- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-16
- Bylos Nr.
- A-469-414-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė
- Atsakovas
- V.K.
- Pareiškėjas
- Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės,
dalyvaujant atsakovui V.K.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos skundą atsakovui V.K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos (toliau – KPD) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš V.K. 8046 Lt. Pareiškėjas paaiškino, kad Kultūros paveldo centras (toliau - Centras), atstovaujamas direktoriaus V.K. , ir UAB „SAMPO banko lizingas" 2005 m. liepos 15 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 200507N-769, KPC Nr. ST-24 dėl automobilio nuomos. Pareiškėjo teigimu, V.K. pasirašė sutartį, nesilaikydamas Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatų bei neatsižvelgdamas į Centro steigėjo (KPD) nepritarimą sudaryti sutartį, nesiimdamas priemonių nutraukti sutartį, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 4 punktus, Kultūros paveldo centro direktoriaus pareiginės instrukcijos 1.1, 3.2, 3.15, 3.18 punktus, Kultūros paveldo centro nuostatų 18.1, 18.11 punktus. Pareiškėjas paaiškino, jog KPD direktorius 2006 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. P-06 paskyrė V.K. tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą. UAB „SAMPO banko lizingas" 2005 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 2005-878 pranešė, kad sutartis dėl automobilio nuomos nutraukiama ir pareikalavo atlyginti 8046 Lt nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu. Centras 2005 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedimu pervedė 8046 Lt UAB „SAMPO banko lizingas".
Atsiliepimas
Atsakovas V.K. atsiliepimu (b.l. 52-54) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš KPD bylinėjimosi išlaidas (2000 litų advokato pagalbai apmokėti). Atsakovo teigimu, tinkamu pareiškėju byloje turėtų būti Kultūros paveldo centras, nes jis yra savarankiškas juridinis asmuo ir turi teisę savo vardu sudaryti sandorius, be to, jis atlygino dėl sutarties nutraukimo atsiradusius nuostolius. Atsakovas teigė, pasirašydamas automobilio nuomos sutartį, savo kompetencijos neviršijęs, teisės aktų reikalavimų nepažeidęs. Jo teigimu, sudaryta nuomos sutartis buvo ekonomiškai pagrįsta, Kultūros vertybių apskaitos, registrų tvarkymo, propagavimo ir informacijos kaupimo 2005 m. programoje (14 punktas „Techninis aptarnavimas") buvo numatytos lėšos naujai transporto priemonei, siekiant užtikrinti kultūros paveldo objektų ir vietovių apskaitos vykdymui būtinas ekspedicijas, šios lėšos ir panaudotos automobilio nuomai. Atsakovas paaiškino, jog automobilio nuomos sutarties (ir visų jos priedų) projektas susipažinimui ir pastaboms 2005 m. liepos 4 d. įteiktas KPD Buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės skyriaus vedėjai. Kultūros paveldo centro 2005 m. gegužės 9 d. posėdyje Centro bendrojo skyriaus vedėjai ir vyriausiajai finansininkei pavesta išsiaiškinti biudžetinės įstaigos automobilio pirkimo lizingo būdu galimybę. Pasikonsultavus su KPD ir kitomis institucijomis, išsiaiškinta, kad tai galima daryti tik už specialiąsias lėšas. Kadangi tokių lėšų Centras neturėjo, liko tik galimybė automobilį nuomotis su galimybe ateityje nusipirkti jį už likutinę kainą, jei bus gautos reikalingos lėšos ir steigėjo sutikimas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodomi nuostoliai susidarė ne dėl sutarties sudarymo, o dėl to, kad asignavimų valdytojui (KPD) nepagrįstai atmetus pateiktą mokėjimo paraišką, nuomotojas (UAB „SAMPO banko lizingas") nutraukė nuomos sutartį. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ginčo santykiams netaikytina, nes reglamentuoja skolos santykius tarp asignavimų valdytojo (ar jam pavaldžios biudžetinės įstaigos) ir paskolos davėjo, tuo tarpu šiuo atveju Centras nesiskolino lėšų iš trečiųjų asmenų, o sudarė transporto nuomos sutartį pagal patvirtintą programą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 5 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kaip patvirtino byloje esantys dokumentai, Kultūros paveldo centras, atstovaujamas direktoriaus V.K., sudarė nuomos sutartį Nr. 200507N-769, KPC Nr. ST-24 su UAB „Sampo banko lizingas" (b.l. 7-10). Pastarasis 2005 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 2005-878 nuomos sutartį nutraukė, nesumokėjus 35000 Lt užstato, ir pareikalavo atlyginti dėl sutarties nutraukimo atsiradusius nuostolius (8046 Lt; b.l. 23-24). Centras 2005 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedimu (b.l. 22) pervedė į UAB „Sampo banko lizingas" sąskaitą 8046 Lt. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Kultūros paveldo centro nuostatų, patvirtintų Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 206, 17 punktu, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 132-P dėl Kultūros paveldo centro direktoriaus pareiginės instrukcijos pakeitimo 1 dalies 3.11 punktu (šio įsakymo 3 dalimi pripažintas netekusiu galios Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2000 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 152-P 5.3 punktas, kuriuo nustatyta, jog Centro direktorius turi teisę, suderinęs su Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriumi, Centro vardu sudaryti sutartis), teismas padarė išvadą, kad V.K., sudarydamas nuomos sutartį, savo kompetencijos neviršijo, reikalavimas derinti Centro vardu sudaromas sutartis su Kultūros vertybių apsaugos departamentu nebuvo aiškiai nustatytas nei Centro direktoriaus pareiginėse instrukcijose, nei nuomos sutarties sudarymo metu galiojusiuose Centro nuostatuose. Nurodyta, jog Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ginčo santykiams netaikytina, nes ji reglamentuoja skolos santykius tarp asignavimų valdytojo (ar jam pavaldžios biudžetinės įstaigos) ir paskolos davėjo. Teismo konstatavimu, V.K. veiksmai, sudarant nuomos sutartį, negali būti laikomi neteisėtais, nes jie nebuvo draudžiami pagal įstatymą, Centro direktoriaus pareiginę instrukciją ir Centro nuostatus. Todėl nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 1 straipsnio 2 dalimi, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85) kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų 7 punktu, atsižvelgus į V.K. teismui pateiktą kvito šaknelę Nr. 253327 (b.l. 56) bei atstovavimo sutartį (b.l. 55), sudarytą su advokatų E.Budvyčio, J.Čivilio ir partnerių kontora, V.K. prašymas dėl išlaidų atlyginimo patenkintas pilnai.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - jo prašymą patenkinti. Apelianto manymu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas. Apeliantas nurodo, jog pagal Valstybės kontrolės departamento 2006 m. gegužės 15 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. FA-1050-17-31 (toliau – ataskaita; b.l. 174-175), nesant Centro išlaikymo sąmatoje pakankamai lėšų, Centras nesumokėjo bankui užstato už automobilio nuomą. Ataskaitos 5.1.2 punkte pateikta išvada, kad sudarant minėtą sutartį, buvo pažeista Biudžeto sandaros įstatymo (2003 m. gruodžio 23 d. įstatymas Nr. IX-1946) 10 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios biudžetinės įstaigos savo vardu negali skolintis lėšų ir prisiimti jokių skolinių įsipareigojimų. Ataskaitos 5.2 punkte nurodyta, kad UAB „SAMPO banko lizingas“ 2005 m. lapkričio 29 d. nutraukė nuomos sutartį ir priskaičiavo Centrui 8046,00 Lt baudos ir delspinigių (b.l. 23). Ataskaitos 5.2.1 punkte nurodyta, kad Centras 2005 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedimais Nr. 556 ir 557 (b.l. 22) šią sumą bankui apmokėjo iš valstybės biudžeto lėšų, skirtų Centro programos vykdymui. Ataskaitos 5.2.2 p. pateikta išvada, jog taip valstybės biudžetui buvo padaryta 8046 Lt žala, o Centro direktorius V.K. neužtikrino Biudžeto sandaros įstatymo reikalavimų vykdymo (b.l. 175). Apelianto teigimu, teismas neteisingai išaiškino Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad ji ginčo santykiams netaikytina, nes reglamentuoja tik skolos santykius tarp asignavimų valdytojo (ar jam pavaldžios biudžetinės įstaigos) ir paskolos davėjo, nepagrįstai jų netaikė, nors jos taikytinos visiems valstybės biudžeto skoliniams santykiams, o ne tik atsirandantiems tarp finansinės paskolos davėjo ir asignavimų valdytojo (ar jam pavaldžios įstaigos). Skunde nurodoma, jog Centras, nesant jo išlaikymo sąmatoje pakankamai lėšų, sudarė automobilio nuomos sutartį su UAB „SAMPO banko lizingas", pagal kurią jam atsirado finansinė prievolė mokėti nuomos mokesčius iki 2008 m. kovo 4 d. (b.l. 12). Apeliantas remiasi Civilinio kodekso 6.1, 6.477 straipsniais, 6.3 straipsnio 1 dalimi, 6.246 straipsnio 1 dalimi, 2.263 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog sudarius minėtą sutartį, susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Centras savo vardu prisiėmė skolinius įsipareigojimus, o UAB „SAMPO banko lizingas" tapo kreditoriumi), todėl buvo pažeistos Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatos, be to, Civiliniame kodekse įtvirtinta kiekvieno asmens bendroji pareiga elgtis rūpestingai. Apeliantas taip pat remiasi Centro nuostatų 17, 18.1, 18.10, 18.11 punktais, Centro direktoriaus pareiginės instrukcijos 1.1, 3.2, 3.3, 3.14, 3.15 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3 