Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-30 · Civilinė byla Nr. 2A-1172/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-30
Bylos Nr.
2A-1172/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
Atsakovas
I. R.
Ieškovas
E. G.
Trečiasis asmuo
O. R., V. A.
Kategorijos
  • 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1172/2014Procesinio sprendimo kategorija 75.7 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Artūro Driuko ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovui I. R. dėl 252 000 Lt be pagrindo įgyto turto, metinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys O. R., V. A., V. A..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė E. G. ieškiniu atsakovui I. R. prašė priteisti iš atsakovo 240 000 Lt kaip be pagrindo įgytą turtą, 12 000 Lt metinių palūkanų nuo 240 000 Lt nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2010 m. sausio 21 d., viso 252 000 Lt kaip solidarią prievolę su O. R., priteisti iš atsakovo I. R. ieškovės E. G. naudai 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo kaip solidarią prievolę su O. R., taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-3852-392/2011 priėmė sprendimą, kuriuo iš dalies tenkino ieškovės E. G. ieškinį dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir priteisė ieškovės naudai iš O. R. 252 000 Lt, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Minėtu teismo sprendimu Vilniaus apygardos teismas atmetė atsakovės O. R. ir jos sutuoktinio I. R. priešinį ieškinį ieškovei E. G., V. A., V. A. dėl nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo. Minėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas 2012 m. liepos 5 d. įsiteisėjo, Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-349/2012 šį sprendimą palikus nepakeistą. Įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimo pagrindu dėl priteistų sumų išieškojimo iš skolininkės O. R. buvo pradėti vykdymo veiksmai, 2012 m. spalio 12 d. antstolis I. G. patvarkymu Nr.8 2012 10 12 2307/12-9 pasiūlė išieškotojai E. G. kreiptis į teismą dėl skolininkės O. R. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Atsižvelgiant į pakitusią teisminę praktiką dėl išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 3K-P-186/2010) bei į tai, kad atsakovas nebuvo įtrauktas atsakovu civilinėje byloje Nr. 2-3852-392/2011), o prievolė yra bendra sutuoktinių prievolė, ieškovė pareiškė ieškinį. Ji nurodė, kad atsakovas I. R., trečiojo asmens O. R. sutuoktinis yra solidarus skolininkas su O. R. dėl prievolės grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą, kaip be pagrindo įgytas lėšas, bendrai 240 000 Lt sumai su palūkanomis. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3852-392/2011 Vilniaus apygardos teisme O. R. ir I. R. pripažino, kad ieškovės sumokėti 250 000 Lt buvo avansas už ketinimą perleisti turtą, dėl ko ir teismas kvalifikavo šias lėšas kaip avansą. Teismas konstatavo, jog nesudarius turto pirkimo–pardavimo sutarties, šios lėšos turėjo būti grąžintos lėšas sumokėjusiam asmeniui (ieškovei). Civilinėje byloje nustatyta, kad prievolė grąžinti dalį ieškovės sumokėto avanso bendrai 240 000 Lt sumai kilo kaip teisinė pasekmė, O. R. ir I. R. nesudarius su ieškove bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pirkimo–pardavimo sutarties. O. R. ir I. R., reikšdami priešieškinį, pripažino, kad turtas jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, jog viešame registre (VĮ Registrų centras) turto savininke nurodyta O. R.. Ieškovei nekilo abejonių, kad ikisutartiniuose santykiuose dėl turto perleidimo, O. R. veikia be sutuoktinio I. R. žinios. I. R. dalyvavo civilinės bylos Nr. 2-3852-392/2011 nagrinėjimo metu kaip ieškovas pagal pareikštą priešinį ieškinį ir nenurodė jokių aplinkybių, jog jam nebuvo žinoma apie tai, kad O. R. be jo žinios priėmė avansą už turtą. Priešingai, priešiniame ieškinyje I. R., prašydamas įskaityti ieškovės sumokėtą avansą, kaip turto kainos dalį, tokiu būdu patvirtino savo sutikimą šias lėšas priimti. Teismui nusprendus šias lėšas grąžinti jį sumokėjusiam asmeniui (ieškovei), I. R. turi prievolę kartu su sutuoktine O. R. šias lėšas ieškovei grąžinti. I. R. aktyviai dalyvavo teismo procese nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą Nr. 2-3852-392/2011, nors ir nebuvo įtrauktas bendraatsakoviu kartu su sutuoktine. Jis kartu su sutuoktine teikė bendrą ieškinį, kuris teismo buvo pripažintas priešieškiniu, dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo, taip pat teikė bendrą 2011 m. kovo 8 d. apeliacinį skundą dėl 2011 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo I. R. ieškovei E. G. 252 000 Lt kaip solidarią prievolę su sutuoktine O. R., 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos 252 000 Lt sumos nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo kaip solidarią prievolę su sutuoktine O. R. bei 8 560 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo I. R. į valstybės pajamas 23,72 Lt pašto išlaidų.

