- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- e2-185-553/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01369-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Unishop“, V. J.
- Ieškovas
- A. P., A. S., A. V., A. G., Z. R.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Unishop“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., A. S., A. V., A. G., Z. R. konsultacinės įmonės, V. V., uždarosios akcinės bendrovės Urban investment, T. T., uždarosios akcinės bendrovės SC Giraitė, S. D., R. K., R. G., R. Č., L. G., uždarosios akcinės bendrovės Holderis, G. S., G. R. ir uždarosios akcinės bendrovės „ALMIGA“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Unishop“ ir V. J. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teisme priimtas ieškovų A. P., A. S., A. V., A. G., Z. R. konsultacinės įmonės, V. V., uždarosios akcinės bendrovės Urban investment, T. T., uždarosios akcinės bendrovės SC Giraitė, S. D., R. K., R. G., R. Č., L. G., uždarosios akcinės bendrovės Holderis, G. S., G. R. ir uždarosios akcinės bendrovės „ALMIGA“ ieškinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Unishop“ ir V. J. dėl skolos priteisimo. Ieškiniu prašoma: 1) priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Unishop“ ir V. J. ieškovams šias skolas: 100 000 Eur A. P.; 50 000 EUR A. S.; 100 000 EUR A. V.; 100 000 EUR A. G.; 60 000 Eur Z. R. konsultacinei įmonei; 250 000 Eur V. V.; 100 000 Eur UAB Urban investment; 50 000 Eur T. T.; 50 000 Eur SC Giraitė, UAB; 100 000 Eur S. D.; 60 000 Eur R. K.; 100 000 Eur R. G.; 80 000 Eur R. Č.; 300 000 Eur L. G.; 500 000 Eur Holderis, UAB; 100 000 Eur G. S.; 120 000 Eur G. R.; 500 000 Eur UAB „ALMIGA“; 2) Priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Unishop“ ir V. J. ieškovų A. P., A. S., A. V., A. G., Z. R. konsultacinės įmonės, V. V., UAB Urban investment, T. T., SC Giraitė, UAB, S. D., R. K., R. G., R. Č., L. G., Holderis, UAB, G. S., G. R. ir UAB „ALMIGA“ naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Unishop“ turtą ieškinio sumai, t. y. 2 720 000 Eur. Nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas, tai patvirtina su ieškiniu pateikti įrodymai, be to, tiek atsakovės UAB „Unishop“, tiek laiduotojo veiksmai yra nesąžiningi ir kelią grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Iš atsakovės finansinės atskaitomybės duomenų akivaizdu, kad jos finansinė padėtis blogėja, tačiau atsakovė atsisako ieškovams teikti duomenis apie turimo turto sudėtį ir įsipareigojimus, o pateikta informacija yra prieštaringa bei sudaranti pagrindą manyti, jog atsakovė slepia ir (ar) ketina slėpti turtą. Byloje esantys duomenys, patvirtina kad po paskolos sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo sumažėjo atsakovės turtas, todėl grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra reali, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovų prašymą patenkino ir areštavo UAB „Unishop“ turtą ir pinigines lėšas 2 720 000 Eur vertės sumai.
4. Teismas, įvertinęs ieškinį ir jį pagrindžiančius dokumentus, konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.
5. Teismas vertino, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Nors vien didelė ieškinio suma (2 720 000 Eur) savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės turto būklė nėra aiški, ji turi kitų kreditorių, teikia skirtingus finansinės atskaitomybės dokumentus, didėja jos įsipareigojimai, mažėja darbuotojų skaičius ir ji nebendradarbiauja su ieškovais. Dėl šių aplinkybių kyla reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
6. Teismas nurodė, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nėra preziumuojamas – jį turi įrodyti prašymą teikiantis asmuo.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir nebendradarbiavo su ieškovais kaip paskolos davėjais. Vienas esminių sutartyse įtvirtintų reikalavimų buvo atsakovės įsipareigojimas neviršyti nustatyto finansinių įsipareigojimų limito – 10 000 000 Eur arba 15 000 000 Eur, priklausomai nuo sutarties sąlygų. Šios sąlygos nesilaikymas buvo aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis paskolos davėjams teisę nutraukti sutartį ir reikalauti visos paskolos sumos grąžinimo kartu su palūkanomis bei kitomis mokėtinomis sumomis.
