- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-128-478/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00557-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- R. D.
- Nukentėjusysis
- G. K.
- Advokatai
- Rūta Mikšė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir nubaustas 20 MGL (753,20 eurų) dydžio bauda.
Nukentėjusiojo G. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. D. priteista 80 eurų turtinei ir 150 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat nuspręsta iš R. D. išieškoti 900 eurų nukentėjusiojo G. K. naudai už turėtas išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. D. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 26 d., apie 14.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sankryžoje, konflikto dėl galimo Kelių eismo taisyklių pažeidimo metu, necenzūriniais žodžiais vadino nukentėjusįjį G. K., tyčia suduodamas ranka užlenkė nukentėjusiojo G. K. automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio pusės šoninį veidrodėlį, bei trenkdamas delnu į minėto automobilio priekinį lango stiklą, jį įskėlė, padarydamas nukentėjusiajam 50 eurų turtinę žalą, tai yra, tokiu įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. nuosprendį ir jį pagal BK 284 straipsnį išteisinti.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nukentėjusysis G. K. 2017 m. rugpjūčio 26 d. dieną dujas purškė tuo metu, kai R. D. sėdėjo savo automobilyje, tačiau nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatyta aplinkybe, jog neva po dujų R. D. ir jo kūdikiui papurškimo jis išlipo iš savo automobilio ir tyčia rankos delnu trenkė į nukentėjusiojo vairuojamo automobilį priekinį stiklą jį įskeldamas. Nors pirmosios instancijos teismas ir priėjo išvados, jog neturi pagrindo abejoti išsamiais nukentėjusiojo G. K. parodymais dėl stiklo įskėlimo, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, jog įvertinus bylos medžiagą yra akivaizdu, kad aiškindamas stiklo įskėlimo aplinkybes nukentėjęs nebuvo nuoseklus, kadangi jo parodymai yra prieštaringi. Be to, nukentėjusiojo parodymų dėl stiklo įskėlimo niekaip nepatvirtino teisme ir liudytoja apklausta S. A., kuri nurodė, jog gerai matė konfliktą, nes buvo visai netoli konflikto vietos ir R. D. pamatė tada, kaip jis išlipo iš savo automobilio ir apėjęs taksi automobilį iš priekio nuėjo aiškintis prie taksi vairuotojo, kuris sėdėjo savo automobilyje, dėl ko liudytojai net susidarė įspūdis, kad įvyko eismo įvykis. Įvertinus šios liudytojos parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu ir teismo padarytą išvadą, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojos duotus parodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą apie jų esmę. Atkreipiamas dėmesys, jog nors liudytoja ir nurodė, kad girdėjo garsą, bet ji negalinti pasakyti, iš kur judrioje gatvėje tas garsas sklido. Apelianto teigimu, ši liudytoja būtent ir patvirtino jo žodžius, kad išlipęs iš automobilio jis neatliko daugiau jokių veiksmų, o tik apėjęs taksi automobilį iš priekio priėjo prie taksi vairuotojo. Teismas neįvertino, jog garsas galėjo atsirasti ir dėl to, kad R. D. per savo atidarytą langą užlenkė ranka nukentėjusiojo automobilio šoninį veidrodėlį. Apelianto teigimu, neteisinga ir teismo išvada, jog stiklo įskėlimą patvirtino liudytojai R. S. bei M. A. ir D. J. Liudytojas R. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nematė, ar apeliantas sudavė smūgį, taip pat liudytoja apklausta M. A. nurodė, jog ji nematė stiklo sugadinimo aplinkybių, iš nukentėjusiojo apie įvykį nieko negirdėjo, G. K. automobilio nematė. Liudytoju apklaustas D. J. nurodė, jog apie sugadintą stiklą sužinojo tik apklausos metu iš tyrėjos ir pats apie stiklo įskėlimo aplinkybes nieko nežino.
2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nukentėjęs G. K. automobilį pateikė apžiūrai tik 2017 m. rugsėjo 29 d., t. y. daugiau nei po mėnesio, o byloje esančios stiklo fotonuotraukos, atkreipiant dėmesį į fotonuotrauką Nr. 2, nepatvirtina, kad stiklo sugadinimai atsirado nuo smūgio rankos delnu į stiklą, kaip nurodė nukentėjęs. Priešingai, byloje esančios fotonuotraukos tik patvirtina aplinkybę, jog stiklo sugadinimas atsirado ne nuo smūgio ranka, bet, tikėtina, važiuojant automobiliui nuo akmens smūgio į stiklą, nes būtent taip atrodo trūkio židiniai esantys ant stiklo. Apelianto pastebėjimu, jis visą ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant teisiamojo posėdžio metu kategoriškai nesutiko su stiklo sugadinimu ranka tyčia, nes tokių veiksmų jis neatliko konflikto dieną ir stiklo ranka nesugadino. R. D. įsitikinimu, jo veiksmai neatitinka BK 284 straipsnyje numatytų požymių. Tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, kurio kiti asmenys negirdėjo, vėliau prieš jį ir jo mažametį sūnų nukentėjęs be jokios dingsties panaudojo ašarines dujas ir juos sužalojo, dėl ko jis turėjo teisę prieiti prie nukentėjusiojo automobilio ir jam parodyti, ką jis savo neteisėtais veiksmais padarė. Tai, jog R. D. viešoje vietoje po sužalojimo reiškė pretenzijas nukentėjusiajam, nesudaro BK 284 straipsnyje numatytų požymių, nes jo tikslas buvo ne pažeisti visuomenės rimtį ar sutrikdymą tvarką, o informuoti nukentėjusį apie jo atliktus neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes.
