Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Danutės Matiukienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Raseinių melioracija“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-476/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios akcinės bendrovės „Raseinių melioracija“ ieškinį atsakovams UAB „Dudzinskio transporto kompanija“ ir L. D. dėl neteisėto naudojimosi turtu ir pajamų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantės manymu, atsakovai savo teiginių, kad ieškovės vadovas A. K. perdavė krautuvą atsakovei kaip AB „Raseinių melioracija“ prievolės sumokėti skolų užtikrinimo priemonę, neįrodė, šie atsakovų teiginiai yra gynybinė atsakovų pozicija, pasirinkta siekiant išvengti atsakomybės ir ji yra niekuo nepagrįsta, išskyrus deklaratyvius atsakovų teiginius.Be to, atsakovai taip ir nepaaiškino, kuo jų reikalavimas buvo ypatingesnis nei kitų įmonės kreditorių, kad jo užtikrinimui atsakovams buvo įkeistas įmonės turtas kaip, kad teigia atsakovai, nes AB „Raseinių melioracija“ turėjo daug kreditorių, kurių kreditoriniai reikalavimai buvo ženkliai didesni nei atsakovų, o atsakovai niekada nebuvo iš tų AB „Raseinių melioracija“ tiekėjų, kuriems nutraukus paslaugų / prekių tiekimą, įmonė iš karto pajustų reikšmingus ekonominius padarinius – t. y. sustotų įmonės vykdomi darbai.Nurodo, kad atsakovai nepateikė į bylą jokių susirašinėjimų tarp šalių, kad šalys vedė derybas ir tarėsi, kad apeliantė atsakovams perduos prievolėms užtikrinti įmonės turtą ar, kad iš viso tarp šalių vyko derybos dėl skolos užtikrinimo. Visos šios aplinkybės aiškiai rodo, kad turtas pas atsakovus pateko be apeliantės valios ir sutikimo. Be to, šalių nesiejo sutartis ir / ar susitarimas, numatantis būtent tokio pobūdžio, t. y. 30124,80 Lt skolos sumokėjimo užtikrinimą atsakovams, turto perdavimas niekada nebuvo įformintas, nebuvo pasirašytas priėmimo-perdavimo aktas ir / ar kitas dokumentas, patvirtinantis pagrįstą bei teisėtą turto perdavimą atsakovams.Taip pat nurodo, kad atsakovai savo procesiniuose dokumentuose teigė, jog įmonės vadovo valia turtas jiems buvo perduotas 2013 m. pradžioje, t. y. faktiškai jau po bankroto bylos AB „Raseinių melioracija“ iškėlimo ir nutarties įsiteisėjimo, todėl bet kokie veiksmai su įmonės turtu, atlikti po įmonei nutartimi bankroto byloje Nr. B2-1022-372/2012 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, buvo neteisėti.Atsakovai teigė, kad 2013 m. pradžioje AB „Raseinių melioracija“ vadovas jiems atvežė ir perdavė mini krautuvą (duomenys neskelbtini) LR CE, krautuvo Nr. LR000855, abejonių, kad mini krautuvas yra AB „Raseinių melioracija“ turtas, atsakovams tiek jo perdavimo metu, tiek ir vėliau nekilo, ir jie visuomet šį turtą laikė AB „Raseinių melioracija“ turtu. Todėl visa tai parodo, kad atsakovai niekada neabejojo ir aiškiai suvokė, kad pas juos esantis mini krautuvas yra AB „Raseinių melioracija“ nuosavybė, tačiau nesiėmė jokių priemonių jo perduoti teisėtam savininkui, kas labai aiškiai parodo atsakovų nesąžiningą ir neteisėtą turto valdymą.Be to, atsakovai žinodami, kad valdo ieškovės turtą, kad įmonei iškelta bankroto byla, bei pateikdami įmonės bankroto administratoriui prašymą juos įtraukti į kreditorių sąrašą, kartu bankroto administratoriui nepranešė aplinkybės, kad pas juos yra AB „Raseinių melioracija“ priklausantis turtas, kas pagrįstai rodo, kad atsakovai nesiekė turto perduoti ieškovei kaip teisėtai turto savininkei, o kartu siekė nepagrįstai praturtėti apeliantės ir jos kreditorių sąskaita.Apeliantės teigimu, atsakovai neperdavė ieškovei turto per protingą terminą net ir po 2013-07-25, t. y. nuo datos, kaip nustatė pirmos instancijos teismas, kada apeliantės atstovas turėjo turto nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, todėl teigti, kad atsakovai buvo teisėti turto valdytojai nėra pagrindo. Apeliantei turtas gražintas 2014-01-17 ir tik iškėlus bylą teisme, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmos instancijos teismo ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad „atsiradus daikto savininkui“ turtas nedelsiant buvo perduotas apeliantės atstovui, nes nei turto savininkas buvo dingęs, nei šešių mėnesių terminą objektyviai žiūrint būtų galima apibūdinti žodžiu „nedelsiant“.Apeliantės teigimu, atsakovai, neturėdami turto savininko sutikimo, neteisėtai naudojosi turtu ir gavo ar turėjo gauti iš jo ekonominę naudą laikotarpiu nuo 2013-03-04 iki 2014-01-17. CK 4.97 str. 1 d. nustatyta, kad turto savininkas išreikalaudamas daiktą, turi teisę iš nesąžiningo valdytojo reikalauti atlyginti pajamas kurias asmuo gavo arba turėjo gauti per visą neteisėto valdymo laiką. Ši įstatymo nuostata suponuoja, kad iš nesąžiningo valdytojo galima reikalauti ne tik faktiškai gautų pajamų, bet tokių pajamų, kurių nesąžiningas valdytojas nors ir negavo, bet dėl turto valdymo fakto galėjo gauti (CK 4.97 str. 1 d.).Nurodo, kad remiantis CPK 178 str., atsakovai turėjo įrodyti aplinkybes, kad mini krautuvas jiems buvo perduotas be dokumentų, be raktų ir supjaustytais laidais, tačiau jokių duomenų pagrindžiančių šias jų nurodytas aplinkybes atsakovai nepateikė. Atsakovams nepaneigus šių aplinkybių, konstatuotina, kad atsakovai užvaldė techniškai tvarkingą, veikiantį ir pilnai sukomplektuotą mini krautuvą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas ieškovei AB „Raseinių melioracija“ 2012-11-26 iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2013-02-07. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės dokumentus nustatė, kad įmonei priklauso mini krautuvas (duomenys neskelbtini) LR 250 CE. Vėliau buvo nustatyta, kad minėtas turtas yra pas atsakovę UAB „Dudzinskio transporto kompanija“. Taigi byloje pareikštas vindikacinis ieškinys dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

