Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta pagal LR BK 281 str. 1 d. ir nubausta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Iš A. G. nukentėjusiajai O. A. T. priteista 6547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Iš UADB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai O. A. T. priteista 809,78 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad 2009 m. gruodžio 3 d. apie 10.14 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodama N. G. priklausančią transporto priemonę – automobilį „(duomenys neskelbtini)“ v.n. (duomenys neskelbtini) pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau KET) reikalavimus, nes, artėdama link pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad tai daryti saugu, važiuodama apie 50 km/h greičiu, pažeisdama KET 133 p. reikalavimus nepasirinko saugaus važiavimo greičio, tuo pažeisdama KET 37 p. reikalavimus, nes artėdama pirmąja eismo juosta prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo, kad praleistų iš kairės pusės į jos važiavimo krypties eismo juostą, į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją įėjusią O. A. T., bei pažeisdama KET 134 p. reikalavimus, atsiradus kliūčiai ir iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustabdė transporto priemonės, o pertrenkė pėsčiąją O.A. T., taip sumušdama jai galvą, dešinę kūno pusę, dėl ko lūžo dešiniojo žastikaulio kaklelis ir dubens kaulai, t.y. padarydama nukentėjusiajai O.A. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

A. G. skundžia Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į autoįvykio aplinkybes, t.y. į transporto priemonės ir pėsčiosios padėtis po autoįvykio, buvo nevertinti transporto priemonės apgadinimai, jų lokalizacija, ir nesutapatinti su O. A. T. sužalojimais, nėra specialisto išvados siekiant nustatyti, kuriomis transporto priemonės dalimis ir kuriomis nukentėjusiosios kūno dalimis įvyko kontaktas, taip pat neaptartas ir netirtas autoįvykio mechanizmas. Teismas apsiribojo suinteresuotų asmenų parodymais, netyrė įvykio aplinkybių, nevertino daiktinių įrodymų, nepašalino liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų ir jų nevertino, pažeidė nuostatą, kad įrodymų prieštaravimai vertintini kaltininko naudai. Nurodo, kad priimdamas nuosprendį, teismas faktiškai vadovavosi nukentėjusiosios ir nepilnamečio liudytojo M. T. parodymais. Teismas, tai, jog nukentėjusioji buvo partrenkta automobilio pėsčiųjų perėjoje nustatė liudytojų R. A., J. T., R. T. parodymais, tačiau šie liudytojai paties eismo įvykio nematė. Teismas nepakankamai objektyviai ir nešališkai ištyrė bylą, kadangi nuosprendyje nepasisakė dėl automobilio apgadinimų - kodėl nulaužtas automobilio dešinės pusės veidrodėlis, įlenkta variklio dangčio dešinė pusė, priekinis stiklas skilo arčiau dešinės pusės, automobilio priekis bamperis, žibintai, grotelės yra visiškai nepažeistas, be to nukentėjusiajai nelūžo kojos, kas daugeliu atveju būdinga eismo įvykiams, kai automobilio priekiu partrenkiamas žmogus. Nurodo, kad teismas atmetė prašymą skirti autotechninę ekspertizę, tikslu nustatyti įvykio mechanizmui, nurodydamas, jog pakanka faktinių bylos duomenų nustatyti tiesą byloje, tačiau nuosprendyje nepasisakė dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo bei atmetė liudytojų M. J. ir D. J. parodymus, kurie patvirtina patį įvykio mechanizmą. Teismas nepasisakė dėl pačios nukentėjusiosios parodymų prieštaravimo - neva ji nemačiusi jokio automobilio, nors oro sąlygos buvo geros ir automobilį privalėjo pamatyti, automobilis važiavo normaliu greičiu. Taip pat teismas nepasisakė dėl M. T. parodymuose esančių prieštaravimų - jis pirminėje apklausoje nenurodė balto