8. Pagal ieškovų pateiktus duomenis, atsakovės finansiniai įsipareigojimai per vienerius metus (2024 m. spalio mėn.) pasiekė 25 821 457 Eur, akivaizdžiai viršydami sutartyse numatytą ribą. Tai rodo, kad atsakovė ne tik nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų, bet ir sąmoningai prisiėmė didesnius įsipareigojimus nei leidžiama pagal sutartį.
9. Atsakovės neveikimas ir nebendradarbiavimas su ieškovais patvirtina jos nesąžiningumą vykdant sutartinius įsipareigojimus. Tokia situacija kelia pagrįstą riziką ieškovų interesams, nes atsakovės finansinė būklė blogėja, o jos elgesys neatitinka įstatyme numatytos šalių bendradarbiavimo pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis). Dėl to egzistuoja reali grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali tapti apsunkintas arba neįmanomas.
10. Teismas pripažino, kad atsakovė, suprasdama galimas neigiamas teismo sprendimo pasekmes, gali sąmoningai vengti mažinti nuostolius ar plėtoti veiklą, siekdama išvengti sprendimo vykdymo, todėl vertino, jog dėl šios rizikos būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė UAB „Unishop“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3294-794/2024, kurioje atsakovei UAB „Unishop“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovė su kiekvienu ieškovu yra sudariusi paskolos sutartį, kurių pagrindu iš ieškovų iš viso gavo 2 720 000 Eur. Atsakovė iš ieškovų 2024 m. gruodžio 2 d. ir 2024 m. gruodžio 3 d. gavo pranešimus, kad paskolos sutartys yra vienašališkai nutraukiamos. Ieškovai atsakovei pranešimuose nurodė, kad nutraukia paskolų sutartis ir reikalauja nuo 2024 m. gruodžio 9 d. nedelsiant grąžinti visą paskolos sumą, sumokėti palūkanas ir kitas paskolų sutarties pagrindu susidariusias mokėtinas sumas.
11.2. Ieškovų ieškinys nepagrįstas, todėl nėra pirmos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovai savo ieškinį grindžia tik prielaidomis, teigdami, kad UAB „Unishop“ yra sudariusi paskolos sutartis, viršijančias 10–15 mln. Eur, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Jie nurodo, kad UAB „Unishop“ mokėtini įsipareigojimai 2024 m. spalį siekia 25,8 mln. Eur, tačiau ši suma savaime neįrodo finansinių skolų buvimo. Finansinės skolos yra sutartiniai įsipareigojimai, o ieškovų minimi įsipareigojimai apima mokestinę nepriemoką, skolas „Sodrai“ ir kitas prievoles, kurios nėra finansinės skolos, nes jos nekyla iš sutartinių santykių.
11.3. Ieškovai neteisėtai nutraukė paskolos sutartis, nesilaikydami jose nustatytų taisyklių ir terminų. Paskolų mokėjimo terminai dar nėra suėję – artimiausias terminas yra 2025 m. sausio 16 d., o kitos paskolos turi dar ilgesnius grąžinimo terminus. Todėl ieškinys, grindžiamas šių sutarčių neteisėtu nutraukimu, negali būti pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
11.4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ženkliai sutrikdė atsakovės veiklą, ypač Kalėdinės prekybos metu, kai įmonė turi generuoti didžiausias pajamas ir pelną. Šios priemonės užkerta kelią atsakovei vykdyti strateginį planą, nes sugeneruotas pelnas turėtų būti naudojamas atsiskaitymui su ieškovais ir valstybe, taip palaikant sveiką finansinę būklę. Pritaikius šias priemones, bendrovės finansinė padėtis tik blogėja ir kyla reali rizika dėl turto.