ir 2.5 punktais, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, pažymėdamas, jog Centro direktoriaus teisės, pareigos ir atsakomybė buvo detaliai apibrėžtos, o V.K. veiksmai, pasirašant nuomos sutartį, buvo neteisėti, pažeidė Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 1 dalį, Centro nuostatų 18.10 punktą, Centro direktoriaus pareiginės instrukcijos 1.1, 3.14 punktus, Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3 ir 2.5 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus. Apelianto teigimu, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes pagal Centro direktoriaus pareiginės instrukcijos 3.11 punktą Centro direktorius pasirašė sutartį ir yra tiesiogiai atsakingas už jos pasirašymo pasėkoje atsiradusią žalą. Kaip 2005 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. (14.1)-2-1043 „Dėl automobilio" (b.l. 32) nurodė atsakovas, sudarant sutartį, buvo manoma, kad Centras galės įsigyti nuomojamą automobilį už likutinę kainą, o automobilio kaina, įskaičiuojant nuomos su draudimu kainą, tokiu atveju sudarytų 116125 Lt. Tačiau toks brangesnio automobilio įsigijimo būdas, apelianto teigimu, prieštarauja Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių įsigijimo, nuomos ir naudojimo biudžetinėse įstaigose" 1.2 punkto nuostatai, pagal kurią biudžetinės įstaigos gali įsigyti tik ne brangesnius kaip 60 tūkst. Lt lengvuosius automobilius ir tik steigėjo leidžiamos (norint įsigyti brangesnius kaip 60 tūkst. Lt automobilius, reikalingas Vyriausybės leidimas). Apeliantas nurodo, jog KPD direktorius 2006 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. P-03 (b.l. 47) pripažino, kad V.K. , netinkamai vadovaudamas Centrui ir organizuodamas jo veiklą, pasirašydamas automobilio nuomos sutartį Nr. 200507N-769, KPC Nr. ST-24, padarė tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė atsakovui tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą. Apeliantas paaiškina, jog KPD yra valstybės biudžeto asignavimų valdytojas, kuris skiria valstybės biudžeto lėšas jam pavaldžiai biudžetinei įstaigai - Centrui - programoms vykdyti. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 7 straipsnį biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų vadovai įstatymų nustatyta tvarka atsako už paskirtų asignavimų rezultatyvų panaudojimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Skunde pažymima, jog KPD 2005 m. spalio 26 d. raštu Nr. (1.30)-2-1383 (b.l. 31) siūlė atsakovui nutraukti sudarytą automobilio nuomos sutartį, išsiaiškinti asmenis, kaltus dėl jos pasirašymo, bei spręsti klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovas į šį KPD pasiūlymą neatsižvelgė, sutarties sudarymo pasėkoje padaryti nuostoliai tiek valstybės biudžetui, tiek KPD, kaip valstybės biudžeto asignavimų valdytojui (pagal KPD nuostatų, patvirtintų Kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. Į-116, 7.10 punktą KPD atstovauja valstybės interesams teismuose ir teisėsaugos institucijose).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkąs. Atsakovo manymu, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas ir neteisėtas, jame tendencingai ir klaidinančiai interpretuojamos bylos aplinkybės bei reikalavimas grindžiamas naujais teisiniais pagrindais. Atsakovo teigimu, apeliantas neįrodė civilinės atsakomybės pagrindų buvimo, pasirašydamas autotransporto priemonės nuomos sutartį, jis savo kompetencijos neviršijo, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Atsakovas pažymi, jog Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ginčo santykiams netaikytina, nes reglamentuoja skolos santykius tarp asignavimų valdytojo (ar jam pavaldžios biudžetinės įstaigos) ir paskolos davėjo. Apelianto nurodomos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai atsakovas teigia taip pat nepažeidęs (be to, atitinkamos normos apskritai ginčo santykiams netaikytinos, nes autotransporto priemonės nuomos sutartis buvo pasirašyta teisėtai ir pagrįstai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr.1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių įsigijimo, nuomos ir naudojimo biudžetinėse įstaigose" 1.2 punkto nuostatų atsakovas nurodo nepažeidęs jau vien dėl to, kad transporto priemonė buvo nuomojama, o ne įsigyjama (apelianto nurodomo Vyriausybės nutarimo 1.4 punktas aiškiai suteikia biudžetinėms įstaigoms teisę be steigėjo sutikimo nuomotis transporto priemones).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 32 straipsnio 1 dalies norma, kuri nustato bendrą valstybės tarnautojų pareigą atlyginti įstaigai padarytą žalą: ,,valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą.“.