2.3. Skunde nesutinkama ir su teismo padaryta išvada, jog R. D. elgesys įvykio dieną šokiravo liudytoją S. A. ir R. S.. Teismas, nustatydamas šią aplinkybę, neįvertino to, kad abu minėti liudytojai apeliantą matė išlipusį iš automobilio jau po sužalojimo, t. y. dujų nupurškimo, kuomet jis jautė didelį fizinį skausmą. Be to, liudytoja S. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad iš visos situacijos ji suprato, kad įvyko eismo įvykis, ir tai jos nešokiravo, nesutrukdė jos dienotvarkės, neišgąsdino ar pan., kaip ir liudytojo R. S..
2.4. Skundo autoriaus teigimu, BK 2 straipsnio 4 dalis numato jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose, kas šiuo atveju akivaizdu, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo atlikta tinkamai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą, nukentėjusysis prašė jį atmesti ir skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis G. K. ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas tenkinamas.
6. Nuteistasis savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įvertinimu, netinkamai taikė viešosios tvarkos pažeidimo institutą, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl R. D. kaltės pagal BK 284 straipsnį, kas laikytina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu R. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d., apie 14.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sankryžoje, konflikto dėl galimo Kelių eismo taisyklių pažeidimo metu, necenzūriniais žodžiais vadino nukentėjusįjį G. K., tyčia suduodamas ranka užlenkė nukentėjusiojo G. K. automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio pusės šoninį veidrodėlį, bei trenkdamas delnu į minėto automobilio priekinį lango stiklą, jį įskėlė, padarydamas nukentėjusiajam 50 eurų turtinę žalą, tai yra, tokiu įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, matyti, kad pripažindamas R. D. kaltu pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nuteistojo R. D., nukentėjusiojo G. K. parodymais, teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų S. A., D. J., M. A., R. S. parodymais bei rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka R. D. kaltei pagal BK 284 straipsnį pagrįsti. Tačiau teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia apylinkės teismo išvada negali. Akivaizdu, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl R. D. kaltės.
9. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Tokiu būdu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendis naikintinas, R. D. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
10. Šios išvados kontekste visų pirma aptartini nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirti bei patikrinti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. D. savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo neigė nurodydamas, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. savo automobiliu ,,(duomenys neskelbtini)“ važiavo nuo ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) gatve. Priekinėje sėdynėje vežėsi 6 mėnesių kūdikį. Artėjant prie ,,(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro, prie pėsčiųjų perėjos persirikiavo iš antros į pirmą eismo juostą. Per galinio vaizdo veidrodėlį matė dideliu greičiu artėjantį taksi automobilį, jo vairuotojas laikė įjungęs garso signalą. Praleidęs pėsčiųjų perėja ėjusius pėsčiuosius, sankryžoje pasuko į dešinę. Taksi vairuotojas posūkyje dideliu greičiu jį pralenkė ir pirmas atvažiavo iki šviesoforo (duomenys neskelbtini) sankirtoje. Atvažiavęs prie šviesoforo, jis sustojo šalia lygiagrečiai taksi automobilio ir per atidarytą langą pasakė taksi vairuotojui: ,,ką čia išdarinėji“. Taksi vairuotojas per atidarytą langą atsakė, kad skuba pas klientą. Tada jis pasakė taksi vairuotojui: ,,žiūrėk, aš su vaiku“. Taksi vairuotojas pasiuntė jį rusišku keiksmažodžiu. Susinervinęs po šių žodžių, per atidarytą langą iškišo ranką ir trenkdamas užlenkė šoninį veidrodėlį. Taksi vairuotojas iš kišenės išsitraukė dujų balionėlį ir, pasilenkęs pro atidarytą keleivio pusės langą, papurškė į jį dujas. Dujos nudegino jam kaklą kairėje pusėje bei kairę ranką, tuo metu atsibudo jo kūdikis ir pradėjo verkti. Jis greitai pavažiavo truputį į priekį ir užstatė savo automobilį, kad taksi vairuotojas nepabėgtų. Išlipęs iš savo automobilio, iš pradžių nufotografavo taksi automobilio valstybinį numerį, po to piktas ir gestikuliuodamas nuėjo iki taksi vairuotojo, liepė pasižiūrėti ką jis padarė – apipurškė dujomis jo vaiką. Taksi vairuotojas išlipo, priėjo prie jo automobilio, pasižiūrėjo į vaiką, pasakė, kad į vaiką nepurškė, tada sėdo atgal į savo automobilį ir nuvažiavo (t. 2 b. l. 13-15).