furgono, teismo posėdyje apklausiamas painiojosi iš kurios vietos matė įvykį, todėl kyla abejonė, ar apskritai M. T. matė eismo įvykį, be to, M. T. yra pažįstamas su nukentėjusiąją ir jos giminėmis, todėl galimai gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojos R. A. parodymai taip pat vertinti kritiškai, kadangi ši liudytoja yra nukentėjusios sesuo ir suinteresuota bylos baigtimi Įvykio vietos apžiūros protokole nebuvo užfiksuota kepurė ant pėsčiųjų perėjos, o ši liudytoja parodė, kad nukentėjusiosios kepurė buvo ant pėsčiųjų perėjos. Teismas neatsižvelgė į liudytojo policijos pareigūno R. S. parodymus, jog tikėtina, kad nukentėjusioji buvo partrenkta išėjusi iš dešinės pusės, nes pažeista automobilio dešinė pusė. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai neatitinka faktinių autoįvykio aplinkybių, kadangi oro sąlygos buvo geros, matomumui niekas netrukdė, artėjant prie pėsčiųjų perėjos, jokių pėsčiųjų, jokių transporto priemonių ar kitų objektų, trukdančių matomumui nebuvo. Per pėsčiųjų perėją ji pravažiavo laisvai, kadangi gretima juosta, jai iš kairės įvažiavęs iš (duomenys neskelbtini) gatvės krovininis automobilis, todėl pėsčioji niekaip negalėjo atsirasti važiuojamojoje dalyje jai iš kairės, ji įžengė į kelio važiuojamąją dalį iš dešinės staiga, nes ji pajutusi smūgį iš dešinės pusės ir iš kart stabdė automobilį, nes važiavo apie 40 -50 km/h greičiu. Pėsčioji, pažeisdama KET 49 p., 51 p. reikalavimus, ir žengdama į važiuojamąją dalį turėjo įvertinti atstumą iki transporto priemonės ir jų greitį, tačiau nukentėjusioji staiga išėjusi skersai važiuojamosios dalies į kelio važiuojamąją dalį atsitrenkė į automobilio dešinįjį šoną. Tam, jog objektyviai ištirti šio autoįvykio mechanizmą, reikalingos specialistų žinios, todėl yra būtina paskirti kompleksinę autotechninę - medicininę ekspertizę, dėl ko apeliacinės instancijos teismas turėtų priimti sprendimą panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Taip pat byloje yra gautas nukentėjusiosios O. A. T. atsikirtimas į paduotą apeliacinį skundą, kuriuo nukentėjusioji prašo apeliacinio skundo netenkinti, Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti iš nuteistosios patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Nukentėjusioji nurodo, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2011-03-01 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Nors apeliantė teigia, jog nematė pėsčiosios, taigi nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, dėl ko nenumatė padarinių, tačiau BK 281 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra neatsargus nusikaltimas. Teigia, kad nepagrįsti apeliantės argumentai, kad jos veiksmuose nėra priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, tai, kad ji nematė pėsčiosios artėjant prie pėsčiųjų perėjos, jos kaltės nepašalina, teigia, vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamo pėsčiųjų perėjos privalo iki minimumo sumažinti automobilio greitį. KET 172 p., 75 p., 76 p. įtvirtinti reikalavimai įpareigoja vairuotojus artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos buti atidžiais, pasirinkti saugų greitį. Nukentėjusioji nepritaria apeliantės prašymui atlikti automobilio kompleksinę autotechninę – medicininę ekspertizę, kadangi automobilis yra suremontuotas ir eksploatuojamas, taip pat nurodo, kad byloje atlikti įrodymų tyrimą netikslinga. Teigia, teismas priteisė teisingą žalos atlyginimą, ji patirtų sužalojimų pasekmes jaučia iki šiol.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai A. G. pripažino kalta pagal BK 281 str. 1d. Tiek A. G. teisinantys, tiek apkaltinantys įrodymai, jų vertinimas nuosprendyje aptarti pakankamai išsamiai.

