Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Irenos Varžinskienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Remiantis P. M. asmens bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas nuosavybės teise valdė tris medžioklinius šautuvus, kuriuos laikė gyvenamajame name, esančiame Biržų rajone, Pabiržėje, (duomenys neskelbtini). Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriui 2014 m. vasario 4 d. buvo pateikti duomenys apie Panevėžio AVPK Biržų rajono policijos komisariate 2014 m. vasario 1 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-00057-14 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kurio metu nustatyta, kad buvo įsibrauta į P. M. gyvenamąjį namą, esantį Biržų rajone, Pabiržėje, (duomenys neskelbtini), ir surastu raktu atrakinus seifą, pavogti pareiškėjui priklausantys trys medžiokliniai šautuvai (7, 15, 21 b. l.). Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriaus vyresnysis specialistas 2014 m. vasario 21 d. priėmė Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo panaikino P. M. išduotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas, remiantis Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nustačius, kad P. M., pažeisdamas Reikalavimų 8 punktą, ginklus prarado, palikęs seifo, kuriame buvo laikomi medžiokliniai šautuvai, raktą namuose (14 b. l.)

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl policijos įstaigos sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešioti) ginklus teisėtumo.

Lietuvos Respublikoje ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą reglamentuoja Ginklų kontrolės įstatymas, nustatantis ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų kontrolės statymo 1 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, B, C kategorijų šaunamųjų ginklų, skirtų medžioklei, savigynai, sportui, jų dalių, šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės tvarką, leidimų įsigyti ginklus asmenims išdavimo ir kontrolės tvarką, turimų ginklų civilinės apyvartos ir jos kontrolės tvarką reglamentuoja Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 ( 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V- 172 redakcija).

Atsižvelgus į Ginklų kontrolės įstatyme, Taisyklėse ir kituose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų visumą, daroma išvada, kad ginklai vertinami kaip ypatingos reikšmės civilinėje apyvartoje esantys daiktai, kurių apyvarta yra detaliai reglamentuojama, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, o asmenų, norinčių įsigyti ginklus ir šaudmenis, ir juos laikyti elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Sąrašas aplinkybių, kai asmenims išduoti leidimai nešiotis ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinami, pateiktas Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Ginklų kontrolės 40 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog leidimas nešiotis ir leidimai laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praranda savo ginklą. Ši imperatyvi įstatymo nuostata perkelta ir į Taisyklių 92.5 punktą. Pagal Ginklų kontrolės 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas nuostatas, policijos įstaiga, priimdama sprendimą panaikinti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus, privalo nustatyti dvi sąlygas: kad fizinis asmuo pažeidė ginklų ir šaudmenų apyvartos taisykles ir kad dėl šių taisyklių pažeidimo asmuo prarado savo ginklą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog P. M. priklausantys trys medžiokliniai šautuvai buvo pavogti per 2014 m. vasario 1 d. iš pareiškėjo gyvenamojo namo įvykdytą vagystę. Dėl šios aplinkybės tarp bylos dalyvių ginčo nėra. Tačiau pareiškėjas ginčija policijos įstaigos Sprendime nurodytą aplinkybę, kad jis ginklus prarado dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo.

Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas, jog ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Taisyklių 98 punkte nurodyta, kad ginklo savininkas, naudotojas ginklą laiko, nešiojasi, gabena ir naudoja Ginklų kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalis nurodo, jog ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Saugos nuo įsilaužimo ar užpuolimo ir eksploatavimo reikalavimus patalpoms, kuriose laikomi (saugomi), realizuojami, gaminami, taisomi (perdirbami) Ginklų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2–6, 8, 10, 11, 13, 14, 16 ir 17 punktuose, 4 straipsnyje nurodyti B kategorijos ginklai, 5 straipsnyje nurodyti C kategorijos ginklai, 6 straipsnyje nurodyti D kategorijos ginklai (išskyrus šaltuosius ginklus) ir šaudmenys, nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtinti Reikalavimai. Reikalavimai, kurie keliami B, C ir D kategorijos ginklų ir šaudmenų laikymo vietoms, nurodyti Reikalavimų 35 punkte. Išanalizavus Ginklų kontrolės įstatyme, Taisyklėse ir Reikalavimuose įtvirtintas teisės normas, numatančias griežtus reikalavimus ginklų apyvartai ir keliančias ginklų savininkams ir naudotojams specialius reikalavimus, daroma išvada, kad taip siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, užkirsti šaunamųjų ginklų pateikimui pas asmenis, neturinčius teisės jais naudotis, bei ginklų neteisėtam panaudojimui. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai nulemia šaunamųjų ginklų savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1075/2013). Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, jog ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Teismas sprendžia, kad nors šis reikalavimas yra bendro pobūdžio, tačiau nurodyta teisės norma ginklų, šaudmenų savininkus ir naudotojus įsakmiai įpareigoja pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris leistų jų žinioje esančius ginklus ir šaudmenis apsaugoti ir apginti nuo bet kokio sugadinimo ar praradimo. Konkretūs ginklų, šaudmenų savininkų ir naudotojų veiksmai, skirti užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugumą, yra nurodyti Reikalavimų 8 ir 37 punktuose. Reikalavimų 8 punkte nurodyta, kad draudžiama raktus palikti spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose, o 37 punkte – kad draudžiama metalinės spintos (seifo) ar durų nuo patalpos, kurioje saugomi ginklai, raktus laikyti matomose, lengvai prieinamose vietose ar perduoti juos kitiems asmenims, taip pat ir ginklų naudotojams, jei spintoje (seife) ar patalpoje yra saugomi ginklai, kurie nėra perleisti naudotojui.

Asmens bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas P. M. medžioklei skirtų ginklų laikymui buvo įrengęs prie sienos ir grindų pritvirtintą seifą. Kaip patvirtina nurodytoje byloje esantys patikrinimo aktai ir kitų dokumentų duomenys, šaunamųjų ginklų laikymo sąlygos atitiko Reikalavimų nuostatas. Bylos proceso dalyviai dėl šios aplinkybės ginčo nekėlė. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad seifas ginklams laikyti buvo įrengtas miegamajame kambaryje, o raktą nuo seifo laikė kitame kambaryje stovinčio televizoriaus staliuko nerakintame stalčiuje, pakištą po dokumentais. P. M. skunde ir teismo posėdyje laikėsi pozicijos, kad ginklus jis prarado ne dėl savo nerūpestingumo, o dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos, t. y. dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. P. M. tvirtino, kad, užtikrindamas ginklų saugumą, elgėsi apdariai ir rūpestingai: ginklus laikė pritvirtintame prie grindų ir sienų seife, seifas buvo užrakintas, raktai nebuvo palikti visiems prieinamoje vietoje, išvykdamas užrakino namus. Pareiškėjas teigė, kad Ginklų kontrolės įstatyme, Taisyklėse ir Reikalavimuose draudimo palikti raktus nuo seifo, kuriame saugomi ginklai, palikti namuose nėra įtvirtinta, be to, šie teisės aktai nenurodo, kokiose konkrečiose vietose privaloma seifo raktus laikyti, ir neįpareigoja jų nešiotis su savimi.

Įvertinus šiuos pareiškėjo P. M. paaiškinimus ir atsižvelgus į Ginklų kontrolės įstatymo, Taisyklių ir Reikalavimų nuostatas, daroma išvada, kad pareiškėjo elgesys nebuvo rūpestingas ir apdairus, kad išvengtų raktų nuo seifo, kuriame saugomi šaunamieji ginklai, ir pačių šaunamųjų ginklų patekimo pas asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog P. M., atsižvelgęs į tai, kad jo gyvenamajame name yra vertingų daiktų, buvo apdraudęs savo turtą. Teismo vertinimu, ši priemonė leidžia tik kompensuoti vagystės atveju atsirandančią turtinę žalą. Pareiškėjas, atsižvelgus į jo amžių, turimą darbinę ir gyvenimo patirtį, turėjo suprasti, kad vagystės tikslais besibraunantiems į gyvenamąsias patalpas asmenims yra žinoma apie įprastines vietas, kuriose asmenys gali laikyti pinigus, papuošalus, kitus vertingus daiktus – spintose po drabužiais, po patalyne, stalčiuose, tarp dokumentų ir kt. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamajame name vagys vertingų daiktų būtent ir ieškojo spintose, stalčiuose, išversdami juose buvusius įvairius daiktus, dokumentus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad policijos įstaiga pagrįstai pareiškėjo pasirinktą seifo rakto laikymo vietą – darbo kambaryje stovinčio televizoriaus staliuko nerakintame stalčiuje tarp dokumentų – įvertino kaip pašaliniams asmenims lengvai prieinamą vietą ir nesaugią. Teismas sprendžia, kad toks P. M., turėjusio įstatymu nustatytą pareigą užtikrinti trijų šaunamųjų ginklų saugumą, elgesys nebuvo tiek rūpestingas bei apdairus, kad sudarytų būtinas sąlygas išvengti rakto nuo seifo, o tuo pačiu ir šaunamųjų ginklų patekimo pas pašalinius asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė imperatyvaus Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies reikalavimo užtikrinti jo žinioje esančių šaunamųjų ginklų ir jų šaudmenų saugumą.

