Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-08-16 · Civilinė byla Nr. 2-1027/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-01-09Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-08-16Lietuvos apeliacinis teismas
  3. B2-19-278/2012Sprendimas · 2012-12-31Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-16
Bylos Nr.
2-1027/2012
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00016-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Kreditorius
R. Č.
Civilinė byla Nr. 2-1027/2012Proceso Nr. 2-59-3-00016-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 122.1.; 122.4; 126.5; 126.8
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės R. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutarties dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo resursai“ bankroto byloje, civilinės bylos Nr. B2-19-278/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja BUAB „Verslo resursai“ kreditorė R. Č. prašė teismą pripažinti negaliojančiais 2011 m. gruodžio 14 d. bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, reikalavimo teisės pardavimo, debitorinių įsiskolinimų nurašymo, gautų lėšų paskirstymo ir įpareigojimo administratorių kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos. Nurodė, kad kreditorių susirinkimas patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą apie ankstesniu laikotarpiu atliktą darbą, kuris kreditorių susirinkimui jau buvo teikiamas ir patvirtintas, administratorius nesiėmė priemonių debitoriniam įsiskolinimui išieškoti, kreditoriai sprendė reikalavimo teisės pardavimo klausimą, nors procesinis sprendimas dėl 40 627,24 Lt ir palūkanų priteisimo nėra įsiteisėjęs ir bendrovė reikalavimo teise nedisponuoja, be to, neturi skolininko sutikimo parduoti reikalavimą, o klausimo dėl įmonės pabaigos svarstymas neatitinka ĮBĮ 32 straipsnio „Bankrutavusios įmonės likvidavimas“ nuostatų ir nėra įmanomas.

Bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ administratorius K. P. B. prašė skundą atmesti. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo dėl administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimu, nurodė, jog ataskaitoje pateikta ir informacija apie administratoriaus veiksmus gavus kreditorės R. Č. skundą dėl 2011-02-17 kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, kreditorių susirinkimui administratorius pateikė informaciją apie atliktą darbą ir jo veiklos ataskaitai kreditorių susirinkimas pritarė. Administratoriaus teigimu, pareiškėjos teiginiai, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai sprendė reikalavimo, kuriuo įmonė dar nedisponuoja perleidimo klausimą, yra nepagrįstas, nes CK 6.101 straipsnio 3 dalis reglamentuoja ir būsimo reikalavimo perleidimą. Nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimą dėl įmonės beviltiškų skolų nurašymo pareiškėja skundžia antrą kartą ir šis klausimas jau yra išspręstas Panevėžio apygardos teismo 2011-05-19 nutartimi. Be to, R. Č. pateikti motyvai dėl skolų išieškojimo neatspindi tikrosios padėties, pareiškėja nepripažįsta, jog administratoriui nėra perdavusi dokumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti debitorinių skolų susidarymą ir kreiptis į teismą dėl jų išieškojimo, todėl nesant galimybės išieškoti debitorinių skolų, kreditorių susirinkimo svarstymui ir buvo pateiktas siūlymas dėl debitorinių skolų nurašymo. Administratoriaus nuomone, kreditorių susirinkimo nutarimas dėl įpareigojimo administratoriui kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos yra teisėtas, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas per 24 mėnesių laikotarpį nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia, kreditoriai privalo spręsti klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos, o šis terminas yra pasibaigęs.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi R. Č. skundą atmetė.

Teismas, vertindamas administratoriaus pateiktą veiklos ataskaitą apie atliktą darbą ir administravimo lėšų panaudojimą, nurodė, kad ataskaitoje kreditoriams buvo pateikta informacija apie Panevėžio apygardos teisme nagrinėtą kreditorės R. Č. skundą dėl 2011-02-17 kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir apie Panevėžio apygardos teismo 2010-12-07 sprendimą, kuriuo įmonės naudai iš atsakovės R. Č. priteista 40 627,24 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metinės palūkanos nuo 2010-08-20 iki sprendimo visiško įvykdymo, tačiau dėl sprendimo pagrįstumo yra paduotas R. Č. apeliacinis skundas, kuris nėra išnagrinėtas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ataskaita yra išsami, didelės apimties, neleidžia konstatuoti, kad jos pateikimas prieštarauja bankroto procedūroms taikomiems ekonomiškumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitiems principams.