Žalos atlyginimo teisiniai santykiai yra civilinės atsakomybės instituto dalis, šiuos santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos. Pagal Civilinio kodekso XXII skyriuje įtvirtintas nuostatas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra būtina keturių elementų visuma: neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai (įstatymo numatytais atvejais yra atlyginama kito asmens veiksmais ir teisėtais veiksmais padaryta žala) ( CK 6.246 straipsnis);
tiesioginis priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); skolininko kaltė (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus) ( CK 6.248 straipsnis); žala ( CK 6.249 straipsnis).
Dėl atsakovo veiksmų vertinimo
Pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalies normą civilinės atsakomybės pagrindu (kaltais veiksmais) yra neįvykdymas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidimas bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas mano, kad kalti atsakovo veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo ( 2003 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. IX-1946) 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo biudžeto asignavimų valdytojams ir jiems pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms savo vardu skolintis lėšas bei prisiimti bet kokius skolinius įsipareigojimus (atsižvelgiant į šio Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 6 punktą).
Biudžeto sandaros įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti maksimalias lėšų sumas, kurioms einamaisiais biudžetiniais metais asignavimų valdytojai turi teisę prisiimti įsipareigojimus, sudarydami sutartis dėl projektų, remiamų iš Europos Sąjungos finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų, įgyvendinimo.
Įvertinusi nurodytų teisės normų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalies norma ginčo teisiniams santykiams netaikytina yra nepagrįsta.
Pagal Civilinio kodekso 6.1 straipsnyje suformuluotą prievolės sampratą ,,prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“. Iš šios teisės normos turinio seka išvada, kad Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte naudojama sąvoka ,,skoliniai įsipareigojimai“ reiškia bet kokią turtinę biudžetinės įstaigos prievolę, ne tik kylančią iš paskolos (kredito) sutarties.
Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (1995 m. gruodžio 5 d. Nr.I-1113) 7 straipsnis nustato biudžetinių įstaigų finansavimo principą: biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas, pagal asignavimų valdytojų patvirtintas sąmatas, laikantis Finansų ministerijos nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų.
Ši norma yra detalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 751 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 55 punkte: ,,asignavimai iš biudžetų išduodami dengti tik toms išlaidoms, kurios numatytos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų nurodytose programose. Biudžetinės įstaigos finansuojamos vadovaujantis patvirtintomis programų sąmatomis.“. Cituotos teisės normos reiškia ir tai, kad biudžetinės įstaigos turi tvarkyti savo finansinę veiklą laikydamosi asignavimų valdytojų patvirtintose sąmatose nustatytų rodiklių; pagal galiojantį teisinį reguliavimą nėra galimas toks biudžetinių įstaigų finansinės veiklos tvarkymas, kai pirma yra prisiimami finansiniai įsipareigojimai, o vėliau yra tvirtinamos juos atitinkančios lėšų sąmatos.
