Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. D. priteista A. A. 1328,70 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 23 d., apie 10 val. 20 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su A. P. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, turėdami tikslą užvaldyti svetimus pinigus, per nerakintas duris įsibrovė į A. A. butą, esantį Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini), ir panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu – A. P. ranka suėmus nukentėjusiajai už burnos ir ją užspaudus, įkišus į nukentėjusiosios burną kojinę, suėmus nukentėjusiąją už pečių ir prievarta paguldžius ant sofos, ant galvos uždėjus pagalvę ir ją prispaudus, megztiniu apvyniojus ir aprišus nukentėjusiosios galvą, šaliku surišus rankas, A. P. ir R. D. megztiniu ir sportinėmis kelnėmis surišus nukentėjusiosios kojas, dėl ko jai nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, bei kitaip atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, A. P. grasinant papjauti nukentėjusiąją, jei ši rėks, A. P. prievarta numovus nukentėjusiajai nuo piršto auksinį vestuvinį žiedą, reikalavo iš jos 2000 Lt bei plataus auksinio žiedo, ir pagrobė A. A. turto už 318,70 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendį, jo veiką iš LR BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 189 str. 1 d. ir 238 str. 1 d. bei paskirti už šias veikas atitinkamas bausmes. Taip pat apeliantas prašo peržiūrėti nuosprendį civilinio ieškinio dalyje.

Apeliantas nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jo atžvilgiu buvo pažeidinėjamos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, t.y., LR BPK 7 str. bei 10 str., teismas vyko tendencingai, o įrodymai ištirti nepilnai bei neišsamiai.

Apeliantas teigia, jog teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai atmetė jo teisme duotus parodymus ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais, nes jie yra analogiški, nurodo, kad jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, nekintantys, tačiau teismas, neįsigilinęs į juos, padarė nepagrįstą išvadą apie nukentėjusiosios A. A. parodymų nuoseklumą, nors pastaroji savo parodymus nuolat keitė.

Taip pat apeliantas nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neva jis atnešęs A. P. iš virtuvės peilį, kurį pastarasis norėjo panaudoti prieš nukentėjusiąją, nes to nepatvirtina specialisto išvada, t.y., ant peilio nerasta nei jo, nei A. P. , nei A. A. pirštų antspaudų.

Apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi A. P. duotais parodymais, neatsižvelgė į tai, kad A. P. yra ne kartą teistas, įrašytas psichiatrijos skyriaus įskaitoje, teismo pripažintas nepakaltinamu, be to, jo parodymai ne sykį keitėsi, dėl ko teismas negalėjo remtis jais kaip patikimais ir įrodančiais apelianto kaltę. Teigia, jog esant minėtoms aplinkybėms galima daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu atliktas tendencingai, nepilnai ir neišsamiai, kaltinimas pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, ir nepatvirtintas nenuginčijamais įrodymais, dėl ko byloje nėra galimybės priimti teisingą, objektyvų ir pagrįstą nuosprendį. Teigia, jog teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, išnaudojus visas galimybes ir nepavykus pašalinti abejonių dėl kaltinamojo kaltės, visos šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį, jo veiką perkvalifikuojant į LR BK 189 str. 1 d. ir 238 str. 1 d., bei paskirti atitinkamą bausmę.

Taip pat apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai visą žalos atlyginimą.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl R. D. veikos kvalifikacijos

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. D. nusikalstamus veiksmus pagal LR BK 180 str. 2 d.

Spręsdamas R. D. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jo ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiosios A. A. , liudytojos V. Ž. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai įvertino įrodymų visumą.