Teismas nepripažino pagrįstais R. Č. argumentų, jog kreditorių susirinkimo nutarimas dėl reikalavimo teisės pardavimo yra naikintinas, nurodęs, kad sprendžiant žalos išieškojimo iš skolininko klausimą bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės kreditoriams, skolininko sutikimas perleidžiant įmonės reikalavimo teisę kitam asmeniui nėra reikalingas. Šiuo atveju žalos atlyginimas bankrutavusiai įmonei yra priteistas iš pareiškėjos, kaip buvusios UAB „Verslo resursai“ akcininkės ir direktorės. Sprendime konstatuota, kad R. Č. neišsaugojo ir neperdavė administratoriui įmonei priklausiusio 40 627,24 Lt vertės turto, kurį pardavus, bendrovė galėjo iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Nors sprendimas, kuriuo iš R. Č. priteistas žalos atlyginimas ir palūkanos įmonei, nėra įsiteisėjęs, tačiau įvertinus, jog yra galimas ir būsimo reikalavimo perleidimas, teismas konstatavo, kad bankrutavusios įmonės kreditoriai turėjo teisę ir pakankamą pagrindą, siekiant neuždelsti bankroto procedūrų, nedidinti įmonės administravimo išlaidų, spręsti galimai būsimo reikalavimo (t.y., įmonės turto – piniginių lėšų) perleidimą kitam asmeniui. Kadangi kreditoriai privalo spręsti klausimą dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo, o gauti skolininko sutikimą dėl skolos perleidimo Įmonių bankroto įstatymo nuostatos nenumato, bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ kreditorių priimtas nutarimas, teismo vertinimu, yra teisėtas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos teiginiai, jog administratorius nesiėmė priemonių skoloms išieškoti, o kreditorių priimtas nutarimas nurašyti debitorinius įsipareigojimus yra naikintinas, yra nepagrįsti. Bylos duomenimis, įmonės debitorinių skolų išieškojimo klausimas buvo svarstomas eilėje kreditorių susirinkimų, tačiau R. Č., buvusiai įmonei direktorei, neįrodžius, kad ji perdavė administratoriui dokumentus bei įrodymus, patvirtinančius susitarimus dėl darbų atlikimo debitoriams ar kitus įrodymus, patvirtinančius jų įsiskolinimą įmonei, reikšti ieškinius teismui nėra pagrindo. Kreditorių susirinkimas, įvertinęs, jog nesant įrodymų apie debitorių įsiskolinimą kreiptis į teismą netikslinga, turėjo teisę spręsti debitorinio įsiskolinimo nurašymo klausimą.

Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dėl įmonės pabaigos, teismas pažymėjo, kad šis klausimas sprendžiamas pilnai įvykdžius Įmonių bankroto įstatyme numatytus ir atliktus veiksmus, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos nesaisto teismo priimti tokį procesinį sprendimą nepatikrinus ar pilnai įvykdyta įmonės likvidavimo procedūra. Esant minėtai aplinkybei, kreditorių susirinkimo nutarimas neįpareigoja teismo priimti sprendimą dėl pabaigos, neįvykdžius Įmonių bankroto įstatyme numatytų veiksmų, todėl ta aplinkybė, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo 4 dienotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos, nesudaro pagrindo nutarimą pripažinti neteisėtu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantė R. Č. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir jos pateiktą ieškinį dėl 2011-12-14 BUAB „Verslo resursai“ kreditorių susirinkimo sprendimų pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2011-12-14 kreditorių susirinkimo patvirtintoje administratoriaus veiklos ataskaitoje nuo 3 iki 12 puslapio yra pažodžiui perrašyti procesiniai dokumentai civilinėje byloje Nr. B2-43-278/2012, kurie jau buvo prieš tai pateikti kreditorių susirinkimui. Iš to darytina išvada, kad administratorius mėgino kreditoriams pateikti daug didesnės apimties ataskaitą nei yra nuveikta darbų, tuo klaidindamas kreditorius. Vadovaujantis ekonomiškumo ir protingumo kriterijais, ši ataskaitos dalis turi būti išbraukta.2011-12-14 kreditorių susirinkimo nutarimas dėl 40 627,24 Lt reikalavimo teisės su 5 proc. metinėmis palūkanomis pardavimo iš varžytinių naikintinas, nes: 1) Panevėžio apygardos teismo 2010-12-17 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-965-280/2010 nėra įsiteisėjęs, todėl nėra aiškus ir skolininkas; 2) Teismo išvada, kad šiuo atveju nereikalingas skolininko sutikimas, nepagrįsta, kadangi pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, o šiuo atveju ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas – tos įmonės buvęs vadovas, tad kreditoriaus asmuo turi esminę reikšmę galimam skolininkui.2011-12-14 kreditorių susirinkimo nutarimas dėl beviltiškų debitorinių įsiskolinimų nurašymo į bankrutavusios įmonės netekimus yra naikintinas. Debitorių sąrašas kartu su visa įmonės dokumentacija bankroto administratoriui buvo perduotas 2009-05-25, tačiau administratorius jokia forma nei karto nesikreipė į debitorius su pretenzijomis ar ieškiniais. Administratoriui nepateikus įrodymų apie mėginimą išreikalauti BUAB „Verslo resursai“ skolas iš debitorių, jos negali būti įvardijamos beviltiškomis pagal Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnyje ir Finansų ministro 2002-02-11 įsakymu Nr. 40 patvirtintose „Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklėse“ įtvirtintas normas, pagal kurias skolos gali būti pripažįstamos beviltiškomis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolų išieškojimo klausimus sprendžia įmonės kreditoriai, prieštarauja bankroto procedūrą reglamentuojančioms teisės normoms. Administratoriui yra suteikiama teisė ir pareiga ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus, jeigu jie yra neteisėti. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – jų vykdyti, be to, kreditorių susirinkimas neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją.Teismo išvada, kad kreditorių susirinkimo sprendimas kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos yra teisėtas, yra nepagrįsta, nes ji pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sustabdė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymas gali turėti neigiamų pasekmių, kurių restitucija sunkiai įmanoma, pavyzdžiui, įmonės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro, vengimas išieškoti skolas iš įmonės skolininkų, neteisėtų administratoriaus veiksmų ar neveikimo toleravimas. Todėl šiuo atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „Verslo resursai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo R. Č. atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės teiginys, kad „2011-12-14 kreditorių susirinkimo patvirtintoje administratoriaus veiklos ataskaitoje nuo 3 iki 12 puslapio yra pažodžiui perrašyti procesiniai dokumentai civilinėje byloje Nr. B2-43-278/2012, kurie jau buvo prieš tai pateikti kreditorių susirinkimui“ neatitinka tikrovės. Administratorius ataskaitoje kreditoriams pateikė savo poziciją dėl nesutikimo su R. Č. ieškiniu dėl 2011-02-17 kreditorių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, kuri kreditoriams yra būtina balsuojant už siūlomus nutarimus. Administratorius kreditoriams nepateikė atsiliepimo kopijos, todėl jokio dokumentų dubliavimo nebuvo.Atmestinas apeliantės argumentas, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl reikalavimo teisės pardavimo yra neteisėtas, nes nėra nurodytas reikalavimo teisės perdavimo, kai subjektas ta reikalavimo teise nedisponuoja, teisinis pagrindas. CK 6.101 straipsnio 3 dalis leidžia perleisti ir būsimą reikalavimą. Apeliantės