10.2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. D. parodė, kad jis nuo PC „(duomenys neskelbtini)“ važiavo link „(duomenys neskelbtini)“. Jis persirikiavau iš antros juostos tada, kai baigėsi kelkraštyje stovinčių automobilių virtinė. Parodė posūkio signalą ir, persirikiavęs į pirmą eismo juostą, sustojo prie pėsčiųjų perėjos. Tuo metu per galinį vaizdo veidrodėlį matė, kad staigiai atvažiuoja automobilis, paspaudęs signalą, ir visą laiką pypina. Tuo metu jis išsigando, nes miegojo vaikas, o jis iš karto nuo garsų atsikelia. Jam pradėjus važiuoti, nukentėjusysis jį aplenkė „(duomenys neskelbtini)“ posūkyje, to posūkio metu jis rikiavosi iš pirmos juostos į antrą. Lenkdamas jis buvo atsidaręs langą ir jau tuo metu jam pasakė, kad vaikas yra šalia. Kai jį aplenkė, jau tada nukentėjusysis per langą rėkė, kaip jis važiuoja. Važiavo tiesiai ir pamatė, kad nukentėjusysis stovi prie sankryžos sustojęs, kur kelias pasisuka prie nusileidimo nuo kalno. Jis stovėjo antroje juostoje. Privažiavo pirmoje juostoje šalia jo visiškai jam neužkirtęs kelio ir, atsidaręs langą, norėjo paklausti, kas vyksta. Paklausus jo, ką čia išdarinėja, ar mato, kad jis su vaiku važiuoja, taksi vairuotojas pasakė, kad skuba pas klientus. Jam atsakius, kad jis gali važiuoti kaip nori, vairuotojas jam pasakė „pašol nx“. Tada jis neišlaikęs su rankos delnu užlenkė nukentėjusiajam mašinos veidrodėlį. Matė, kad vairuotojas kažką kuitėsi savo liemenėje ir tuo metu jis išsitraukė dujų balionėlį bei jį apipurškė. Tuo metu iš karto atsikėlė vaikas, pradėjo rėkti. Išgirdęs, kad nukentėjusysis lyg nori važiuoti, užvažiavęs užkirto kelią, kad jis nepabėgtų, ir išlipęs ėjo prie jo. Matė, kad vairuotojas buvo labai išsigandęs. Jis (R. D.) yra sportiško sudėjimo, tatuiruočių neturi. Priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio parodė, kad atidarytų langą ir, kai jis atidarė, jam pasakė, jog pažiūrėtų, ką jis padarė vaikui. Tada nukentėjusysis išlipo iš automobilio, jam priėjus paklausė, ar supranta, ką padarė. Pažiūrėjęs jis pasakė, kad į vaiką dujų nepurškė. Nufotografavęs nukentėjusiojo automobilio numerius jam pasakė, kad susitiks teisme. Nuvažiavęs už sankryžos prie gėrimų parduotuvės sustojo ir bandė nuraminti vaiką, tačiau buvo neįmanoma. Jis iš karto skambino žmonai ir tiesiu taikymu važiavo į klinikas. Tą pačią dieną nuvažiavo į ekspertizę, matėsi, kur purkšta dujos, ant vairo, panelės, ant vaiko (t. 2 b. l. 79 – 82).
10.3. Nukentėjusysis G. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dirba taksi vairuotoju pagal individualios veiklos pažymėjimą, vairuoja jam priklausantį automobilį ,,(duomenys neskelbtini)“. 2017-08-26 važiavo (duomenys neskelbtini) gatve pirma juosta. Artėjant prie ,,(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro, antroje juostoje sustojo automobilis, norėjęs sukti į kairę. Tada antra juosta važiavęs kaltinamasis, nerodydamas posūkio, kirto ištisinę liniją ir įvažiavo į pirmą juostą, užkirsdamas jam kelią. Kadangi kaltinamasis manevravo pažeisdamas kelių eismo taisykles, panaudojo garso signalą, siekdamas atkreipti jo dėmesį. Privažiavus šviesoforą ties (duomenys neskelbtini) prospekto ir (duomenys neskelbtini) gatvės sankirta, degant raudonam šviesoforo signalui, kaltinamasis sustojo jam iš dešinės, užkišdamas savo automobilį. Suprato, kad kaltinamasis buvo nepatenkintas dėl jo panaudoto garso signalo prie ,,(duomenys neskelbtini)“. Per atidarytus langus jie abu apsižodžiavo necenzūriniais žodžiais. Kaltinamajam pasakė: ,,žiūrėk kaip važiuoji – padžiausi teises“. Tada kaltinamasis, neišlipdamas iš savo automobilio, trenkė per jo automobilio keleivio pusės veidrodėlį ir jį užlenkė. Paklausė kaltinamojo, ką jis daro. Kaltinamasis išlipo iš savo automobilio ir prišokęs delnu trenkė į jo automobilio priekinį stiklą, dešinėje pusėje. Stiklas įskilo. Tuomet jis iš liemenės kišenės išsitraukė dujų balionėlį ir, sėdėdamas automobilyje, per keleivio pusės langą, iš apačios į viršų papurškė kaltinamajam į petį. Kaltinamasis įsiutęs pribėgo prie jo durelių. Išsigandęs per raciją kvietėsi kolegų pagalbos, pasakydamas, kad jį užpuolė. Tai išgirdęs, kaltinamasis nuo jo automobilio atsitraukė, tačiau kažką šaukė apie vaiką. Jis išlipo apžiūrėti įskelto stiklo ir tada kaltinamojo automobilio salone priekinėje sėdynėje pamatė kėdutę su kūdikiu (t. 1 b. l. 145 – 147).