Sprendime nurodė, kad prijungtos civilinės bylos Nr. 2-2485-392/2011 duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gruodžio mėn. sutartimi O. R. ir V. A. susitarė, kad už 750 000 Lt O. R. parduos gyvenamąjį namą be apdailos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) Pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2008 m. vasario mėn., tačiau sudaryta nebuvo. Nustatyta, kad ieškovė 2007 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymais sumokėjo O. R. 250 000 Lt avansą už minėtą nekilnojamąjį turtą (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-2485-392/2011). 2009 m. sausio 20 d. O. R. į ieškovės sąskaitą pervedė 10 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydama – dalinis užstato grąžinimas už namo pardavimą. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendime yra konstatuota, kad tarp ginčo šalių E. G. ir O. R. bei I. R. susiklostė ikisutartiniai santykiai dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo sutarties sudarymo, kurie baigėsi nesudarius šios sutarties. Nurodytą faktą teismas laikė prejudiciniu faktu (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Teismas taip pat atsižvelgė ir į tas aplinkybes, kad į notarų biurą su prašymu persiųsti ieškovei pareiškimą dėl atvykimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį kreipėsi O. R. kartu su I. R., pirkimo–pardavimo sutarties projekte pardavėjais nurodyti abu sutuoktiniai, apeliacinį skundą minėtoje byloje teikė taip pat abu sutuoktiniai.

Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ginčo prievolė, kilusi iš ikisutartinių turto pirkimo – pardavimo santykių yra atsakovo solidari prievolė kartu su O. R.. Nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendime konstatuota aplinkybė, kad tarp ginčo šalių E. G. ir O. R. bei I. R. susiklostė ikisutartiniai santykiai dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo sutarties sudarymo, kurie baigėsi nesudarius šios sutarties (CPK 182 str. 1 d. 2 p.), sutuoktinių pareiškimas pateiktas notarų biurui prašant atvykti E. G., V. A., V. A. pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį, pasirašymas teismo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike, skunde). Šie duomenys, teismo nuomone, neginčijamai paneigia, kad atsakovui buvo žinoma apie ketinimą parduoti ginčo turtą, nes jis aiškiai bei nedviprasmiškai išreiškė valią sukurti pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir prisiimti iš to kylančias pareigas. Byloje nustatyta, kad ginčo turtas įgytas šalių santuokos metu, yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Vertindamas atsakovo ir trečiojo asmens O. R. atstovo paaiškinimus, duotus nagrinėjant teismo posėdyje (CPK 177 str. 2 d., 186 str.) teismas atsižvelgė į tai, kad O. R. ir atsakovas yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, todėl, siekdami sau naudingo teismo sprendimo, gali nurodyti ne visas aplinkybes, tam tikras aplinkybes pateikti aiškindami savo naudai. Dėl to nurodyti įrodymai įvertinti analizuojant jų nuoseklumą, be to, visų kitų įrodymų kontekste (CPK 185 str.). Nors atsakovas teigė, kad jis gyvena Baltarusijoje, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus (duomenys neskelbtini). Be to, ir teismo siųsti procesiniai dokumentai nagrinėjamoje byloje buvo tinkamai įteikti atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), atsiliepime į ieškinį, kurį pasirašė I. R., atskirajame skunde, 2013 m. spalio 11 d. prašyme teismui atidėti civilinės bylos nagrinėjimą, gyvenamosios vietos adresas taip pat nurodomas būtent aukščiau minėtas adresas. VĮ Centro poliklinika Vilniuje išdavė išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame I. R. adresas nurodomas tas pats aukščiau minėtas. Atsakovas teigė, kad su žmona gyvena skyrium, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Atsakovas pateikė į bylą Centrinės hipotekos įstaigos išrašą, kuriame yra pateikta informacija apie atsakovo ir trečiojo asmens O. R. 2012 m. spalio 2 d. sudarytą vedybų sutartį, tačiau ši vedybų sutartis sudaryta po to, kai buvo sumokėtas avansas už parduodamą namą, įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimas. Teismas prievolę laikė bendra sutuoktinių prievole, padarė išvadą, kad atsakovas pagal ją atsako solidariai su sutuoktine O. R. (CK 6.237 str. 2 d., CK 6.240 str. 1 d., CK 3.109 str., 3.114 str. 1 d.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu I. R. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neįvertino tos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-05-20 nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 iš esmės suvienodino bei pakeitė teismų praktiką sutuoktinių prievolių pobūdžio kvalifikavimo klausimais. Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota taisykle, kad bylą nagrinėjantis teismas kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles privalo identifikuoti ginčo santykį, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu priteisdamas skolą tik iš O. R. nusprendė, kad jos prievolė yra asmeninė, o ne solidari su I. R.. Be to, ieškovė minėtoje byloje buvo atstovaujama advokatės, todėl jai turėjo būti žinoma, kad ji, norėdama skolą prisiteisti iš abiejų sutuoktinių, privalo abiem reikšti tokį reikalavimą. Ieškovės elgesys kitoje civilinėje byloje reiškia, kad ji prievolę vertino kaip asmeninę O. R. prievolę.

2. Teismas ginčijamame sprendime klaidingai prie ginčo šalių priskiria ir I. R., nors 2011 m. vasario 8 d. sprendime neminimos jokios pavardės, pasisakoma tik apie ginčo šalis ir savo iniciatyva prie šalių priskirdamas ir I. R., šį faktą laiko prejudiciniu faktu. Civilinės bylos Nr. 2-3852-392/2011 (sprendimas priimtas 2011-02-08) šalimis buvo ieškovė E. G. ir atsakovė O. R., apie kurias ir pasisakoma 2011 m. vasario 8 d. sprendime, priešingai nei interpretuojama ginčijamame sprendime klaidingai nurodant ir I. R.. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį į Rezervavimo sutartį (pagal turinio ir formos reikalavimus iš esmės atitinkančią preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties požymius), kurią 2007 m. gruodžio mėn. parengė O. R. ir pateikė pasirašyti V. A.. Nors sutartis pasirašyta nebuvo, dėl joje išdėstytų esminių sąlygų vėliau buvo susitarta žodžiu. Pažymėtina, kad ir paminėtoje sutartyje kaip turto pardavėjas nurodoma tik O. R., o I. R. joje visiškai neminimas. I. R. ikisutartiniuose santykiuose su ieškove nedalyvavo ir tai paneigia vieną iš skundžiamo sprendimo klaidingai nurodomų motyvų bei sudaro pagrindą teigti, kad O. R. prievolė ieškovei yra asmeninė.

