- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-08
- Bylos Nr.
- 2K-158/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Ona Aldona Budienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- S. U.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. U. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis, kuria nuteistojo S. U. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. U. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 28 d., 13–15 val., būdamas neblaivus, Vilniaus rajone, Lukšinės kaime, savo namuose, konflikto su A. P. metu, sudavė šiam kumščiu vieną smūgį į krūtinę, sumušdamas krūtinę–pilvą, sulaužydamas du šonkaulius, dėl to suplyšo kepenų dešinioji skiltis, prasidėjo vidinis kraujavimas ir nukentėjusysis mirė, t. y. S. U. tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. U. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, prisipažinimą parašė įbaugintas policijos pareigūnų pagal jų pateiktą įvykio versiją. Teismai nepagrįstai vadovavosi vien nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, nekreipė dėmesio į tai, kad V. R. ir V. S. paaiškino, kodėl apkalbėjo kasatorių ikiteisminio tyrimo metu, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai būtų kaip nors bauginę šiuos asmenis ir patį nuteistąjį. Apie mirties priežastį pareigūnams galėjo tapti žinoma iškart po to, kai medicinos ekspertai apžiūrėjo lavoną. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo faktą, kad, skųsdamas dėl suėmimo, kasatorius neprašė iš suėmimo paleisti, o tik sutrumpinti terminą ir prisipažino padaręs veiką. Kasatoriaus tvirtinimu, skundą parašė jo tuometinė advokatė, skundas jam nebuvo išverstas, tačiau jis tikėjo, kad gynėja veikia jo interesais. Paaiškėjus situacijai bei advokatei pradėjus primygtinai reikalauti, kad kasatorius teisme prisipažintų padaręs nusikaltimą, advokatė buvo pakeista. Teismai nepagrįstai atmetė ir liudytojo Č. P. parodymus apie tai, kad A. P. 2003 m. lapkričio 28 d. ryte konfliktavo su V. K. ir galimai susistumdė. Tai, kad V. K. nenurodė, jog namuose vyko muštynės, visiškai suprantama, nes V. K. – jo tėvas. Apklausiant V. K. teisme, akivaizdžiai ant veido matėsi randas, tačiau teismas nekreipė į tai jokio dėmesio, kaip ir į K. C. parodymus apie tai, kad 2003 m. lapkričio 28 d. vakare V. K. slėpė veido sumušimą. Visus kitus nuteistajam palankius parodymus teismas atmetė argumentuodamas tuo, kad jie prieštarauja V. R. ir V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, o tai, kasatoriaus įsitikinimu, yra visiškai neobjektyvus sprendimas. Taip pat teismas ignoravo ir faktą, kad A. P., atėjęs į kasatoriaus namus, skundėsi širdies skausmu, nors širdies ligomis nesirgo. Tai galėjo reikšti, kad jau tada jam buvo sulaužyti šonkauliai, nes nusiskundimai skausmais širdies plote užfiksuoti ir siuntime dėl teismo medicinos ekspertų lavono mirties priežasties nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Skundas grindžiamas argumentais, kuriais kritikuojamos ikiteisminio bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos įvykio aplinkybės, skunde keliamos įvairios gynybinės versijos, reiškiamos abejonės proceso metu gautų įrodymų patikimumo.
Iš tiesų įvykio aplinkybės gana komplikuotos, nes nužudytasis A. P. turėjo išorinių sužalojimų dar prieš ateidamas į U. namus. A. P. pagal bylos duomenis S. U. sudavė tik vieną smūgį, jis mirė praėjus kelioms valandoms po konflikto. Ikiteisminis tyrimas, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai atliko išsamų bylos aplinkybių tyrimą, ne kartą buvo apklausiami įvykio liudytojai, apklausti ikiteisminį bylos tyrimą atlikę pareigūnai, medicinos ekspertas. Kasacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas S. U. skundą, buvo bylą perdavęs iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal skunde iškeltą gynybinę versiją ir išdėstytus argumentus, S. U. prašymu buvo iškviesti ir apklausti liudytojais jo nurodyti asmenys, taip pat buvo papildomai apklausiami pirmosios instancijos teismo apklausti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, atliko išsamų S. U. apeliacinio skundo nagrinėjimą, detaliai apklausdamas visus nurodytus asmenis, kuriems tiesiogiai ar iš kitų asmenų buvo žinoma apie įvykio aplinkybes, išsamiai buvo tiriamos S. U. apklausos aplinkybės bei proceso reikalavimų laikymasis ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant ne tik S. U., bet ir liudytojus. Apeliacinės instancijos teismas proceso numatytomis priemonėmis išsiaiškino ir pašalino visus prieštaravimus tarp liudytojų parodymų, atlikdamas visų bylos duomenų tarpusavio lyginamąją analizę, įvertino gautų duomenų patikimumą. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai įrodymus įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų, ir priėjo bylos duomenimis pagrįstos išvados, kad sužalojimą krūtinės srityje, nuo kurio A. P. lūžo šonkauliai ir trūko kepenys, padarė S. U., suduodamas smūgį ranka į dešinį šoną. Teismai taip pat aiškinosi ir nustatė, kad sužalojimas nebūdingas griuvimui, o padarytas tiesioginiu smūgiu. Ištirtos aplinkybės ir įvertinti įrodymai sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad smūgį, kuris sukėlė mirtinas pasekmes A. P., sudavė S. U.
Smūgis buvo suduotas tyčia, didele jėga į krūtinės–pilvo sritį. Pagal nustatytas bylos aplinkybes S. U. smūgį į šią sritį sudavė ne atsitiktinai, o kryptingai, A. P. šis smūgis buvo netikėtas. A. P., lyginant jį su S. U., buvo žymiai smulkesnio kūno sudėjimo, todėl S. U., vertinant minėtas aplinkybes pagal tipinį suvokimą, suprato, kad veikia pavojingai, rizikuodamas padaryti žalą A. P. sveikatai, tačiau buvo abejingas galimoms pasekmėms.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir Baudžiamajame Kodekse apibrėžtą tyčinio nusikaltimo sampratą, teismai teisingai S. U. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą, padarytą veikiant netiesiogine tyčia.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
S. U. kasacinį skundą atmesti.