Pareiškėjas teigė, kad policijos įstaiga nepagrįstai Sprendimą grindė Reikalavimų 8 punktu. Atsižvelgus į nurodyto punkto turinį, daroma išvada, kad jis skirtas reglamentuoti ūkio subjektų, valdančių patalpas, kuriose laikomi, gaminami, parduodami ginklai ir šaudmenys, administracijos (filialo) vadovo ir ginklininko veiksmus ginklų ir šaudmenų saugumui užtikrinti. Reikalavimų 8 punkte nurodyta, kad šiems asmenims draudžiama raktus palikti spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose. Reikalavimų 37 punkte, kuris įtvirtina reikalavimus ginklus ir šaudmenis laikantiems Lietuvos Respublikos nuolatiniams gyventojams, nurodyta, kad draudžiama metalinės spintos (seifo) ar durų nuo patalpos, kurioje saugomi ginklai, raktus laikyti matomose, lengvai prieinamose vietose ar perduoti juos kitiems asmenims, taip pat ir ginklų naudotojams, jei spintoje (seife) ar patalpoje yra saugomi ginklai, kurie nėra perleisti naudotojui. Išanalizavus išvardintas teisės normų nuostatas, daroma išvada, kad Reikalavimų 8 ir 37 punktuose yra įtvirtinti iš esmės vienodo pobūdžio draudimai raktus nuo ginklų ir šaudmenų saugojimo vietų (patalpų, seifų) laikyti matomose ir pašaliniams asmenims prieinamose vietose. Teismas daro išvadą, kad Sprendime yra aiškiai suformuluota, kokiais veiksmais P. M. pažeidė Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą, todėl vien dėl aplinkybės, jog policijos įstaiga nurodė netinkamą Reikalavimų punktą, nėra pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu.

P. M. skunde nurodė, jog teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad atskirais atvejais vienkartinis teisės aktų reikalavimų pažeidimas, įvertinus konkrečias aplinkybes, susijusias su sankcijos neproporcingumu ir neadekvatumu pažeidimo pobūdžiui, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, gali būti pripažintas kaip nepakankamas pagrindas naikinti leidimą laikyti (nešioti) ginklus. Teismas tokius pareiškėjo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Teismas, atsižvelgęs į Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį, sprendžia, kad jame įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, t. y. nustačius, kad fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo prarado savo ginklą, leidimas nešiotis ir laikyti ginklą privalo būti panaikintas. Ginklų praradimas apskritai, o konkrečiu atveju – net trijų ginklų, negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, nes dėl nerūpestingo ir neapdairaus ginklų savininko ir naudotojo elgesio ginklai išėjo iš valstybės kontroliuojamos civilinės apyvartos ribų ir gali sukelti žalingų padarinių visuomenės saugumui. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgus į ginklų apyvartos ribojimų prevencinę reikšmę, siekiamus tikslus, griežtų atsakomybės standartų taikymą ginklų savininkams ir naudotojams, Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta teisinė sankcija nėra vertinama kaip pernelyg griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1075/2013).

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinus jas pagrindžiančių įrodymų visumą, konstatuojama, kad Panevėžio AVPK 2014 m. vasario 21 d. priimtas Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo P. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.