CK 4.95–4.97 straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo, todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą atsakovas jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra neteisėtas. CK 4.95 straipsnis numato, kad Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Pagal CK 4.23 str. 3 d., neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Be to, 4.26 str. nurodyta, kad valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai, sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, o nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.

Šiuo konkrečiu atveju ginčo turtą atsakovė bylos nagrinėjimo procese grąžino ieškovei, todėl sprendžiamas ginčas ne dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto svetimo valdymo, bet dėl 40000 Lt pajamų, kurias neteisėtas turto valdytojas gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką, atlyginimo. Aplinkybę, kad ginčo turtas – krautuvas, buvo pas atsakovę UAB „Dudzinskio transporto kompanija“ neginčijamai patvirtina tai, kad 2014-01-17 Mini krautuvo perdavimo-priėmimo aktu UAB „Dudzinskio transporto kompanija“ perdavė krautuvą BUAB „Raseinių melioracija“ bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui.

Civilinio kodekso 4.97 str. 1 d. numatyta, kad savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal šio kodekso 4.95 straipsnį, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką. Atsižvelgus į šią įstatymo nuostatą ir nustačius, privalu nustatyti, kada atsakovė, kurios žinioje buvo ginčo turtas, sužinojo, kad valdymas yra neteisėtas.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė pripažino, jog krautuvas jai buvo perduotas 2013 m. pradžioje, t. y. jau nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, atsakovė žinojo apie bankroto bylos iškėlimą, nes per teismo nustatytą terminą 2013-03-06 pateikė kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Be to, atsakovų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad krautuvą perdavus AB „Raseinių melioracija“ vadovui, atsakovai suprato, kad perduodamas turtas priklauso AB „Raseinių melioracija“. Atsakovų atstovas ne tik atsiliepime į ieškinį, bet ir teismo posėdyje nurodė, kad nuo bankroto bylos ieškovei iškėlimo keli asmenys buvo atvykę pas atsakovus ir siūlė sumokėti ieškovės skolą atsakovei už tai, kad atsakovai grąžintų ieškovės turtą – krautuvą. Bankroto administratorius tiek ieškinyje, tiek teismo posėdyje nurodė, kad prašant atsakovų grąžinti įmonės krautuvą, buvo nurodyta, jog krautuvas bus grąžintas tik tada, kai bus sumokėta skola. Iš 2013-11-19 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2013 m. lapkričio mėnesį atsakovams nekilo abejonių dėl RAB „Raseinių melioracija“ nuosavybės teisės į krautuvą, atsakovas L. D. prižadėjo perduoti bankroto administratoriui minėtą turtą. Šios aplinkybės iš esmės paneigia atsakovų teiginius, kad tik kartu su ieškiniu pateikus krautuvo nuosavybės dokumentus, atsakovams tapo žinoma apie tikrąjį ir teisėtą turto savininką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų teiginiai, kad jiems nebuvo žinomas teisėtas krautuvo savininkas ir jie dėl to negrąžino krautuvo, yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Įvertinus visas šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina labiau tikėtina išvada, kad atsakovai pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą būtent dėl to, kad išvengtų neigiamų turtinių praradimų, kadangi, kaip patys pripažino pirmosios instancijos teisme, įvairūs asmenys nuo 2013 m. vasario mėnesio jiems siūlė už krautuvo grąžinimą sumokėti ieškovės skolą. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad atsakovė po sužinojimo apie bankroto bylos iškėlimą AB „Raseinių melioracija“, konkrečiai nuo to momento, kai 2013-03-06 pateikė bankroto administratoriui prašymą dėl kreditorinio reikalavimo, neteisėtai valdė ieškovės turtą ir apie tokį valdymą žinojo, aiškiai suvokė, kad turtas priklauso BAB „Raseinių melioracija“ ir turi būti perduotas bankroto administratoriui (CK 4.23 str. 3 d., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p.), tačiau elgėsi nesąžiningai ir toliau turtą valdė neteisėtai. Pažymėtina, kad tokie atsakovės veiksmai pažeidė ieškovės kitų kreditorių lygiateisiškumo principą, todėl atsakovė negali būti laikoma nei teisėta, nei sąžininga turto valdytoja. Kaip teisingai nurodo ieškovė, byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir atsakovė būtų susitarusios dėl konkretaus prievolės užtikrinimo perduodant krautuvą, t. y. kad ieškovę ir atsakovę dėl ginčo