- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-01-20
- Bylos Nr.
- 1A-174/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00508-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Svajūnas Knizleris, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
- Nuteistasis
- Ž. S.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistojo Ž. S. priteista 1 300 Lt (tūkstantis trys šimtai litų) neturtinei ir 500 Lt (penki šimtai litų) turtinei nukentėjusiajam A. M. padarytai žalai atlyginti.
Iš nuteistojo Ž. S. priteista 16 774,19 Lt (šešiolika tūkstančių septini šimtai septyniasdešimt keturi litai ir devyniolika centų) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už patirtas išlaidas gydant nukentėjusįjį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 6 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), R. Z. gyvenamojo namo kieme, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą asmenybei, neturėdamas jokios dingsties, tyčia, vieną kartą smogė nukentėjusiajam A. M. į veidą, taip padarydamas sunkią galvos smegenų traumą – dešinių kaktinės-maumeninės skilčių sumušimą, kraujo išsiliejimą dešinėje kaktinėje skiltyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinėje-smilkininėje skiltyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, smegenų koma, ūmiu kvėpavimo funkcijų nepakankamumu – sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė A. M. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, arba nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 137 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę. Skunde teigia, kad neginčija sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą be rimtos priežasties, tačiau nesutinka su tuo, kad nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė sunkiai ir tyčia. Pažymi, kad yra smulkesnio kūno sudėjimo nei nukentėjusysis, nepasižymi fizine jėga, nuo jo suduoto smūgio nukentėjusysis neprarado sąmonės, net nenugriuvo ir tik susiėmė už skruosto, į kurį buvo suduota. Niekas iš aplinkinių ir net pats nukentėjusysis nesuprato, kad jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdimas, tai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados. Sunkų sveikatos sutrikdimą nukentėjusiajam sukėlė daug vėlesnės, atsiradusios po mėnesio, komplikacijos.
Apeliantas nesutinka su specialistės duotais paaiškinimais teisme, kad nukentėjusiojo sveikatos komplikacijas galėjo sukelti jo suduotas smūgis į apatinį žandikaulį, nes tai tik spėjimas, o ne kategoriška išvada. Be to, liudytojas V. J. – turintis ilgametę praktiką gydant tokias traumas, parodė, kad po patirtos traumos iki atitinkamų padarinių, pasireiškiančių galvos smegenų sutrenkimo simptomais (sąmonės netekimas, kalbos sutrikimas ir pan.) paprastai praeina iki dviejų savaičių. Bylos duomenimis nustatyta, kad jis (Ž. S. ) A. M. į veidą sudavė 2010 m. lapkričio 6 d., o sąmonę nukentėjusysis prarado 2010 m. gruodžio 7 d., t. y. po suduoto smūgio praėjo daugiau nei mėnuo laiko. Iš A. M. apklausos protokolo prierašo matyti, kad jį gydantys gydytojai jam sakė, jog traumą, kurios padariniai – komplikacijos, sunkiai sutrukdžiusios jo sveikatą – turėjo patirti ne seniau kaip dvi savaitės iki patenkant į ligoninę, t. y. ne anksčiau kaip 2010 m. lapkričio 23 d. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta „Tėvo žodžiais: keletą kartų iki traumos savaitės bėgyje ligonis yra griuvęs, susimušęs galvą“ (1 t., b. l. 37-38). Be to, šioje specialisto išvadoje sumušimai sunkiai sutrikdę nukentėjusiajam sveikatą konstatuoti visai kitoje galvos dalyje, o ne toje, į kurią sudavė. Mano, kad šių aplinkybių visuma nepaneigia tikimybės, kad nukentėjusysis traumą, sukėlusią sunkų sveikatos sutrikdymą, patyrė jau gerokai vėliau po jo (Ž. S. ) nukentėjusiajam suduoto smūgio, o tokiu atveju tarp jo veikos ir padarinių, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnį, nėra būtino priežastinio ryšio.