11.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybę ir apsaugoti ieškovo interesus (CPK 144, 145 straipsniai). Taikant šias priemones, būtina įvertinti, ar jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė įrodymų, kad atsakovė slėptų turtą ar imtųsi kitų nesąžiningų veiksmų. Todėl rizika, kad ieškovų interesai nebus apsaugoti, neegzistuoja.
Atsiliepimas
12. Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovė su kiekvienu ieškovu sudarė paskolos sutartis, pagal kurias pasiskolino 2 720 000 Eur, už jų įvykdymą laidavo atsakovės direktorius ir akcininkas V. J.. Ieškovai, nustatę esminius sutarties pažeidimus, nutraukė sutartis ir pareikalavo grąžinti paskolas bei sumokėti palūkanas. Atsakovė nesugebėjo įvykdyti prievolių nustatytu terminu, todėl ieškovai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą.
12.2. Teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pirma būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – ieškinio prima facie (preliminarus) pagrįstumas. Atsakovės argumentai dėl neteisėto sutarčių nutraukimo ir nepagrįsto paskolų grąžinimo prašymo nėra svarbūs sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas. Ieškovai pateikė įrodymus apie pažeidimus, įskaitant nesilaikymą sutartų ribų dėl leistinų įsipareigojimų sumos. Atsakovės įsipareigojimai 2024 m. spalio mėnesį siekė 25 821 457 EUR, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad įsipareigojimai neviršijo nustatytos ribos. Atsakovės teiginiai, kad sutartys buvo nutrauktos neteisėtai, yra nepagrįsti, nes nėra žinoma, jog atsakovė ginčytų nutraukimą, ir ieškovai laikėsi nustatytos nutraukimo tvarkos. Teismas teisingai įvertino ieškinio pagrįstumą, o atsakovo argumentai yra neaktualūs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui.
12.3. Teismas teisingai nustatė, kad egzistuoja grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės teiginiai apie veiklos sutrikdymą, ypač Kalėdiniu laikotarpiu, ir neįrodytus nesąžiningus veiksmus nesudaro pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nepateikė įrodymų apie veiklos sutrikdymą ir nepateikė jokių naujų argumentų, kaip jo strategijos buvo paveiktos, ypač po Kalėdų laikotarpio. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes kyla reali grėsmė, kad be tokių priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
12.4. Teismas neprivalo turėti neabejotinų įrodymų apie būsimas grėsmes, tačiau turi įsitikinti, kad egzistuoja tikimybė, jog grėsmė atsirasti gali. Atsakovė nepateikė tikslios informacijos apie savo turtą ir įsipareigojimus, o jos finansinė padėtis rodo, kad ji gali slėpti turtą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas pagrįstai nustatė, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą.
12.5. Ieškinio pateikimo metu egzistavo kelios aplinkybės, rodančios grėsmę galimam teismo sprendimo įvykdymui. Pirmiausia, atsakovė pateikė prieštaringus finansinės atskaitomybės duomenis, nurodydama skirtingas turto vertes už tą patį laikotarpį, o tai kelia abejonių dėl jos sąžiningumo ir tikslų. Antra, atsakovė neviešina tikslios informacijos apie turimo turto sudėtį ir įsipareigojimus, įskaitant atsargas ir gautinas sumas, o tai leidžia manyti, kad ji ketina slėpti turtą. Trečia, atsakovės finansinė padėtis blogėja: auga įsipareigojimai, nuostoliai ir prasideda priverstinio išieškojimo procesai. Ketvirta, drastiškai mažėja atsakovės darbuotojų skaičius, o tai rodo ne tik finansinius sunkumus, bet ir nenorą vykdyti socialinius įsipareigojimus. Be to, atsakovei buvo inicijuota daugybė darbo ginčų bylų. Penkta, atsakovė ir jos susijusios įmonės patiria finansinių sunkumų, įskaitant didėjančius įsiskolinimus valstybei ir mažėjantį darbuotojų skaičių. Dėl šių aplinkybių yra reali grėsmė, kad atsakovė, bendradarbiaudama su susijusiomis įmonėmis, gali slėpti turtą ir taip išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo. Todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymą.
12.6. Po nutarties priėmimo paaiškėjo naujos aplinkybės, patvirtinančios poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmiausia, atsakovė ir toliau nebendradarbiauja su ieškovais, nesuteikia informacijos apie savo turtą, nepaisydama antstolio įpareigojimo. Ieškovai kreipėsi į antstolį I. G. ir 2024 m. gruodžio 12 d. buvo priimtas patvarkymas dėl informacijos pateikimo, kuriuo atsakovė buvo įpareigota pateikti informaciją apie savo turtą. Tačiau iki 2024 m. gruodžio 17 d. atsakovė neįvykdė šio įpareigojimo. Antstolis pranešė, kad atsakovė iki šiol nesuteikė reikiamos informacijos ir jog jos atžvilgiu yra pradėta 17 vykdomųjų bylų dėl nesumokėtų įsipareigojimų.
12.7. Antra, atsakovės pateikti finansiniai duomenys rodo, kad jos finansinė padėtis yra daug blogesnė nei buvo teigta. Atsakovės įsipareigojimai gerokai viršija jos turtą, o antstolio pateikti duomenys rodo, kad atsakovės turto nepakanka net pirmos eilės išieškotojų reikalavimams užtikrinti. Be to, atsakovė nesuteikė informacijos apie savo turtą, jos turtinė padėtis yra neaiški, o tai kelia riziką, kad turtas gali būti paslėptas ar kitaip apsunkintas.
12.8. Trečia, atsakovė ir jos dukterinė įmonė „Bigbrand“ informavo kreditorius apie savo nemokumą, o tai kelia abejonių dėl tikrosios atsakovės finansinės būklės ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė taip pat pateikė kreditoriams pasiūlymus, kurie rodo, kad ji nesiekia realiai atsiskaityti pagal paskolos sutartis, o vietoj to siūlo labai nenaudingus susitarimus.
12.9. Ketvirta, dėl atsakovės ir jos dukterinės įmonės veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo, nes buvo pateikti įtarimai dėl melagingos informacijos teikimo ir neteisėto turto perleidimo.
12.10. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įskaitant atsakovės nesąžiningus veiksmus ir blogėjančią finansinę padėtį, kyla reali grėsmė, kad teismo sprendimas nebus įvykdytas. Kadangi atsakovė nevykdo antstolio įpareigojimų ir nesuteikia informacijos apie savo turtą, o jos turtinė padėtis kelia riziką, kad turtas gali būti paslėptas ar kitaip apsunkintas, yra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai užtikrintų, kad atsakovės turtas būtų apsaugotas ir nebūtų iššvaistytas, kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai pateikė įrodymus – 2024 m. gruodžio 11 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-8-48760; 2024 m. gruodžio 12 d. patvarkymą dėl informacijos apie turtą pateikimo Nr. S-24-8-48883; 2024 m. gruodžio 18 d. pranešimą Nr. S-24-8-49657 dėl informacijos pateikimo; 2025 m. sausio 2 d. pranešimą Nr. S-25-8-75 dėl informacijos pateikimo; duomenis apie ikiteisminį tyrimą; 2024 m. gruodžio 20 d. pranešimą dėl nemokumo proceso inicijavimo UAB „Unishop“, jei nebus pasiekti susitarimai; 2024 m. gruodžio 20 d. pranešimą dėl nemokumo proceso inicijavimo UAB „Bigbrand“, jei nebus pasiekti susitarimai; 2024 m. gruodžio 16 d. pasiūlymą investuotojams: sandorių struktūros pristatymas. Šiais duomenimis ieškovai grindžia savo argumentus, kad po ginčijamos nutarties priėmimo paaiškėjo naujų aplinkybių, kurios dar labiau patvirtina poreikį laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas jos priėmimo momentu, jog šie įrodymai buvo gauti po apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir nebuvo vertinami, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teikiamus naujus įrodymus priimti atsisako.
Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo
17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškinį prima facie pagrįstu. Apeliantė teigia, kad ieškovai grindžia savo ieškinį prielaidomis, nepateikdami įrodymų apie UAB „Unishop“ paskolų sutartis. Esą nurodyti 25,8 mln. Eur mokėtini įsipareigojimai savaime neįrodo finansinių skolų buvimo, nes apima ir kitas prievoles, kurios nėra sutartinės skolos. Be to, ieškovai neteisėtai nutraukė paskolos sutartis, nors jų mokėjimo terminai dar nėra suėję, todėl laikinosios apsaugos priemonės neturėjo būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad, remiantis teismų praktika, prima facie doktrina leidžia vertinti tikėtino ieškinio pagrįstumo galimybę, tačiau tai neturi būti laikoma galutiniu sprendimu dėl bylos baigties.
20. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimas yra preliminarus, o ne galutinis. Teismas tikrina, ar ieškinys grindžiamas aiškiais faktais ir teisiniais argumentais, taip pat ar pateikti įrodymai gali pagrįsti ieškovės reikalavimus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi atlikti išsamaus ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų vertinimo, tačiau turi teisę atmesti ieškinį tik tuomet, kai jis yra akivaizdžiai nepagrįstas.
21. Šiuo atveju ieškovai aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.
22. Konstatavus, kad ieškovai ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, vertintina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė galbūt ieškovams palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
23. Apeliantė skunde teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai sutrikdė jos ūkinę veiklą, ypač Kalėdiniu laikotarpiu, kai įmonė tikėjosi gauti didžiausias pajamas. Taip pat nurodo, kad šios laikinosios apsaugos priemonės trukdo įgyvendinti strateginius planus ir atsiskaityti su kreditoriais, o ieškovai nepateikė įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą ar ketinimą slėpti turtą. Su išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
24. Visų pirma, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1539-861/2025 atsakovei jau yra iškelta bankroto byla, o nutartis dėl jos iškėlimo įsiteisėjusi. Ši aplinkybė turi esminę reikšmę vertinant tiek atsakovės finansinę būklę, tiek realią riziką būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Bankroto bylos iškėlimas reiškia, kad teismas jau nustatė atsakovės nemokumą, todėl apeliantės teiginiai apie galimybę generuoti pelną, įgyvendinti strateginius planus ar savarankiškai atsiskaityti su kreditoriais neatitinka faktinės padėties.
25. Antra, pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą. Kaip nustatyta apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, atsakovė ne tik viršijo sutartyse nustatytus finansinių įsipareigojimų limitus, bet jai jau ir iškelta bankroto byla. Tokia situacija suponuoja objektyvią riziką, kad ieškovų interesai gali būti neapginti arba teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.
26. Trečia, pažymėtina, kad apeliantė, būdama nemoki ir esant pradėtam bankroto procesui, neturi teisės laisvai disponuoti turtu ar savarankiškai vykdyti atsiskaitymų su pasirinktinais kreditoriais. Bankroto proceso tikslas – užtikrinti visų kreditorių teisių apsaugą laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir proporcijų, todėl apeliantės argumentai apie savarankišką atsiskaitymą su ieškovais prieštarauja bankroto teisinio reguliavimo principams.
27. Ketvirta, kaip jau buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo nutartyje, atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nebendradarbiavo su ieškovais, teikė skirtingus finansinės atskaitomybės dokumentus ir nepateikė aiškios informacijos apie savo finansinę padėtį. Šios aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui vertinti, kad egzistuoja pagrįsta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
28. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei iškelta bankroto byla, o nutartis dėl jos iškėlimo yra įsiteisėjusi, akivaizdu, jog apeliantės finansinė padėtis yra objektyviai sunki ir kelia realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantės deklaratyvūs teiginiai apie tariamą veiklos sutrikdymą Kalėdiniu laikotarpiu ar ketinimą atsiskaityti su ieškovais nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
29. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, vertinant apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.