Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Gauželio, Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atstovei Jolitai Nemeikšienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjai atsisakyta skirti ligos išmokas už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 ir nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16, kadangi apdraustoji gauna valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją ir ligos išmoka mokama 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus. Tačiau laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 ir nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16 pareiškėja nedirbo ne dėl jos turimo netekto darbingumo (invalidumo), tačiau dėl kitos priežasties t.y. nėštumo.

Akivaizdu, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 ir 4 dalyse apdraustiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems, įtvirtinti skirtingi ligos išmokos mokėjimo terminai, dėl ko apdraustieji asmenys skirtingai traktuojami esant toms pačioms aplinkybėms - vieniems tapus laikinai nedarbingiems ligos išmokos mokėjimas apribojamas tiksliu 90 dienų terminu, o kitiems, tapus laikinai nedarbingais, nėra ligos išmokos mokėjimo termino ribojimo dienomis ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos net tada, jei laikinas nedarbingumas tęsiasi ilgiau nei 90 dienų. Toks skirtingas traktavimas dėl socialinės padėties yra draudžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje - žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Pareiškėjos nuomone, taikoma Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnių nuostatoms ir pažeidžia 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės įstatymui principą, kartu pažeidžia ir konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl pareiškėjai nepagrįstai neskirta ligos išmoka už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 ir nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16 ir prašo skundą tenkinti.

Taip pat pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2017-07-01) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos - „apdraustiesiems asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, ligos išmoka šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytais atvejais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus“ atitinka Konstituciją.

Pareiškėjai yra mokama valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija (nuo 2012-03-07 nustatytas 50 procentų darbingumo lygis), todėl pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjai ligos pašalpa gali būti mokama tik už 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus. Nedarbingumo pažymėjimai 2017 metais pareiškėjai buvo išduoti nuo 2017-06-08 iki 2017-06-21 (14 kalendorinių dienų), nuo 2017-07-12 iki 2017-10-16 (97 kalendorines dienas), nuo 2017-11-28 iki 2017-12-11 (14 kalendorinių dienų), nuo 2017-12-12 iki 2017-12-28 (17 kalendorinių dienų ir nuo 2017-12-29 iki 2017-12-31 (3 kalendorines dienas).

Atsižvelgiant į Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas VSDFV neturėjo pagrindo pareiškėjai mokėti ligos pašalpos už ilgesnį nei 90 kalendorinių dienų nedarbingumo laikotarpį, todėl buvo priimti sprendimai dėl ligos pašalpos neskyrimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 (VSDFV Kauno skyriaus 2017-10-05 Nr. sprendimas 8.11- 206695) ir nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16 (VSDFV Kauno skyriaus 2017-10-19 sprendimas Nr. 8.11-219121).

Šiuo atveju pareiškėjos teisėti lūkesčiai yra įgyvendinti, t.y. jos ligos pašalpa apskaičiuota ir paskirta/neskirta vadovaujantis galiojančiais įstatymais, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Kauno skyrius 2017-10-05 sprendimo Nr. 8.11-206695 (b.l. 33), 2017-10-19 sprendimo Nr. 8.11-219121 (b.l. 34) bei 2017-11-28 VSDFV sprendimo Nr. (11.l)-l-7343 (b.l. 27-28) pagrįstumo ir teisėtumo, t.y. ar pagrįstai atsakovas neskyrė pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 ir nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 (toliau - Nuostatai).

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ligos išmokos skiriamos apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos išmokos skyrimo ir mokėjimo atvejus.

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustiesiems asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, tapusiems laikinai nedarbingais dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, ligos išmoka mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus.

Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjai yra mokama valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija (nuo 2012-03-07 nustatytas 50 procentų darbingumo lygis), todėl pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjai ligos pašalpa gali būti mokama tik už 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus (b.l. 50-52).

Bylos duomenys patvirtina, jog Nedarbingumo pažymėjimai 2017 metais pareiškėjai buvo išduoti nuo 2017-06-08 iki 2017-06-21 (14 kalendorinių dienų), nuo 2017-07-12 iki 2017-10-16 (97 kalendorines dienas), nuo 2017-11-28 iki 2017-12-11 (14 kalendorinių dienų), nuo 2017-12-12 iki 2017-12-28 (17 kalendorinių dienų), nuo 2017-12-29 iki 2017-12-31 (3 kalendorines dienas).

Atsakovas priėmė sprendimus dėl ligos pašalpos neskyrimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 (VSDFV Kauno skyriaus 2017-10-05 Nr. sprendimas 8.11- 206695), nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16 (VSDFV Kauno skyriaus 2017-10-19 sprendimas Nr. 8.11-219121), nuo 2017-11-28 iki 2017-12-11 (VSDFV Kauno skyriaus 2017-12-15 sprendimas Nr. 8.11-262100), nuo 2017-12-12 iki 2017-12-28 (VSDFV Kauno skyriaus 2018-01-03 sprendimas Nr. VPA SP11-58), nuo 2017-12-29 iki 2017-12-31 (VSDFV Kauno skyriaus 2018-01-10 sprendimas Nr. VPA SP11-321), kadangi pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas nebuvo pagrindo pareiškėjai mokėti ligos pašalpą už ilgesnį nei 90 kalendorinių dienų nedarbingumo laikotarpį (b.l. 45-49). Dėl bylos faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja ginčija tik VSDFV Kauno skyriaus 2017-10-05 Nr. sprendimą 8.11-206695 ir VSDFV Kauno skyriaus 2017-10-19 sprendimą Nr. 8.11-219121 dėl ligos pašalpos neskyrimo, tačiau kitų aukščiau minėtų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kurie nėra apskųsti VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šioje byloje pareiškėja neginčija. Pareiškėjos atstovas nurodė, jog šiuo metu pareiškėja pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą ir kitų ankščiau nurodytų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų neginčija.

Pareiškėja nurodo, jog Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio nuostatoms ir pažeidžia 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės įstatymui principą. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl ligos pašalpos skyrimo. Akcentuotina, kad ligos pašalpa pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas yra skiriama neatsižvelgiant į asmens socialinį statusą ar kitaip diskriminuojant dirbančias motinas, o vienodai visiems apdraustiesiems asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, tapusiems laikinai nedarbingais dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, garantuoja socialinę apsaugą asmenims, netekusiems darbo (bedarbiams), kurios teikimą reglamentuoja Nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir kuris šiuo konkrečiu atveju netaikytinas.

Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nurodytos išmokos; formuluotė „valstybė laiduoja“ be kita ko reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie numatyti įstatymuose (2002-04-23, 2005-02-07 nutarimai).

Pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2017-07-01) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos - „apdraustiesiems asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, ligos išmoka šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytais atvejais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus“ atitinka Konstituciją, yra nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (LVAT 2012-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kas aukščiau išdėstyta, teismui nekyla jokių abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčijamas VSDFV Kauno skyrius 2017-10-05 sprendimas Nr. 8.11-206695, 2017-10-19 sprendimas Nr. 8.11-219121 ir 2017-11-28 VSDFV sprendimas Nr. (11.l)-l-7343 yra pagrįsti ir teisėti, naikinti juos nėra jokio teisinio pagrindo, o skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių per tris darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo spręsti klausimą dėl ligos išmokos skyrimo pareiškėjai už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02 ir nuo 2017-10-03 iki 2017-10-16, todėl skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.