teiginys, kad šiuo atveju kreditoriaus asmuo turi esminę reikšmę skolininkui, nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais ir bankroto procedūroms taikytinais ekonomiškumo ir protingumo kriterijais. R. Č. 2009-05-25 perdavė administratoriui UAB „Verslo resursai“ debitorių sąrašą, tačiau nei su vienu iš sąraše nurodytų debitorių nesudarytos rašytinės sutartys dėl prekių (paslaugų) tiekimo, nėra atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų, UAB „Verslo resursai“ išrašytos skolininkams PVM sąskaitos-faktūros be prekių (paslaugų) pirkėjų parašų. R. Č. pripažino, kad bandė skolas išieškoti, tačiau nesėkmingai. R. Č. neperdavė administratoriui skolų įmonei apskaitos kortelių, be kurių neįmanoma įrodyti skolų susidarymo pagrįstumą. Įvertinus, kad bendrovė neturi įformintų rašytinių dokumentų, kuriais remiantis būtų galima kreiptis į teismą dėl skolų įmonei pripažinimo ir vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi, administratorius pasiūlė kreditorių susirinkimui debitorinius įsiskolinimus nurašyti į bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ netekimus. Šis nutarimas priimtas balsais kreditorių, kurių teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 63,09 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos.Apeliantės teiginys, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl įmonės pabaigos yra neteisėtas, yra deklaratyvus, neatitinkantis CPK 306 straipsnio nuostatų, todėl negali būti pagrindu naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą.Atsakydamas į apeliantės argumentą dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo būtinumo, administratorius pažymėjo, kad kol Lietuvos apeliaciniame teisme nebus išnagrinėtas atskirasis skundas, administratorius nevykdys 2011-12-14 kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas pripažinti bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ 2011-12-14 kreditorių susirinkimo nutarimus negaliojančiais, teisėtumas ir pagrįstumas teisiniu ir faktiniu aspektais, taip pat absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, todėl byloje nagrinėjama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu R. Č. skundą kreditorių susirinkimo nutarimus pripažinti negaliojančiais.

Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nenustatyta kreditorių susirinkimo, kurio priimtus nutarimus ginčija apeliantė, nutarimų priėmimo procedūrinių reikalavimų pažeidimų. Tokiomis aplinkybėmis savo atskirojo skundo negrindžia ir apeliantė.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 14 d. bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ kreditorių susirinkimas 1-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl administratoriaus veiklos ataskaitos apie atliktą darbą ir administravimo lėšų panaudojimą išklausymo ir patvirtinimo“ nutarė „Administratoriaus veiklos ataskaitą apie atliktą darbą ir administravimo lėšų panaudojimą per laikotarpį nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. – patvirtinti“. Apeliantė šio nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad didžiąją administratoriaus ataskaitos dalį užima procesinių dokumentų, apie kuriuos kreditoriai jau buvo informuoti anksčiau, citavimas, o tuo yra klaidinami kreditoriai. Taigi, iš esmės apeliantė ginčija ataskaitą dėl jos formos ir turinio. Pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenumato administratoriaus ataskaitos formos ir turinio reikalavimų. ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas numato kreditorių susirinkimo teisę reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas ir jas tvirtinti. Ataskaitose administratorius paprastai pateikia kreditoriams informaciją apie savo atliktus veiksmus, administruojant bankrutuojančią įmonę, administravimo lėšų panaudojimą bei pateikia kitą informaciją, kurią pateikti kreditoriams administratorius mano esant reikalinga. Nagrinėjamu atveju skundžiamoje administratoriaus veiklos ataskaitoje (b.l. 17-34) pateikta informacija apie administratoriaus atliktus veiksmus, vykdant 2011-02-17 kreditorių susirinkimo sprendimus, nurodyti administratoriaus teikto teismui atsiliepimo į R. Č. ieškinį dėl 2011-02-17 kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, motyvai, išvardinti administratoriaus per ataskaitinį laikotarpį atlikti veiksmai, vykdant bankroto procedūras, atsiskaityta dėl administravimo lėšų panaudojimo ir pateikti 2011-12-14 kreditorių susirinkimo nutarimų projektai. Teisėjų kolegijos nuomone, administratoriaus pateikta ataskaita kreditorių teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog ataskaita yra išsami, didelės apimties, neleidžia konstatuoti, kad jos pateikimas prieštarauja bankroto procedūroms taikomiems ekonomiškumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Tai, kad dalis ataskaitoje pateiktos informacijos, apeliantės nuomone, yra perteklinė, nesudaro pagrindo šią ataskaitą ir kartu kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo ataskaita buvo patvirtinta, pripažinti negaliojančiais.