Žemesnės instancijos teismas
10.4. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis G. K., atsakydamas į teismo posėdžio metu užduotus klausimus parodė, jog tiksliai negali pasakyti, ar smūgis buvo į stiklą, ar į ,,stoikę“, kadangi viskas vyko labai greitai. Jo parodymai nėra nuoseklūs todėl, kad buvo susijaudinęs, blogai jautėsi, gėrė vaistus nuo spaudimo. Iš esmės veiksmų eigą nurodė vienodai, tik smulkmenose susipainiojo. Nelabai gali prisiminti, kaip buvo koliojamasi, nes daug laiko praėjo. Geriausiai atsiminė iš karto po įvykio.
10.5. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo perskaitytas nukentėjusiojo G. K. pareiškimas (t. 1, b. 1. 17-18), apklausos protokolas (IT medžiaga 01-1-43815-17, b. 1. 64-65), akistatos tarp nukentėjusiojo G. K. ir nuteistojo R. D. protokolas (t. 1, b. 1. 39-41), G. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t. 1, b. 1. 145). Nukentėjusysis patvirtino, jog jo, kaip įtariamojo, apklausos protokole užfiksuoti parodymai yra teisingi. Pareiškimą jam surašė advokatas, gal po juo pasirašė, į jį neįsigilinęs. Dujomis purškė tuomet, kai nuteistasis išlipo iš mašinos, trenkė į langą ir stovėjo petimi atsisukęs į jį. Nuteistajam papurškė ne į veidą, o pataikė į petį ir į kaklą. Nuteistasis su ranka nusivalė, tai kas buvo apipurkšta, ir sėdo vairuoti, todėl galėjo liesti panelę ir vairą. Nuteistasis galėjo su nenuvalytomis rankomis paimti ir vaiką. Vaiko jis niekaip negalėjo apipurkšti, nes buvo visai ne tas kampas. Akistatos metu jo prašė patikslinti, kuria rankos vieta nuteistasis trenkė ir į kurią vietą, todėl jis ir pasakė, kad trenkė prie pat krašto ir tiksliai nežino, kur smūgis nuėjo, į stiklą ar į ,,stoikę“, ar į abu. Veidrodėlį nuteistasis užlenkė tada, kai sustojo ir pagąsdino jį, kad perdavus vaizdo registratoriaus duomenis policijai, nuteistasis praras teises. Ištisinę liniją, neparodęs posūkio, nuteistasis kirto tada, kai jis (G. K.) atvažiavo nuo PC „(duomenys neskelbtini)“. Po nupurškimo nuteistasis bėgo prie jo mašinos lango užsimojęs jį mušti, bet išgirdęs, kad per raciją kviečia pagalbą, pradėjo rėkti kažką apie vaiką. Kai pamatė, jog nuteistasis atsitraukė nuo durelių ir pradėjo eiti atgal, jis išlipo pažiūrėti, apie kokį vaiką eina kalba. Nuteistasis agresyviai prie jo ėjo, buvo kovinėje stovėsenoje, apsinuoginęs, su tatuiruote, jis atrodė grėsmingai. Jis negirdėjo, kad vaikas klykė, tik išlipęs pamatė, jog vaikas sėdi ant priekinės sėdynės. Po nupurškimo nuteistasis ėjo prie jo ir kažką sakė apie vaiką. Tuo metu jis važiavo namo, kadangi tą dieną nedirbo. Neturinę žalą sudaro stresas ir tai, kad buvo sulaikytas areštinėje. Jis buvo labai išsigandęs, todėl iš karto nesikreipė į policiją. Iš streso net neįsidėmėjo nuteistojo automobilio numerių ir markės.
10.6. Kolegijos pirmininkei parodžius nukentėjusiajam 2017 m. rugsėjo 29 d. savanoriško daiktų pateikimo protokolą su priedais ir fotonuotraukomis (t. 1, b. 1. 21), G. K., atsakydamas į užduodamus klausimus, nurodė, jog negali paaiškinti, kaip atsirado ant lango tie taškai, kadangi langas niekada nebuvo bandytas gręžti ar stabdytas įskilimas. Negali pasakyti, kad taškai atsirado nuo smūgio ranka. Prieš įvykį taškų ant stiklo nebuvo. Kelią nuteistasis jam užkirto dar prieš išlipant iš automobilio, prieš veidrodėlio užlenkimą. Nuteistojo automobilio priekis buvo išlindęs kampu prieš jo automobilį ir trukdė važiuoti tiesiai. Vairuotojo durelės buvo ties jo priekiniu sparnu. Jis kampu stovėjo ir laisvai turėjo erdvės išlipti iš automobilio. R. D. automobilis buvo jo eismo juostoje, jis buvo kirtęs „STOP“ liniją. Dujų balionėlį išmetė iš karto, nes susinervino ir nutarė, kad daugiau juo nesinaudos (t. 2 b. l. 77- 79).
10.7. Liudytojas R. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. automobiliu sustojo prie šviesoforo (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) pr. sankryžoje. Priekyje, toje pačioje (antroje) eismo juostoje, per vieną automobilį stovėjo taksi automobilis. Kol degė raudonas šviesoforo signalas, matė, kaip pro taksi automobilio priekį atbėgo jaunas sportiškas vaikinas, kuris piktai rėkavo, mosikavo rankomis, buvo užsimojęs kumščiu. Jo išvaizda buvo agresyvi, jis kažką rėkė, priėjo prie taksi vairuotojo pusės. Viskas įvyko labai greitai, kai vaikinas nuėjo, taksistas išlipo iš savo automobilio, pasižiūrėjo į savo automobilio priekinį kampą, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, nuvažiavo. Pamanė, kad įvyko avarija, tačiau asmenys išsiskirstė (t. 1 b. l. 188-189).
