Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Priteista iš T. B. 1786 Lt M. M., 7696 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui J. T.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 11 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 1 d., apie 4.30 val., prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių, tyčia peiliu dūrė E. T. į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas krūtinės ląstos durtinį-pjautinį sužalojimą, pasireiškusį durtine-pjautine žaizda krūtinės kairėje pusėje ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, dėl ko E. T. mirė, ir taip tyčia jį nužudė.

Teismas neįvertino, kad dalis byloje esančių kaltinimo įrodymų yra gauti panaudojant prieš liudytojus I. B., N. K. ir G. K. psichologinį spaudimą. Duodama pirminius parodymus I. B. nurodė, kad buvo šoko būsenoje, išgėrusi ir nedaug ką pamena, tai matyti ir vaizdo įraše, kuriame užfiksuoti liudytojos I. B. parodymai. Padarius vaizdo įrašo pertrauką bei išvedus I. B. į kitą patalpą, jai buvo daromas spaudimas ir jau po 30 minučių, tęsiant vaizdo įrašą, ji konkrečiai nurodo, kad jis nužudė E. T. Byloje nėra jokių įrodymų, kad I. B. apklausos metu atsisakė teisės kviestis savo advokatą, todėl, paskyrus gynėją ikiteisminio tyrimo pareigūnams, buvo suvaržyta BPK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta jos, kaip įtariamosios, teisė į konkretų ir patikimą gynėją. Tai, kad šiai liudytojai buvo daromas psichologinis spaudimas, patvirtina pastovūs ikiteisminio tyrimo pareigūnų skambučiai, vizitas į jos darbovietę, palydėjimas į teismo posėdį. Tokias aplinkybes patvirtina liudytojai H. L., V. Š., P. K. Pastarųjų parodymai dėl tokių veiksmų paskirties prieštarauja teismo išvadai dėl I. B. sprendimo pakeisti parodymus ir taip jam padėti. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu paaiškėjo nauja svarbi aplinkybė, kad I. B. su juo ruošiasi skirtis, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis jai yra parankus ir tai dar labiau verčia abejoti jos parodymų patikimumu. Liudytojui G. K. buvo daromas poveikis pasinaudojant tuo, kad šis liudytojas buvo pats teisiamas kitoje byloje. G. K. teismo posėdyje nurodė, kad paskutinį apklausos protokolą (surašytą tyrėjos N. S.), kuriame buvo išdėstytos tiesos neatitinkančios aplinkybės, jis atsisakė pasirašyti, o už jį pareigūnų priversta pasirašė N. K. Teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiosios M. M. parodymus kaip patikimus, kadangi ši liudytoja yra tiesiogiai suinteresuota jį apkaltinti, o parodymus davė jau žinodama iš televizijos, kad jis įtariamas E. T. nužudymu. Tai teismo posėdyje patvirtino liudytoja S. R., kuri, be kita ko, paneigė ir pačios M. M. parodymus apie tai, kad susitikimo metu I. B. neva sakiusi M. M., kad jis nužudė E. T.

Teismas išsamiai netyrė gynybos pateiktų ir įrodymais pagrįstų kitų E. T. nužudymo versijų, jog jį galėjo nužudyti buvusi žmona S. T. (kuri byloje net nebuvo surasta ir apklausta), bei, kad šią nusikalstamą veiką galėjo padaryti du keleiviai, kurie tą naktį panašiu laiku įsėdo į velionio taksi automobilį. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje mašinoje rasti pirštų pėdsakai yra ne E. T. ir ne jo, šių pėdsakų nėra duomenų bazėje. Šios versijos nėra paneigtos.

Teismas neįvertino, kad tarp jo ir E. T. buvo draugiški santykiai ir jis neturėjo nei motyvo, nei tikslo nukentėjusįjį žudyti. Teismas nenustatė realių nužudymo motyvų, tik pasitenkino abstrakčia ir neaišku, kaip konkrečiai pasireiškiančia formuluote „dėl asmeninių priežasčių“. Kasatoriaus nuomone, nerealu nužudyti žmogų, po to kviesti greitąją pagalbą ir dar rasti laiko paslėpti telefoną. Teismas nuosprendį parėmė tik netiesioginiais įrodymais ir spėjimais, nevertino arba netinkamai vertino jį teisinančias bylos aplinkybes ir įrodymus, nepateikė argumentuotų motyvų, dėl ko šiuos įrodymus atmetė. Dėl šių priežasčių teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 20 straipsnio 1 – 5 dalyse nustatyta, kas yra įrodymai baudžiamajame procese ir įrodymų vertinimo taisyklės. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, tačiau nustato ir apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Nuteistasis T. B. kasaciniame skunde, neigdamas kaltę dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pateikia argumentus dėl liudytojų I. B., N. K. ir G. K. parodymų įvertinimo, akcentuodamas pirmąją I. B., kaip įtariamosios apklausą, esą daryto šiems liudytojams psichologinio spaudimo, kitų E. T. nužudymo versijų, nužudymo motyvo. Visi šie argumentai susiję su faktinių bylos aplinkybių tyrimu, todėl yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalyku. Iš byloje esančio nuteistojo T. B. apeliacinio skundo matyti, kad tokius pat argumentus apeliantas nurodė ir apeliaciniame skunde, minėti argumentai sudarė apeliacinio skundo esmę. Taigi, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalėjo bylą šia apimtimi patikrinti, o pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį, pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Išanalizavus apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolą ir apeliacinę nutartį matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės.