turto siejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl atsakovė, žinodama apie ieškovei iškeltą bankroto bylą, ieškovės turtą valdė neteisėtai ir nesąžiningai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl turėjo būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pripažinta, jog atsakovams apie neteisėtą valdymą tapo žinoma pareiškus BAB „Raseinių melioracija“ bankroto byloje prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, šios aplinkybės neneigė ir atsakovų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje, atsakovai privalo grąžinti arba atlyginti ieškovei visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką. Kadangi byloje neįrodyta, jog atsakovai iš krautuvo valdymo gavo konkrečių pajamų (CPK 178 str.), ieškovei turi būti priteistos pajamos, kurios turėjo būti gautos per visą neteisėto valdymo laikotarpį iki ieškinio pareiškimo, kaip to prašė ieškovė, kas šiuo atveju sudaro 191 darbo dieną (nuo 2013-03-06 iki 2013-12-09). Nors ieškovė prašo priteisti po 160 Lt už kiekvieną dieną, atsižvelgdama į analogiško turto nuomos kainas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašoma suma yra per didelė ir neatitinka realumo bei pagrįstumo kriterijaus, todėl mažintina iki minimalios 80 Lt per dieną galimos uždirbti sumos, priteisiant iš atsakovės UAB „Dudzinskio transporto kompanija“ 15280 Lt sumą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis numato, kad skolininkas privalo mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistinos ieškovės prašomos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl solidarios atsakovo L. D. atsakomybės apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ginčo turtas – krautuvas, buvo pas atsakovę UAB „Dudzinskio transporto kompanija“, būtent atsakovės vadovė pasirašė 2014-01-17 krautuvo perdavimo-priėmimo aktą, todėl nustačius, kad ieškovės turtą neteisėtai valdė UAB „Dudzinskio transporto kompanija“, ieškovės ieškinys atsakovo L. D. atžvilgiu atmestinas (CK 4.97 str. 1 d.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš neteisėto svetimo valdymo, todėl netenkindamas ieškinio bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės BAB „Raseinių melioracija“ ieškinys atsakovams UAB „Dudzinskio transporto kompanija“ ir L. D. dėl pajamų priteisimo atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Laikinosios apsaugos priemones, taikytas Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-12-23 nutartimi, paliktinos galioti iki sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Pagal CPK 93 str. 5 d., jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1900 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai (1 t., 31, 93 b. l.) ir sumokėjo antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą 1138 Lt (1 t., 94–95 b. l.). Atsižvelgus į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl pajamų priteisimo tenkintas iš dalies, į tai, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai atitinka LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, būtinosios išlaidos dėl faktinių aplinkybių konstatavimo yra pagrįstos, iš atsakovės ieškovei priteistinos 1884 Lt bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6, 9 p., 93 str. 2 d.).

Kartu su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo surašymą patyrė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų (2 t., 15 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš dalies priimtas ieškovės naudai bei į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškovės BAB „Raseinių melioracija“ naudai iš atsakovės priteisia 620 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2 d.).

Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovės valstybei už ieškinį bei apeliacinį skundą priteistinas 916 Lt dydžio žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Dudzinskio transporto kompanija“, į. k. 186478486, buv. Vilniaus r. sav. Pagirių k. Vokės g. 24, ieškovei BAB „Raseinių melioracija“. į. k. 172203882, buv. Ariogala, Žemaičių g. 30, 15280 Lt (penkiolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt litų) skolos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-09) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 2504 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų keturių litų) bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-12-23 nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės UAB „Dudzinskio transporto kompanija“, į. k. 186478486, buv. Vilniaus r. sav. Pagirių k. Vokės g. 24, 916 Lt (devynių šimtų šešiolikos litų) žyminį mokestį valstybei.