- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-518-175-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Jurgis Kiškis, Jonas Furmanavičius
- Nuteistasis
- R. M.
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-518-175/08
1.1.8.1.2.; 1.1.8.6.6.; 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 7 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Jono Furmanavičiaus, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam R. M. , gynėjui adv. Arvydui Verpečinskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2006-09-19 iki 2006-09-21 imtinai.
Patvirtinta 2008-01-08 žalos privalomojo sveikatos draudimo fondui atlyginimo sutartis Nr. Ž-1.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 11 d. apie 1.00 val. (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam M. K. į kairį šoną ir sunkiai jį suluošino, padarydamas jam nugaros kairės pusės apatinės dalies durtinę – pjautinę žaizdą su tarpšonkauliniais arterijos, diafragmos kupolo ir storosios žarnos pažeidimais – sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko kilo realus pavojus M. K. gyvybei.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2008 m. liepos 3 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį, pripažįstant byloje esant baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens M. K. elgesys, ir paskirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apelianto teigimu, jam paskirta bausmė yra per griežta ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens M. K. elgesys. M. K. ir jį lydintys asmenys buvo neblaivūs, tuo tarpu nuteistasis konflikto metu buvo blaivus, M. K. turėjo fizinę persvarą, kadangi buvo kartu su M. K. ir J. C. . Apelianto teigimu, konfliktas įvyko dėl to, kad į užduotą M. K. klausimą, kas atsitiko, buvo grubiai atsakyta, jog tai ne jo reikalas. Būtent po šių žodžių įvyko kivirčas, peraugęs į muštynes. Pasak apelianto, jo reakcija iš esmės buvo atsakomoji reakcija į nukentėjusiojo asmens M. K. bei ji lydinčių asmenų M. K. bei J. C. veiksmus, todėl šios bylos aplinkybės yra pripažintinos baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
Skunde teigiama, kad Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis taip pat neatitinka bausmės paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.). Paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, yra per griežta, kadangi yra nustatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuteistasis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą, sudarė žalos atlyginimo susitarimą (kuris yra vykdomas) su Kauno teritorine ligonių kasa, be to, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, taip pat po nusikalstamos veikos padarymo lankė nukentėjusįjį ligoninėje, susitaikė su nukentėjusiuoju, kuris teismo proceso metu pareiškė, jog yra atleidęs ir prašė neskirti griežtos bausmės.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, nuteistąjį, jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, sprendžia kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Teismas, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam R. M. bausmės rūšį ir dydį, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Teismo sprendimas už padarytą veiką skirti R. M. laisvės atėmimo bausmę yra teisingas ir baudžiamojo įstatymo nepažeidžia.
Šalies argumentai
R. M. savo apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo M. K. elgesys. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus žmones ir pan.
Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, jog nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai ar provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad nuteistasis nusikaltimą galėjo padaryti būdamas staiga labai susijaudinęs, buvo kritiška situacija. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo R. M. , nukentėjusiojo M. K. ir kartu su juo buvusių asmenų įvyko dėl to, kad R. M. , išgirdęs dūžtančius stiklus ir apie tai paklausęs priešais ateinančių Manto ir M. K. bei J. C. , iš jų sulaukė grubaus atsakymo, ko pasekoje kilo muštynės. Tiek pats nuteistasis, tiek nukentėjusysis M. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad pirmasis smūgį M. K. sudavė R. M. . Nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad pasibaigus muštynėms jis nuėjo pas V. K. ir iš jo pasiėmė peilį, kadangi norėjo pagąsdinti Mantą ir M. K. bei J. C. . Jis taip pat patvirtino ir tą aplinkybę, kad jam buvo prakirstas antakis ir jis norėjo už tai atkeršyti, todėl pribėgęs prie muštynėse dalyvavusių asmenų jis visiems trims dūrė su peiliu. Dėl to M. K. ir J. C. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, o M. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Teigti, kad R. M. tuo metu buvo reali grėsmė, kad Manto ir M. K. bei J. C. pusėje buvo fizinė persvara, nėra pagrindo, kadangi muštynės jau buvo pasibaigusios. Pats nuteistasis pasišalinęs iš įvykio vietos, o po to joje pasirodęs su peiliu, pribėgo prie muštynėse dalyvavusių asmenų ir visiems smogė peiliu, padarydamas sveikatos sutrikdymus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuos nuteistojo veiksmus išprovokavo M. K. . Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo M. K. elgesys.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. M. skundu taip pat prašo skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kuri atitiktų bausmės paskirtį ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad skirdamas švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismas turi nustatyti išimtines aplinkybes, kurios leistų neabejotinai teigti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kurio įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis. Jis užtikrina tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Iš visų BK 54 straipsnio nuostatų esmės ir paskirties darytina išvada, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turėtų byloje nustatyti tokias aplinkybes, kurios suponuotų išvadą, jog BK specialiosios dalies straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje numatytos, o ne švelnesnės bausmės paskyrimas būtent šiam asmeniui už jo nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra nurodyta kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos išimtinėmis. Apie tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.
Teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje nėra išimtinių aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų skirti dar švelnesnę bausmę. Byloje yra nustatytos dvi nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nukentėjusysis jokių pretenzijų nuteistajam nereiškia, jie susitaikė, neigiamų liekamųjų padarinių po sužalojimo padarymo jo sveikatai neatsirado. R. M. po nusikalstamos veikos padarymo elgėsi teigiamai – lankė nukentėjusįjį ligoninėje, atlygino jam visą padarytą žalą, sudarė sutartį su Kauno teritorine ligonių kasa dėl žalos atlyginimo ir pradėjo ją vykdyti. Tačiau paminėtų aplinkybių BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui aiškiai nepakanka, nes pripažinti jas išimtinėmis negalima.
BK 135 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuota nuteistojo R. M. veika, sankcijoje nustatyta tik vienos rūšies, t.y. laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra nuo trijų mėnesių iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusiojo poziciją bei kitas aplinkybes, paskyrė nuteistajam R. M. BK sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas minimaliam. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas minimaliam, teisingumo principo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad švelninti R. M. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytą, R. M. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.