- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- I-2260-171/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01125-2009-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė, Halina Zaikauskaitė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- UAB „Idlija“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių teritorinė muitinė
- Kategorijos
- 10.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 10.4pavadinimo nepavyko patikrinti
SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2009 m. lapkričio 9 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Idlija“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės Departamentas) dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių teritorinė muitinė).
Aprašomoji dalis
nustatė
pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–14), kuriame prašo:
panaikinti Šiaulių teritorinės muitinės 2007-07-05 sprendimą Nr. 7SM19/8.5-152;panaikinti 2009-03-26 Muitinės departamento sprendimą Nr. 1A-4.13-185;panaikinti 2009-06-15 Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S-161(7-137/2009) dalį dėl Šiaulių teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimų tvirtinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad visų Bendrovės iš Šveicarijos įvežtų automobilių importas buvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nepripažinti jų preferencinės kilmės nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėja pažymėjo, kad ji muitinės pareigūnams pateikė dokumentus (importo deklaracijas ir CMR važtaraščius), kurie patvirtina, jog visi importuoti automobiliai buvo įsigyti Šveicarijoje. Paaiškino, kad automobiliai pirkti daugiausiai iš fizinių asmenų – norint patvirtinti atskiru, preferenciją dar aiškiau įrodančiu dokumentu, pardavėjas turėtų sumokėti apie 150 Šveicarijos frankų už patvirtinimą preferencijos įrodymui, nes ta paslauga yra mokama. Pareiškėja pažymėjo, kad visų bendrovės importuotų automobilių pirkimo dokumentuose yra aiškiai nurodyta produkto kilmės deklaracija, todėl, mano, kad Šiaulių teritorinės muitinės sprendimai priimti pažeidžiant Reglamento 80 straipsnio nuostatas.
Pareiškėja mano, kad įrodė, jog visi Bendrovės importuoti automobiliai yra pagaminti ES šalyse ir po to eksportuoti į Šveicariją. Pareiškėjos nuomone, tai įrodo ir Bendrovės pateikti dokumentai apie automobilių pagaminimo vietą. Pagal Reglamento 77 straipsnį, iš Bendrijos į kitą šalį eksportuoti ir atgal grąžinami produktai gali būti laikomi neturinčiais kilmės statuso tik tuo atveju, kai negalima įrodyti, kad tai yra tie patys produktai arba su jais buvo atliktos operacijos, kurių negalima laikyti būtinomis produktų būklei išlaikyti. Pareiškėja pažymėjo, kad nėra jokių abejonių dėl importuotų automobilių kilmės ir autentiškumo. Su jais nebuvo atlikta jokių operacijų, išskyrus operacijas, būtinas automobilių būklei išlaikyti.
Pareiškėja pažymėjo, kad pirkimo dokumentuose yra nurodoma, jog automobiliai yra preferencinės kilmės, tai savo parašais patvirtino automobilių pardavėjai. Pažymėjo, kad Muitinės departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilių, kurių kilme abejojama, gamyboje panaudotų kilmės statuso neturinčių medžiagų vertė didesnė, kaip 40% produkto ex-works kainos.
Pareiškėja pažymėjo, kad Mokesčių administratoriaus reikalavimu pateikė autentifikuotus dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, nors pateiktieji dokumentai buvo standartiniai, juose skyrėsi tik duomenys apie pirkėjus ir automobilius bei jų technines savybes, unikalius numerius, t. y. dokumentų turinys mokesčių administratoriui turėjo būti aiškus, nes kintantys duomenys – pavardės, vardai ir numeriai – negali būti išversti į kitą kalbą. Nežiūrint į tai, mokesčių administratorius nelaikė dokumentų be vertimų į lietuvių kalbą įrodymais.
Pareiškėja mano, kad mokesčių administratorius nesilaikė Bendrijos muitinės kodekso 2 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, nes nepateikė pareiškėjai iš Šveicarijos Konfederacijos muitinės gautų raštų vertimų į lietuvių kalbą. Be to, ji iki šiol negavo visų dokumentų, kuriuos Šveicarijos Konfederacijai siuntė Muitinės departamentas ir kurių pagrindu vyko pakartotinis patikrinimas. Pareiškėja taip pat mano, kad buvo pažeista Bendrijos muitinės kodekso 122 straipsnio 2 dalis.
