- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-09
- Bylos Nr.
- AS-438-616-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarajai akcinei bendrovei „Espersen Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Espersen Lietuva“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2009-06-08 sprendimą Nr. S-149 (7-95/2009) (toliau – sprendimas).
Skunde nurodė, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, jog mano, kad Komisija netinkamai aiškino ir taikė 1992-10-12 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2913/93, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 212a straipsnio (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 292 straipsnį ir 2004-02-27 Tarybos reglamento Nr. 379/2004 nuostatas. Pažymėjo, kad siekiant taikyti Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnį, būtina, kad importuojamoms prekėms būtų taikoma galutinio vartojimo muitinės procedūra. Tada sprendžiama, dėl kokių priežasčių nėra įvykdyta viena iš sąlygų palankiam muitų tarifo rėžimo taikymui, o asmuo pateikia įrodymus, kad yra įvykdytos kitos sąlygos. Ginčo atveju, prekės buvo įvežtos neturint leidimo galutinio vartojimo muitinės procedūrai, todėl ši procedūra negalėjo būti vykdoma ir taikomas minėtas straipsnis. Komisija netinkamai aiškino ir Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatas dėl akivaizdaus aplaidumo. Europos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad siekiant nustatyti,m ar konkrečiu atveju buvo akivaizdus aplaidumas, būtina atsižvelgti į teisės aktų nuostatų, kurių pažeidimas lėmė skolos muitinei atsiradimą, sudėtingumą, prekybininko profesinę patirtį ir prekybininko rūpestingumą. Pažymėjo, kad UAB „Espersen Lietuva“ (toliau – pareiškėja, bendrovė, įmonė), visus veiksmus atliko pati, nesinaudojo muitinės tarpininkų paslaugomis, nesikreipė į muitinę dėl teisės aktų nuostatų taikymo, todėl laiko, kad pareiškėjai teisės aktų nuostatos buvo aiškios ir suprantamos ir nėra jokio pagrindo teigti, kad teisės aktų nuostatos įmonei buvo sudėtingos. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš bendrovės atliktų veiksmų, kuriuos ji atliko pati, matyti, kad ji turėjo pakankamai profesinės patirties vykdyti muitinės procedūrą, jog suprastų, kad leidimas išduotas tik tam prekių kiekiui, kuris nurodytas leidime, o viršijus leidime nurodytą prekių kiekį, muitinės procedūra negali būti taikoma. Tvirtino, kad Komisijos sprendime pateiktas prekybininko rūpestingumo aiškinimas prieštarauja Europos Teisingumo Teismo praktikai. Byloje nėra jokių įrodymų, aptvirtinančių, kad pareiškėja būtų kreipusis į muitinę, siekdama išsiaiškinti nuostatų taikymo ypatumus. Pabrėžė, kad padarytas pažeidimas yra nevienkartinis, jis tęsėsi tam tikrą laiką, t. y. nuo 2005-01-13 iki 2005-04-29, buvo įforminta 14 BAD importo rinkinių, leidime nurodytas kiekis viršytas beveik du kartus. Taigi, apreiškėja, vykdydama muitinės procedūrą ir žinodama leidime nurodytą menkės kiekį, privalėjo sekti įvežamos prekės kiekį, turėjo domėtis leidimo tikslinimo galimybėmis ir laiku kreiptis dėl leidimo tikslinimo, tačiau to nepadarė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ji elgėsi rūpestingai.