10.8. Liudytoja S. A., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. eidama šaligatviu matė, kad degant raudonam šviesoforo signalui stovėjo du automobiliai, vienas iš jų taksi automobilis, o kitas – mėlynos spalvos lengvasis automobilis, kurie, jos manymu, stovėjo per arti vienas kito. Mėlynas automobilis stovėjo taip, tarsi būtų užkišęs taksi automobiliui kelią. Iš mėlyno automobilio išlipo vyriškis, kuris atrodė supykęs, stipriai gestikuliuodamas rankomis jis praėjo pro priekį ir priėjo prie taksi vairuotojo. Jie kažką aiškinosi, tačiau negirdėjo, ką jie kalbėjo, nes atstumas tarp jos ir automobilių buvo apie 50 metrų. Jai atrodė, kad vyksta kažkoks konfliktas, o galbūt įvykusi autoavarija. Kai iš mėlyno automobilio išlipęs jaunas vyras buvo prie taksi automobilio, ji girdėjo kažkokį garsą, panašų į trekštelėjimą ar bumbtelėjimą, koks tai garsas, negali pasakyti, gal durelių atsidarymo garsas. Tas garsas sklido iš tos pusės, kur stovėjo tie du automobiliai. Visa ši situacija jai atrodė nemaloni, ji suprato, kad kažkas vyksta ne pagal taisykles (t. 2 b. l. 12 – 13).
10.9. Liudytoja M. A., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dirba dispečere taksi paslaugų įmonėje ,,(duomenys neskelbtini)“. Taksi vairuotojas G. K. per raciją šaukėsi pagalbos. Ji, kaip dispečerė, susisiekė ir paprašė arčiausiai esantį kitą taksi vairuotoją (šaukiniu 014) privažiuoti ir padėti. Tą dieną ji baigė darbą ir nieko apie įvykį nesužinojo (t. 1 b. l. 169).
10.10. Liudytojas D. J., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dirba vairuotoju taksi paslaugų įmonėje ,,(duomenys neskelbtini)“. Važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve per raciją išgirdo pagalbos šauksmą. Pagalbos šaukėsi kitas taksi vairuotojas G. K. Tai buvo standartinis pagalbos šauksmas – pasako tik vietą, į kurią reikia nuvažiuoti ir padėti, šiuo atveju pagalbos reikėjo prie prekybos centro ,,(duomenys neskelbtini)“. Iki tos vietos jis nenuvažiavo, kadangi pagalbos šauksmas buvo atšauktas. Nei prieš įvykį, nei po jo G. K. automobilio nematė, tik iš tyrėjos sužinojo, kad buvo įskeltas G. K. automobilio stiklas (t. 1 b. l. 169- 170).
Žemesnės instancijos teismas
10.11. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas V. R. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir yra šios įmonės bendrasavininkas ir direktorius. Įmonė užsiima automobilių stiklų prekyba, keitimu, įdaužų remontu. Nuo 2000 m. dirba su draudimo bendrovėmis, kas liečia stiklų žalų administravimą, vertina, nuo ko įtrūksta stiklas. Nuo 2017 m. papildomai dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri vertina įvairias žalas. Peržiūrėjęs teisėjų kolegijos pirmininkės parodytą 2017 m. rugsėjo 29 d. savanoriško daiktų pateikimo protokolą su priedais bei fotonuotraukomis (t. 1, b. 1. 20-23), liudytojas V. R., atsakydamas į jam pateiktus klausimus, paaiškino, kad iš nuotraukų sunku pasakyti, nuo ko atsirado trūkis, reikėtų pamatyti vizualiai, tačiau įprastai vienas toks trūkimas atsiranda nuo mikro akmenuko pataikymo arti stiklo krašto. Per laiką kėbulas gali sutrukinti stiklą. Dėl nuotraukoje ant stiklo matomų taškų, gali paaiškinti, jog taškais būna stabdomas stiklas, kada jis pradeda trūkti. Išgręžiama skylutė ir užliejama, tikintis, kad stiklas toliau netrūks. Šiuo atveju matomi du taškai, todėl gali būti, kad du kartus buvo bandoma stabdyti stiklo trūkimą. Labai maža tikimybė, kad toks įtrūkimas galėjo atsirasti suduodant ranka. „(duomenys neskelbtini)“ šone yra pakankamai aukšta juosta, vadinama „stoike“, kuri yra 0,7-1 cm. aukščiau nei pats stiklas, todėl jeigu smūgį sudavė į „stoikę“, tai stiklas nuo to tikrai neturėjo sutrūkti. Jeigu suduoda ranka į stiklą, turi būti daug smulkių trūkimo pažeidimų, turi būti 3-4 spinduliai išėję. Po sudavimo ranka į stiklą būna visai kita trūkimo struktūra, tai garantuoja 99 proc. Bandė patestuoti ant išimto stiklo, suduoti smūgį į vidurį stiklo ir į kraštą, tai yra visai kita trūkimo struktūra. Stiklas nuo smūgio ranka ar galva, ar kitu daiktu sudavus, trūksta kitaip. Didelė tikimybė, jog toks vieno siūlo trūkimas yra savaiminio trūkimo.