3. Teismas ginčijamame sprendime akcentuoja I. R. žinojimą apie ketinimą parduoti ginčo turtą, nes jis, pasak teismo, aiškiai bei nedviprasmiškai išreiškė valią sukurti pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir prisiimti iš to kylančias pareigas. Šiuo požiūriu esminės reikšmės turi ne pats žinojimas apie ketinimą parduoti ginčo turtą, bet aplinkybė leidžianti spręsti, kada būtent I. R. sužinojo apie jo sutuoktinės susitarimą parduoti turtą bei avanso sumokėjimą. Nei byloje esanti medžiaga, nei esantys įrodymai neįrodo, kad I. R. apie visą tai žinojo būtent tuo metu, kuomet jo sutuoktinė tarėsi ir gavo avansą. Nepaneigti ir I. R. argumentai bei paaiškinimai, kad apie jo sutuoktinės susitarimą parduoti turtą ir sumokėtą bei nežinia kokiais tikslais panaudotą avansą jis sužinojo vėliau, todėl ne savo valia atsidūręs tokioje situacijoje, turėjo spręsti kaip elgtis toliau. Tačiau I. R. niekada nei raštu, nei žodžiu nepatvirtino savo sutikimo dėl O. R. veiksmų, t.y. susitarimo su ieškove ir trečiaisiais asmenimis dėl turto pardavimo. I. R. taip pat jokiais būdais nėra patvirtinęs, kad O. R. gautas 250 000 Lt avansas buvo panaudotas šeimos interesais, kas išdėstytų aplinkybių kontekste pasakytina apie O. R. prievolės ieškovei asmeninį pobūdį. Teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu atsakovo ir O. R. priešieškinio netenkino ir pirkimo–pardavimo sutarties nepatvirtino, taigi ir atsakovui nebuvo dėl ko reikšti valios bei prisiimti teises ir pareigas. Todėl toks I. R. elgesys vertintinas ne kaip aiškus ir nedviprasmiškas savo valios išreiškimas sukurti pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir prisiimti iš to kylančias pareigas, o kaip vienas iš savo teisių bei teisėtų interesų gynimo būdų.

4. Atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta, Centrinės hipotekos įstaigos išrašas, kuriame pateikta informacija apie atsakovo ir O. R. 2012 m. spalio 2 d. sudarytą vedybų sutartį, nėra priskirtinos prie tų aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, kad O. R. prievolė ieškovei yra bendra sutuoktinių prievolė ir atsakovas pagal ją privalo atsakyti solidariai su sutuoktine O. R.. Esminis momentas ne tame, jog atsakovas žino apie ieškovės ir jos šeimos buvimą atsakovo namuose bei tarimąsi dėl turto pirkimo–pardavimo. Esminis momentas tas, ar pats atsakovas dalyvavo tame susitikime ir kada jis sužinojo apie visa tai.

5. Teismas nepagrįstai nepripažino ieškovės dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, kad būtų nustatyti ieškovės ir atsakovo ryšiai bei santykiai. Tokiu būdu teismas pažeidė proceso betarpiškumo principą, teikė prioritetą kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesams.

6. Teismas nepagrįstai į procesą trečiuoju asmeniu neįtraukė dar vieno atsakovo ir jo sutuoktinės kreditoriaus G. K., kuri būdama sutuoktinių kreditoriumi turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, t.y. priėmus palankų sprendimą ieškovės naudai bei nukreipus išieškojimą į visą sutuoktiniams priklausantį nekilnojamąjį turtą, tai apsunkintų visišką kreditorės G. K. 263 493 Lt reikalavimo tenkinimą ta prasme, kad neaišku už kokią kainą skolininkų turtas būtų realizuotas, o realizavus turtą mažesne kaina nei abiejų kreditorių kreditoriniai reikalavimai, tektų gautą sumą dalinti proporcingai, kas reiškia, jog G. K. kreditorinis reikalavimas nebūtų visiškai patenkintas.