Pareiškėja UAB „Espersen Lietuva“ su pateiktu skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Komisija tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė ir įvertino bylos faktus, todėl priėmė tinkamą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad pareiškėjos nuomone, atsakovas neturėjo teisės apskųsti teismui Komisijos sprendimo, nes jis tokią teisę įgyja tik tada, kai Komisija ir centrinis mokesčių administratorius skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas, o šiuo atveju, Komisija ir atsakovas skirtingai interpretavo faktines ginčo aplinkybes. Nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė, kad skola muitinei atsirado pagal bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnį, Komisija šią išvadą patvirtino, atsakovas šios išvados neginčija. Tvirtino, kad taikant Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnį, būtina nustatyti, ar įmonė nesielgė nesąžiningai arba akivaizdžiai aplaidžiai, antra, ar buvo įvykdytos kitos palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muitų sąlygos. Mano, kad tai yra pateiktų įrodymų vertinimas, o ne skirtingas teisės aktų interpretavimas. Komisija konstatavo, kad pareiškėja nesielgė akivaizdžiai aplaidžiai ir įvykdė visas kitas sąlygas taikyti palankų rėžimą įvežtoms prekėms. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė nė vieno bylai reikšmingo skirtingo teisės akto aiškinimo. Laiko, kad Komisija teisingai pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl to, kad bendrovės įvežtoms prekėms taikomas toks palankus muitų tarifo rėžimas, nekyla. Pastebėjo, kad Bendrijos muitinės kodeksas numato dvi alternatyvias sąlygas, jomis remiamasi Komisijos sprendime, tačiau atsakovas skundą grindžia tik viena iš jų. Teigė, kad akivaizdaus aplaidumo sąvoką tiek Komisija, tiek atsakovas aiškina vienodai. Visi trys akivaizdaus palaidumo sąvokos elementai buvo Komisijos tiriami, vertinami esantys įrodymai ir nustatomos bylai svarbios aplinkybės. Komisija nustatė, kad remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, negalima konstatuoti, kad pareiškėja veikė akivaizdžiai aplaidžiai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-09-11 nutartimi administracinę bylą nutraukė.
Teismas konstatavo, jog atsakovas ginčija Komisijos sprendimą ir prašo jį panaikinti, motyvuodamas, kad Komisija ir atsakovas, spręsdami mokestinį ginčą, skirtingai interpretavo ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnį, 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 292 straipsnį ir 2004-02-27 Tarybos reglamento Nr. 379/2004 nuostatas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nagrinėjamo ginčo sprendimui aktuali yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 159 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Šios Įstatymo nuostatos analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad ši teisės norma apibrėžia subjektų ratą, turinčių teisę apskųsti centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo. Teisė apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą suteikiama ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir centriniam mokesčių administratoriui, tačiau įstatymų leidėjas viešojo administravimo subjektui, suteikdamas tokią teisę, ją susiejo su vienintele aplinkybe, tai yra tik tada, kai tarp centrinio mokesčio administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos, sprendžiant mokestinį ginčą, kyla disputas dėl skirtingos įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacijos. Kitokio pobūdžio ginčas nesuteikia centriniam mokesčių administratoriui teisės pasinaudoti teismine gynyba.