Žemesnės instancijos teismas
Ž. S. mano, kad netgi pripažinus, jog tarp jo veikos ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kaltės formą, t. y. kad veika padaryta netiesiogine tyčia. Teigia, kad pagal savo išsilavinimą (neturi medicininių žinių), gyvenimišką patirtį (niekuomet neteko susidurti su įvykiu, kuomet vienu rankos smūgiu sunkai sutrikdoma žmogaus sveikata) nenumatė, kad būdamas smulkaus kūno sudėjimo savo netreniruota ranka suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į apatinį žandikaulį gali padaryti sunkią galvos smegenų traumą visai kitoje galvos vietoje – dešinių kaktinės-maumeninės skilčių sumušimą, kraujo išsiliejimą dešinėje kaktinėje skiltyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinėje-smilkininėje skiltyje. Tokie padariniai dėl vieno smūgio atsiranda itin retai, todėl jie yra atsitiktiniai, o ne būtini ar tikėtini, t. y. tarp jo veikos ir atsitiktinai kilusių padarinių yra ne būtinasis tiesioginis, bet atsitiktinis priežastinis ryšys. Esant tokioms aplinkybėms jo veika gali būti laikoma padaryta ne tyčia, bet dėl neatsargumo (BK 16 straipsnio 3 dalis) ir taikomas kitas baudžiamasis įstatymas (BK 137 straipsnio 1 dalis).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teigia, kad nepagrįstai jam nebuvo taikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, policijos informacijos matyti, jog tuoj pat po įvykio nuvyko pas nukentėjusįjį ir jo atsiprašė dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl teismo nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad prisipažino tik dėl surinktų įrodymų prieštarauja bylos aplinkybėms. Atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad sudavė vienintelį smūgį, o tai neabejotinai rodo jo mažesnį pavojingumą, todėl turi būti paskirta švelnesnė bausmė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. S. skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nustatė nuteistojo kaltę, jo tyčios formą, nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau nepagrįstai netaikė nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Teismo nuomone, nuteistasis nepagrįstai prašymo jį išteisinti arba jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Ž. S. viešoje vietoje, tyčia, sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam A. M. , tai padarė be priežasties, o demonstruodamas nepagarbą ir niekinantį požiūrį į nukentėjusįjį A. M. , o tai patvirtina jo sąmoningą norą smurtauti. Nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad išėjo į kiemą su D. K. ir ant laiptų kalbėjosi, priėjęs Ž. S. be jokios priežasties sudavė jam kumščiu į veidą (1 t., b. l. 40-41, 184), tokius jo parodymus patvirtino liudytojas D. K. ir pats nuteistasis Ž. S. . Liudytojai V. Z. ir G. S. patvirtino, kad A. M. išėjus į kiemą, jis tuoj pat sugrįžo į namo vidų ir buvo susiėmęs už veido ir sakė, kad jam į veidą sudavė Ž. S. (1 t., b. l. 185). Nepilnamečiai liudytojai A. G. ir M. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jie matė A. M. stovintį kieme, susiėmusį už veido, vėliau grįžtantį į namo vidų, o Ž. S. jiems prisipažino trenkęs A. M. , nes jis kažką jam pasakęs (1 t., b. l. 81-82, 86-88). Iš specialisto išvados matyti, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu trauminiu kontaktu, suduodant kietu buku daiktu. Be to, tai patvirtino ir teisme apklausta specialistė M. K. , nurodydama, kad nukentėjusiojo sužalojimams atsirasti užteko vieno smūgio į kairį žandikaulį, dėl ko sumušimo vietoje atsiradusi hematoma (nepriklausomai nuo galvos sužalojimo vietos) prasiveržė į smegenų substanciją ir po mėnesio galėjo duoti neurologinius sutrikimus, tarp jų ir sąmonės netekimą. Liudytojai S. M. , V. M. ir S. M. parodė, kad A. M. po šio įvykio nebuvo sumuštas. Visa tai rodo, kad nukentėjusįjį A. M. sužalojo būtent Ž. S. , dėl tokių jo veiksmų atsirado sunkūs sveikatos padariniai, t. y. tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistojo keliamos abejonės dėl specialisto išvados ir specialistės parodymų teisiamojo posėdžio metu nepagrįstos. Liudytojas V. J. teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino nuteistojo iškeltos versijos, kad po patirtos traumos iki atitinkamų padarinių, pasireiškiančių galvos smegenų sutrenkimo simptomais (sąmonės netekimas, kalbos sutrikimas ir pan.) paprastai praeina iki dviejų savaičių, o nurodė, kad gavus traumą, nusiskundimai atsiranda tik po savaitės, dviejų, o tuo metu žmogus vaikšto, važinėja automobiliu. Teigė, kad apie hematomos susidarymą sprendžia iš artimųjų ir ligonio nurodytų aplinkybių.