7. Abiem teismo sprendimais tais pačiais pagrindais buvo priteista viena suma, būtent 252 000 Lt, tačiau už šią sumą abiem sprendimais buvo priteistas dvigubas žyminis mokestis (6 040 Lt + 6 040 Lt). Reiškiant antrąjį ieškinį tais pačiais pagrindais atsakovui, nebuvo reikalaujama priteisti kažkokių papildomų sumų, todėl šiuo atveju tai turėtų būti vertinama kaip tos pačios prievolės modifikavimas, ir todėl dar kartą už jau priteistą sumą žyminis mokestis neturėjo būti mokamas bei priteisiamas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad kasacinio teismo nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 yra nurodyta kreditoriaus teisė, o ne pareiga reikšti reikalavimą abiem sutuoktiniams dėl bendrų prievolių. Kreditorius yra laisvas pasirinkti kokiu būdu ir kada ginti pažeistas teises. Atsakovo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismui 2011 m. vasario 8 d. priėmus sprendimą, kuriame atsakovas nebuvo patrauktas atsakovu toje byloje, todėl O. R. prievolė yra ne solidari, o asmeninė, yra nepagrįsti. Atsakovui ir trečiajam asmeniui – O. R. neginčijant to fakto, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, prievolė grąžinti be pagrindo įgytas lėšas, kaip teisinė pasekmė pasibaigus teisiniams santykiams kilusiems iš sutuoktinių, kaip bendraturčių, savininko teisių įgyvendinimo, laikytina bendra sutuoktinių prievole susijusia su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sutuoktiniai – O. R. ir I. R. buvo išreiškę bendrą valią parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, šį turtą ketino perleisti ieškovei ir tretiesiems asmenims – A., ieškovės sumokėto avanso dalį – 240 000 Lt gavo abu turto savininkai (sutuoktiniai) ir šią sumą pasidalijo lygiomis dalimis, t.y. patvirtina LR CK 3.109 str. 1 d. 5 d. nurodytų sąlygų egzistavimą bei tuo pačiu paneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog atsakovas ikisutartiniuose santykiuose nedalyvavo, apie ieškovės sumokėtą avansą nieko nežinojo, avansas nebuvo panaudotas šeimos interesais. Ieškovė taip pat nesutiko su apelianto argumentais dėl būtinybės jai dalyvauti šios bylos nagrinėjime, kadangi visos aplinkybės buvo ištirtos ir įvertintos kitoje byloje, kur dalyvavo visos proceso šalys. Ieškovė taip pat nesutinka, kad trečiojo asmens O. R. kreditorės G. K. dalyvavimas procese buvo būtinas, kadangi šis asmuo niekaip nedalyvavo šalių ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, neturi jokio materialinio teisinio suinteresuotumo šioje byloje, sprendimas šioje byloje neturės jokios įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų paliktas nepakeistas, išieškojimas pagal šį sprendimą galėtų būti nukreiptas į atsakovo turtą, kuris nėra G. K. skolininkas

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo spendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).

Šioje apeliacijoje nagrinėjamo ginčo esmė yra ta, ar prievolė grąžinti ieškovės sumokėtą avansą pagal Rezervavimo (preliminarią pirkimo–pardavimo) sutartį yra asmeninė trečiojo asmens O. R. prievolė, ar tai yra jos ir jos sutuoktinio I. R. bendra prievolė. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimu 252 000 Lt suma ir 5 procentų dydžio palūkanos buvo priteistos iš trečiojo asmens O. R.. Šioje byloje yra pareikštas ieškinys jos sutuoktiniui I. R., kuriuo prašoma minėtą sumą priteisti solidariai ir iš trečiojo asmens O. R. sutuoktinio. Taigi, pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškinį ir pripažinus sutuoktinių prievolę solidaria, šioje apeliacijoje nagrinėjamas ginčas, ar teisingai yra nustatytas prievolės pobūdis. Apeliantas savo skunde akcentuoja, kad kasaciniam teismui suformavus praktiką dėl sutuoktinių atsakomybės pagal prievoles, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ir trečiojo asmens O. R. ginčą kitoje byloje, turėjo nustatyti prievolės pobūdį. Apelianto nuomone, bylą išnagrinėjęs teismas taip ir padarė, t. y. priteisdamas skolą tik iš O. R. nusprendė dėl prievolės asmeninio pobūdžio.