Teismo vertinimu, administracinėje teismų praktikoje aiškinant šią MAĮ nuostatą pabrėžiama, kad pagal Lietuvių kalbos instituto „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, žodis „interpretacija“ reiškia prasmės aiškinimą. Siejant tokią šio žodžio reikšmę su įstatymu (kitu teisės aktu) darytina išvada, kad nagrinėjama sąvoka (aiškinant ją lingvistiniu teisės aiškinimo metodu) reiškia įstatymo (kito teisės akto) prasmės aiškinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas (teisės aktas), pagal jo reikšmę ir paskirtį, yra tam tikrų elgesio taisyklių nustatymas, o tai reiškia, kad įstatymo reguliuojamų teisinių santykių dalyviai esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms privalo elgtis taip, kaip tai nurodyta įstatyme. Taigi, aiškinant minėtą sąvoką teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodu, konstatuotina, kad ji reiškia įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (nustatytų taisyklių) prasmės aiškinimą. Pateikti nurodytos sąvokos aiškinimo argumentai yra pakankami daryti išvadą, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Mokestinių ginčų komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio. Nors MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie skirtingą įstatymo ar kito teisės akto nuostatų interpretavimą, tačiau šioje normoje nėra detalizuojama, apie kokios (materialinės ar reglamentuojančios atitinkamą procedūrą) teisės normos skirtingą interpretavimą kalbama, todėl, pagal jos konstrukciją, teismas daro išvadą, jog tai gali būti tiek materialiosios teisės normos (nuostatos), tiek ir normos, reglamentuojančios atitinkamos procedūros vykdymo taisykles, skirtingas interpretavimas. Iš analizuojamos MAĮ nuostatos taip pat matyti, kad joje kalbama ir apie Mokestinių ginčų komisijos įstatymo (teisės akto) interpretavimą, sprendžiant mokestinį ginčą arba mokestinio ginčo metu. Vadinasi, nurodytas interpretavimas laiko aspektu gali būti išreikštas Mokestinių ginčų komisijos sprendime arba komisijai nagrinėjant mokestinį ginčą. Atitinkamai šioje normoje nurodytas centrinio mokesčių administratoriaus įstatymo (teisės akto) interpretavimas laike gali pasireikšti po to, kai Mokestinių ginčų komisija priėmė sprendimą dėl mokestinio ginčo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A11-180/2005 ir A-438-163/2008, AS-63-188/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį bendrovės patikrinimą, 2008-10-15 priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. 8LM072M, kurioje nustatė, kad nėra pagrindo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatų ir pareiškėjai apskaičiavo bei įregistravo 1 559 472 Lt muito, 280 708 Lt importo PVM, 38 880 Lt PVM delspinigių ir paskyrė 10 procentų dydžio 184 018 Lt baudą. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs įmonės skundą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės minėtos patikrinimo ataskaitos, 2009-03-05 sprendimu Nr. 1A-4.13-144, patvirtino patikrinimo ataskaitą, kuria pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuotos anksčiau nurodytos sumos. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos savo sprendime pažymėjo, kad bendrovė nesutinka su patikrinimo atskaitos dalimi, kuria Klaipėdos teritorinė muitinė atsisakė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatas konstatuodama, kad bendrovė veikė akivaizdžiai aplaidžiai. Išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl patikrinimo ataskaitos pažymėjo, kadangi bendrovė nenurodė, kurių konkrečiai teisės aktų nuostatų taikymas jai buvo neaiškus ir lėmė padarytą pažeidimą, todėl padarė išvadą, kad jai teisės aktų nuostatos buvo aiškios. Be to, bendrovė nesikreipė į muitinę, siekdama išsiaiškinti jai neaiškių teisės aktų nuostatų ar leidime nurodytų sąlygų taikymo. Įmonė, žinodama leidime nurodytą menkės kiekį, privalėjo sekti įvežamos menkės kiekį, turėjo domėtis leidimo tikslinimo galimybėmis ir kreiptis dėl leidimo tikslinimo, tačiau to nepadarė. Taigi, bendrovė veikė nerūpestingai. Taip pat konstatavo, kad pareiškėja turėjo pakankamai profesinės patirties muitinės procedūrų taikymui. Įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja elgėsi sąžiningai, ar jos veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo požymių. Pareiškėja taip pat neįvykdė palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito sąlygų, nes prekes įvežė neturėdama leidimo galutinio vartojimo muitinės procedūrai, t. y. neįvykdė vienos iš dviejų 2004-02-24 reglamente Nr. 379/2004 numatytų sąlygų.
Teismas pabrėžė, kad Komisija, išnagrinėjusi įmonės skundą dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009-03-05 sprendimo Nr. 1A-4.13-144, pareiškėjos skundą patenkino ir atsakovo sprendimą panaikino. Komisija 2009-06-08 sprendime Nr. S-149-(7-95/2009) priėjo prie išvados, kad: 1) pareiškėjai galėjo būti neaiškios nuostatos, susijusios su leidimo rekvizitų privalomumu, kad teisinis reglamentavimas šiuo klausimu pakankamai sudėtingas, todėl naujų teisės aktų įsigaliojimas ir taikymas galėjo sukelti papildomų sunkumų juos taikant, t. y. bendrovei nesuprantant, kad jai išduotame leidime nurodytas prekių kiekis yra griežtai nustatytas, galėjo būti viena iš pažeidimo priežasčių; 2) atsakovas nenurodė, kokią konkrečiai profesinę patirtį turėjo bendrovė prekių išleidimo į laisvą apyvartą dėl prekių galutinio vartojimo atžvilgiu, be to nėra jokių duomenų, kad pareiškėja anksčiau būtų įvežusi prekes ir išleidusi jas į laisvą apyvartą taikant tarifines kvotas. Komisija nustatė, kad įmonė panašių muitinės formalumų nebuvo atlikusi; 3) bendrovė ėmėsi visų priemonių siekdama tinkamai įvykdyti prievoles muitinei, prašymo taisyti leidimo duomenis atgaline data pateikimas pavėluotai galėjo būti sąlygotas pareiškėjos netinkamo teisės normų turinio suvokimo nuostatų, todėl teigti, kad bendrovė elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai ar nesąžiningai, nėra jokio pagrindo; 4) taip pat teigti, kad nebuvo įvykdytos kitos sąlygos dėl to, kad nebuvo įvykdyta viena sąlyga, nėra pagrindo – byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja neįvykdė kitų sąlygų palankiam režimui taikyti, todėl laikytina, kad kitos sąlygos taikyti palankų režimą įvežtoms prekėms buvo įvykdytos.
Teismas, įvertinęs Komisijos sprendimo priėmimo motyvus ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundo teismui argumentus, padarė išvadą, kad Komisijos sprendimas, kuriuo buvo panaikintas atsakovo sprendimas, grindžiamas ne skirtingu, kaip teigia Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, teisės normų aiškinimu. Ginčas byloje kilo dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, įrodomosios galios, t. y., ar pareiškėja veikė akivaizdžiai aplaidžiai, nesąžiningai, ar ji įvykdė kitas palankiam režimui, neapmokestinimui ar atleidimui nuo muito taikytinas sąlygas. Tuo tarpu byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjos įvežtoms prekėms taikomas palankus muitų tarifo režimas, kad skola bendrovei atsirado dėl to, kad prekės buvo įvežtos neturint joms leidimo galutinio vartojimo procedūrai, t. y. Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nėra. Teismas pažymėjo, kad tiek Komisija sprendime, tiek atsakovas savo sprendime ir skunde teismui bei jo atstovas teismo posėdyje, akivaizdaus aplaidumo sąvoką aiškina vienodai, t. y. atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo pateiktus aplaidumo sąvokos aiškinimo elementus: nuostatų, lėmusių skolos muitinei atsiradimą, sudėtingumą, prekybininko profesinę patirtį ir prekybininko rūpestingumą. Teismo nuomone, ginčo atveju, Komisija ir atsakovas skirtingai interpretuoja pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, atliktus/neatliktus veiksmus ir pan. Atsakovo nuomone, bendrovė neįrodė, kad ji neveikė akivaizdžiai aplaidžiai, kad teisės aktų nuostatos jai buvo neaiškios ir sudėtingos, kad neturėjo pakankami prekybininko patirties ir įvykdė kitas palankiam režimui taikytinas sąlygas. Komisijos nuomone, pareiškėjai galėjo būti neaiškios teisės aktų nuostatos, nes teisinis reglamentavimas sudėtingas, kad pareiškėja panašių muitinės formalumų anksčiau nebuvo atlikusi, kad pareiškėja neveikė akivaizdžiai aplaidžiai ar nesąžiningai ir įvykdė kitas sąlygas, taikytinas palankiam režimui.
Teismas nusprendė, kad iš esmės ginčas nagrinėjamoje byloje kyla dėl to, ar tam tikri faktai yra įrodyti ar neįrodyti, t. y., ar faktiškai buvo atlikti tam tikri veiksmai, ar ne. Byloje ginčo dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra. Komisija vertino ginčo metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, sprendė jų pakankamumo klausimą, vertino esmines bylos aplinkybes, pasisakė dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos nustatytų faktų pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pažeisdamas MAĮ 159 straipsnio 2 dalį, neturėdamas teisinio pagrindo, kreipėsi į teismą su skundu dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.