Dėl apeliantės argumento, kad kreditorių susirinkimas neturėjo teisės spręsti dėl 40 627,24 Lt reikalavimo teisės su 5 proc. metinėmis palūkanomis pardavimo iš varžytinių, visų pirma, pažymėtina, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-239/2012 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2010-12-17 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-965-280/2010 dėl 40 627,24 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo iš R. Č. bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ naudai. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 str. 6 d.). Todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad nėra aiškus skolininkas. Apeliantės argumentas, kad šiuo atveju ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas – tos įmonės buvęs vadovas, tad kreditoriaus asmuo turi esminę reikšmę galimam skolininkui ir pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį norint perleisti reikalavimą, reikalingas skolininko sutikimas, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti kad šiuo atveju kreditoriaus asmuo turi išskirtinę reikšmę skolininkui, todėl atmestinas.

2011-12-14 kreditorių susirinkimo nutarimo dėl beviltiškų debitorinių įsiskolinimų nurašymo į bankrutavusios įmonės netekimus neteisėtumą apeliantė argumentuoja neišnaudotomis galimybėmis išsiieškoti debitorių skolas bankrutavusiai įmonei. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 12 str.). Apeliantė, teigdama, kad ji perdavė administratoriui visus reikiamus dokumentus, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl įsiskolinimų susidarymo pagrindo, nepateikia jokių šį jos teiginį pagrindžiančių įrodymų. Kreipiantis į teismą dėl skolų išieškojimo būtina pateikti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus (CPK 135 str. 2 d.), vien debitorių sąrašo, nesant įrodymų, patvirtinančių jų įsiskolinimus įmonei, nepakanka reikšti ieškinius teisme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administratorius, įvertinęs, jog bendrovė neturi įformintų rašytinių dokumentų, kuriais remiantis būtų galima kreiptis į teismą dėl skolų įmonei pripažinimo, pagrįstai vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalimi, pasiūlė kreditorių susirinkimui debitorinius įsiskolinimus nurašyti į bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ netekimus. Pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl debitorinių įsiskolinimų nurašymo į įmonės netekimus neteisėtu ir nepagrįstu atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Savo nesutikimą su teismo išvada dėl kreditorių susirinkimo nutarimo įpareigoti administratorių kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos apeliantė motyvuoja tuo, kad jos atskirojo skundo esmė – prevenciškai užkirsti kelią neteisėtiems bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimams. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime pateikta pozicija, kad toks apeliantės argumentas yra deklaratyvus ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorių susirinkimo nutarimas kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos nesaisto teismo priimti tokį procesinį sprendimą nepatikrinus ar pilnai įvykdyta įmonės likvidavimo procedūra.

Dėl atskirojo skundo argumento, susijusio su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, pažymėtina, kad pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą turi išspręsti sprendimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, atmetęs R. Č. skundą, nutarė panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šią teismo nutartį apskundus, pirmosios instancijos teismo nutartis neįsiteisėjo, tad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl atskirojo skundo priėmimo.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas R. Č. skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl R. Č. atskirasis skundas netenkinamas, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėRasa GudžiūnienėAlvydas Poškus