- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-15
- Bylos Nr.
- 1A-308-316-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Vidmantas Mylė, Zigmas Kavaliauskas
- Advokatai
- Vilius Jonaitis
Teisėjas Mindaugas Klemenis Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.7.; 2.4.9.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugsėjo 15 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Vidmanto Mylės, Zigmo Kavaliausko,
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nuosprendžio kuriuo I. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. D. buvo kaltinama tuo, kad ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, o būtent: ji, dirbama Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) (steigėja I. D.) direktorės pareigose pagal darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo ne kartą keista: nuo 2004-10-01 – darbo dienos trukmė sutrumpinama iki 1 val., mokant minimalų valandinį 2,95 litų atlygį; nuo 2005-07-01 – nustatytas minimalaus valandinio atlygio apmokėjimas už faktiškai išdirbtą laiką; nuo 2006-04-03 atlyginimas – pusė Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo už 4 valandų darbo dieną, apgaule, siekdama gauti materialinės naudos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) biudžeto sąskaita – gauti didesnę motinystės pašalpą, keičiant darbo sutartį, t. y. ji, likus 3,5 mėnesiams iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios (2008-07-21), tą metų ketvirtį (2008 m. II ketv.), pagal kurio draudžiamąsias pajamas yra skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, 2008 m. kovo 20 d. visuotinio dalininko susirinkimo nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo pagrindu pasididino darbo užmokestį iki 5000,00 Lt atlyginimą, tiksliai apibrėžiant laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2008-06-30, žinodama apie tai, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-08-31 įstaigos išlaidos viršijo pajamas ir toks atlyginimas jai realiai nebus ir nebuvo išmokamas, tokiu būdu, jai išėjus į nėštumo ir gimdymo atostogas, VSDFV Mažeikių skyrius už laikotarpį nuo 2008-11-24 iki 2010-10-14 paskyrė jai motinystės pašalpą, apskaičiuotą iš 2008 m. II ketvirčio draudžiamųjų pajamų, ir už laikotarpį nuo 2008-11-24 iki 2009-05-01 paskaičiavo ir išmokėjo jai motinystės pašalpą 30062,52 Lt, taip ji, gimus 2008-10-14 dukrai S. D., savo naudai, įgijo svetimą VSDFV biudžeto turtą, padarydama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui 24170,31 Lt žalą, bei apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, atskaičius pajamų mokestį, gauti 96457,87 Lt didesnę, nei priklauso, motinystės (tėvystės) pašalpą.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu I. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjamos bylos kontekste kaltinamoji I. D. jokių dokumentų neklastojo, fiktyvios įmonės neįkūrė, o realiai dirbo darbą, už kurį, turėdama teisę sau nusistatyti atlyginimą, pasididino mėnesinį darbo užmokestį, ji tikslo įgyti svetimą turtą ar teisę į svetimą turtą neturėjo, jai atlyginimas buvo išmokėtas iš įmonės pajamų ir tam nereikėjo imtis kažkokių tai priemonių (imti paskolą, skolintis, parduoti tam tikrą turtą ir pan.). Be to, gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ji turėjo teisę ir ją gavo. Teismo nuomone, kaltinamosios veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Įstatymų leidėjas nustatydamas tokią motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo tvarką, kai kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, buvo apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), suponavo galimybę gauti didesnes pašalpas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priklausomai nuo asmens uždirbtų pajamų atitinkamą ketvirtį. Teismas konstatavo, kad darbo užmokesčio pasididinimas nėra kriminalizuotas ir už tai asmuo, teisėtai pasididinęs atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas – nėra bausmės be įstatymo – kuris draudžia nuteisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. O tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iš VSDFV biudžeto, o ne iš darbdavio, teisėtai padidinusio darbo užmokestį darbuotojui, lėšų, įstatymų leidėjo valia. Teismas nuosprendyje pasisakė, kad darbo užmokestis – tai atlygis darbuotojui už jo atliktą darbą, už tai kiek jis vertas, dėl jo kvalifikacijos, sugebėjimų ir pan. Draudžiant privačiam juridiniam asmeniui pasididinti darbo užmokestį būtų pažeidžiami demokratinės valstybės principai. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamoji I. D. nusistatė tokį atlyginimą, kokio manė esanti verta, o tai, kad atlyginimas buvo padidintas tik vienam ketvirčiui ir būtent pagal to ketvirčio pajamas buvo apskaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, nesudaro sukčiavimo sudėties, nes pašalpa gaunama teisėtai, gimus vaikui, ir ši pašalpa priklauso pagal įstatymiškai nustatytą tvarką. O tai kad pašalpa buvo skaičiuojama pagal vieną ketvirtį, nuo I. D. valios nepriklausė. Be to, teismo nuomone, pinigų VšĮ (duomenys neskelbtini) turėjo pakankamai, kad sumokėti paskirtą darbą užmokestį, įmonė buvo realiai dirbanti ir pajėgi išmokėti nustatytą atlyginimą, tai kad atlyginimas sumokėtas vėliau, taip pat nesudaro sukčiavimo sudėties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, I. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., ir nubausti laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, ignoravo faktines aplinkybes, nustatytas šioje byloje ir padarė nepagrįstas išvadas, neatsižvelgė į aplinkybę, kad I. D. Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) kolektyvas dalyvavo įvairiuose renginiuose savanoriškai, siekiant realizuoti savo įdirbį paruošiant kolektyvo narius koncertinėms programoms ir reklamuojant kolektyvą, tikslu pritraukti naujų narių, tokiu būdu užsitikrinant pajamas ateičiai, nors dalyvavimas renginiuose, kurių skaičiaus padidėjimu buvo motyvuojamas padidėjęs darbo krūvis, negali būti siejamas su privalomu atlikti darbu, kadangi tai nėra pagrindinis I. D. darbas ir nebuvo pajamų (uždarbio) šaltinis, nes už dalyvavimą renginiuose pajamų nebuvo gaunama. Prokuroro nuomone, teismo nurodyta aplinkybė, kad I. D. atlyginimas buvo padidintas tik vienam ketvirčiui ir būtent pagal to ketvirčio pajamas buvo apskaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip tik suponuoja pagrįstą išvadą, kad atlyginimo pasididinimas būtent tam laikotarpiui, pagal kurį skaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, buvo tyčinis veiksmas, siekiant nusikalstamo rezultato, tyčia padidinant atlyginimą minėtą ketvirtį, suvokiant savo veikos pasekmes ir siekiant gauti didesnes motinystės išmokas vėliau, tokiu būdu užsitikrinti padidintas išmokas. Priešingai, nei teigiama nuosprendyje, nuo I. D. valios priklausė, kokį laikotarpį pasirinkti, kurio metu padidėjo atlyginimas, ką ji ir padarė, į tai nurodo faktas - tiksliai apibrėžiamas laikotarpis (nuo 2008-04-01 iki 2008-06-30), kuriam nustatomas padidintas darbo užmokestis - jis apima visą 2008 m. III ketv., iš kurio būtent ir apskaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, vėliau atlyginimas vėl sumažinamas, taip siekiama sumažinti privalomas įmokas SODRA-i., liudytojos I. R. parodymai teisminio nagrinėjimo metu, apie tai, kad pakeitimus apie darbo užmokesčio dydį bei mokėjimo laikotarpį suformulavo ji pati direktorės I. D. nurodymu. Skunde prokuroras nurodo, kad teismo padarytą išvadą, kad pinigų VšĮ (duomenys neskelbtini) turėjo pakankamai, kad sumokėti paskirtą darbo užmokestį, įmonė buvo realiai dirbanti ir pajėgi išmokėti nustatytą atlyginimą, paneigia faktai, kad pagal 2008 m. balandžio - rugpjūčio mėn. darbo užmokesčio žiniaraščius, I. D. atlyginimas už 2008 m. balandžio mėn. buvo išmokėtas 2008-09-23. Įmonė nebuvo pajėgi išmokėti I. D. padidinto atlyginimo nurodytu laikotarpiu, kadangi teisminio nagrinėjimo metu apklausiama liudytoja I. R. nurodė, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) kasoje bei sąskaitose 2008 m. birželio mėn. tebuvo 4111 litų, liepos mėn. 3489 litai, rugpjūčio mėn. 3300 litų, šios sumos akivaizdžiai parodo, kad turimų lėšų pakako sumokėti tik privalomąsias įmokas, bet ne padidintą 5000 litų dydžio atlyginimą I. D.
Savo teismui pateiktuose atsikirtimuose išteisintoji I. D. prašo Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad, turėdama tokią teisę, savo darbo užmokestį pasididino ne todėl, kad vėliau gauti didesnes motinystės pašalpas, o dėl to, kad tuo metu, lyginant su ankstesniais laikotarpiais, buvo ženkliai padidėjęs jos darbo krūvis, nes tais mėnesiais visoje Telšių apskrityje vyko labai daug kultūrinių renginių, kuriuose dalyvavo jos vadovaujamos įstaigos kolektyvai. Atsikirtime patvirtinama, kad išteisintoji jokių dokumentų neklastojo, fiktyvios įmonės nesukūrė, VSDFV nepateikė jokio neteisingos informacijos, tokiu būdu nėra nustatytas būtinas nusikaltimo objektyviosios pusės požymis, nusikaltimo padarymo būdas – apgaulė.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti jame išdėstytais motyvais, išteisintosios gynėjas advokatas V. Jonaitis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad I. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d. požymių, yra teisinga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. D. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėčiai požymio – apgaulės. Iš bylos medžiagos matyti, kad viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) 2003 m. spalio 23 d. įregistruota juridinių asmenų registre, jos steigėja I. D. (T1, b. l. 82). Įregistruotas veiklos pobūdis: poilsio organizavimas, kultūrinė ir sportinė veiklą, kita pramoginė veikla, koncertinė veikla, šokių mokyklų, šokių ratelių veikla, sporto mokyklų ir klubų veikla, kita sportinė veikla. Specialisto išvada bei kiti bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. VŠĮ (duomenys neskelbtini) vykdė šokių ratelių, renginių projektų ruošimo ir jų organizavimo veiklą (T. 1, b. l. 65-68). Viešųjų įstaigų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas. Viešosios įstaigos valdymo organas visuotinis dalininkų susirinkimas pagal viešosios įstaigos veiklą reglamentuojančio įstatymo 10 str. skiria ir atleidžia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent visuotinio dalininko susirinkimo metu 2008 m. kovo 20 d. buvo nuspręsta I. D. nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. nustatyti mėnesinį darbo užmokestį 5000 Lt. Nors apeliantas Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra savo skunde teigia, kad tokio didelio atlyginimo nustatymas negali būti siejamas su savanorišku dalyvavimu įvairiuose koncertiniuose renginiuose, nes už tai nebuvo gaunamos pajamos, kolegijos nuomone, juridinio asmens valdymo organo teisė nustatyti juridinio asmens vadovui darbo užmokestį negali būti ribojama. Darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o konkretaus už darbą atlygio dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Darbo kodeksu reguliuojami darbo užmokesčio minimumas, vidutinis darbo užmokestis, minimalus valandinis atlygis, minimalioji mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos DK 204, 187 straipsniai), bet nereguliuojami maksimalūs darbo užmokesčio dydžiai. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Pirmos instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad darbo užmokesčio padidinimas pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties, aplinkybių, kad šis darbo užmokestis būtų mokamas už realiai neatliekamą darbą, kad buvo sumokėti tik mokesčiai, o darbo užmokestis nebuvo gautas, byloje nenustatyta. Iš VŠĮ (duomenys neskelbtini) paaiškinamojo rašto (T. II, b. l. 69) bei bylos medžiagoje esančių padėkų kopijų matyti, kad kolektyvas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, vykdė steigimo dokumentuose nustatytą veiklą didesniu krūviu nei įprastai. Liudytoja S. J., apklausta teisme, parodė, kad 2008 metų pavasarį kolektyvas intensyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, tuo metu I. D. dirbo labai daug, ir po darbo, ruošė rūbus šokėjams, darė viską pati (T II, b. l. 152). Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad darbo užmokestis I. D., nors ir pavėluotai, buvo išmokėtas: už 2008 m. balandžio mėn. – 2008 m. rugsėjo 23 d., už 2008 m. gegužės mėn. – 2008 m. spalio 10 d., už 2008 m. birželio mėn. – 2008 m. lapkričio 16 d. Aplinkybė, kad darbo užmokestis buvo sumokėtas pavėluotai nepaneigia paties išmokėjimo fakto, juolab, kad darbo užmokestis buvo išmokėtas iki ikiteisminio tyrimo 2009 m. vasario 17 d. pradžios. Kolegijos nuomone, I. D. kaltinime inkriminuotas žinojimas, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-08-31 įstaigos išlaidos viršijo pajamas ir toks atlyginimas jai realiai nebus ir nebuvo išmokamas, byloje nėra įrodytas. 2009 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje pažymėta, kad dokumentinio tyrimo metu nustatyta, kad Viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) įsakymo dėl 5000 Lt atlyginimo nustatymo I. D. dieną 2008 m. kovo 24 d. kasoje turėjo 6890,07 Lt ir atsiskaitomojoje sąskaitoje – 711,78 Lt( T I, b. l. 66, 67). Liudytoja I. R., apklausiama teisme, parodė, kad dieną, kada buvo padidintas darbo užmokestis, įmonėje užteko pinigų tokiam atlyginimui. Liudytoja taip pat parodė, kad 2008 m. rugpjūčio – lapkričio mėnesiais kasoje ir sąskaitoje buvo pinigų direktorės atlyginimui išmokėti (T II, b. l. 150, 151). Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo Valdybos Mažeikių skyriaus 2009 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. SMTM-122 priimtas įvertinus VŠĮ (duomenys neskelbtini) pateiktus teisingus duomenis. Įstatymų leidėjas nustatydamas tokią motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo tvarką, kai kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, buvo apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), suponavo galimybę gauti didesnes pašalpas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priklausomai nuo asmens uždirbtų pajamų atitinkamą ketvirtį. Įstatymo leidėjo valioje buvo nustatyti kitokį teisinį reguliavimą, kas vėliau ir buvo padaryta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad tenkinti prokuroro skundą jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, I. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisinta pagrįstai, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.