Pareiškėja mano, kad mokesčių administratorius turėtų plačiau aiškinti Bendrijos muitinės kodekso 122 straipsnį, reglamentuojantį patikrinimų atlikimą ir tais atvejais, kai Šveicarijos Konfederacijos muitinės įstaigos abejoja, ar yra nustatyta prekių kilmė pagal mūsų pateiktus dokumentus, Muitinės departamentas, turėtų užklausti apie konkretesnes sandorių su Įmone sudarymo aplinkybes.
Pareiškėja paaiškino, kad yra paruošti ir išsiųsti užklausimai EEB valstybėse esantiems automobilių gamintojams ir jų atstovams Lietuvos Respublikos teritorijoje apie prekių kilmę Bendrijų muitinės kodekso prasme, pateiktos automobilių gamykloms (ir jų atstovams) užklausos apie tai, ar šiose gamyklose pagaminti automobiliai, kurių identifikaciniai numeriai nurodyti BAD, pirkimo-pardavimo sutartyse (deklaracijose), yra Bendrijų kilmės Bendrijų muitinės kodekso prasme.
Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Įgyvendinimo nuostatų 122 straipsnio 4 dalį, esant išimtinėms aplinkybėms, atsakovai turi teisę taikyti preferencinius muitų tarifus pareiškėjos importuotoms prekėms. Paaiškino, kad visi Bendrovės pakartotinių patikrinimų metu nustatyti pažeidimai atsirado dėl Bendrovės neinformuotumo, dėl nepakankamos informacijos, kurią galėjo suteikti atsakovas, o taip pat dėl to, kad preferencinius muitų tarifus pareiškėja taikė atsakovo pareigūnų iniciatyva, jų pasiūlymu ir patarimu.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 52–53) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad mokesčių administratoriaus reikalavimu ji pateikė autentikuotus dokumentų vertimus į lietuvių kalbą. Pažymėjo, kad ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė neatitinka tikrovės, kadangi Muitinės departamentas 2009-03-26 priimdamas sprendimą nevertino pareiškėjos pateiktų ne valstybine kalba įformintų dokumentų.
Atsakovas pažymėjo, kad Laisvosios prekybos sutarties taip Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos 3 protokolo (toliau – Sutarties 3 Protokolas) 16 straipsnyje išdėstytas įrodymų, kurių pateikimas suteikia teisę taikyti Susitarime numatytas lengvatas, sąrašas yra baigtinis, t. y. EUR. 1 judėjimo sertifikatas bei sąskaitos-faktūros deklaracija. Įgyvendinimo nuostatų 122 straipsnyje bei Sutarties 3 protokolo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad EUR.l judėjimo sertifikatų bei sąskaitos-faktūros deklaracijų vėlesni patikrinimai atliekami atsitiktine tvarka arba kaskart, kai importuojančios valstybės narės muitinės arba lengvatas gaunančios respublikos kompetentingos vyriausybinės institucijos turi pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų autentiškumo, atitinkamų produktų kilmės statuso arba kitų reikalavimų įvykdymo. Sutarties 3 protokolo 33 straipsnio 6 dalis numato, jei, esant pagrįstoms abejonėms, administracija atsakymo negauna arba jeigu tame atsakyme nėra pakankamai informacijos, leidžiančios nustatyti atitinkamo dokumento tikrumą ar produktų kilmę, prašymą pateikusi muitinė atsisako teikti lengvatas. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, teisę importuotiems automobiliams taikyti preferencijas suteikia prekių kilmės dokumentai – judėjimo sertifikatas EUR.l arba sąskaitos-faktūros deklaracija. Nagrinėjamu atveju kilmės įrodymo dokumentų patikrinimas atliekamas vadovaujantis Sutarties 3 Protokolo nuostatomis. Būtent šios tarptautinės sutarties pagrindu prekių kilmės įrodymų tikrumą ir pagrįstumą turi nustatyti eksportuojančios šalies muitinė, o, vadovaujantis Sutarties 3 Protokolo 29 straipsnio 2 dalimi, sąskaitos faktūros deklaraciją išrašantis eksportuotojas mažiausiai 3 metus privalo saugoti jos kopiją ir ją patvirtinančius dokumentus. Taigi, būtent eksportuojas gali ir privalo pateikti įrodymus eksportuojančiai muitinei, kad jo išrašyta kilmės deklaracija yra pagrįsta. Eksportuotojui nepateikus muitinei minėtų dokumentų, jo išrašytos kilmės deklaracijos negali būti pripažintos pagrįstomis ir suteikiančiomis teisę taikyti preferencinius muitus. Vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 106 straipsniu, jei kilmės statusą turintys produktai, eksportuoti iš lengvatas gaunančios respublikos ar Bendrijos į kitą šalį, gražinami, jie turi būti laikomi neturinčiais kilmės statuso, jeigu kompetentingoms institucijoms negalima pateikti svarių įrodymų, kad grąžinti produktai yra tie patys kaip ir eksportuoti, ir su jais nebuvo atlikta jokių operacijų, išskyrus tas, kurios yra būtinos gerai jų būklei išlaikyti, kol jie yra laikomi toje šalyje arba eksportuojami. Tokia nuostata įtvirtinta ir Sutarties 3 Protokolo 12 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju turi būti pateikti įrodymai, kurie patvirtintų dvi aplinkybes: pirma, importuotų automobilių kilmę jų pagaminimo, importo į Šveicariją momentais ir antra, kad su jais nebuvo atlikta jokių operacijų, išskyrus reikalingas gerai jų būklei palaikyti, kol jie buvo eksportuoti, t. y., kad pareiškėjos importuoti automobiliai įgijo Europos Sąjungos prekių kilmę ir jos neprarado. Atsakovas pažymėjo, kad automobilių gamintojai (atstovai) gali patvirtinti tik automobilių kilmę pagaminimo, o ne jų eksporto iš Šveicarijos metu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko. Atsiliepime (b. l. 54–56) nurodė, kad Šveicarijos muitinė nepatvirtino pareiškėjo importuotų lengvųjų automobilių kilmės. Šveicarijos muitinė nurodė, kad sąskaitų faktūrų deklaracijose nurodyti lengvieji automobiliai turi būti laikomi, kaip nenustatytos kilmės, o kilmės įrodymai – oficialiai negaliojančiais. Muitinės sprendimai grindžiami Šveicarijos Konfederacijos muitinės pateiktais atsakymais į užklausas, jų teisingumo pareiškėja nustatyta tvarka nepaneigė. Pareiškėja muitinei teikė kilmės įrodymus, todėl tapo atsakinga už pateiktų duomenų teisingumą, todėl privalėjo rūpintis, kad jie būtų galiojantys.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėja iš Šveicarijos importavo ir leidimo į laisvą apyvartą procedūrai deklaravo naudotus lengvuosius automobilius nurodytus bendrojo administracinio dokumento importo rinkiniuose Nr. 6SR17401563, Nr. 6SR17400641, Nr. 6SR17400827, Nr. 6SR17400828, Nr. 6SR17401526, Nr. 6SR17401527, Nr. 6SR17401528, Nr. 6SR17400882, Nr. 6SR17400640, Nr. 6SR17400130, Nr. 6SR17400232, Nr. 6SR17400237, Nr. 6SR17400241, Nr. 6SR17400881, Nr. 6SR17400883, Nr. 6SR17400884, Nr. 6SR17400887, Nr. 6SR17400888, Nr. 6SR17400974, Nr. 6SR17400975, Nr. 6SR17400447, Nr. 6SR17400450, Nr. 6SR17400453, Nr. 6SR17400826, Nr. 6SR17401267, Nr. 6SR17401268, Nr. 6SR17401219, Nr. 6SR17401220, Nr. 6SR17401221, Nr. 6SR17401173, Nr. 6SR17400639, Nr. 6SR17400487, Nr. 6SR17400480, Nr. 6SR17401176, Nr. 6SR17401216, Nr. 6SR17400046, Nr. 6SR17400047, Nr. 6SR17400821, Nr. 6SR17400823, Nr. 