmonės UAB R. jai paskirtas funkcijas ji vykdydavo po darbo įmonėje „DC Holdingas“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos DK 144 str. 2 d., kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Tuo tarpu, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantės, dirbančios po 8 darbo valandas dvejose įmonėse, kasdieninė darbo laiko trukmė yra apie 16 darbo valandų.

Be to, išanalizavus bylos duomenis, atkreiptinas dėmesys į ekonominei logikai prieštaraujantį sukurtų darbo santykių pobūdį. Nors pagal darbo sutartį su V. K. UAB R. įsipareigojo jai mokėti mėnesinį 12224 Lt atlyginimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pagal UAB R. 2008 m. II ir III ketvirčio ataskaitos duomenis, UAB R. Sodrai nesumokėjo įmokų, kurias turėjo sumokėti šių duomenų pagrindu. Įmonės direktorius nurodė, kad įmokos nebuvo sumokėtos, nes UAB R. neturėjo pajamų, todėl nebuvo atliekamos kasos bei banko operacijos. Be to, tai, kad UAB R. 2008 metais nebuvo pakankamai finansiškai pajėgus mokėti V. K. 12224 Lt atlyginimą rodo ir tai, kad pagal byloje surinktus duomenis UAB R. 2008 m. nevykdė jokios veiklos, neturėjo pajamų, apyvartinių lėšų, kaip nurodė pats minimos įmonės direktorius T. M., UAB R. 2008 m. lapkričio 14 d. turėjo vieną sąskaitą AB SEB banke, kurios likutis buvo 0,00 Lt ir operacijos nebuvo vykdomos jau daugiau nei 3 metus (b. t. 1, b. l. 20). Be to, iš UAB R. byloje pateikto pranešimo apie įmonės turimą ilgalaikį materialinį turtą (b. t. 1, b. l. 23) matyti, kad 2008 m. lapkričio 10 d. įmonė tokio turto neturėjo. Pažymėtina ir tai, kad, remiantis liudytojų G. M. (b. t. 2, b. l. 151) ir R. P. (b. t. 2., b. l. 161), pagal darbo sutartis buvusių UAB R. darbuotojų parodymais, joms žadėtas darbo užmokestis taip pat nebuvo mokamas.

Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad jai iš tiesų buvo mokamas didesnis atlyginimas nei kitiems UAB R. dirbusiems darbuotojams, t.y. 12224 Lt, tačiau, pasak V. K., toks užmokestis jai buvo mokamas dėl to, kad atlikdama jai UAB R. pavestas funkcijas, ji naudojosi savo automobiliu, mobilaus ryšio telefonu bei kompiuteriu, todėl, turėjo būti įvertintas šių daiktų naudojimasis ir nusidėvėjimas. Remiantis liudytojos S. B., dirbusios UAB R., parodymais (b. t. 2, b. l. 122), ji, po įdarbinimo minėtoje įmonėje, dirbo namuose bei naudojosi savo asmeniniu kompiuteriu bei mobiliuoju telefonu UAB R. darbo funkcijoms atlikti, tačiau už savo internete surastus nekilnojamojo turto objektus jokio atlygio iš UAB R. negavo. Toks pat darbo pobūdis, t.y. darbas namuose naudojant savo asmenines priemonės darbo funkcijoms atlikti, buvo nustatytas ir kitai UAB R. dirbusiai darbuotojai - G. M. (b. t. 2, b. l. 152). Ji, kaip ir S. B., jokio atlygio už savo atliktus darbus taip pat negavo, nors pagal Sodros duomenis šioje įmonėje ji dirbo tris mėnesius. Be to, remiantis byloje pateiktu UAB R. direktoriaus pranešimu, įmonė įsipareigojo apmokėti įmonės darbuotojų mobiliųjų telefonų sąskaitas iki 150 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog V. K. eidama UAB R. projektų vadovės pareigas naudojosi savo asmeniniu kompiuteriu ir mobilaus ryšio telefonu, nėra pakankamas pagrindas, patvirtinantis, kad apeliantei mokėtas 12224 Lt atlyginimas buvo pagrįstas.

Apeliantė savo skunde nurodo dar vieną aplinkybę, o būtent, kad tokio dydžio atlyginimo mokėjimą lėmė už jos surastą ir įmonės perparduotą žemės sklypą planuojamas gauti pelnas. Tačiau, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. Apeliantė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti išsamesnės informacijos apie jos neva surastą žemės sklypą, kurį perpardavusi įmonė UAB R. būtų gavusi pelną. Apeliantė negalėjo nurodyti nei tikslaus šio žemės sklypo adreso, nei kainos, nei žemės sklypo savininko duomenų, tik nurodė, kad šis žemės sklypas buvo Pilaitės mikrorajone. Iš byloje pateiktos žemės sklypo, esančio adresu Kriaučiūnų g. 69, Vilnius, kurį, tarpininkavimo sutarties (b. t. 3, b. l. 107-110) matyti, kad tarpininkavimo sutartis dėl minimo žemės sklypo pardavimo buvo pasirašyta tarp I. M. ir UAB R. įmonės direktoriaus T. M.. Jokių duomenų apie tai, kad šį žemės sklypą būtų suradusi V. K. byloje nėra, jų nepateikė ir pati apeliantė. Be to, iš liudytojos I. M. parodymų (b. t. 2, b. l. 136-138) matyti, kad parduoti minėtą žemės sklypą ją įkalbėjo vyras, jai prisistatęs Petro vardu, tačiau tai nebuvo UAB R. vadovas T. M., juo labiau, tai nebuvo nuteistoji V. K.. Abejoti apeliantės teigimu, kad minėtą žemės sklypą surado ji, verčia ir tai, kad liudytoja I. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad žemės sklypo, esančio adresu Kriaučiūnų g. 69, Vilnius, ji ankščiau nepardavinėjo, jokių skelbimų internete apie parduodamą žemės sklypą neskelbė, todėl apie šio žemės sklypo galimą pardavimą V. K. negalėjo sužinoti iš internete pateiktų nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų.

