Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. balandžio 7 d. nutarimo panaikinimo administracinio nusižengimo byloje, kurioje G. P. pripažintas kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 415 straipsnio 1 dalyje, 423 straipsnio 1 dalyje, 426 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirtas nuobaudas subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta nuobauda – 1 300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu G. P. buvo pripažintas kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 415 straipsnio 1 dalyje, 423 straipsnio 1 dalyje, 426 straipsnio 1 dalyje. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, nurodydamas, kad jis nevairavo automobilio.

5. Sutinkamai su Institucijos atsiliepime nurodyta aplinkybe, kad G. P. prašymas-skundas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, į ką privalėjo atkreipti dėmesį ir apylinkės teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą (ANK 648 straipsnis), tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nutarimo pagrindas aiškus, apygardos teismas šiuo atveju nagrinėja apeliacinį skundą ir patikrina skundžiamo apylinkės teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas, neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmenį pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

7. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8. Taigi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9. Susipažinus su administracinio nusižengimo medžiaga, priimtu apylinkės teismo nutarimu nustatyta, kad administracinio nusižengimo protokole G. P. veikos kvalifikuotos pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustų transporto priemonių vairavimą ir (ar) pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti viešajame eisme dalyvaujančias transporto priemones nevykdymą; 423 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už neturinčių teisės vairuoti transporto priemones asmenų padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą); 426 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

10. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą pirmos instancijos teismui yra numatyta aktyvi pozicija siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Teismui suteikta teisė ir pareiga rinkti įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje. Iš administracinio nusižengimo bylos matyti, kad teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė priemonių, kad bylos aplinkybės būtų išaiškintos.

11. Susipažinus su skundu bei administracinio nusižengimo byloje surinkta medžiaga matyti, kad G. P. veika administracinio nusižengimo protokole yra kvalifikuota pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių šį kvalifikavimą, kadangi administracinio nusižengimo kvalifikacija pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį galima tik tokiu atveju, kai eismo įvykiu padaryta žala neviršija 15 bazinių bausmių ar nuobaudų dydžių. Apygardos teismui perduotoje bylos medžiagoje apskritai nėra nurodyta, kokia žala buvo padaryta eismo įvykiu jame dalyvavusiai transporto priemonei ir kelio sankasoms. Kaip matyti, iš 2020 m. kovo 24 d. administracinio nusižengimo protokolo, nusižengimo metu nukentėjo Telšių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnija, kuri 2020 m. kovo 24 d. nutarimu pripažinta nukentėjusiąja (b. l. 9), tačiau negauta jokių duomenų, dėl patirtos žalos dydžio. Be to, iš 2020 m. kovo 26 d. vyr. patrulio M. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad galimai G. P. vairuoto automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė V. S. nurodė, kad dėl automobilio apgadinimo G. P. neturi jokių pretenzijų, jai jokia žala nepadaryta (b. l. 7). Neturint duomenų apie galimai padarytą žalą, apylinkės teismas negalėjo G. P. inkriminuoto nusižengimo kvalifikuoti pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį ir juo labiau, pripažinti kaltu ir paskirti administracinę nuobaudą.

12. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ANK 426 straipsnio 8 dalį už šio straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimo padarymą neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas. Tačiau ANK 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Minėto straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos, kuomet už administracinių nusižengimų padarymą gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, tai yra, kai pažeidėjas: 1) perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti; 2) turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui;4) turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai;5) įgydamas šį turtą, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas, gautas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Šios nuostatos suponuoja išvadą, jog, sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo skyrimo ar neskyrimo pagrįstumo, privalu išsiaiškinti aplinkybes, kurios leistų daryti kategorišką išvadą dėl transporto priemonės savininko atsakomybės panaudojant jo nuosavybę darant neteisėtus veiksmus.

13. Iš bylos duomenų matyti, kad galimai G. P. vairuota transporto priemonė priklauso ne jam, o V. S., todėl sprendžiant klausimą dėl minėtos transporto priemonės (ne) konfiskavimo buvo būtina išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis šis automobilis buvo perduotas ar kitaip pateko pas G. P., bei įtraukti asmenį, kuriam priklauso galimai konfiskuotinas turtas, į bylos tyrimą, siekiant užtikrinti jo procesinių teisių, numatytų ANK 577 straipsnio 5 dalyje įgyvendinimą. Tačiau iš turimos bylos medžiagos matyti, kad tyrimo metu automobilio savininkė apklausta tik pareigūno telefonu.

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai neišsiaiškinęs anksčiau nurodytų svarstytinų aplinkybių, skundžiamame nutarime padarė skubotą ir nepagrįstą išvadą dėl ANK 426 straipsnio 1 dalies nusižengimo kvalifikavimo bei nepasisakė dėl administracinio poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo netaikymo. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo turi būti atsižvelgta, ar egzistuoja ne tik ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, bet ir kitos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, būtinos ne pažeidėjui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo taikymui. Šiuo atveju apylinkės teismas, siekdamas visapusiško ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo, turi ištirti aplinkybes dėl transporto priemonės savininko atsakomybės panaudojant jo nuosavybę neteisėtų veiksmų atlikimui ir surinkti kitus įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą dėl ANK 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų buvimo ar nebuvimo.

15. Šios išvados kontekste paminėtina, jog pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, vien tik rašytiniai, galinčių patvirtinti analizuojamą pažeidimą, asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojo/administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymams, duodamiems teismo posėdžio metu. Šiuo atveju pagrįsto procesinio sprendimo priėmimui vien tik rašytinio G. P. paaiškinimo-prisipažinimo, juolab, kad teikdamas apeliacinį skundą, neigia savo kaltę, akivaizdžiai nepakanka. Akcentuotina tai, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl jo kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo nusižengimo padarymo aplinkybes.

16. Esant aptartoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas G. P. administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neištyręs visų aplinkybių, galinčių patvirtinti ar paneigti jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimą G. P. veiksmuose. Būtent bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui tenka pareiga, išsiaiškinti anksčiau paminėtas aplinkybes, kurių šiam teismui neišsiaiškinus ir neįvertinus, jų tyrimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės apribotų G. P. teisę į apeliaciją. Tokiu būdu, skundžiamas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. balandžio 7 d. nutarimas panaikinamas ir administracinio nusižengimo byla G. P. atžvilgiu grąžinama iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

G. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. balandžio 7 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – administracinio nusižengimo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.