Skundo teiginiai, jog neaptartas ir netirtas autoįvykio mechanizmas nepagrįsti. Teismas nustatė ir nuosprendyje aiškiai nurodė autoįvykio aplinkybes ir mechanizmą - jog nuteistoji A. G., vairuodama automobilį, pažeisdama KET reikalavimus, nes, artėdama link pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad tai daryti saugu, važiuodama apie 50 km/h greičiu, pažeisdama KET 133 p. reikalavimus nepasirinko saugaus važiavimo greičio, tuo pažeisdama KET 37 p. reikalavimus, nes artėdama pirmąja eismo juosta prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo, kad praleistų iš kairės pusės į jos važiavimo krypties eismo juostą, į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją įėjusią O. A. T., bei pažeisdama KET 134 p. reikalavimus, atsiradus kliūčiai ir iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustabdė transporto priemonės, o pertrenkė pėsčiąją O.A. T., taip sumušdama jai galvą, dešinę kūno pusę, dėl ko lūžo dešiniojo žastikaulio kaklelis ir dubens kaulai, t.y. padarydama nukentėjusiajai O.A. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Skundo teiginiai, jog neįvertinta transporto priemonės ir pėsčiosios padėtis po autoįvykio, transporto priemonės apgadinimai, lokalizacija, apgadinimai nesutapatinti su O. A. T. sužalojimais, nenustatyta, kuriomis transporto priemonės dalimis ir kuriomis nukentėjusiosios kūno dalimis įvyko kontaktas, skunde suvedami į versiją, jog nukentėjusioji staiga įžengė į važiuojamąją dalį iš dešinės pusės pagal A. G. automobilio važiavimo kryptį ir pati pėsčioji atsitrenkė į automobilio dešinįjį šoną.

Ši versija, kuri vadovaujantis byloje surinktais įrodymais nuosprendyje motyvuotai buvo atmesta pirmosios instacijos teismo dar kartą papildomai patikrinta apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiant nukentėjusiąją O.A. T., apeliantę A. G. bei teismo medicinos specialistą N. R..

Nukentėjusioji O.A. T. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir pirmosios instacijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu - jog per gatvę pėsčiųjų perėja nuo mėsos ir optikos parduotuvės pusės; perėja baigiant pereiti į kitą gatvės pusę kelio, į dešinę nukentėjusiosios kūno pusę trenkėsi automobilis, nukentėjusioji užvažiavimo metu buvo užmesta ant kapoto, trenkėsi galva į priekinį stiklą, prarado sąmonę. Nors nukentėjusioji teismo posėdyje nurodė, jog ėjo perėja iš dešinės į kairę, tačiau kryptis "iš dešinės" nukentėjusiosios siejama ne su automobilio judėjimo kryptimi, o su pačios nukentėjusiosios numanomais orientyrais. Sugretinus nukentėjusiosios parodymus ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis bei byloje esančias įvykio vietos nuotraukas, visiškai akivaizdu, jog nukentėjusioji parodė, kad pagal A. G. automobilio judėjimo kryptį nukentėjusioji ėjo iš kairės į dešinę skersai automobilio judėjimui ir buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje A. G. automobilio judėjimo juostoje.

Nuteistoji A. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog iš kurios pusės ėjo nukentėjusioji, ji nežino, nes nukentėjusiąją pamatė tik smūgio metu. Kuria kūno puse smūgio metu puse buvo atsisukusi nukentėjusioji, nežino. Nuteistoji teigia važiavusi iš paskos dideliam automobiliui ir neįsivaizduoja, kaip tokiu būdu nukentėjusoji galėjo atsirasti pėsčiųjų perėjoje. Nukentėjusiąją partrenkė ne perėjoje, bet apie 5 metrų atstumu už perėjos.