Taip pat kritiškai vertinamas ir apeliantės teiginys, kad jos darbo užmokestis priklausė tik nuo darbo rezultatų, kadangi tai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Iš darbo sutarties, pasirašytos tarp V. K. ir UAB R. matyti, kad šia sutartimi darbdavys, t. y. UAB R., įsipareigojo V. K. mokėti 12224 Lt atlyginimą, mokant vieną kartą iki mėnesio dešimtos darbo dienos. Taigi darbo sutartyje nebuvo numatytas kitoks atlyginimo būdas, t.y. nebuvo numatyta, kad darbo užmokestis tiesiogiai priklausys nuo darbuotojo darbo rezultatų.

Apeliaciniame skunde V. K. savo darbo sutarties su UAB R. realumą įrodinėja tuo, kad prieš pasirašant minėtą darbo sutartį ji dar nesilaukė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliantės argumentas nėra paremtais jokiais įrodymais, todėl vertintinas kritiškai. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo sutartį su UAB R. V. K. pasirašė 2008 m. balandžio 8 d. (b. t. 3, b. l. 158), o pagal byloje pateiktą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą Nr. 0126649 (b. t. 1, b. l. 38), ji dėl nėštumo ir gimdymo atostogų nebedirbo nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. Byloje taip pat pateiktas dar vienas nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas Nr. 0148420 (b. t. 1, b. l. 40), kuriame, be viso ko, nurodoma ir gimdymo data – 2008 m. spalio 14 d. Iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad V. K., pasirašydama darbo sutartį su UAB R., jau buvo nėščia.

Apeliaciniu skundu buvo prašoma apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą apklausti UAB R. ūkinės – finansinės veiklos tyrimą atlikusią specialistę J. Š.. Šis apeliantės prašymas buvo patenkintas ir specialistė J. Š. buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau jokios naujos aplinkybės nepaaiškėjo, specialistė posėdyje tik patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus bei savo pateiktą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadą dėl UAB R. ūkinės finansinės veiklos tyrimo.

Be to, apeliantė nurodo, kad apkaltinamasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis paremtas įrodymais, kurie buvo gauti neteisėtais būdais – ikiteisminio tyrimo metu ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save. Šis argumentas taipogi vertinamas kritiškai. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d., įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais veiksmais. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Įtariamojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu reglamentuoja Lietuvos Respublikos BPK 188 str. nuostatos. Taigi įrodymai, kurie gaunami apklausiant įtariamąjį ikiteisminio tyrimo metu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 188 str. nuostatų, laikomi patikimais. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš apklausiant V. K. ikiteisminio tyrimo metu, kaip įtariamąją pirmąjį kartą, 2009 m. gegužės 13 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 187 str. 1 d. nuostatomis, jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (b. t. 3, b. l. 138). Lietuvos Respublikos BPK 187 str. 1 d. numatyta, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju. Pranešime apie įtarimą, prokuroro nutarime ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje pripažinti įtariamuoju turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės. Kaip matyti iš šios nuostatos, prieš apklausiant įtariamąjį pirmą kartą, jam privaloma įteikti pranešimą apie įtarimą. Įteikus pranešimą apie įtarimą, V. K. buvo pasiūlyta duoti parodymus. Iš įtariamojo apklausos protokolo (b. t. 3, b. l. 140) matyti, kad apeliantė nepripažino padariusi jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybos tyrėjai V. V. pirmosios apklausos metu davė išsamius parodymus. 2009 m. gruodžio 22 d. V. K. buvo apklausiama dar kartą ir šios apklausos metu ji atsisakė duoti parodymus, teigdama, kad parodymus duos dalyvaujant jos pasirinktam gynėjui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos BPK reikalavimai, apklausiant V. K. ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo pažeisti, buvo laikytasi Lietuvos Respublikos BPK 187 str. ir 188 str. nuostatų. Apeliantės argumentas, kad ji buvo verčiama duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus apygardos teismo atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jos versiją, neva ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismui pateiktus V. K. argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistosios V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai: Algimantas ValantinasJolanta Čepukėnienė