Ginčo nuomos sutartimi Nr.200507N-769 Kultūros paveldo centras, veikdamas per atsakovą, kaip įstatyminį atstovą, įsipareigojo laikotarpiu nuo 2005m. rugpjūčio 1 d. iki 2008m. kovo 4 d. sumokėti UAB ,,Sampo lizingas“ 74 999Lt už automobilio nuomą, t.y. prisiėmė skolinius įsipareigojimus 2,5 metų laikotarpiui, t.y. lėšoms, kurios jam dar nebuvo skirtos iš biudžeto ir kuriomis disponuoti jis neturėjo teisės. Iš sutarties 12.2 punkto sąlygų matyti, kad bankui tinkamai vykdant sutartį Kultūros paveldo centras negali atsisakyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų ir nutraukti sutarties prieš terminą.
Atsikirsdamas į pareiškėjo reikalavimus atsakovas teigia, kad sudaryti ginčo automobilio nuomos sutartį leidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 ,,Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių įsigijimo, nuomos ir naudojimo biudžetinėse įstaigose“ 1.4. punktas. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytas teisės aktas numato galimybę biudžetinėms įstaigoms nuolat arba prireikus (vykstantiems į komandiruotes darbuotojams aptarnauti ir kt.) naudoti tarnybinius lengvuosius automobilius pagal nuomos sutartis su įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis arba bendrovėmis neviršijant joms nustatytų lėšų tarnybiniam transportui (lengviesiems automobiliams) išlaikyti. Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, biudžetinėms įstaigoms lėšos skiriamos tvirtinant sąmatą vienerių metų laikotarpiui, taigi nėra pagrindo teigti, kad cituota Vyriausybės nutarimo norma suteikia teisę biudžetinėms įstaigoms prisiimti finansinius įsipareigojimus viršijant sąmatoje patvirtintą lėšų sumą.
Nurodytų aplinkybių pagrindų teisėjų kolegija daro išvadą, kad sudarydamas automobilio nuomos sutartį Nr.200507N-769 atsakovas pažeidė imperatyvų Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įstatyminį draudimą biudžetinėms įstaigoms prisiimti skolinius įsipareigojimus. Šis įstatymo pažeidimas Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalies aspektu vertintinas kaip atsakovo, kaip biudžetinės įstaigos vadovo, atsakingo už įstaigos finansinę veiklą, kalti veiksmai.
Dėl pareiškėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo
Pareiškėjas skundu teismui prašė priteisti Kultūros paveldo departamentui kaip žalos atlyginimą dėl automobilio nuomos sutarties nutraukimo UAB ,,Sampo banko lizingas“ sumokėtą baudos ir delspinigių sumą- 8046Lt. Atsakovas atsikirtimuose teigia, kad pareiškėjas negali reikalauti žalos atlyginimo, kadangi nepatyrė išlaidų, nurodytos netesybų sumos buvo sumokėtos Kultūros paveldo centro, o ne Departamento.
Civilinio kodekso 2.249 straipsnyje yra suformuluota žalos sąvoka: žala- tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
Byloje esantys duomenys rodo, kad 8046 Lt delspinigių ir baudos UAB Sampo bankas 2005 m. gruodžio 14 d. sumokėjo Kultūros paveldo centras iš įstaigai skirtų biudžeto asignavimų programos vykdymui.
Pagal Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtintų Kultūros paveldo centro nuostatų 3 punktą Centras yra juridinis asmuo; nuostatų VI skyriuje yra nustatyta, kad Centrui priklausantis turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama patikėjimo teise; Centro lėšas sudaro Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai ir kitos teisėtai įgytos lėšos.
Esminiai juridinio asmens teisinio statuso požymiai yra apibrėžti Civilinio kodekso 2.33 straipsnyje: juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.
Nurodytų normų pagrindu darytina išvada, kad dėl automobilio nuomos sutarties nutraukimo turėjo išlaidų ir patyrė žalą Kultūros paveldo centras.
Kadangi pareiškėjas- Kultūros paveldo departamentas iš savo patikėjimo teise valdomų biudžeto lėšų banko reikalaujamų sumų nemokėjo, t.y. jo turtui žala nebuvo padaryta, jis neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškė atstovaudamas valstybės interesus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Kultūros paveldo departamentas yra atskiras nuo Lietuvos valstybės juridinis asmuo, patikėjimo teise valdantis jam skirtas biudžeto lėšas, todėl reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pareiškėjui negali būti vertinamas kaip tapatus reikalavimui priteisti žalos atlyginimą Lietuvos valstybės biudžetui.
Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, pirmiau nurodytu būdu pakeičiant pareiškėjo skundo atmetimo motyvus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinis skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. spalio 5d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.