- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-22
- Bylos Nr.
- ATP-1215-327/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-05307-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Viktoras Preikšas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimo V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pripažino V. D. kaltu padarius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliu – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. l d., ir paskyrė jam administracines nuobaudas: pagal ATPK 127 str. 2 d. – vieno šimto penkiasdešimties litų baudą; pagal ATPK 130 str. l d. – trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir V. D. paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – trijų tūkstančių litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
V. D. nubaustas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio l d. apie 10.44 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Citroen Xantia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį kitą automobilį. Apgadinti abu automobiliai. Iš karto nesustojo, nesant nukentėjusiojo įvykio vietoje, apie įvykį nepranešęs policijai, su automobiliu iš įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9, 106, 132, 231.1, 234 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
V. D. skunde prašo Kauno apylinkės teismo nutarimą panaikinti, administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti arba grąžinti ją iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Apelianto nuomone, teismas atliko neobjektyvų įrodymų vertinimą, netinkamai vertino jo ir liudytojų parodymus, kitus rašytinius byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė pateiktų teismui įrodymų ir jų viseto vertinimą. Netinkamai taikė bei aiškino teisės normas ir savo sprendimą grindė abejonėmis, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose.
Skunde nurodoma, kad tiek 2013-08-01 policijoje rašytame paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. V. nurodė, jog matė kaip apelianto automobilis išvažiavo iš kiemo. Paties įvykio nei ji, nei kiti kaimynai nematė. Nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad eismo įvykio aplinkybės grindžiamos prielaidomis. Pareigūnas, surašęs administracinės teisės pažeidimo protokolą, patvirtino, kad įvykio vietoje nukentėjusioji patruliams paaiškino, kad jos automobilį galimai apgadino kaimynas ir iš įvykio vietos išvažiavo. Liudytoja apelianto žmona L. D. paaiškino, kad apsukant mašiną jokio smūgio nepajuto ir ramiai išvažiavo į turgų.
Apeliantas pažymi, kad siekiant tinkamai nustatyti, ar jis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y., ar sukėlė eismo įvykį, ar to pasėkoje kilo kokia nors žala kito asmens transporto priemonei ir pan., būtina atsakyti į specialių techninių žinių reikalaujančius klausimus. Aplinkybės dėl apgadintų automobilių yra pagrįstos nukentėjusiosios prielaidomis ir samprotavimais. Tokie duomenys negali būti vertinami kaip objektyvūs įrodymai, nes jie nėra tinkamai surinkti ir užfiksuoti, todėl darytina išvada, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kad apeliantas sukėlė eismo įvykį. Nesant byloje neabejotinų įrodymų dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo, žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos, teismas priėmė neteisėtą nutarimą, kuriuo nepagrįstai pripažino V. D. kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d.
Dėl ATPK 130 str. l d. apeliantas pažymi, kad pagal šio nusižengimo esmę kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Apeliantas nurodo, kad jis neketino vengti atsakomybės, nes kai tik kaimynas pasakė, kad jo ieško policija, jis nedelsiant grįžo. Apeliantą policininkai nuvežė į nuovadą, paaiškino, kad jis nubraukė kaimynės automobilį ir nurodė rašyti paaiškinimą, kurį padiktavo. Kadangi apeliantas yra rusakalbis, vertėjas nedalyvavo, jis nesuprato ką jam aiškino pareigūnai, paaiškinimą surašė taip kaip sakė pareigūnai.
Apelianto nuomone, jo veikoje nebuvo nustatyta tyčios, todėl jis negalėjo būti patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 130 str. l d., dėl to šioje dalyje administracinės bylos teisena jo atžvilgiu, ATPK 250 str. l p. pagrindu, nesant pažeidimo sudėties, turėtu būti nutraukta.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi vadovautis ATPK 248 str. 256 str., 257 str. reikalavimais, o procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2529/2009). Apelianto nuomone, surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad buvo padaryti pažeidimai numatyti LR ATPK 127 str. 2 d., 130 str. l d.
Atsiliepimas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundo reikalavimais nesutinka, prašo skundo netenkinti, palikti Kauno apylinkės teismo sprendimą nepakeistą.
V. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog V. D. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Aukštesnysis teismas nesutinka tik su V. D. paskirtų nuobaudų individualizavimu, todėl nutarimas keistinas šioje dalyje.
Šalies argumentai
V. D. paaiškinime dėl eismo įvykio (b. l. 8) pripažino savo kaltę dėl sukelto eismo įvykio, tačiau teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde ją jau neigia. Nurodo, kad kito automobilio neapgadino, kad nukentėjusioji klysta dėl dažų pėdsakų. Tačiau tokia V. D. poziciją paneigia kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys bei apklaustų asmenų parodymai.
Nukentėjusioji E. V. nurodė, kad išėjusi iš namų apie 10.45-10.50 pamatė, kad jos automobilis yra apgadintas, ant automobilio likusi žalių dažų dėmė. Tuo laiku iš kiemo žalios spalvos automobiliu išvažiavo V. D.. Prie laiptinės buvusi kaimynė patvirtino, kad būtent V. D. automobilis ilgai sukiojosi kieme ir tik ką išvažiavo. Nukentėjusios parodymai yra nuoseklūs, atitinka tuoj po įvykio surašytam paaiškinimui, juos patvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir apelianto žmonos L. D. parodymai, kad ant jų automobilio taip pat liko nubrėžimas.