6SR17400825, Nr. 6SR10400889, Nr. 6SR10401155, Nr. 6SR17400127, Nr. 6SR17400452, Nr. 6SR10401104, Nr. 6SR10401105, Nr. 6SR10401106, Nr. 6SR10401107, Nr. 6SR10401440, Nr. 6SR17400374, Nr. 6SR17400696, Nr. 6SR17400910, Nr. 6SR17401177, Nr. 6SR17401560, Nr. 6SR17401562, Nr. 6SR17400449, Nr. 6SR17400451, Nr. 6SR17400454, Nr. 6SR10400886, Nr. 6SR10400266, Nr. 6SR10402085, Nr. 6SR10470003 (Mokestinių ginčų komisijos byla, I t., b. l. 46–53, 81, 83, 85, 87, 89, 91, 93, 95, 97, 99, 101, 103, 105, 107, 109, 111, 113, 115, 117, 119, 121, 123, 125, 127, 129, 131, 133, 135, 137, 139, 141, 143, 145, 147, 149, 151, 153, 155, 157, 159, 161, 163, 165, 167, 169, 171, 173, 175, 177, 179, 181, 183, 185, 187, 189, 191, 193, 195, 197, 199, 201, II t., 1) ir prašė taikyti preferencinį režimą remiantis pateiktomis prekių kilmės deklaracijomis sąskaitose faktūrose (taikytas 0 proc. lengvatinis tarifas).
Šiaulių teritorinė muitinė po prekių išleidimo į laisvą apyvartą kreipėsi į Šveicarijos muitinę, kuri 2007-06-07 raštais Nr. 323.5.585+592+593.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 6), Nr. 323.5.614+615+616+617+618.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 12), Nr. 323.5.596+597+598 +599+600+601+602.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 15), Nr. 323.5.586+588+589.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 18), Nr. 323.5.577.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 21), Nr. 323.5.578+579+580.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 24), Nr. 323.5.604+605+606+607+608+609+610.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 36), Nr. 323.5.619+620+621+622+623+624.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 33), Nr. 323.5.582+583+584.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 39), Nr. 323.5.591+613+625.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 42) ir 2007-06-08 raštais Nr. 323.5.581+587+590+594+595.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 9), Nr. 323.5.603+611+ 612.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 27), Nr. 323.5.576. 2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 30) bei Nr. 323.5.575.2007 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 45) informavo, kad atlikus patikrinimą nustatyta, jog automobiliai turi būti laikomi nenustatytos kilmės, o kilmės įrodymai oficialiai negaliojančiais.
Remdamasi tokia informacija, Šiaulių teritorinė muitinė 2007-07-05 priėmė sprendimą Nr. 7SM19/8.5-152 (b. l. 21–22), kuriuo nusprendė netaikyti preferencinio importo muito tarifo importuotoms prekėms, deklaruotoms BAD importo rinkiniuose, nurodytuose sprendimo prieduose, taikyti 10 proc. trečiųjų šalių importo muito tarifą deklaruotoms prekėms ir apskaičiuoti mokesčius, nurodytus sprendimo priede. Sprendimu pareiškėjai buvo apskaičiuota ir įregistruota 24 895 Lt muito mokesčio, 4 481 Lt PVM, 958 Lt delspinigių už nedeklaruotą importo PVM, 8 813 Lt bauda. Muitinės departamentas 2009-03-27 sprendimu Nr. 1A-4.13-185 (b. l. 15–20) pakeitė Šiaulių teritorinės muitinės sprendimo dalį dėl baudos dydžio – įpareigojo pareiškėja sumokėti 2 941 Lt baudą, likusioje dalyje sprendimą paliko nepakeistą. Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2009-06-15 sprendimu Nr. S-161(7-137/2009) (b. l. 31–38) patvirtino Muitinės departamento sprendimą, o pareiškėjo skundą atmetė.
Ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės pasinaudoti preferenciniu muito tarifu už 2006 metais iš Šveicarijos Konfederacijos į Lietuvos Respubliką importuotus naudotus lengvuosius automobilius.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas automobilius importavo ir muitinės procedūras vykdė po 2004 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą diena), Lietuvos muitinė, atlikdama jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalėjo taikyti muitų teisės aktus ta apimtimi, kurią nustato nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas, kurio 3 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad muitų teisės aktai – tai Europos Bendrijos (toliau - ir Bendrijos) muitų teisės aktai bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė, taip pat teisės aktai, kuriuos muitinė leidžia naudodamasi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų jai suteiktais įgaliojimais, ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis muitinės sudaryti susitarimai su kitų valstybių muitinėmis. Muitinės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai.
Pagrindinės muitų teisės nuostatos, kurias detalizuoja atitinkami Bendrijos reglamentai ir direktyvos, išdėstytos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamente (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančiame Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Įgyvendinimo nuostatos). Šie Reglamentai nurodyti Muitinės įstatymo priede – Įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų sąraše. Konsoliduotų Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos steigimo sutarčių 249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reglamentai yra taikomi visuotinai ir yra privalomi visose valstybėse narėse.
Bendrijos muitinės kodekso 27 straipsnyje įtvirtinta, kad lengvatinės prekių kilmės taisyklės apibrėžia prekių kilmės įgijimo reikalavimus, kuriuos prekės privalo atitikti, kad joms galėtų būti taikomos lengvatinių tarifų priemonės. Šios taisyklės prekėms, kurioms taikomos lengvatinių tarifų priemonės, nustatytos susitarimais, kuriuos Bendrija yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba šalių grupėmis, yra įtvirtintos būtent šiuose susitarimuose.
Preferencinio prekių režimo pareiškėjo importuotiems automobiliams taikymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis susitarimo tarp Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos nuostatomis. Šio susitarimo 3 protokolo „Dėl sąvokos „produktų kilmė” apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų” 16 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kilmės įrodymais gali būti: (a) EUR. l judėjimo sertifikatas arba (b) deklaracija, kurią eksportuotojas pateikia sąskaitoje - faktūroje, pristatymo pranešime ar kitame komerciniame dokumente, kuriame produktai aprašomi pakankamai išsamiai, kad būtų galima juos identifikuoti. Susitarimo 3 protokolo 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sąskaitos - faktūros deklaracija gali būti įrašoma, jeigu atitinkami produktai gali būti laikomi kilusiais Bendrijoje, Šveicarijos Konfederacijoje ar vienoje iš kitų šalių, minimų 3 ir 4 straipsniuose, ir atitinka kitus susitarimo 3 protokolo reikalavimus.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 26 straipsnio 2 dalies bei susitarimo tarp Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos 3 protokolo 32 straipsnio nuostatas, nepaisant to, kad pateiktas prekių kilmę įrodantis dokumentas, muitinė turi teisę, kilus rimtoms abejonėms, reikalauti, kad būtų pateiktas bet kuris papildomas įrodymas, liudijantis, kad nurodyta prekių kilmė tenkina atitinkamų Bendrijos teisės aktų nustatytų taisyklių reikalavimus. Susitarimo 3 protokolo 32 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu esant pagrįstoms abejonėms, administracija atsakymo negauna arba jeigu tame atsakyme nėra pakankamai informacijos, leidžiančios nustatyti atitinkamo dokumento tikrumą ar produkto kilmę, prašymą pateikusi muitinė atsisako taikyti preferencinius muito tarifus. Taigi, tuo atveju, jei Lietuvos muitinei kyla pagrįstų abejonių dėl importuotų į Lietuvos Respubliką (Bendrijos muitų teritoriją) prekių kilmės (nagrinėjamu atveju – Šveicarijos Konfederacijos), importuotojo pateikti prekių kilmės dokumentai (judėjimo sertifikatas EUR.l arba deklaracija sąskaitoje faktūroje) suteikia teisę taikyti preferencinį muito tarifą tik tuo atveju, jei šalies eksportuotojos muitinė patvirtina Lietuvos muitinei atitinkamų dokumentų autentiškumą ir prekės kilmę.
