Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei Audronei Karlonienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius visų nusikaltimo sudėties požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Daiktai – mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“ ir šlepetės, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini nukentėjusiajai D. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. Ž. buvo kaltintas ir išteisintas dėl to, kad jis pasikėsino padaryti plėšimą, o būtent: 2015 m. rugpjūčio 11 d. apie 22.00 - 23.00 val. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavęs atiduoti pinigus, panaudodamas fizinį smurtą prieš D. K., t. y. sudavęs ranka vieną smūgį jai į sprandą, jai nukritus sudavęs ne mažiau šešių smūgių rankomis ir kojomis į galvą, nugarą, pilvą, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą - D. K. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ 21 euro vertės ir pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jo veiksmus nutraukė atėjusi R. D..Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad atsižvelgiant į kaltinamojo elgesį tiek veikos padarymo metu, tiek po jos, į tai, jog nėra byloje pakankamų įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo kėsinimąsi užvaldyti svetimą turtą, darytina išvada, kad D. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d. požymių. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2016 m. balandžio 26 d. Varėnos rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti D. Ž. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę – 10 mėnesių laisvės atėmimą. Taikyti BK 92 str. ir bausmės vykdymą atidėti 1 m. 6 mėn., paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėn., įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, tęsti mokslą arba dirbti. Dalyje dėl kardomosios priemonės ir daiktų grąžinimo nuosprendį palikti nepakeistą.Skunde nurodo, kad teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino netinkamai ir nepagrįstai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios D. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, tačiau prieštaravimų nenurodė, kodėl nukentėjusiosios parodymai nepatikimi detaliau nemotyvavo. Prokurorė nurodo, kad nukentėjusioji visą laiką tvirtino, jog prieš pavartodamas fizinį smurtą, D. Ž. reikalavo atiduoti pinigus. Ji neturėjo jokio pagrindo apkalbėti D. Ž., kaltinti tuo ko jis nepadarė, jokio piktumo neturėjo, D. Ž. žinojo tik iš matymo, todėl aiškino aplinkybes taip kaip buvo. D. K. netvirtino tų aplinkybių, kurių neprisiminė. Negalima teigti, kad D. K. parodymai nenuoseklūs, nepatikimi dėl to, kad ji neatsiminė kitų aplinkybių, kokiu tiksliai laiku ji atėjo į D. J. butą, kiek laiko ten prabuvo, kokiu laiku tiksliai išėjo, negalėjo nurodyti atstumo, kokiu buvo R. D., kai priėjo prie jos (D. K.) D. Ž., be to, atsižvelgtina į tai, kad ji yra vyresnio amžiaus (g. (duomenys neskelbtini) m.), teisme buvo apklausiama po įvykio praėjus ilgesniam laiko tarpui, kai kurių detalių galėjo ir neprisiminti. D. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino vartojęs fizinį smurtą prieš D. K., tačiau neigė reikalavęs atiduoti pinigus. Vertinant kaltinamojo parodymus, atsižvelgtina į tai, kad tai yra jo gynybinė pozicija, nes būtent vien tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo jis negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, nes veikos padarymo metu neturėjo 16 metų amžiaus, t. y. nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. subjektu, todėl jam naudinga neigti tą aplinkybę, kad smurtas buvo priemonė, užvaldyti svetimą turtą. D. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas už plėšimą, todėl jam buvo gerai žinoma baudžiamoji atsakomybė už tokio pobūdžio nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju D. Ž. nusikalstama veika nutrūko neužvaldžius svetimo turto, nes priėjo liudytoja R. D., o tai yra aplinkybė leidžianti pasirinkti kaltinamajam sau palankią gynybinę poziciją. Kai liudytoja pamatė kaltinamąjį, kaltinamasis jau mušė nukentėjusiąją, todėl ir negalėjo girdėti ką priėjęs D. Ž. sakė D. K.. Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nebuvo nuoširdus ir nedavė teisingų parodymų, tačiau teismas neatsižvelgė į tai. Taip pat teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad nevienodi ir prieštaringi yra liudytojų - D. Ž. šeimos narių ir kaimynų - parodymai, kurie yra suinteresuoti, šie asmenys teisme siekė patvirtinti D. Ž. nurodytą versiją. Teisme R. D. taip pat aplinkybes ėmė aiškinti pagal D. Ž. versiją, tačiau pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino, kad šie pirmi parodymai yra teisingiausi. Šių aplinkybių pagrindu teismas nepagrįstai pripažino, kad D. Ž. fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo priemonė, užvaldyti svetimą turtą, o buvo panaudotas kitu tikslu. Be to, teismas nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodė, kad D. Ž. padarytoje veikoje yra požymių nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., kadangi teismo medicinos specialistas dėl D. Ž. suduotų smūgių nustatė D. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, o už tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 140 str. 1 d.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje D. Ž. gynėjas nepritarė prokurorės skundui, teigė, kad jis nepagrįstas. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.Apeliacinis skundas tenkinamas.Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti plėšimą svarbu nustatyti kaltinamojo siekį užvaldyti svetimą materialųjį turtą. Vieninteliai duomenys, kuriais yra grindžiamas kaltinamojo siekis užvaldyti svetimą turtą yra nukentėjusiosios parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nėra nuoseklūs, prieštaringi. Jų nepatvirtina jokie kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, taip pat teisme duotus kaltinamojo paaiškinimus, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, teismas nerado jokių patikimų įrodymų, kad kaltinamasis D. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., o ištirtą duomenų ir įrodymų visetą įvertino kaip nepakankamą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog neįrodyta, kad D. Ž. siekė užvaldyti svetimą turtą. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, nepakankamai motyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 str. 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 str. 4 d.).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog D. Ž. 2015 m. rugpjūčio 11 d. apie 22.00 - 23.00 val. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini)gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavęs atiduoti pinigus, panaudodamas fizinį smurtą prieš D. K., t. y. sudavęs ranka vieną smūgį jai į sprandą, jai nukritus sudavęs ne mažiau šešių smūgių rankomis ir kojomis į galvą, pilvą, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą - D. K. pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jo veiksmus nutraukė atėjusi R. D.. Kaltinamasis D. Ž. apklaustas pirmosios instancijos teisme dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., kaltės nepripažino ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. broliui pasakius, jog nukentėjusioji D. K. kraustė jų namuose esančias spinteles, (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini)gatvėje, šaukdamas necenzūrinius žodžius ir liepdamas sustoti, pasivijo einančią nukentėjusiąją, jai sudavė ne mažiau 5-6 smūgius rankomis, o jai nukritus sudavė apie 3 smūgius kojomis. Nukentėjusioji turėjo su savimi telefoną, bet jo tikrai neėmė, telefonas buvo rastas ten kur ji nugriuvo krūmuose. Netikrino nukentėjusiosios kišenių, neprašė nei jos telefono, nei jos pinigų. Kai buvo sudavęs kažkiek smūgių, priėjusi R. D. paprašė jo baigti mušti nukentėjusiąją. R. D. nutraukė jo veiksmus. Jeigu ji nebūtų priėjusi, pats būtų pasitraukęs, nesiruošė užmušti nukentėjusiosios. Po įvykio dar kurį laiką buvo kieme, tada grįžo namo ir nuėjo miegoti. Prieš įvykį su draugais lauke vartojo alkoholį. Smurtiniai veiksmai buvo panaudoti dėl to, kad nukentėjusioji buvo jo namuose ir kraustė jo namuose spinteles.Nukentėjusioji D. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, jog įvykio dieną atvažiavo autobusu į (duomenys neskelbtini) miestelį ir užėjo pas pažįstamą D. J., kurios namuose D. J. ir jos vaikai vartojo alkoholį. Buvo tik viename kambaryje, kuriame taip pat buvo D. J., R. D., D. J. sūnūs V. ir R.. Vėliau atėjo ir kaltinamasis. Ten pabendravus ir išgėrus pusę stikliuko vyno, buvo išprašyta iš namų. Nežino, kodėl ją norėjo išvaryti. Ji išėjo pati, o ne kaltinamasis ją išvedė, išeidama pasiėmė telefoną, bet rankinę su pingine paliko D. J. namuose ant fotelio. Kad paliko rankinę matė visi kambaryje buvę asmenys, tačiau, ar D. Ž. matė, pasakyti negali, nors jis buvo tame kambaryje. Einant pro šabakštyną pamatė artėjantį D. Ž., kuris vartojo necenzūrinius žodžius, ir jam iš paskos einančią R. D.. Pasivijęs kaltinamasis sakė „duok pinigus“, nukentėjusiajai sukantis šonu ir pasakius, kad neturi, D. Ž. plaštaka sudavė smūgį jai į sprandą, po kurio nukrito ir išmetė rankoje laikytą telefoną. Vėliau kaltinamasis su koja trynė jai veidą, sudavė smūgius į sprandą, veido, pilvo sritis. Nežino kodėl D. Ž. taip elgėsi, mano, jog gal norėjo pinigų. Jis nesakė duoti telefoną. Iš paskos ėjusi R. D., po pirmo smūgio buvo už trijų žingsnių nuo kaltinamojo ir bemušant nukentėjusiąją, sustabdė kaltinamąjį nuo jos mušimo. Kai D. Ž. pareikalavo iš nukentėjusiosios pinigų, girdėjo R. D.. Po viso šio įvykio nuėjo pas pažįstamą V. S., kur jos mergaitė iškvietė policiją. Kaltinamojo namuose tą vakarą tikrai nebuvo. Nepilnametis liudytojas V. Ž., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, jog įvykio dieną buvo namie, migdė sesės vaiką, pamatė kaip atėjusi nukentėjusioji virtuvėje atidarinėja stalčius. Paklausus ko reikia, ji nieko nesakė, tik paėmė peilį. Išsigandęs jis nubėgo ir pasakė tėčiui ar Deimantui, tiksliai pasakyti negalėjo. Toliau kas vyko nežino. Nukentėjusioji tik darinėjo spinteles, o ar ką paėmė, liudytojas nematė. Kai grįžo iš lauko, nukentėjusiosios jau nebuvo. Kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė, todėl esant prieštaravimas, teismas pagarsino liudytojo V. Ž. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas nurodė, kad pamiršo tyrėjai pasakyti apie peilį. Nurodė ir tai, kad sesers V. namuose nebuvo, o mama buvo pas kaimynus J.. Kur nuėjo nukentėjusioji – pasakyti negalėjo.Nepilnametė liudytoja V. Ž. ir liudytoja V. Ž., apklausiamos pirmosios instancijos teisme, parodė, kad teismas vadovautųsi ikiteisminio tyrimo metu jų duotais parodymais, nes nieko neatsimena. Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. duotus parodymus, kuriais ji parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. D. K. nematė, ją pažįsta iš matymo, įvykio dieną buvo namuose, kartą buvo nuėjusi trumpam pas kaimynus J., ten buvo D. J., jos sūnūs R. ir V., R. D. su anūke R. D., liudytojos mama V. Ž.. Nieko nematė, kas vyko prie namų tarp R. ir brolio D. Ž. bei D. K.. Nežino kodėl R. D. sakė, jog liudytoja buvo kartu su ja ir matė kaip D. Ž. stūmė nukentėjusiąją. Teismas taip pat pagarsino ir liudytojos V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais ji parodė, kad pas J. buvo ir išgėrė truputį alaus ir kitame kambaryje užmigo. Tuo metu pas kaimynus J. buvo D. J., jos sūnūs R. ir V., R. su anūke R. iš (duomenys neskelbtini) kaimo. Liudytoja miegojo pas kaimynus gal kelias valandas ir atsikėlusi matė tuos pačius asmenis, nuėjo namo. D. K. pažįsta ir jos tą dieną nematė nei pas J., nei savo namuose. Nurodė ir tai, kad jos vyras V. Ž. irgi buvo užėjęs pas J..Liudytoja R. D., apklausta pirmosios instancijos teismo, parodė, jog įvykio dieną su močiute buvo pas Ž. kaimynus. Buvo atėjusi nukentėjusioji, kuriai padauginus alkoholio, ją kaimynės sūnus išvijo. Tada atėjo kaltinamojo brolis ir pasakė, kad jų namuose nukentėjusioji spinteles krausto, tada D. Ž. išbėgo paskui D. K.. Ji su D. Ž. seserimi bėgo iš paskos. D. Ž. bėgdamas keikėsi, grasino, tiksliai neatsimena ką