Eismo įvykio schemoje užfiksuota, kad automobiliui Audi A6 apgadintas priekinio buferio kairys kampas. Transporto priemonės techninės apžiūros akte nustatyta, kad ant automobilio Citroen Xantia rasti techniniai defektai atitinka automobiliui Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytus apgadinimus. Tai patvirtina ir automobilių apžiūros metu padarytos fotonuotraukos.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas privalėjo paskirti ekspertizę siekiant nustatyti, kad būtent jis galėjo apgadinti E. V. automobilį, tačiau šis apelianto reikalavimas vertintinas kaip perteklinis, nes byloje surinktos medžiagos duomenų pakanka, kad būtų galima daryti išvadą, kad V. D. savo automobiliu kliudė kitą automobilį.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visi byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad E. V. automobilis buvo apgadintas dėl pažeidėjo kaltės, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. D. kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d.
Apeliantas neigia savo kaltę dėl ATPK 130 str. l d. numatyto pažeidimo padarymo, nes jo įsitikinimu, teismas nenustatė būtinojo subjektyviosios pusės elemento – tyčios.
Pagal ATPK 130 str. l d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET. Jau anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad V. D. savo veiksmais padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą, todėl jis privalėjo vykdyti KET 234 str. numatytas pareigas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).
Iš automobiliams padarytų sugadinimų mąsto spręstina, kad kontaktas buvo pakankamai stiprus, todėl pažeidėjas neabejotinai privalėjo tai pajusti ir suprasti sukėlęs eismo įvykį, dėl to turėjo pasilikti eismo įvykio vietoje bei vykdyti KET 234 str. reikalavimus, tačiau jis iš eismo įvykio vietos pasišalino. V. D. nepripažino savo kaltės, nesistengė atlyginti žalos, nebendradarbiavo tiriant pažeidimo aplinkybių. Toks priešiškas pažeidėjo elgesys, vadovaujantis aukštesniųjų teismų išaiškinimu, vertintinas ne kaip asmens sąžiningas suklydimas dėl savo kaltės, o kaip sąmoningas siekis išvengti atsakomybės. Atsižvelgiant į aukštesniųjų teismų suformuotas nuostatas ir įvertinus byloje surinktą medžiagą, pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, kad V. D. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ATPK 130 str. l d.
Tačiau įvertinęs atsitiktinį eismo įvykio pobūdį, tai, kad V. D. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nors turi ilgalaikį vairuotojo stažą, iš viso baustas tik du kartus, yra garbaus amžiaus, nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis yra sulaukęs daugiau nei 65 metų amžiaus (ATPK 31 str. l d. 10 p.), V. D. yra pensininkas, gauna nedideles pajamas (Sodros duomenimis, gaunama senatvės pensija yra 900,68 Lt), nuolat perka vaistus, žmona yra onkologinis ligonis, nukentėjusiosios automobilis apgadintas nestipriai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia nuobauda, kokią paskyrė apylinkės teismas pagal ATPK 130 str. l d., nėra adekvati padarytam pažeidimui.
Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, ja siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra pernelyg griežta. Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, pasekmių sunkumą, V. D. asmenybę, darytina išvada, kad, nors ir paskirta minimalaus dydžio ATPK 130 str. l d. nustatyta nuobauda, tačiau ji pernelyg apsunkina pensininko normalų gyvenimą, todėl tai nėra proporcinga ir sąžininga bausmė.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išreikšta pozicija, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudai nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 31 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir nagrinėjamu atveju ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti V. D. paskyrus švelnesnę nuobaudą nei ATPK 130 str. l d. sankcijoje numatyta minimali, tai yra, sumažinus paskirtos baudos dydį ir neskiriant jam papildomos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Tai neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai taikant ATPK 30¹ str. (nutartys bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas nurodė, kad V. D. skirtinos minimalaus dydžio baudos, tačiau pagal ATPK 127 str. l d. paskyrė 150 litų baudą, kuri yra didesnė nei minimali sankcijoje numatyta bauda, todėl ši nuobauda sumažinama iki minimalaus dydžio.
Remiantis išdėstytu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas už ATPK 130 str. l d. numatytą pažeidimą V. D. paskyrė per griežtą nuobaudą, kuri neatitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio, pažeidėjo asmenybės, teisingumo ir protingumo kriterijų, o už ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą nepagrįstai paskyrė didesnę nei minimalus dydis, baudą, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti apeliacinį skundą iš dalies ir keisti skundžiamą nutarimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarimą pakeisti:
už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., V. D. paskirtą baudą sumažinti iki vieno šimto litų;
panaikinti V. D. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. l d. paskirtą administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams ir sumažinti jam paskirtą baudą iki penkių šimtų litų.
Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. l d. galutinę administracinę nuobaudą V. D. paskirti penkių šimtų litų baudą.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.