Nuteistasis T. B. neigia nužudęs E. T., tačiau neneigia buvęs nusikaltimo vietoje tuoj po įvykdyto nužudymo. Byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis T. B. tris kartus prieš E. T. nužudymą skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefonu ir buvo nusikaltimo vietoje arba nužudymo metu, arba iškart po nužudymo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistojo T. B. kaltė dėl E. T. nužudymo grindžiama liudytojos I. B. parodymais, kuri taip pat buvo nusikaltimo vietoje ir jai pirmajai T. B. pasakė apie E. T. mirtį, tačiau betarpiškai paties nužudymo ši liudytoja nematė. Tiesioginių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo T. B. kaltę, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta. Esant tokioms aplinkybėms teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti liudytojos I. B. parodymus. Ši liudytoja teisminio nagrinėjimo metu parodymus pakeitė, nurodydama, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas tyrė ir padarė išvadą, kad psichologinis spaudimas I. B. nebuvo darytas. Tačiau pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė dėl I. B., kaip įtariamosios, apklausos 2004 m. gegužės 11 d. metu gautų faktinių duomenų gavimo teisėtumo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu peržiūrėjus apklausos vaizdo įrašą paaiškėjo, kad šios apklausos protokole užfiksuoti ne visi I. B. parodymai. Apklausos protokolas taip pat kelia abejonių procesinės formos prasme – neaišku, kodėl apklausiant I. B. buvo padaryta pertrauka, protokole neužfiksuota, kada apklausa vėl pradėta po pertraukos. Dar daugiau, iš protokolo turinio matyti, kad iki vadinamosios „pertraukos“ apklausa iš esmės jau buvo baigta, įtariamoji nurodė, kad parodymus davė savo noru, joks psichologinis smurtas prieš ją nebuvo naudojamas. Po pertraukos įtariamoji pakeitė parodymuose esminę aplinkybę, kad T. B. jai sakė, jog jis nužudė E. T. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o pagal šio straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl paminėtų aplinkybių, prireikus, jas papildomai išsiaiškinti, įsitikinti, kad įrodymai gauti teisėtais būdais ir tik tada juos įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis, pavadinta „dėl nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentų“ yra pernelyg lakoniška, teismas iš esmės pasitenkino tik bendromis frazėmis, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos. Šis teismas niekaip nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento apie pirmosios instancijos teismo nustatytą E. T. nužudymo motyvą. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kiek tai įmanoma, nužudymo motyvai turi būti nustatyti. Kitą vertus, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Nenustačius nužudymo motyvo ir kitų požymių, gali likti nepaneigta galimybė, kad kaltininko veikoje yra privilegijuoto nužudymo sudėtis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra pakankamai motyvuotas ir kitas nužudymo subjektyvusis požymis – tyčia, kuris apkaltinamajame nuosprendyje turi būti atskleistas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo bent kiek plačiau pasiaiškinti apelianto keliamą nužudymo versiją dėl nenustatytų taksi keleivių, juolab, kad tuo klausimu ikiteisminio tyrimo metu gauti liudytojų P. B., S. G., D. O. parodymai. Prireikus šie ir kiti liudytojai turėjo būti apklausti apeliacinės instancijos teisme, pašalinant abejones, jog asmenys, išėję iš klubo „Lithuanian Wild Club“ tikrai neįsėdo į E. T. vairuojamą taksi automobilį, nedalyvavo nusikaltimo padaryme. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pašalinti abejones, kiek tai įmanoma, ir dėl galimo nužudymo įrankio.

Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas įmanomas tik išsamiai ištyrus bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas, būdamas saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatų, byloje priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tačiau, nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų, to padaryti nėra galimybės.

Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti visus nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentus ir pateikti dėl jų motyvuotas išvadas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.