Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, V. P., J. P., R. F., T. Ž., P. K., J. P., S. G., L. A., T. B., M. B., A. D., P. D., A. J., V. P., E. P., E. U., D. U., O. V. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, pirkimo - pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis, dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, susitarimo ir povedybinės sutarties dalies pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus rajono 2-ojo notaro biuro notarė O. Ž., Vilniaus rajono 1-ojo notaro biuro notarė L. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl restitucijos taikymo pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį panaikinus administracinius aktus ir sandorius, kuriais privačių asmenų nuosavybėn perleisti valstybinės reikšmės miško plotai.Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,4 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), vietoje turėtos 1,4 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,69 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu buvo patvirtintas šio žemės sklypo padalijimo projektas, kuriuo jis buvo padalintas į 1,25 ha ploto žemės sklypą, nustatant žemės ūkio pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir 0,44 ha ploto sklypą, nustatant miškų ūkio pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. 2003 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto registre nurodytų administracinių aktų pagrindu buvo įregistruota atsakovės V. P. nuosavybės teisė į 0,44 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).2003 m. spalio 2 d. buvo sudaryta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią V. P. pardavė 300/4400 dalių žemės sklypo lygiomis dalimis S. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su L. A., T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B., sutuoktiniams J. P. ir R. F. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, T. Ž., P. K., A. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su P. D., A. J., V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P., kiekvienam pirkėjui lygiomis dalimis sumokant už parduodamą žemės sklypą iš viso 8 000 Lt.2003 m. spalio 2 d. buvo sudaryta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią V. P. pardavė sutuoktiniams J. P. ir R. F. 659/4400 dalių žemės sklypo, sumokant už jas 12 000 Lt, T. Ž. pardavė 1259/4400 dalių žemės sklypo, sumokant už jas 20 000 Lt, ir P. K. pardavė 2182/4400 dalių žemės sklypo, sumokant už jas 26 464 Lt.2005 m. sausio 19 d. bendrasavininkų susitarimo pagrindu žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas susitarimas dėl 100 kv. m ploto naudojimo geriamojo vandens gręžiniui ir privažiavimui. Nekilnojamojo turto registre servitutas šiam plotui neįregistruotas.2005 m. liepos 15 d. atsakovai S. A. (šiuo metu G.) ir L. A. sudarė povedybinę sutartį, kurios pagrindu sutuoktiniai susitarė, kad 375/4400 dalys žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tampa sutuoktinės S. A. asmenine nuosavybe. 2007 m. vasario 2 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kuria J. P. pardavė E. U. 0,1005 ha ploto žemės sklypą, 144/1681 dalis 0,1681 ha bendro ploto žemės sklypo, 6965/44000 dalis 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dėl kurio dalies vyksta ginčas, iš viso už įsigyjamą turtą sumokant 460 000 Lt.2008 m. gruodžio 16 d. P. K. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu J. K. padovanojo 22195/44000 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).2009 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu S. G. pardavė 375/44000 dalių 0,44 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), O. V. už 1 001 Lt.Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį teisme, prašydamas pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 41-12237 dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame yra 0,24 ha valstybinės reikšmės miško ploto, taip pat šio akto pagrindu sudarytus sandorius ar jų dalis, kuriomis neteisėtai buvo įgyta nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką, bei taikyti restituciją žemės sklypų dalis, kuriose yra miško, grąžinant valstybei, o iš valstybės paskutiniesiems turto įgijėjams grąžinant pinigų sumas, apskaičiuojamas įvertinus išreikalaujamo valstybinės reikšmės miško ploto vidutinę rinkos vertę pagal sklypų pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytas Nekilnojamojo turto registro vidutines rinkos vertes, buvusias sandorių sudarymo metu.Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad yra sąžiningi įgijėjai, kurių nuosavybės teises ir teisėtus interesus gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 4 dalyje, 4.96 straipsnio 2 dalyje, 6.153 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos. Turtą įgijusių asmenų sąžiningumas sudaro pagrindą atmesti prašymą taikyti restituciją natūra ir išreikalauti turtą iš sąžiningai jį įgijusių asmenų. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-535/2014 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti restituciją grąžinant valstybei 0,24 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos grąžinti: V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P. – 32,41 Lt; A. J. – 32,41 Lt; T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B. – 32,41 Lt; A. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su P. D. – 555,40 Lt; O. V. – 16,76 Lt; T. Ž. – 1 120,65 Lt; E. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su D. U. – 5 917,76 Lt; J. K. – 1 918, 47 Lt ir bylą dalyje dėl restitucijos taikymo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ydingą ir pažeidžiančią konstitucinį reguliavimą situaciją iš esmės lėmė neteisėti valstybės (jos tarnautojų) veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau sąžiningo asmens teisių apsaugos institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis (lot. tiesiogiai) prieštaraujančią teisinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, restitucijos netaikymo variantas pagal šios bylos faktines aplinkybes nesvarstytinas. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir taikant restituciją, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Taigi, šioje byloje taikant restituciją buvo būtina išsiaiškinti ginčo turto rinkos vertę atitinkamo sandorio sudarymo metu, tačiau ši faktinė aplinkybė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik Nekilnojamojo turto registro apibendrintų duomenų pagrindu apskaičiuota vidutine rinkos verte, nors buvo pagrindas manyti, kad ši vertė neatitinka realios konkretaus turto rinkos kainos. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, ieškovas patikslino ieškinio 9-ąjį punktą dėl restitucijos taikymo ir prašė: 1) įpareigoti atsakovus 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į žemės sklypą, kuris nuosavybės teise tam tikromis dalimis priklauso šiems asmenims: V. P. sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise su E. P. pagal 2003 m. spalio 2 d. sutartį įgytas 375/44000 žemės sklypo dalis, A. J. pagal 2003 m. spalio 2 d. sutartį įgytas 375/44000 žemės sklypo dalis, T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B. pagal 2003 m. spalio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį įgytas 375/44000 žemės sklypo dalis, T. Ž. pagal 2003 m. spalio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį įgytas 12965/44000 žemės sklypo dalis, A. D. bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise su P. D. pagal 2003 m. spalio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį įgytas 375/44000 žemės sklypo dalis, E. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su D. U. pagal 2007 m. vasario 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį įgytas 6965/44000 žemės sklypo dalis, J. P. (po santuokos sudarymo K.) pagal 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartį įgytas 22195/44000 žemės sklypo dalis ir O. V. pagal 2009 m. gruodžio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį įgytas 375/44000 žemės sklypo dalis; 2) Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą grąžinti: V. P. sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise su E. P. įgytos 375/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 32,48 Lt; A. J. įgytos 375/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 32,48 Lt; T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B. įgytos 375/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 32,48 Lt; T. Ž. įgytos 12965/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 1 120,59 Lt; A. D. bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise su P. D. įgytos 375/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 32,48 Lt; E. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su D. U. įgytos 6965/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 5 917 Lt; O. V. įgytos 375/44000 žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio metu, kuri už grąžinamą valstybei valstybinės reikšmės miško plotą sudaro 16,79 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir klausimą dėl restitucijos taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pavedant nustatyti 0,24 ha žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, rinkos vertę ir 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu, arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą, nustatant, jog visiems atsakovams būtų grąžinta žemės sugrąžinimo dieną nustatyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas atsakovei J. K. įpareigojo grąžinti 4 843 Eur, šį kompensacijos dydį apskaičiuodamas pagal žemės sugrąžinimo dieną nustatytą žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nes tai labiau atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje, kuria byla buvo grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją buvo būtina išsiaiškinti ginčo turto rinkos vertę atitinkamo sandorio sudarymo metu, tačiau ši faktinė aplinkybė nebuvo nustatyta. Teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi nusprendė pavesti ekspertui atsakyti į klausimą: kokia buvo 0,44 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypo 0,24 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, rinkos