Teismo medicinos specialistas N. R. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog nukentėjusiosios O.A. T. parodytos sužalojimo padarymo aplinkybės neprieštarauja objektyviems medicininiams duomenims. Įvykio dubens kaulų lūžiai nukentėjusiajai O.A. T. buvo padaryti sumušant kūno dešinę pusę lengvojo automobilio kėbulo dalimis. Nėra duomenų, kad kontaktas su automobiliu būtų buvęs į kairiąją nukentėjusios kūno pusę. Kairėje nukentėjusiosios kūno pusėje nustatyti nubrozdinimai nosies, kaktos, skruosto srityse galėjo atsirasti nukentėjusiąją nubloškiant ant kelio dangos. Dešinioji nukentėjusiosios ranka įvykio metu galėjo likti nesužalota, nes partrenkimo metu nukentėjusiosios ranka galėjo būti aukščiau automobilio kapoto.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo posėdyje gauti papildomi įrodymai dar kategoriškiau paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog nukentėjusioji staiga įžengė į važiuojamąją dalį pagal A. G. automobilio važiavimo kryptį iš dešinės pusės ir pati atsitrenkė į automobilio dešinįjį šoną, nes pagal specialisto išvadą bei paaiškinimus nuteistosios automobilis atsitrenkė į dešiniąją nukentėjusiosios kūno pusę, o akivaizdu, jog toks kontaktas nebūtų įmanomas pėsčiajai judant automobilio judėjimo krypties atžvilgiu iš kairės į dešinę. Skirti kompleksinę autotechninę - medicininę ekspertizę, ko skunde prašė nuteistoji nėra pagrindo, nes byloje esančių duomenų visiškai pakanka visoms eismo įvykio aplinkybėms, turinčioms reikšmės baudžiamajai atsakomybei, nustatyti. Be to, nuteistosios automobilis yra suremontuotas, todėl detaliai ištirti pėdsakus, kurie po šio eismo įvykio liko ant automobilio, nėbėra galimybės. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, jog O.A. T. buvo partrenkta einanti skersai pagal automobilio judėjimo kryptį iš kairės į dešinę, po pirminio kontakto su automobiliu buvo užmesta ant kapoto, trenkėsi į priekinį automobilio stiklą, po to nublokšta nuo automobilio, paaiškina po eismo įvykio darytoje nuotraukoje ( T.1., b.l. 13) užfiksuotus automobilio apgadinimus - skilimus automobilio priekiniame stikle bei dešiniojo veidrodėlio apgadinimą, nes pagal įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis nublokšta nuo automobilio, nukentėjusioji ant kelio atsidūrė šalia automobilio priekinės dalies būtent iš dešinės pusės ( T.1, b.l. 14).

Liudytojas M. T. parodė, jog nukentėjusioji lėtai ėjo per pėsčiųjų perėją iš kairės gatvės pusės. Perėjoje ją partrenkė mėlynos spalvos automobilis. Nukentėjusioji užkrito ant automobilio lango, po to automobilis ją nubloškė.