10.12. 2017 m. rugsėjo 29 d. daiktų pateikimo protokolu nustatyta, jog nukentėjusysis G. K. pateikė apžiūrai savo automobilį ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį apžiūrėjus užfiksuota, kad ant priekinio stiklo keleivio pusėje matomas stiklo įtrūkimas, einantis nuo stiklo krašto į centrą ir į apačią. Įtrūkimo ilgis apie 25 cm, įtrūkimas yra apie 20 cm nuo automobilio kėbulo krašto (1 t., b. l. 42-49).
10.13. Iš 2017 m. rugsėjo 1 d. nukentėjusiojo G. K. pateiktų keturių fotonuotraukų matyti, kad jose nufotografuotas įtrūkęs stiklas (1 t., b. l. 19-23).
10.14. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43815-17, kuris įsiteisėjusiu 2018 m. vasario 9 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, nenustačius, kad G. K. tyčia sužalojo mažametį vaiką, medžiagoje esančia teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2487/2017(02) nustatyta, jog mažamečiui A. D. buvo konstatuotas cheminis pirmo laipsnio veido ir galimai galvos plaukuotosios dalies bei kaklo nudegimas (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43815-17 medžiagos b. l. 18).
10.15. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43815-17 medžiagoje esančiu 2017 m. rugpjūčio 26 d. apžiūros protokolu nustatyta, jog apžiūrėjus R. D. automobilį ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotos rudos spalvos, išdžiūvusios dėmės, skleidžiančios aštrų kvapą ant kairės pusės priekinių durų lango rėmo ir ant priekinio skydo ties pavarų perjungimo svirtimi (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43815-17 medžiagos b. l. 7-11).
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų įrodymų visuma nepatvirtina, kad R. D. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.
12. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, iš kurių įžūlus elgesys ir vandališki veiksmai buvo inkriminuoti nuteistajam. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Vandališki veiksmai – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-335/2014, 2K-53/2018)
13. Nuteistasis R. D. viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. Jis pripažino, kad per atidarytą automobilio langą aiškinosi su taksi vairuotoju dėl vairavimo kultūros. Kai taksi vairuotojas pasiuntė jį rusišku keiksmažodžiu, nesusivaldė ir, neišlipdamas iš savo automobilio, užlenkė taksi automobilio dešinės pusės šoninį veidrodėlį. Tuomet taksi vairuotojas dujomis apipurškė jį ir kartu su juo automobilyje priekinėje keleivio sėdynėje važiavusį jo kūdikį. Taksi vairuotojas pradėjo važiuoti, jis užkirto jam kelią, išlipo iš savo automobilio, iš karto nusifotografavo taksi automobilio numerį, po to piktas ir gestikuliuodamas nuėjo iki taksi vairuotojo, liepė pasižiūrėti, ką jis padarė – apipurškė dujomis jo vaiką. Aukštesniojo teismo vertinimu, objektyvių duomenų, paneigiančių R. D. nurodomas aplinkybes, nėra.
14. Nors priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. D. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo G. K. parodymais, konstatuodamas, jog neturi pagrindo abejoti išsamiais nukentėjusiojo parodymais dėl stiklo įskėlimo, kadangi jis nuosekliai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad R. D., išlipęs iš savo automobilio, trenkė delnu per jo priekinį stiklą ir jį įskėlė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei apklausus jį pakartotinai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, su šia apylinkės teismo išvada nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu, nukentėjęs G. K., nurodydamas vykusio konflikto su nuteistuoju bei stiklo įskėlimo aplinkybes, nebuvo nuoseklus, o jo parodymai yra prieštaringi. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43815-17 (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-43815-17 medžiagos b. l. 64) bei liudytoju šio ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 28) G. K. nurodė, jog R. D., nepatenkintas dėl jo panaudoto garsinio signalo, sustojęs sankryžoje prie šviesoforo, užkirto jam kelią, pastatydamas savo automobilį taip, kad jis negalėtų pravažiuoti, skersai tarp pirmos ir antros eismo juostos. Pasakius R. D., kad jo chuliganišką vairavimą jis užfiksavo vaizdo registratoriumi, jis supykęs, pradėjo įžeidinėti nukentėjusį necenzūriniais žodžiais, trenkė kaire ranka į jo automobilio dešinio šono veidrodėlį ir jį užlenkė. Po to išlipęs iš automobilio dešinės rankos delnu trenkė į jo automobilio priekinį stiklą dešinėje pusėje, dėl ko stiklas įtrūko. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, 2018 m. sausio 5 d. atliktos akistatos tarp R. D. ir nukentėjusiojo metu, G. K. nurodė, kad konflikto metu jų automobiliai stovėjo labai arti vienas kito, beveik lygiagrečiai antroje eismo juostoje ir R. D. automobilis tik truputį, priekine dalimi užstojo jam kelią. G. K. teigimu, išlipęs iš savo automobilio R. D. apatine rankos delno dalimi trenkė į jo automobilio priekinio keleivio pusės kėbulo kraštą, nuo ko stiklas įskilo (t. 1 b. l. 39). Apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. K. jau teigė, kad konflikto metu R. D. automobilis jam kelio nebuvo užblokavęs, ir jis galėjo sukti į kairę. Teisme nukentėjusysis vėl tvirtino, jog R. D., išlipęs iš automobilio, trenkė rankos delnu į jo automobilio dešinės pusės priekinį langą (t. 1 b. l. 145 – 146). Vėlgi, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, G. K. jau nurodė, kad nuteistojo automobilis stovėjo kampu užkirtęs kelią bei trukdydamas jam pravažiuoti. Be to, nukentėjusysis negalėjo pasakyti, ar smūgį R. D. sudavė į stiklą, ar į ,,stoikę“. G. K. teigimu, jis nespėjo pamatyti, į kurią vietą buvo suduotas smūgis (t. 2 b. l. 77). Teisėju kolegijos vertinimu, tokie nenuoseklūs nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu leidžia pagrįstai abejoti jo parodymų patikimumu, juo labiau, kai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo akivaizdžiai paneigtas nukentėjusiojo teiginys, jog nuteistasis ant kairės rankos turi tatuiruotę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių dėl stiklo įskėlimo, nepatvirtino ir liudytojais apklausti S. A. ir R. S.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja S. A. nurodė, jog matė kaip iš mėlyno automobilio išlipęs jaunas vyras nuėjo prie taksi automobilio. Ji girdėjo kažkokį garsą, panašų į trekštelėjimą ar bumbtelėjimą, tačiau koks tai garsas negalėjo pasakyti. Liudytojos manymu, tai galėjo būti ir durelių atsidarymo garsas (t. 1 b. l. 12-13). Aukštesniojo teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog minėta liudytoja girdėjo kažkokį garsą, sklindantį iš tos pusės, kur stovėjo automobiliai, nepatvirtina, kad tas garsas galėjo atsirasti būtent nuo suduoto smūgio į mašinos stiklą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog liudytojos girdėtas garsas, kaip ir nurodė ji pati, galėjo atsirasti ir nuo mašinos durelių uždarymo (atidarymo), taip pat ir dėl mašinos šoninio veidrodėlio užlenkimo, suduodant per jį ranka. Tai, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. S. nurodė, kad matė, kaip taksistas išlipęs iš savo automobilio, pasižiūrėjo į savo automobilio priekinį kampą (t. 1 b. l. 188-189), nepatvirtina, jog nukentėjusysis įvykio vietoje išlipo pažiūrėti būtent įskelto automobilio stiklo, o ne R. D. mašinoje esančio kūdikio. Pažymėtina, jog tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad R. D., eidamas link jo mašinos, rėkė apie vaiką, tačiau nukentėjusysis nesuprato, apie ką pastarasis šneka, ir tik nuteistajam atsitraukus nuo jo mašinos, jis išlipo iš savo automobilio ir, paėjęs į priekį, pamatė nuteistojo automobilio priekinėje dešinėje sėdynėje esančią vaikišką kėdutę, kurioje buvo kūdikis. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme G. K. taip pat patvirtino, jog pamatęs, kad nuteistasis atsitraukė nuo durelių ir pradėjo eiti atgal, jis išlipo pažiūrėti apie kokį vaiką eina kalba (t. 2 b. l. 79). Nesutiktina ir su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog stiklo įskėlimą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai M. A. ir D. J.. Liudytoja apklausta M. A. tik patvirtino tas aplinkybes, jog G. K. per raciją šaukėsi pagalbos, o ji paprašė arčiausiai esančio vairuotojo nuvažiuoti jam padėti. Vėliau pagalbą nukentėjusysis atšaukė ( t. 1 b. l. 169). Liudytoju apklaustas D. J. parodė, jog nei prieš įvykį, nei po jo G. K. automobilio nematė ir tik iš tyrėjos sužinojo, kad buvo įskeltas G. K. automobilio stiklas (t. 1 b. l. 169-170). Taigi, jokių reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių nukentėjusiojo automobilio stiklo įskėlimą, minėti liudytojai nenurodė. Teisėjų kolegija nelaiko patikimais įrodymais, patvirtinančiais G. K. nurodytas aplinkybes apie stiklo įskėlimą, ir 2017 m. rugsėjo 29 d. automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolo, kuriame užfiksuotas priekinis stiklo įtrūkimas keleivio pusėje, taip pat 2017 m. rugsėjo 1 d. nukentėjusiojo pateiktų keturių fotonuotraukų, kuriose užfiksuotas tas pats stiklo įtrūkimas, kadangi nei apžiūros protokolas, nei fotonuotraukos savaime neįrodo stiklo įtrūkimo atsiradimo datos. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas V. R., kuris užsiima automobilių stiklų prekyba, keitimu, įdaužų remontu bei stiklų žalų administravimu, patvirtino, jog suduodant smūgį į automobilio stiklą ranka, stiklo trūkis būtų visiškai kitokios struktūros. Būtų daug smulkių trūkimo pažeidimų 3 – 4 spinduliais aplinkui. Liudytojo teigimu, labai maža tikimybė, kad fotonuotraukose užfiksuotas stiklo įtrūkimas galėjo atsirasti suduodant ranka. Įprastai toks trūkimas atsiranda nuo mažo akmenuko pataikymo arti stiklo krašto (t. 2 b. l. 77). Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes bei įvertinus aukščiau aptartus duomenis, akivaizdu, jog R. D. inkriminuoti veiksmai, kad jis trenkdamas delnu į G. K. automobilio priekinį lango stiklą, jį įskėlė, nepasitvirtino.