Iš nukentėjusiosios A. A. parodymų matyti, jog jie viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, nekintantys, ji išsamiai nurodė jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, t.y., kad į jos butą per nerakintas duris įsiveržė du vyriškiai, kaip jie įėjo ji negirdėjo, tačiau jei būtų beldęsi, būtų girdėjusi, vienas iš jų, kurį ji atpažino asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu – A. P. , reikalavo iš jos pinigų, paskui nutraukė nuo piršto vestuvinį žiedą, o kai ji pradėjo šauktis pagalbos, įgrūdo jai į burną kojinę, paguldė ją ant sofos, ant veido uždėjo pagalvę, galvą apvyniojo megztiniu ir jo rankoves surišo jai už nugaros. Kitas jaunuolis, kaip supratusi iš žingsnių, nuėjo į virtuvę, girdėjusi, kaip A. P. , kuris nuo jos nebuvo pasitraukęs, liepęs jam atnešti peilį, kurį, išėjus užpuolikams, radusi prie sofos ant stalo. Taip pat nukentėjusioji nurodė, jog A. P. liepęs kitam vyriškiui paieškoti ko nors, su kuo būtų galima surišti jai kojas, ir tas vyriškis surišo jai kojas per kelius ir čiurnas (t. 1, b.l. 9-11, 12, 15-16, 17-19, t. 2, b.l. 24-25). A. P. , kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai ir išsamiai parodė, jog R. D. išgertuvių metu pasiūlė apiplėšti kažkokią pažįstamą moterį, į butą jie įėjo per neužrakintas duris, jis iškart pareikalavęs iš moters pinigų, o jai pasakius, kad neturi, nuo rankos piršto numovęs žiedą. Moteriai pradėjus šauktis pagalbos, kojine užkišo jai burną, po to pargriovė ant sofos, ant galvos uždėjo pagalvę, užvyniojo jos galvą megztiniu, surišo rankas. Dėl girtumo nepamena, ar grasino papjauti, tačiau tokio tikslo neturėjo. Po to R. D. surišo jai kojas, o jis ją laikė. Pagrobtą žiedą pardavė lombarde (t. 1, b.l. 126-127, 134-135), ką patvirtino komiso parduotuvės savininkė liudytoja V. Ž. , nurodydama, jog į jos parduotuvę įvykio dieną, t.y., 2007-03-23, atėjo R. D. ir dar vienas vyriškis, R. D. nusimovė nuo piršto žiedą ir pasakė, kad jam skubiai reikia pinigų, nes padarė avariją (t. 2, b.l. 26). Pažymėtina ir tai, jog R. D. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, prisipažino įvykdęs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, davė išsamius parodymus, kurie iš esmės analogiški A. P. parodymams, šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 1, b.l. 106-107, 111-112, 100-104). Be to, šie jo parodymai patvirtinti ne tik nukentėjusiosios A. A. parodymais, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė teisiamojo posėdžio metu R. D. duotus parodymus ir rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu R. D. teigė, jog ėjo pas A. A. pasiskolinti 10 Lt, įėjus į butą A. P. netikėtai užpuolė nukentėjusiąją, dėl ko jis išsigando ir nuėjo į virtuvę, tačiau šią, tik apklausiant jį kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme atsiradusią versiją, paneigia visa bylos medžiaga – paties R. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, A. P. bei nukentėjusiosios A. A. parodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tokius R. D. parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokiu būdu visi paminėti duomenys, susieti į visumą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. D. kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 2 d., yra visiškai įrodyta. R. D. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 180 str. 2 d., nes jis, bendrais su A. P. veiksmais, įsibrovę į nukentėjusiosios A. A. butą, panaudodami nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą, pagrobė jos turtą. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti R. D. veiką į LR BK 189 str. 1 d. bei 238 str. 1 d. nėra pagrindo.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas negalėjo remtis įtariamojo A. P. parodymais, nes jis praeityje teistas, įrašytas psichiatrijos skyriaus įskaitoje, be to, teismo pripažintas nepakaltinamu. Visų pirma tai, kad asmuo praeityje teistas ar įrašytas psichiatrijos skyriaus įskaitoje, dar neduoda pagrindo jo parodymus laikyti nepatikimais, o antra, byloje nėra duomenų, jog A. P. buvo įrašytas psichiatrijos skyriaus įskaitoje (t. 1, b.l. 157) ar būtų buvęs nepakaltinamas ir negalėtų duoti parodymų apie reikšmingas bylai aplinkybes.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog specialisto išvada nepatvirtina, kad būtent jis atnešęs A. P. peilį, ką konstatavo apylinkės teismas, kadangi ant peilio nerasta nei jo, nei A. P. , nei A. A. pirštų antspaudų. Visų pirma, ant peilio galimai esančių pirštų pėdsakų tyrimas atliekamas nebuvo, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei specialisto išvados (t. 1, b.l. 5-6, 26-27) matyti, jog buvo tiriamas įvykio vietos apžiūros metu ant šaldytuvo išryškintas bei ant daktiloskopinės plokštelės nukopijuotas rankų pėdsakas. Antra, peilio panaudojimas R. D. neinkriminuotas, tai neturi įtakos jo veikos kvalifikacijai, todėl ir šis skundo argumentas atmetamas.

Apelianto skundo argumentas, neva bylos nagrinėjimo metu jo atžvilgiu buvo pažeidinėjamos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, t.y., LR BPK 7 str. bei 10 str., yra deklaratyvus, neargumentuotas, kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė, todėl šis R. D. skundo argumentas atmetamas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. D. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. D. bausmę, pagrįstai atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupėje su A. P. , bei prieš asmenį, kuris dėl senatvės ir ligų buvo bejėgiškos būklės, į tai, jog nėra R. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. R. D. įvykdė tyčinį sunkų nusikaltimą, nusikaltimas baigtas, jis anksčiau ne kartą teistas, nusikalto neišnykus teistumui (Baudžiamojo kodekso 27 str. nusikaltimų recidyvas). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei Baudžiamojo kodekso 56 str. 1 d. nuostatas, R. D. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė yra gerokai mažesnė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio klausimą išsprendė nepažeisdamas LR BPK 115 str., CK 6.250 str. reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatydamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, į tai, kad nukentėjusiajai tyčiniais nuteistojo veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų ji jautė ir jaučia skausmą, dėl nusikaltimo patyrė didžiulį stresą ir baimę, nesaugumo jausmą, neteko asmeninę vertę turinčio daikto – vestuvinio žiedo, turėjo vykti į apklausas, teismą, kas sukėlė nepatogumų. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė jai iš R. D. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi nusikaltimu nukentėjusiajai padaryta turtinė žala – 328,70 Lt – yra pagrįsta ir įrodyta bylos duomenimis, pagrobto turto vertė yra reali, be to, su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu sutiko ir R. D. , jai taipogi pagrįstai priteista ir 328,70 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis LR CK 6.279 str. nuostatomis, bendrai žalą padarę asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Tačiau tuo atveju, jei žala padaryta kaltinamojo ir kito asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, veiksmais, visą žalą turi atlyginti nuteistas asmuo. Kadangi baudžiamasis procesas A. P. atžvilgiu pagal LR BK 180 str. 2 d. nutrauktas jam mirus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą nukentėjusiajai A. A. priteisė iš R. D. , todėl, esant šiai aplinkybei, mažinti ieškinį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. ir 332 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.