vertė sandorių sudarymo metu (2003 m. spalio 2 d., 2007 m. vasario 2 d., 2009 m. gruodžio 9 d.) ir yra ekspertizės atlikimo dieną? Nesuprantamas teismo motyvas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šio turto vidutinę rinkos vertę dovanojimo sandorio sudarymo metu, išskyrus Nekilnojamojo turto registro duomenis, kadangi pats pirmos instancijos teismas privalėjo ekspertui pavesti nustatyti žemės sklypo rinkos vertę ir 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktu išaiškinimu, kad valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti turto rinkos kainos sandorių sudarymo metu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad panašaus pobūdžio bylose, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio, pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 paragrafas). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (EŽTT 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje R. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25747/07), 46-47 paragrafai, EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06) 67 paragrafas). Pagal šią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuotos praktikos, kadangi nusprendė J. K. grąžinti žemės sugrąžinimo dieną nustatytą žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, darytina išvada, kad teismas turėjo priimti tokį sprendimą ir kitų atsakovų atžvilgiu, t. y. nustatyti, kad atsakovams turi būti grąžinta: V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P. – 82 Eur, A. J. – 82 Eur, T. B. ir M. B. – 82 Eur, T. Ž. – 2 829 Eur, A. D. ir P. D. – 82 Eur, E. U. ir D. U. – 1 520 Eur, O. V. – 82 Eur, J. K. – 4 843 Eur. Pagal CPK 96 straipsnio 5 dalį teismas gali nukrypti nuo šios straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas, priteisdamas iš Nacionalinės žemės tarnybos 70 procentų ekspertizės išlaidų, o iš kitų atsakovų tik 30 procentų, neatsižvelgė į Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus, tai yra į tai, jog šios bylos dalyje atsakovė sutiko su pateiktu ieškiniu, taip pat iš esmės buvo sutikusi ir su ieškovo pateikta taikos sutartimi, dėjo visas pastangas, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, siekiant atkurti teisingumą. Pavyzdžiui, atsakovė O. V., sutikdama su ieškiniu bylos dalyje, buvo atleista nuo procesinių išlaidų atlyginimo. Todėl Nacionalinei žemės tarnybai turi būti sumažinta ekspertizės išlaidų atlyginimo suma. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pažeidė lygiateisiškumo principą, kadangi ne tik ekspertizės išlaidos turi būti priteisiamos proporcingai, tačiau ir kitos išlaidos (žyminis mokestis ir teismo išlaidos), kadangi šios atsirado dėl visų atsakovų kaltės.

Atsakovai T. Ž., J. K. ir P. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas iš Nacionalinės žemės tarnybos. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Kiekvienu konkrečiu atveju, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendžia, kokią vertę yra teisinga atlyginti atsakovams. Nagrinėjamoje byloje teismas vadovavosi tiek teisingumo, tiek protingumo ir sąžiningumo kriterijais ir nenukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties išaiškinimų. Teismas vadovavosi rinkos verte sandorių sudarymo metu, išskyrus J. K. atžvilgiu. Toks teismo sprendimas atsakovų, kurie pirko žemę ir už ją mokėjo, atžvilgiu nėra neteisingas. Vertinant aplinkybę, kad atsakovai įsigijo žemę sąžiningai, po to, kai valstybinių institucijų sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, taikant restituciją yra sąžininga ir teisinga sąžiningiems įgijėjams priteisti tą turto rinkos vertę, kuri yra didesnė, nes sandorių sudarymo metu jie patyrė konkrečias išlaidas, o restitucijos taikymo metu jie praras konkretų turtą. Nors teismas J. K. atžvilgiu priteisė žemės sklypo rinkos vertę 2016 metais, ir rinkos vertė 2008 m. ekspertizės metu nebuvo nustatyta, tačiau iš dovanojimo sutarties yra matyti, kad vidutinė žemės sklypo vertė dovanojimo metu buvo ženkliai didesnė ir siekė 138 636 Lt. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprašė papildyti ekspertizės, nustatant žemės sklypo vertę 2008 m., kuri, pagrįstai tikėtina, galėjo būti didesnė nei 2016 m. J. K. taip pat neskundė Vilniaus apygardos teismo sprendimo, nes nenorėjo didinti bylinėjimosi išlaidų ir ilginti bylinėjimosi proceso, todėl sutiko su jai priteista žemės sklypo verte, buvusia 2016 m. Tačiau tai nereiškia, kad restitucijos taikymas pagal sandorių sudarymo datas yra neteisingas ir nesąžiningas. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Atsakovų vertinimu būtų sąžininga ir teisinga, kad visos ekspertizės ir bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos, kadangi kiti atsakovai šioje byloje yra sąžiningi įgijėjai. Būtent dėl Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų sprendimų buvo neteisėtai grąžintas valstybinės reikšmės miškas. Nacionalinė žemės tarnyba toliau ginčija teismo priimtą sprendimą, nors nėra akivaizdžių duomenų, kad jis būtų neteisėtas. Savo apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba iš esmės motyvuoja ta aplinkybe, kad ekspertizė nenustatė žemės sklypo rinkos vertės 2008 m., tačiau pati Nacionalinė žemės tarnyba neprašė teismo ekspertizės papildyti.Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo sutinka iš dalies, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti ir atleisti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, kitą skundžiamo teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismo pasirinktas restitucijos būdas, taikytas visų atsakovų – fizinių asmenų, atžvilgiu (išskyrus J. K.) yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su išreikalaujamo žemės sklypo dalies kainos nustatymu. Teismas pagrįstai pasirinko taikyti restituciją, skaičiuojant išreikalaujamo valstybės naudai žemės sklypo dalies kainą, kokia ji buvo turto įsigijimo metu, tai yra sandorių sudarymo metu. Spręsdamas dėl restitucijos būdu grąžintinų sumų atsakovams teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl teisinio pagrindo naikinti šią teismo sprendimo dalį nėra. Motyvuodamas atsakovei J. K. priteistinos piniginės kompensacijos sumą, teismas tiksliai neįvardijo, kokia konkreti data turima galvoje (2013 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu tenkinus ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo data ar kokia kita) ir kokia buvo žemės sklypo vertė pasirinktą datą, pagal kurią buvo skaičiuojamas priteistinos kompensacijos dydis. Tačiau iš sprendime nurodytų argumentų galima daryti išvadą, kad teismas pasirinko turto vertinimo ekspertizės atlikimo dieną nustatytą turto rinkos vertę ir pagal ją skaičiavo restitucijos būdu už valstybei grąžintino miško dalį kompensuojamą pinigų sumą. Pasirinkdamas tokį piniginės kompensacijos skaičiavimo būdą, teismas nenukrypo nei nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nei nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytų principų. Apeliantė, prieštaraudama sprendime priteistai kompensacijai, turėjo galimybę pateikti įrodymus, kokia piniginė kompensacija turėtų būti išmokėta. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovė neprieštaravo turto vertinimo ekspertizės išvadoms, apskaičiuoti turto vertės, buvusios dovanojimo sandorio sudarymo metu, neprašė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panašaus pobūdžio bylose dėl valstybinės reikšmės miškų kaip išimtinės valstybės nuosavybės grąžinimo valstybei restitucijos būdu skaičiuojama piniginė kompensacija turi būti nustatoma pagal šio turto įsigijimo išlaidas. J. K. turtą įgijo dovanojimo sandorio pagrindu, taigi neatlygintinai, todėl akivaizdu, kad piniginė kompensacija atsižvelgiant į turto įsigijimo išlaidas negalėtų būti apskaičiuota. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio, pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu. Be to, yra pabrėžiama, jog bet kokia valstybės institucijų klaidos rizika turi būti prisiimta pačios valstybės, o klaidos negali būti sprendžiamos susijusių individų sąskaita (EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje G. prieš Kroatiją (Nr. 32457/05), 40 paragrafas, 2009 m. birželio 11 d. sprendimo byloje T. Prieš Kroatiją (Nr. 35298/04, 67 paragrafas). Šiuo atveju teismas pagrįstai laikėsi pozicijos, kad piniginė kompensacija turi būti nustatoma pagal turto rinkos vertę turto paėmimo metu, tai yra ekspertizės atlikimo dieną. Nagrinėjama byla buvo inicijuota dėl to, jog Nacionalinė žemės tarnyba priėmė neteisėtus administracinius aktus, kurie buvo ginčijami teisme. Dalis išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą, taip pat už turto vertinimo ekspertizės atlikimą, iš esmės susidarė dėl to, kad atsakovė priėmė neteisėtus ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovė nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad civilinė byla būtų išnagrinėta operatyviai. Priešingai, nesutiko su ieškiniu, atsisakė mokėti už turto vertinimo ekspertizę. Todėl toks procesinis elgesys sudaro prielaidas atitinkamai paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas bei didesnę jų dalį priteisti iš atsakovės. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio priteisimo, būtina vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartyje šioje civilinėje byloje pateiktu išaiškinimu, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, nepriklausomai nuo to, jog ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba buvo atsakove, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovė, bet ne savarankiška atsakovė, kuriai galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. Todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovės tokiu atveju nepriteisiamos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinėje byloje keliami restitucijos taikymo (tinkamo kompensacijos dydžio apskaičiavimo) valstybei grąžinant jai išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą iš privačių asmenų, esančių sąžiningais šio turto įgijėjais, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, klausimai. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (CPK 320 straipsnis).