15. Tyrimo metu taip pat nepasitvirtino ir nukentėjusiojo G. K. nurodytos aplinkybės, jog dujas jis purškė tuo metu, kai R. D. buvo išlipęs iš savo automobilio ir delnu trenkė į jo priekinį stiklą. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog dujų palikti pėdsakai R. D. automobilyje ir kūdikiui padaryti cheminiai sužalojimai leidžia daryti išvadą, kad dujas nukentėjusysis papurškė į automobilyje sėdintį, o ne į prie taksi automobilio stovintį R. D.. Tokios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai manyti, kad papurkšdamas dujų automobilyje sėdinčiam R. D. ir jo kūdikiui, nukentėjusysis išprovokavo nuteistąjį išlipti iš savo automobilio. Sutiktina su teismo vertinimu, jog dujų papurškimas R. D. bei jo kūdikiui ir buvo ta priežastis, dėl ko nuteistasis išlipo iš savo automobilio, nes iki dujų papurškimo vairuotojai santykius aiškinosi, sėdėdami savo automobiliuose, per atidarytus langus.
16. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017). Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2014, 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017).
17. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas.
18. Teisėjų kolegija, neneigdama, kad miesto gatvė, kurioje vyksta intensyvus transporto priemonių eismas, yra vieša vieta, mano, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad aptariamu laiku ir vietoje nuteistasis R. D. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir parodė aiškų visuomenės negerbimą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kaip nustatyta bylos aplinkybėmis, tarp nukentėjusiojo G. K. ir R. D. įvyko žodinis konfliktas, kurio kiti asmenys negirdėjo. Vėliau, kai nukentėjusysis panaudojo ašarines dujas R. D. atžvilgiu, dėl ko buvo apipurkštas ir sužalotas tuo metu mašinoje buvęs jo mažametis sūnus, nuteistasis, išlipęs iš mašinos, ėjo prie nukentėjusiojo aiškintis apie tai, ką jis savo veiksmais padarė. Tai, kad nuteistasis, artindamasis prie nukentėjusiojo automobilio, rėkė apie kažkokį tai vaiką, bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir pats G. K.. Akivaizdu, kad būtent dujų papurškimas R. D. bei jo kūdikiui ir buvo ta priežastis, dėl ko nuteistasis, išlipęs iš savo automobilio, ėjo reikšti pretenzijas nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. D. reiškiamas nepasitenkinimas (tyčia) buvo nukreiptas į nukentėjusįjį, o ne į viešosios tvarkos nesilaikymą, nepagarbos visuomenei demonstravimą. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos. Duomenų apie tai, kad R. D. būtų siekęs aplinkiniams demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, byloje nėra. Taip pat nėra nustatytas ir pats visuomenės rimties sutrikdymo faktas, kuris yra būtinas, kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį. Teismų praktika visuomenės rimties sutrikdymą apibrėžia kaip žymios turtinės žalos padarymą, normalios įstaigų ar įmonių veiklos sutrikdymą, didelės žmonių grupės poilsio ar darbo nutraukimą, fizinio smurto su sveikatos sutrikdymais padarymą, veiksmus, kai aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, kai veiksmai tęsiasi ilgą laiką. Pagal liudytojo R. S. paaiškinimus, kol degė raudonas šviesoforo signalas, matė, kaip pro taksi automobilio priekį atbėgo jaunas vyrukas, kuris piktai rėkavo, mosikavosi rankomis ir kažką aiškinosi su taksi vairuotoju, tačiau viskas labai greitai baigėsi, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, visi nuvažiavo. Manė, kad įvyko avarija (t. 1 b. l. 188 – 189). Įvykį taip pat mačiusi liudytoja S. A. paaiškino, jog matė, kaip iš automobilio išlipęs vyriškis buvo supykęs ir gestikuliuodamas rankomis ėjo prie taksi vairuotojo. Jie kažką aiškinosi, tačiau ji negirdėjo, ką jie kalbėjo. Jai atrodė, kad vyksta kažkoks konfliktas, galbūt įvykusi avarija (t. 2 b. l. 12 – 13). Ir nors minėta liudytoja nurodė, jog tokia situacija jai atrodė nemaloni, ir ji suprato, kad kažkas vyksta ne pagal taisykles, tačiau to nepakanka konstatuoti, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta, kadangi policija į įvykio vietą kviečiama ir atvykusi nebuvo, įvykio vietoje jokio didelio triukšmo, sumaišties ar kitokių požymių, kurie ypatingai atkreiptų aplinkinių dėmesį, nebuvo, taip pat duomenų, kad dėl vykusio konflikto buvo sutrikdytas ar sustabdytas mašinų eismas, taip pat nenustatyta. Pažymima, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamosiose byloje Nr. 2K-198/2015). Šiuo atveju konstatuojama, kad R. D. veiksmai, nors ir buvo nepriimtini, pasireiškė netinkamu elgesiu, tačiau nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai ir nebuvo padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, tokio savo vertinimo tinkamai neargumentavo ir nepagrindė, įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes byloje surinktų įrodymų nevertino visumoje, neįsigilino į įvykio situaciją ir tai nulėmė neteisingas išvadas dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių R. D. veiksmuose buvimo, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis nustačius, kad nepadaryta veika, turinti minėto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
19. Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir R. D. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo G. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas. Proceso išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 103-106 straipsniai. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo G. K. turėtos 900 Eur proceso išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
nuteistojo R. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. D. dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
G. K. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
G. K. turėtų proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro 900 Eur, iš R. D. nepriteisti.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.