Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai VSDFV Vilniaus skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo analogiškas taisykles Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. bei Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7, 10 p. ir 2016-03-15 nutarimu pripažino antikonstitucinėmis. Mano, kad visi Konstitucinio Teismo nutarimo argumentai tinka šio ginčo atveju.

Nurodo, kad pašalpa jam buvo paskirta už 82 darbo dienas. Už kiekvieną darbo dieną turėjo būti mokama po 72,65 Eur, tačiau paskirta po 67,81 Eur, todėl skirtumas 396,88 Eur (82 x (72,65 - 67,81). Iš šios sumos atsakovas turėtų išskaičiuoti pajamų mokestį.

Būdamas nedarbingu nuo 2016-03-08 iki 2016-07-04, negalėdamas eiti ir ilgai sėdėti (dubens kaulų lūžis) dėl neteisėtų atsakovo veiksmų turėjo rašyti skundus. Dėl to patyrė fizinį skausmą ir nepatogumus. Laukti nedarbingumo pabaigos negalėjo, nes būtų praleidęs sprendimų apskundimo terminus. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 100 Eur.

Paaiškina, kad Įstatymas numato ne tik maksimalią, bet ir minimalią kompensuojamojo uždarbio dydžio ribą (Įstatymo 13 str. 3 d.). VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, valstybinio socialinio draudimo pašalpų maksimalių ir minimalių dydžių ribojimai yra solidarumo principo, kuriuo remiasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo modelis išraiška. Toks teisinis reguliavimas užtikrina socialinį teisingumą taikant perskirstymo principą, taip pat socialinio draudimo išmokoms mokėti būtinų lėšų surinkimą, nieko nediskriminuoja ir niekam neteikia privilegijų. Konstitucijos 52 str. numato piliečių teisę į valstybės paramą ligos atveju, tačiau nenumato konkrečios socialinio aprūpinimo garantijų apimties. VSDFV Vilniaus skyriui abejonių dėl minėtų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekyla.

Nurodo, kad nei Fondo valdybai nei jos teritoriniams skyriams (kaip viešojo administravimo subjektams) nesuteikta teisė skirti bei mokėti pašalpas kitaip nei numatyta įstatymuose. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pašalpą pagal maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, veikė įstatymų nustatytose ribose ir vadovavosi Įstatymo 13 str. 2 d. nuostatomis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

Fondo valdyba pritaria VSDFV Vilniaus skyriaus nuomonei, kad šioje byloje negali būti remiamasi Konstitucinio Teismo nutarimu. Mano, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 13 str. 2 d. bei Nuostatų 47 ir 50 p. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 52 str. netikslinga. Fondo valdybos nuomone, ligos pašalpos mokėjimas įvykus draudiminiam įvykiui pagal Įstatymą ir Nuostatus užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str. įgyvendinimą, tuo labiau, kad minėtas straipsnis neapibrėžia, kokia apimtimi turi būti užtikrinta piliečių teisė į socialinę paramą ligos atveju.

Skundžiami ligos pašalpos sprendimai priimti laikantis Įstatymo ir Nuostatų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių konkrečių patirtos neturtinės žalos aplinkybių, nepateikia jokių įrodymų, kad jis būtent tokią žalą patyrė. Fondo valdybos nuomone, minėtas reikalavimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas iš esmės kyla dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų 2016-04-28 Nr.6-18-2178, 2016-05-17 Nr.6-18-2512, 2016-06-01 Nr.6-18-2759, 2016-06-20 Nr.6-18-3028, 2016-06-23 Nr.6-18-3100, 2016-07-01 Nr.6-18-3181, 2016-07-08 Nr.6-18-3264 (b.l.3-9), kuriais pareiškėjui paskirta ligos dėl draudiminio įvykio pašalpa, pagrįstumo ir teisėtumo. Taip pat VSDFV sprendimų 2016-06-22 Nr.(11.1E)I-3780 ir 2016-07-22 Nr.(11.1E)I-4399, priimtų ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundus (b.l. 10-11, 12-13).

Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu. Ginčijamais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-07-04 jam buvo paskaičiuota ligos pašalpa. Ligos pašalpa paskaičiuota pagal maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur). Pareiškėjas kelia ginčą tuo aspektu, kad apskaičiuojant ligos pašalpą, nepagrįstai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis (67,81 Eur). Mano, kad pašalpa turėtų būti skaičiuojama pagal realų jo vidutinį darbo užmokestį, t.y. 72,65 Eur, todėl prašo ligos pašalpą padidinti 396,88 Eur suma.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 str. 1 d. numatytos tokios apdraustajam, dėl draudiminio įvykio netekusiam dalies ar viso darbingumo, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų mokamų išmokų rūšys: 1) ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa (toliau – ligos pašalpa); 2) netekto darbingumo vienkartinė kompensacija; 3) netekto darbingumo periodinė kompensacija. Nagrinėjamu atveju skundžiamais sprendimais pareiškėjui buvo paskirta ligos pašalpa (Įstatymo 11 str. 1 d. 1 p.).

Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 12 str. 1 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 33 p., ligos pašalpa skiriama apdraustiesiems, jeigu jie dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, tampa laikinai nedarbingais. Pagal Įstatymo 13 str. 1 d. (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01) kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms apskaičiuojamas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų nustatyta tvarka pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 3 kalendorinius mėnesius, buvusius iki praeito kalendorinio mėnesio prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį. Tačiau, pagal šio straipsnio 2 dalį mėnesio kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį, 3,2 dydžio sumos. Atitinkama nuostata įtvirtinta ir Nuostatų 47 bei 50 p.

Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad pareiškėjo dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 72,65 Eur. Laikino nedarbingumo nustatymo mėnesį (2016 m. kovo mėn.) galiojo Vyriausybės 2015-12-23 nutarimu Nr. 1354 patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 Eur, kurį padauginus iš 3,2 ir padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus per mėnesį, buvo gautas 67,81 Eur maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpai apskaičiuoti, kuriuo ir buvo remtasi apskaičiuojant pareiškėjui ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pašalpą. Taigi, darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui ligos pašalpos dydį, rėmėsi teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu aptartose Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų normose.

Konstitucinis Teismas 2016-03-15 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 str. 5 d. (2011-12-15 redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 str. 2 d.; pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 p. (2012-08-21 redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 str. 2 d.; pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 p. (2011-12-28 redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 str. 2 d..

Pareiškėjas skunde teigia, jog visi Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimo argumentai taikytini šio ginčo atveju. Teismas pažymi, kad aptartas Konstitucinio Teismo nutarimas yra dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą mokamų ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pašalpų, apskaičiavimo. Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ribojamas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpai apskaičiuoti, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl to pareiškėjas skunde nepagrįstai remiasi šiuo nutarimu kaip savo reikalavimų pagrindu.

Pareiškėjas teigia, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 str. 2 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 47 ir 50 p. prieštarauja Konstitucijai. Nurodo, jog socialinio draudimo įmokos buvo mokamos nuo visos gaunamo darbo užmokesčio sumos, o įvykus nelaimingam atsitikimui darbo užmokesčio praradimas buvo kompensuotas tik iš dalies, todėl pažeidžiama Konstitucijos 52 str. nustatyta garantija, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 str. 2 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 47 ir 50 p., neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 52 str.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pareiškėjas patikslintame skunde prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 str. 2 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 47 ir 50 p. įtvirtinto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ligos pašalpoms skaičiuoti nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime jau nagrinėjo analogiškas taisykles Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose ir pripažino jas antikonstitucinėmis. Tokia pareiškėjo pozicija nėra pagrįsta. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo tiriama maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo motinystės pašalpoms (skiriamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu) atitiktis Konstitucijos 39 str. 2 d., nustatančiai, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo. Nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 39 str. 2 d. įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė šiame straipsnyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta ligos pašalpa nėra susijusi su Konstitucijos 38 str. 2 d. įtvirtintomis specifinėmis motinystės ir vaikystės apsaugos priemonėmis. Be to, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 str. 2 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 47 ir 50 p. atitikties Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 52 str.

Konstitucijos 52 str. reglamentuoja, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas 2007-09-26 nutarime yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. <...> Socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo minimas Konstitucijos 52 str. numato piliečių teisę į valstybės paramą ligos atveju, tačiau nenumato konkrečios socialinio aprūpinimo garantijų apimties. Taigi iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aiškinant Konstitucijos 52 str. nuostatą seka, kad teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas paskirstyti atitinkamą valstybei tenkančią naštą, o įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti laikino nedarbingumo dėl ligos metu teiktinos finansinės paramos dydį ir pagal valstybės finansines galimybes kompensuoti didesnį ar mažesnį dėl laikino nedarbingumo prarastų pajamų dydį. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 13 str. 2 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 47 ir 50 p., kuriuose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms skaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 52 str., netenkinamas.

Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius, ginčijamais sprendimais skirdamas pareiškėjui ligos pašalpas laikėsi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, ligos pašalpos dydį apskaičiavo teisingai, pareiškėjo skundo reikalavimas ginčijamais sprendimais išmokėtos ligos pašalpos sumą padidinti 396,88 Eur suma, atmestinas. Taip pat atmestinas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VSDFV sprendimus 2016-06-22 ir 2016-07-22, kuriais kuriuo buvo atmesti pareiškėjo skundai ir palikti galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-04-28, 2016-05-17, 2016-06-01, 2016-06-20, 2016-06-23, 2016-07-01 ir 2016-07-08 sprendimai.

Be reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, pareiškėjas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, prašo priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-338/2010 išaiškino, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 str. 3 d. nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinė žalą, kurią kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, kuriais pareiškėjui neteisingai buvo apskaičiuota ligos pašalpa. Iš šio pareiškėjo skundo argumento matyti, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo be kita ko siejamas su, jo manymu, neteisėtais atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus priimtais sprendimais.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai ir jį patvirtinę VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Ginčijamais sprendimai VSDFV Vilniaus skyrius apskaičiuodamas ligos pašalpą veikė įstatymų nustatytose ribose, vadovavosi ligos pašalpos mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos atsiradimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra jo atsakomybės pagal CK 6.271 str. pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Dėl šių argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.