jis sakė. Kaltinamasis buvo susinervinęs, kai jo brolis pasakė, kad nukentėjusioji atėjusi pas juos į namus varsto spinteles. Liudytoja pasivijo kaltinamąjį tuomet, kai jis nukentėjusiąją buvo pradėjęs mušti. Ji liepė baigti ir atitraukė kaltinamąjį nuo moters, o jis šaukė visokiais žodžiais, bet daugiau nebelindo prie nukentėjusiosios ir grįžo namo. Tikrai negirdėjo, kad kaltinamasis ko nors būtų reikalavęs iš nukentėjusiosios. Kai pradėjo D. Ž. vytis nukentėjusiąją, suprato, kad jis nusiteikęs ją primušti. Nebuvo pagrindo manyti, kad jis nori atimti kažkokius daiktus. Nurodė, kad pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu yra tikslingesni, nes ne viską atsimena, daug laiko yra praėję nuo įvykio. Pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytoją buvo teismo pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos parodymai.Liudytoja D. J., apklausta pirmosios instancijos teismo, parodė, kad buvo atėjusi nukentėjusioji vieną kartą, bet ją išprašė kaip nepageidaujamą svečią. Nukentėjusioji išgėrė, bet nedaug. Namuose muštynių nebuvo, kitą dieną sakė, kad nukentėjusiąją sumušė. Kaip D. K. išėjo neprisimena, nes nekreipė dėmesio ir negali pasakyti ar ją išvedė, ar ji pati išėjo.Liudytoja R. D., apklausta pirmosios instancijos teismo, parodė, kad nukentėjusioji atėjo pas J., paprašė valgyti. Kitą dieną sužinojo, kad D. K. sumušta. Nematė ir nežino ar D. K. išėjo ar ją išvedė. Nepamena ar kas nukentėjusiąją varė. Liudytoja V. S., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog tą vakarą, apie 22 val., jai su dukra būnant namuose, išgirdo garsus prie durų. Dukrai atidarius duris, pamatė D. K., kuri prašėsi pagalbos. Matėsi, kad jos veidas sumuštas, sukrešėjęs kraujas, kalbėjo lyg ir normaliai, nerišliai, nuo jos sklido alkoholio kvapas, bet nešlitinėjo. Nukentėjusioji jai pasakė, kad sumušė Ž. vaikai bei, kad turėjo kažkiek pinigų, telefoną, kurį atėmė, ir basutes. Tada iškvietė greitąją pagalbą.Liudytojai V. J., R. V., P. M., J. G. ir A. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nieko apie įvykį negali papasakoti, nes nematė pačio įvykio, tik girdėjo, kad nukentėjusioji buvo sumušta.Įstatyminis kaltinamojo atstovas V. Ž., apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog prieš 11 val. vakaro atėjo D. K., kuri nieko su savimi neturėjo. Vėliau kaimynė paprašė jos išeiti, bet bandant atsistoti nukentėjusioji nuvirto. Tada jis su kaltinamuoju ją išvedė už rankų ir pažastų į kiemą. Kai grįžo atgal, atbėgo jauniausiasis jo sūnus ir pasakė, kad nukentėjusioji krausto jų namuose. Tada D. Ž. išbėgo paskui D. K., o iš paskos išėjo R. D. su jo dukra. Kas vyko toliau nežino. Kai D. Ž. grįžo, sakė, kad viskas tvarkoje, o D. K. nieko nepaėmė. Kitą dieną, kai policija atvyko, tada tik sužinojo, kad D. Ž. ją sumušė.Iš įtariamojo D. Ž. apklausos protokolų matyti, kad jis kaltu prisipažįsta iš dalies, nes D. K. mobiliojo telefono jis negrobė, nereikalavo pinigų ar ko nors kito, bet smūgius D. K. jis sudavė (t. 1, b. l. 155-156; 185-187).Iš akistatos tarp liudytojos R. D. ir įtariamojo D. Ž. protokolo matyti užfiksuoti D. Ž. parodymai, kad D. K. mušė ir sužalojo jis, R. D. D. K. nemušė (t. 1, b. l. 160-165).Iš akistatos tarp nukentėjusiosios D. K. ir įtariamojo D. Ž. protokolo matyti, kad nukentėjusioji patvirtino savo duotus parodymus, tvirtino, kad D. Ž. reikalavo atiduoti pinigus (t. 1, b. l. 157-159).Iš Teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. K. padaryta kraujosruva odoje ir poodyje dešinio momens srityje, kaktos abiejose pusėse, nosies srityje, abiejuose skruostuose ir dešinėje pažandėje. Sužalojimai padaryti, veikiant galvą kietais bukais žalojančiais daiktais, galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis mažiausiai septynių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimų padarymo galimybė, griūnant ir atsitrenkiant į kietą plokščią pagrindą, mažai tikėtina (t. 1, b. l. 27-28). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei fotonuotraukų matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) mstl. (duomenys neskelbtini) r., kur buvo užpulta ir mušama D. K.. Įvykio vietoje rastos nukentėjusiosios dvi moteriškos šlepetės ir mobilaus ryšio telefonas (t. 1, b. l. 10-15). Iš nukentėjusiosios D. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad ji parodė (duomenys neskelbtini) gatvėje namą, į kurį buvo užėjusi, ir vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur pareikalavo pinigų ir ją sumušė D. Ž. (t. 1., b. l. 34-41). Iš liudytojos R. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad ji (duomenys neskelbtini) gatvėje parodė namą Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį buvo užėjusi D. K., vietą, kur gyvatvorės krūmuose buvo įvirtusi D. K., ir šalia stovėjo D. Ž. (t. 1, b. l. 63-70). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti įvykio vietos apžiūros metu rasti daiktai: mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“ ir šlepetės. Po apžiūros daiktai grąžinti D. K. (t. 1, b. l. 112-118). Iš tikrinimo alkotesteriu rezultatų šaknelės matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. 03.21 val. D. Ž. buvo nustatytas 0,16 promilės girtumas (t. 1, b. l. 145).D. Ž. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., kadangi ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina visų šios nusikalstamos veikos požymių buvimą kaltinamojo veikoje. Pagal BK atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų (BK 13 str. 1 d.). Kaltinamasis veikos padarymo metu buvo 15 metų amžiaus, tačiau BK 13 str. 2 d. numatyta, kad asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų atsako už plėšimą (BK 180 str.). BK 180 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 22 str. 1 d. numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.Analizuojant išnagrinėtą baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad objektyvus požymis - smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją yra neginčijamas. Kaltinamasis D. Ž. neneigia, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. apie 22 val. – 23 val. pribėgo prie nukentėjusiosios D. K. ir vieną kartą sudavė ranka jai per sprandą, kai ji nukrito dar spardė kojomis ir pataikė į veido sritį. Liudytoja R. D. teismui parodė, kad kai atbėgo paskui kaltinamąjį, kuris vijosi D. K., D. Ž. jau mušė nukentėjusiąją. Nukentėjusioji nuo pat pradžių tvirtino, kad jai per sprandą sudavė D. Ž., o kai ji po šio vieno smūgio nugriuvo, kaltinamasis ir toliau su koja trynė jos veidą, sudavė smūgius į sprandą, veido, pilvo sritis. Be šių asmenų parodymų, fizinio smurto panaudojimo faktą patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad D. K. padaryta kraujosruva odoje ir poodyje dešinio momens srityje, kaktos abiejose pusėse, nosies srityje, abiejuose skruostuose ir dešinėje pažandėje. Sužalojimai padaryti, veikiant galvą kietais bukais žalojančiais daiktais, galėjo būti padaryti nurodytu laiku (2015 m. rugpjūčio 11 d.) ir nurodytomis aplinkybėmis mažiausiai septynių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kai kaltinamasis nutraukė neteisėtus veiksmus ir baigė mušti nukentėjusiąją, D. K. nuėjo prašytis pagalbos pas liudytoją V. S., kuri teismui parodė, kad nukentėjusioji jai pasakė, jog ją sumušė Žukauskų vaikai bei, kad turėjo kažkiek pinigų, telefoną, kurį atėmė, ir basutes. Nors D. Ž. neigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., tačiau tokia kaltinamojo pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Kaltinamasis teigia, kad prieš nukentėjusiąją panaudojo smurtą tik dėl to, kad atbėgęs iš namų jo brolis V. Ž. pasakė, jog nukentėjusioji buvo atėjusi į (duomenys neskelbtini) namus ir virtuvėje atidarinėjo spinteles, kraustė stalčius. Kaltinamasis, pasivijęs D. K., nereikalavo iš jos pinigų ir telefono, o tik spontaniškai pradėjo mušti dėl to, kad buvo jų namuose ir kraustė daiktus. Visos bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis tvirtino, jog prieš panaudodamas fizinį smurtą nereikalavo iš nukentėjusiosios pinigų, tačiau tokius kaltinamojo teiginius paneigia nukentėjusiosios