Nuteistasis Ž. S. nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiajam sveikatą sutrikdė dėl neatsargumo. Iš bylos duomenų matyti, kad Ž. S. suprato sunkiai sužalojęs nukentėjusįjį, nes tuoj po įvykio jo atsiprašinėjo ir prašė atsiimti pareiškimą. Iš nuteistojo Ž. S. , liudytojų S. M. , V. M. , S. M. ir nukentėjusiojo A. M. parodymų matyti, kad Ž. S. pas nukentėjusįjį buvo atvykęs dar kartą į namus ir jo atsiprašė. Įvertinus visas aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistasis suprato savo veiksmų pavojingumą, veikė sąmoningai ir buvo visiškai abejingas pasekmėms, todėl veikė netiesiogine tyčia.
Nuteistasis Ž. S. iki įvykio ir įvykio metu su nukentėjusiuoju nekonfliktavo, jie buvo tik pažįstami, jų santykiai buvo normalūs, pirmas sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam, matan nepilnamečiui liudytojui, taip pademonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajam ir viešėjai tvarkai, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Kolegijos manymu, tokie nuteistojo veiksmai vertintini, kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, byloje nėra duomenų, kad nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Suduodamas smūgį į galvą, t. y. į veido sritį, žandikaulį Ž. S. sukėlė ne atsitiktinius, o dėsningus padarinius ir pagal bylos aplinkybes numatė jų galimą atsiradimą, todėl kvalifikuoti veiką kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Ž. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jau po suduoto smūgio Ž. S. , grįžo ir atsiprašė nukentėjusiojo, t. y. jis tuo pačiu pripažino šio smūgio sudavimą. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neneigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tik nesutiko dėl suduoto smūgio kilusių pasekmių, ir dėl to gailėjosi, kelis kartus atsiprašė A. M. . Teismo nuomone toks nuteistojo elgesys vertintinas kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, sprendžia, jog Ž. S. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė turi būti švelninama. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime Ž. S. pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam bei davė išsamius parodymus, tokiu būdu prisidėdama prie greito ir išsamaus nusikalstamos veikos ištyrimo(BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltinamasis atlygino dalį žalos – 200 Lt, o dėl kitos dalies – 1 800 Lt žalos atlyginimo susitarė, kad atlygins iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegiją atsižvelgia ir į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Ž. S. padarė sunkų, baigtą, tyčinį nusikaltimą, smūgį sudavė be aiškios priežasties. Nukentėjusiajam A. M. sveikata sutrikdyta suduodant vieną smūgį ranka į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. Ž. S. dirba, darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 172), jo padarytas nusikaltimas nebuvo iš anksto apgalvotas, o padarytas spontaniškai, teistas (teistumas neišnykęs), padarė baudžiamąjį nusižengimą, už kurį Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės apribojimo bausme, 2010 m. spalio mėnesį 2 kartus buvo baustas administracine tvarka. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą ir vadovaudamasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti Ž. S. paskyrus laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti nuteistojo Ž. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas);
Ž. S. , pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.