Iš bylos dokumentų matyti, kad, po muitinio įforminimo kilus abejonių dėl pareiškėjos 2006 metais importuotų lengvųjų automobilių kilmės, buvo atliktas šių automobilių BAD importo rinkinių ir su jais susijusių dokumentų tikrinimas. Šveicarijos Konfederacijos muitinei buvo pateiktos užklausos dėl pareiškėjos Lietuvos muitinei pateiktų dokumentų, įforminant importuotų automobilių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą. Atsižvelgiant į tai, kad Šveicarijos Konfederacijos generalinis muitų direktoratas savo atsakymuose Lietuvos muitinei nepatvirtino pareiškėjos 2006 metais importuotų automobilių kilmės ir pareiškėjo pateiktų kilmės įrodymų autentiškumo, Lietuvos muitinė pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo importuotiems automobiliams preferencinis muito tarifas negali būti taikomas.
Pareiškėjos teisę taikyti preferencinį muito tarifą muitinė šiuo atveju paneigė remdamasi muitų teisės aktų nustatytomis procedūromis, gavusi atitinkamą informaciją iš Šveicarijos Konfederacijos muitinės.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl Įgyvendinimo nuostatų 122 straipsnio pažeidimų, nes vadovaujantis Muitinės kodekso 20 straipsniu lengvatinės tarifų priemonės gali būti taikomos tiek Bendrijos vienašališkai (e punktas), tiek pagal dvišales ar daugiašales sutartis (d punktas). Vienašalio suteikto preferencinio režimo sąlygos nustatytos Muitinės kodekse, tarptautinėse sutartyse nustatytų preferencinių režimų sąlygos – šiuose susitarimuose (Muitinės kodekso 27 straipsnis). Kadangi lengvata Bendrovei buvo taikyta būtent susitarimo pagrindu, Bendrovė savo skunde nepagrįstai remiasi Įgyvendinimo nuostatų straipsniais. Jie taikomi tik tais atvejais, kai Bendrija preferencinį režimą yra nustačiusi vienašališkai, o nagrinėjamu atveju Bendrovė prašo jos importuotiems automobiliams taikyti tarptautine sutartimi nustatyto preferencinio režimo lengvatinį tarifą.
Pareiškėja skunde nurodo, kad jai nebuvo pateiktos užklausų Šveicarijos muitinei, taip pat Šveicarijos muitinės atsakymų kopijos ir taip buvo pažeistas Bendrijos muitinės kodekso 2 straipsnis, nustatantis, kad tai atvejais, kai asmuo, prašantis priimti sprendimą, negali pateikti visų dokumentų, būtinų sprendimui priimti, muitinė pateikia atitinkamus dokumentus ir informaciją. Bendrijos muitinės kodekso 2 straipsnyje muitinės pareiga pateikti dokumentus konkrečiai mokesčių mokėtojui apskritai nenumatyta.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo atsakyta pateikti jos norimus dokumentus. Be to, visa bylos medžiaga buvo pateikta teismui, ir su ja pareiškėja galėjo susipažinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio nustatyta tvarka. Be to, kaip nustatyta Mokestinių ginčų komisijos sprendime, pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga ir Mokestinių ginčų komisijoje.
Pareiškėja skunde nurodė, kad yra pateikusi užklausimus EEB valstybėse esantiems automobilių gamintojams ir jų atstovams Lietuvos Respublikos teritorijoje apie prekių kilmę Bendrijų muitinės kodekso prasme, pateiktos automobilių gamykloms (ir jų atstovams) užklausos apie tai, ar šiose gamyklose pagaminti automobiliai, kurių identifikaciniai numeriai nurodyti BAD, pirkimo–pardavimo sutartyse (deklaracijose), yra Bendrijų kilmės Bendrijų muitinės kodekso prasme, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taip pat nepateikė ir duomenų, ar tokie atsakymas yra gauti, nenurodė, kad jai nepavyksta gauti dokumentų.
Teismas pažymi, kad Šiaulių teritorinė muitinė pareiškėjos ginčijamą sprendimą priėmė 2007-07-05, t. y. beveik prieš du su puse metų, o pareiškėja per šį laikotarpį nesurinko įrodymų.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
nusprendžia
atmesti pareiškėjos UAB „Idlija“ skundą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.