Teisėjų kolegija, vertindama minėtą apelianto argumentą, pastebi, kad tas faktas, jog kasacinis teismas suformavo tam tikrą teisės aiškinimo taisyklę, savaime nereiškia, kad ši taisyklė buvo pritaikyta konkrečioje byloje. Be to, pažymėtina, kad 2011 m. vasario 8 d. išnagrinėtoje byloje reikalavimas buvo pareikštas tik trečiajam asmeniui O. R., todėl teismas toje byloje nesprendė dėl atsakovo I. R. atsakomybės.

Šioje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Rezervavimo (preliminaria pirkimo–pardavimo) sutartimi buvo susitarta parduoti trečiajam asmeniui O. R. ir atsakovui I. R. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. išnagrinėtoje byloje, trečiajam asmeniui pagal rezervavimo sutartį buvo sumokėtas 250 000 Lt avansas, jo dalis (10 000 Lt) buvo grąžinta ieškovei, o kita suma buvo negrąžinta, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl negrąžinto avanso dalies priteisimo. Atsakovas šioje byloje nesutinka, kad į jo sutuoktinės O. R. sąskaitą sumokėta ir jos negrąžinta avanso dalis turi būti priteista ir iš jo, nes jis nėra solidarus skolininkas. Atsakovas įrodinėja, kad apie sudarytą sandorį jis sužinojo vėliau, o savo teisėms apginti pasirinko vieną iš įstatyme numatytų būdų – kartu su O. R. pateikė teismui priešieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo, kuris jau minėtu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimu, patenkinus ieškovės reikalavimą dėl avanso dalies priteisimo, buvo atmestas.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovo ir trečiojo asmens prievolės grąžinti avanso dalį pobūdžio, pastebi, kad CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys numato, kad bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės. Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas prievolės pobūdį, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo žinojimu ar nežinojimu apie sandorį ir iš jo kylančias prievoles. Kaip minėta, prievolė laikoma bendra tuo atveju, kai ji kyla iš sandorio, kurį sudarė vienas iš sutuoktinių, tačiau kitas sutuoktinis sutiko su šiuo sandoriu arba vėliau tokį sandorį patvirtino. Tokiu atveju sandorio patvirtinimas yra veiksmai, kurie leidžia spręsti, kad kitas sutuoktinis pritaria sutuoktinio sudarytam sandoriui. Įstatyme nėra numatyta, kokia forma tas pritarimas gali būti išreikštas. Taigi ir kito sutuoktinio konkliudentiniai veiksmai gali patvirtinti jo valią vykdyti sudarytą sandorį.

Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo paaiškinimus 2011 m. vasario 8 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje, jo veiksmus pateikiant priešieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo, jo kartu su trečiuoju asmeniu O. R. pareiškiamą raginimą ieškovei atvykti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, padarė išvadą, kad atsakovo ir trečiojo asmens prievolė yra bendra ir atsakovas kartu su trečiuoju asmeniu O. R. turi solidariai atsakyti ieškovei. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, kadangi atsakovo veiksmai nagrinėjant klausimą dėl skolos priteisimo iš O. R., patvirtina, kad jis Rezervavimo (preliminariam pirkimo–pardavimo) sandoriui pritarė, net reiškė reikalavimą pripažinti, kad buvo sudaryta namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir priteisti likusią šio turto kainą. Taigi atsakovas sutikęs su sandorio sudarymu, net siekęs, kad šis sandoris būtų pripažintas pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, o sumokėtas avansas įskaitytas į turto kainą, negali neigti savo pareigos, neįvykus pagrindiniam sandoriui, grąžinti sumokėtą avansą, nes jis savo veiksmais ir savo pareikštais reikalavimais yra pritaręs rezervavimo sandoriui, todėl, jam neįvykus, turi kartu su savo sutuoktine O. R. prisiimti iš to kylančias pareigas. Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad jis nei žodžiu, nei raštu nėra patvirtinęs Rezervavimo sandorio, tačiau kaip minėta anksčiau, jo pritarimas šiam sandoriui ir sutikimas su juo yra nustatytas iš atsakovo veiksmų.

Kolegija pažymi, kad kiekviena proceso šalis turi teisę savo pažeistas teises ginti savo pasirinktu būdu, turi teisę turėti savo gynybinę poziciją, tačiau tai nereiškia, kad tuos pačius faktus atsakovas, priklausomai nuo sprendžiamo klausimo gali aiškinti skirtingai. Atsakovui išreiškus valią, kad būtų pripažinta, kad buvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis ir įskaitytas sumokėtas avansas, teismui nusprendus, jog nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, negali būti vertinama kaip atsakovo nepritarimas sudarytam sandoriui ir iš jo kylančioms pasekmėms.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas, atsikirsdamas į pareikštą reikalavimą ir nesutikdamas su ieškovės prašymu pripažinti prievolę solidaria, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų jo sutikimą su sudarytu sandoriu, kurie patvirtintų, kad sudarydama Rezervavimo sutartį trečiasis asmuo O. R. veikė išimtinai savo interesais, kad gautas lėšas naudojo savo asmeninėm reikmėms, o ne bendriem šeimos interesams.

Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktų aplinkybių, susijusių su jo deklaruota gyvenamąja vieta ir gyvenimo skyrium su sutuoktine, vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų. Pažymėtina, kad teismas, pasisakydamas dėl atsakovo gyvenamosios vietos tik sustiprino savo motyvaciją dėl atsakovo ir trečiojo asmens prievolės bendrumo, tačiau tai nebuvo esminiai argumentai, kuriais teismas rėmėsi.

Apeliantas taip pat ginčija teismo sprendimą ir tuo pagrindu, kad buvo padarytas proceso pažeidimas, kadangi nebuvo užtikrintas pačios ieškovės, o ne jos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje, nebuvo galimybės tiesiogiai iš ieškovės sužinoti, ar atsakovas dalyvavo sudarant Rezervavimo sutartį, ar jam buvo žinoma apie šį sandorį. Kaip jau buvo minėta, pagal CK 3.109 straipsnio nuostatas prievolės bendrumas atsiranda ne tik tada, kai abu sutuoktiniai sudaro ginčo sandorį, bet ir tada, kai duoda sutikimą sandoriui arba vėliau jį patvirtina. Kadangi byloje nustatyta, kad atsakovas vėlesniais savo veiksmais pritarė sudarytam sandoriui, jo nurodoma ir įrodinėjama aplinkybė, kad jis sandorio sudarymo metu nežinojo apie šį sandorį, nėra reikšminga, kadangi išvada dėl prievolės bendrumo padaryta remiantis ne jo žinojimu apie sandorį, o sandorio patvirtinimu.

Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta trečiojo asmens kreditorė G. K., kurios reikalavimas gali būti nepatenkintas. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad minėta kreditorė nėra materialinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens dalyvė, todėl ji neturėjo būti įtraukta į šį teisminį procesą. Atsakovo ar trečiojo asmens kreditorių interesai yra derinami vykdymo proceso metu. Tai, kad kitų kreditorių reikalavimai, teismui priteisus tam tikrą skolą iš atsakovo, gali būti ne visiškai patenkinti, nėra argumentas, paneigiantis ieškovės teisę reikalauti jai priklausančių sumų priteisimo.

Atsakovas taip pat nesutinka su tuo, kad teismo sprendimu pripažinus atsakovo skolą ieškovei solidaria kartu su trečiuoju asmeniu O. R., antrą kartą buvo priteistas 6 040 Lt žyminis mokestis. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentu, pastebi, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimu žyminis mokestis buvo priteistas iš O. R., o šioje byloje žyminis mokestis yra priteistas iš atsakovo. Pirmoje byloje buvo sprendžiamas skolos priteisimo klausimas iš trečiojo asmens, o šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas ar kartu su O. R. turi solidariai atsakyti jos sutuoktinis. Taigi kolegija nesutinka, kad už tą patį reikalavimą buvo du kartus sumokėtas žyminis mokestis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo solidariosios atsakomybės su savo sutuoktine, todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pateikė prašymą priteisti patirtas 700 Lt bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo I. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) 700 Lt (septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ieškovei E. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)

TeisėjaiAudronė JarackaitėArtūras DriukasDanutė Milašienė