parodymai, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nepakito. Todėl sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusioji visada tvirtino, jog D. Ž. reikalavo atiduoti pinigus. Nukentėjusioji nurodė, kad ją pasivijo ne tik D. Ž., bet netoli jo, už 3 žingsnių buvo ir liudytoja R. D., kuri irgi girdėjo reikalavimą duoti pinigus. Tačiau šių nukentėjusiosios parodymų pati liudytoja R. D. nepatvirtino ir teigė, kad bėgdamas D. Ž. keikėsi, grasino, tiksliai ką jis sakė nepamena bei tikrai negirdėjo, kad būtų reikalavęs pinigų iš nukentėjusiosios ir nieko jis nepaėmė. Liudytoja R. D. teigė, kad nebuvo pagrindo manyti, kad kaltinamasis nori atimti kažkokius daiktus. Vertinant šių proceso dalyvių duotus ir ištirtus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ir kaltinamasis neigia išsakytą reikalavimą nukentėjusiajai atiduoti pinigus, tačiau nukentėjusioji viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu teigė, kad toks reikalavimas buvo, kitų asmenų kurie galėtų paneigti tai nenustatyta, o vertinant liudytojos R. D. parodymus, teismas daro išvadą, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi, iš jos parodymų, kuriais ji teigė, kad kai ji atbėgo pasivijus D. Ž., jis jau buvo pradėjęs mušti D. K. ir negirdėjo reikalavimo, tačiau pasak nukentėjusiosios, liudytoja R. D. girdėjo reikalavimą duoti pinigus, nes ji buvo netoliese, laikytini prieštaraujančiais. Kadangi esant šiems prieštaravimams, jų nepašalinus bylos nagrinėjimo metu, teismas R. D. parodymus vertina tiek, kiek jie neprieštarauja bylos medžiagai. Teisėjų kolegija neabejoja nukentėjusiosios parodymais, kad D. Ž. išsakė reikalavimą atiduoti pinigus, siekiant juos užvaldyti. Nors šios aplinkybės nepatvirtina kiti liudytojai, tačiau įvertinus itin kruopščiai nukentėjusiosios parodymų turinį ir jų nuoseklumą, neturi pagrindo jų laikyti prieštaraujančiais ir neobjektyviais, todėl jais vadovaujasi. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys netiesioginiai įrodymai, rašytinė bylos medžiaga: Akistatos tarp nukentėjusiosios D. K. ir D. Ž. protokolas, kuriame nukentėjusioji patvirtino savo parodymus ir tvirtino, kad D. Ž. reikalavo atiduoti pinigus; nukentėjusiosios D. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Labai svarbu pažymėti, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Kaltinamasis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.Taip pat objektyvių duomenų pagrindu nustatyta ir tai, kad D. Ž., panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas D. K. į sprandą ir jai nugriuvus spardydamas į veido, pilvo sritis, siekė pagrobti svetimą turtą, t. y. sakė „atiduok pinigus“, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jo veiksmus nutraukė atėjusi liudytoja R. D.. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu sakė, kad R. D. nutraukė jo veiksmus, tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. D. bei nukentėjusioji. Vertinant išnagrinėtą situaciją, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. Ž. siekė užvaldyti svetimą turtą, panaudodamas fizinį smurtą prieš D. K., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, pasekmės sukeltos nebuvo ne dėl kaltinamojo valios, o dėl to, kad nusikaltimą užbaigti sutrukdė R. D..Kaip jau aukščiau teismo nustatyta, ši nusikalstama veika yra tyčinė, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas panaudodamas smurtą siekė pagrobti svetimą turtą. Vertinant analizuojamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, abejonių tuo, kad komentuojamo įvykio metu D. Ž. veiksmai apėmė fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusiąją, siekiant užvaldyti turtą. Nors ir kaltinamasis neigia, būtinąjį nusikaltimo požymį, siekį užvaldyti/pagrobti svetimą turtą, tačiau ištirtų ir išanalizuotų faktinių bylos aplinkybių visuma, to nepaneigia, kad kaltinamojo tiesioginė tyčia buvo akivaizdi, D. Ž. suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir taip veikti norėjo, tačiau nusikaltimo negalėjo baigti dėl ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių. D. Ž. elgesys – reikalavimas nukentėjusiajai atiduoti pinigus, o jai atsakius, kad neturi, toliau sekė smurtas, kas aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai konstatuoti D. Ž. tiesioginę tyčią ne tik suduoti smūgius D. K., bet ir pasikėsinti pagrobti svetimą turtą – pinigus.Teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė dėl D. K. mobiliojo ryšio telefono siekio pagrobti jį, bylos duomenimis nepasitvirtino, nukentėjusioji nenurodė, jog D. Ž. reikalavo atiduoti mobilųjį telefoną, o kaltinamasis taip pat šias aplinkybes neigė. Taip pat išnagrinėjus bylą objektyviais bylos duomenimis negalima patvirtinti aplinkybės, jog kaltinamasis panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusią ir jai nukritus sudavė smūgius į nugarą. To neteigė nei nukentėjusioji, nei kaltinamasis. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę nepilnamečiui D. Ž., vadovaujantis BK 80 - 92 straipsnių normomis, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. D. Ž. pasikėsino padaryti apysunkį tyčinį turtinio pobūdžio nusikaltimą. Nusikaltimas nebaigtas, nes jis nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Jis anksčiau teistas už analogiško pobūdžio baigtus turtinius nusikaltimus, bylos duomenimis administracine tvarka nebaustas, konsultuotas psichiatro Vaiko raidos centre ir Varėnos PSPC dėl elgesio sutrikimo, turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena kartu su tėvais, broliu, seserimi. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis mokosi ar dirba. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus visas šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, siekiant BK 41 str. įtvirtintų bausmės tikslų, apygardos teismas sprendžia, kad D. Ž. skirtina griežtesnė, BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nusikalstamos veikos aplinkybes ir pasekmes, pripažintina, kad D. Ž. skirtina bausmė, kurios dydis mažesnis už baudžiamajame įstatyme numatytą skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Tokios rūšies bausmė, manytina, yra tinkama pasiekti bausmės tikslus, nes ir anksčiau kaltinamasis yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau vis tik pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką. Taip pat teismas mano, kad išvardintų aplinkybių kontekste yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikytinos BK 92 str. nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant baudžiamajame įstatyme numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Atidedant bausmės vykdymą, kaltinamajam skirtina BK 82 str. numatyta auklėjamojo poveikio priemonė, kuri paveiks kaltinamąjį ateityje nedaryti nusikalstamų veikų.Civilinių ieškinių byloje nepareikšta. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: mobilus telefonas „Samsung“ ir šlepetės grąžintini nukentėjusiajai D. K. (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 180 str. 1 d., ir paskirti jam 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 92 str., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant nuteistąjį D. Ž. būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą arba dirbti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendžiu subendrinta galutine bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies bausmes pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę terminuotą laisvės atėmimą vieneriems metams devyneriems mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 str., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant nuteistąjį D. Ž. būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą arba dirbti.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – 2015 m. rugpjūčio 12 d. (1 diena) ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti pradėjus įsiteisėjusį nuosprendį vykdyti probacijos tarnyboje.

Vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 5 p. daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ ir šlepetes grąžinti nukentėjusiajai D. K..

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.