Pagal įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis po eismo įvykio nuteistosios automobilis buvo sustojęs už pėsčiųjų perėjos 10,3 m atstumu, matuojant nuo automobilio galinio rato, o nukentėjusioji buvo ties automobilio priekiu. Iš M. T. parodymų, kuriuos jis patvirtino bylos teisminio nagrinėjimo metu ( T.1, b.l. 84-85, T.2, b.l. 129), matyti, jog automobilis, pėsčiųjų perėjoje partrenkęs nukentėjusiąją, prieš sustodamas dar kiek pavažiavo. Šie liudytojo M. T. parodymai atitinka įvykio situaciją, nes automobilis iš karto sustoti negali ir tai paaiškina, kodėl nukentėjusioji po eismo įvykio buvo ne perėjoje, bet už jos ribų. Nukentėjusiosios O.A. T. ir liudytojo M. T. parodymai, jog nukentėjusioji ėjo perėja iš kairės į dešinę ir automobilis ją partrenkė pėsčiųjų perėjoje, nekelia abejonių, todėl pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi pagrįstai. Šie parodymai atitinka teismo medicinos specialisto išvados ir paaiškinimų duomenis, jog pirminio kontakto metu automobilis sužalojo dešiniąją nukentėjusiosios O.A. T. kūno pusę, bei ką tik aptartus įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis apie nukentėjusiosios padėtį kelio atžvilgiu tuoj po įvykio. Pastebėtina ir tai, jog M. T., kaip įvykį matęs asmuo, buvo nustatytas dar įvykio vietoje, o byloje nėra jokių duomenų, jog M. T. būtų suiteresuotas nuteistąją A. G. apkalbėti. Tuo tarpu vėliau byloje atsiradę liudytojų M. J. ir D. J. parodymai, jog nukentėjusioji ėjo iš dešinės gatvės pusės į kairę ( pagal automobilio judėjimo kryptį) ir buvo partrenkta automobilio už perėjos apie 17 m atstumu ( M. J. ir D. J. parodymų patikrinimo vietoje duomenys), akivaidžiai prieštarauja užfiksuotiems objektyviems specialisto išvados ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims, todėl liudytojų M. J. ir D. J. parodymais vadovautis negalima. Be to, ir pati nuteistoji A. G. parodė jog jos automobilis nukentėjusiąją partrenkė ne 17 m, bet apie 5 m atstumu nuo perėjos, todėl M. J. ir D. J. parodymai šioje dalyje prieštarauja ir nuteistosios parodymams. Byloje nustatyta, jog nukentėjusioji automobilio buvo partrenkta perėjoje, tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog pagal esamą teismų praktiką pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne tik pažymėta perėja, bet ir šalia perėjos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis atitinkamų KET reikalavimų.

Liudytojo R. S. parodymai, kad nukentėjusioji galimai buvo partrenkta išėjusi į gatvę iš dešinės pusės, yra liudytojo daroma prielaida, nes pats liudytojas įvykio nematė, o tokias prielaidas daro pagal automobilio apgadinimus, todėl šiais R. S. parodymais taip pat vadovautis negalima.

Nors kaltinamoji A. G. parodė, jog prieš pėsčiųjų perėją matomumą iš kairės pusės jai užstojo važiuojantis krovininis automobilis, tačiau ši aplinkybė vairuotojo taip pat neatleidžia nuo KET 37 str. numatytos pareigos - artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtinti greitį arba esant reikalui ir visiškai sustoti sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleisti į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėstįjį. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos būti itin atidiems, sutelkti ypatingą dėmesį ir pasirengti pėsčiųjų išėjimui į gatvę. Jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti, net jei perėjoje ir visai nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas tuo nėra įsitikinęs. Vairuotojo atsakomybę gali šalinti tokios aplinkybės, kaip itin netikėtas, neprognozuojamas, labai rizikingas pėsčiojo elgesys ir pan., o tokių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju neabejotinai nustatyta, jog garbaus amžiaus nukentėjusioji O.A. T. nuteistosios automobilio buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje jau bebaigianti pereiti gatvę, kurios plotis 15,5 m, nukentėjusioji pėsčiųjų perėja ėjo lėtai, ir akivaizdu, jog vairuotojas, būdamas dėmesingas ir laikydamasis KET 37 str. reikalavimų, turėjo galimybę nukentėjusiąją pėsčiųjų perėjoje pastebėti ir autoįvykio išvengti.

Nusikaltimas, numatytas BK 281 str. 1 d. , yra neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konkrečias eismo sąlygas, eismo dalyvių veiksmus, tinkamai nustatė, kad A. G. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Ji nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Jei A. G. būtų paisiusi KET taisyklių reikalavimų ir elgusis taip, kaip privalėjo elgtis kelyje vairuotojas, jos vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiąją ir ir eismo įvykis nebūtų kilęs.

A. G. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pagal BPK 326 str. 1d. 4p. apeliacinės instancijos teismas priima sprendimą panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Tokių įstatyme išvarditų aplinkybių nėra nustatyta. Be to, teisėjų kolegija skundo ribose nenustatė ir kitų aplinkybių, dėl kurių nuosprendis būtų panaikintinas ar keistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.