III.
Atskiruoju skundu atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-09-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Atskirajame skunde nurodo, jog ginčas tarp Muitinės departamento ir Mokestinių ginčų komisijos kilo ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl skirtingo Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio taikymo ir šiame straipsnyje nurodytos sąvokos „akivaizdus aplaidumas“ interpretavimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė prašo šį skundą tenkinti, nurodo, kad palaiko jame išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 įstatymo redakcija Nr. IX – 2112) 159 straipsnis riboja centrinio mokesčio administratoriaus teisę skųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimus: apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą centrinis mokesčių administratorius turi teisę tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas (Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį, darytina išvada, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Tam, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsniu centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo.
Nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – ginčijo teismui Komisijos 2009-06-08 sprendimą Nr. S-149-(7-95/2009), kuriuo ji panaikino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009-03-05 sprendimą Nr. 1A-4.13-144. Pastaruoju sprendimu buvo patvirtinta Klaipėdos teritorinės muitinės 2008-10-15 patikrinimo ataskaita Nr. 8LM072M, kurioje buvo nustatyta, kad nėra pagrindo pareiškėjos UAB „Espersen Lietuva“ atžvilgiu taikyti Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatų ir pareiškėjai apskaičiuota bei įregistruota 1 559 472 Lt muito, 280 708 Lt importo PVM, 38 880 Lt PVM delspinigių skola, taip pat paskirta 10 procentų dydžio - 184 018 Lt - bauda. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos savo sprendime pažymėjo, kad Klaipėdos teritorinė muitinė, apskaičiuodama minėtas papildomai mokėtinas sumas, nagrinėjamu atveju pagrįstai atsisakė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatas konstatuodama, kad pareiškėja veikė akivaizdžiai aplaidžiai. Tuo tarpu Komisija 2009-06-08 sprendime Nr. S-149-(7-95/2009) priėjo prie išvados, kad nurodytas Bendrijos muitinės kodekso straipsnis yra taikytinas, o pareiškėja nesielgė akivaizdžiai aplaidžiai atsižvelgiant į nuostatų, lėmusių skolos muitinei atsiradimą, sudėtingumą; pareiškėjos profesinę patirtį ir rūpestingumą bei sąžiningumą (b.l. 11 – 12).
Pažymėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnyje nustatyta, kad jeigu teisės aktai numato palankų muito tarifo režimą tam tikros rūšies prekėms arba dėl jų galutinio vartojimo, jas neapmokestinti arba pagal 21, 82, 145 arba 184-187 straipsnius visiškai ar iš dalies atleisti nuo importo arba eksporto muitų, toks palankus muito tarifo režimas, neapmokestinimas arba atleidimas taip pat taikomas tais atvejais, kai muitinės skola atsiranda pagal 202-205, 210 arba 21 1 straipsnius, jeigu atitinkamas asmuo nesielgė nesąžiningai arba akivaizdžiai aplaidžiai ir jeigu toks asmuo pateikia įrodymą, kad buvo įvykdytos kitos palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito sąlygos.
Iš aukščiau išdėstytu aplinkybių matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp Muitinės departamento ir Mokestinių ginčų komisijos kilo ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl skirtingo Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio taikymo ir šiame straipsnyje nurodytos sąvokos „akivaizdžiai aplaidžiai“ interpretavimo, t. y. dėl to koks yra šios sąvokos turinys ir į kokias aplinkybes būtina atsižvelgti ją apibrėžiant. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog išvardintos aplinkybės patvirtina faktą, kad centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija spręsdami mokestinį ginčą skirtingai interpretavo įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas, todėl atsakovas skundą pirmosios instancijos teismui dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-06-08 sprendimo Nr. S-149-(7-95/2009) panaikinimo padavė teisėtai.
Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-09-11 nutartis panaikinama, perduodant pirmosios instancijos teismui administracinę bylą nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.