Dėl kompensacijos apskaičiavimo principų

Apeliantė ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad apskaičiuojant kompensacijos, tenkančios atsakovei J. K., ir kitiems nagrinėjamos bylos atsakovams dydį teismas vadovavosi skirtingais principais – kompensacijos J. K. dydį skaičiavo pagal ginčo turto rinkos vertę turto sugrąžinimo valstybei dieną, o kitiems atsakovams – pagal turto rinkos vertę sandorių, kuriais šis turtas buvo įgytas atsakovų nuosavybėn, sudarymo dieną. Apeliantės vertinimu, tokiu būdu bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties išaiškinimų. Kolegija, pasisakydama dėl šių apeliantės argumentų, pažymi, kad pagrindinė teismui tenkanti užduotis, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio grąžinant valstybei turtą, kuris privačių asmenų nuosavybėn buvo perleistas dėl neteisėtų (aplaidžių) valstybės (jos tarnautojų) veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, yra užtikrinti kompensacijos teisingumą, tokiu būdu išvengiant nepagrįsto privačių asmenų nuosavybės teisių apribojimo. Kompensacijos teisingumas konkrečiu atveju yra fakto klausimas, kuris teismo turi būti vertinamas atsižvelgiant į eilę reikšmingų aplinkybių, tokių kaip sąlygos, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, pareiškėjo asmeninė ir socialinė situacija, laikotarpis, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė ir kt. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, panaikinus administracinius aktus, kuriais, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškui priskiriamą žemės sklypą (jo dalį), ir pripažinus negaliojančiais vėlesnius tokios žemės perleidimo kitų asmenų nuosavybėn sandorius, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginant jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2016 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-219/2016). EŽTT praktikoje tuo tarpu pažymima, kad pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto „rinkos“ verte, nustatyta turto nusavinimo metu, t. y. kompensacijos dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66-67 paragrafus).Tiek kasacinio teismo, tiek EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad pagal bendrąją taisyklę taikant restituciją šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o jei negali grąžinti natūra, – jo vertę pinigais (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Dėl to asmuo, manydamas, kad dėl niekinio sandorio sudarymo patyrė kokių nors nuostolių, gali jų reikalauti naujo teisminio proceso metu. Tačiau tais atvejais, kai sandoriai panaikinami dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir nuosavybė grąžinama valstybės nuosavybėn, asmens įpareigojimas pradėti naują procesą gali prilygti papildomos naštos uždėjimui asmeniui. Gero valdymo principas, sprendžiant klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo klausimą, ne tik suponuoja valdžios institucijų pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet gali pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (lot. sąžiningam) nuosavybės savininkui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015 ir joje cituojamą EŽTT praktiką). Kadangi valdžios institucijų klaidų ištaisymo klausimai turi būti sprendžiami nuo jų nukentėjusių asmenų naudai, šios nutarties 27-29 punktuose aptarti kompensacijos nustatymo kriterijai negali būti tarpusavyje priešinami ir teismo turi būti taikomi atsižvelgiant į konkrečią nagrinėjamos bylos situaciją. Pavyzdžiui, teismui nustačius, kad po sandorių, kuriais įgytas ginčo turtas, sudarymo, nekilnojamojo turto kainos smarkiai išaugo, ir už turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu turto nusavinimo metu nebeįmanoma įsigyti analogiško turto, labiau atitinkančiu proporcingumo principą galėtų būti laikomas kompensacijos skaičiavimas pagal turto rinkos vertę jo nusavinimo metu, tuo tarpu jei po sandorių, kuriais įgytas ginčo turtas, sudarymo, nekilnojamojo turto kainos smarkiai krito, proporcingumo principo reikalavimus labiau atitiktų kompensacijos skaičiavimas pagal ginčo turto įsigijimo išlaidas. Būtinybė kiekvienu atveju individualizuoti kompensacijos dydį savo ruožtu lemia tai, kad vien tai, jog teismas, taikydamas restituciją pagal skirtingu metu sudarytus ir skirtingo turinio sandorius, kompensacijos dydį skaičiavo pagal skirtingus kriterijus, nesudaro pagrindo teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, jei apeliantas neįrodo, kad tokiu būdu buvo nukrypta nuo proporcingumo principo reikalavimų. Apeliantė, apeliacinį skundą grįsdama iš esmės vien skirtingų kriterijų nustatant kompensacijos dydį taikymu, nepagrindžia ir neįrodo, kad konkretus atsakovams ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas kompensacijos dydis yra neadekvatus ir neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Priešingai, pagal bylos duomenis negalima visiškai atmesti atsakovų teiginių, kad apskaičiavus J. K. tenkančios kompensacijos dydį pagal turto rinkos vertę, buvusią 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu, jai tenkanti kompensacija būtų didesnė, nei priteista ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tuo tarpu pati J. K. skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra padavusi. Apeliantei nepateikus jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo nukrypimą nuo proporcingumo principo, nustatant atskiriems atsakovams tenkančių kompensacijų dydį, kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo nepaneigia. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės procesinė pozicija, reikalaujant bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir papildomos ekspertizės skyrimo formaliu skirtingų kriterijų taikymo pagrindu, nepateikiant jokių įrodymų dėl priteistos kompensacijos neproporcingumo, be to, nereiškus jokių pastabų dėl ekspertizės ir neprašius užduoti papildomų klausimų teismo ekspertui pirmosios instancijos teisme, sunkiai suderinama su gero valdymo principu, reikalaujančiu valstybės padarytas klaidas ištaisyti be bereikalingo delsimo ir vengiant papildomų su tuo susijusių išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai proporcingai visiems atsakovams nepaskirstė žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Be to, apeliantės vertinimu, iš apeliantės priteistų ekspertizės išlaidų suma turėtų būti sumažinta, atsižvelgiant į procesinį apeliantės elgesį. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantė pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl žyminis mokestis valstybės naudai iš apeliantės neturėjo būti priteisiamas. Pagal CPK 93 ir 95 straipsnių nuostatas, bylą nagrinėjantis teismas gali nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, pagal kurią ieškinį patenkinus iš dalies vienos iš proceso šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitos proceso šalies teismo priteisiamos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK nuostatas, suteikiančias teisę bylą nagrinėjančiam teismui nukrypti nuo bendrosios taisyklės „pralaimėjęs moka“ skirstant bylinėjimosi išlaidas, yra atkreipęs dėmesį į tai, kad ši nuostata nereiškia, jog vien pralaimėjusios šalies nepiktnaudžiavimas procesu yra pakankamas pagrindas iš jos nepriteisti bylinėjimosi išlaidų laimėjusios šalies naudai. Nepiktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis turi būti standartinis šalies elgesys, todėl jis savaime nesuteikia privilegijų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014 ). Taigi, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas išlieka pagrindiniu kriterijumi teismui taikant nurodytą bendrosios taisyklės išimtį. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi CPK 96 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgė į bylinėjimosi išlaidų susidarymo konkrečioje byloje priežastis, t. y. į tai, kad esminis ginčas byloje kilo dėl administracinio teisės akto panaikinimo, o reikalavimai panaikinti po to sekusius sandorius bei taikyti restituciją yra išvestiniai reikalavimai ir poreikis imtis tokių teisės gynimo priemonių nebūtų kilęs, jeigu nebūtų priimtas neteisėtas administracinis teisės aktas. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nustatęs, kad dėl kilusio teisminio ginčo ir su tuo susijusių išlaidų atsiradimo iš esmės yra kalta apeliantė, teismas turėjo pagrindą, taikydamas CPK 96 straipsnio 5 dalies nuostatas, pareigą atlyginti bylinėjimosi išlaidas perkelti būtent jai, atleisdamas kitus atsakovus (visiškai ar iš dalies) nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Toks teismo procesinis sprendimas atitinka ir EŽTT formuojamą praktiką, kad bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (žr. pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07)70 paragrafą). Kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad, atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, apeliantės teisinė padėtis negali būti prilyginta kitų atsakovų – sąžiningų ginčo turto įgijėjų, teisinei padėčiai, todėl apeliantės argumentus dėl neva pažeisto lygiateisiškumo principo skirstant bylinėjimosi išlaidas atmeta kaip nepagrįstus. Kolegija sutinka, kad iš ginčijamo teismo sprendimo turinio nėra aišku, kodėl teismas, vadovaujamasis CPK 96 straipsnio 5 dalimi ir tapačiais argumentais, apeliantę įpareigojo padengti visą žyminį mokestį ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas ir tik dalį ekspertizės išlaidų, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad kiti atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijo, bei į tai, kad šioje byloje, kolegijos vertinimu, pateisinamas ir visiškas bylinėjimosi išlaidų naštos perkėlimas apeliantei taikant CPK 96 straipsnio 5 dalį, sprendžia, kad keisti šią ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl apeliantės nurodomo lygiateisiškumo principo pažeidimo nėra pagrindo. Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai priteisė iš apeliantės valstybės naudai 41 Eur žyminio mokesčio, kadangi pagal teismų formuojamą praktiką (inter alia Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje 2017 m. kovo 21 d. priimtą nutartį ir joje nurodomą kasacinio teismo praktiką) apeliantė šios kategorijos bylose yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, ši ginčijamo sprendimo dalis atitinkamai pakeičiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priteista 41 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.