- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-30
- Bylos Nr.
- A-502-1056-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininko),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2004 m. birželio 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Prašyme buvo nurodyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs Rusijos Federacijos piliečio J. B. prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2004 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje J. B. ir kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimo išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Migracijos departamento sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B., priimtas vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 2 skyriaus 1 skirsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi, Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos 9 straipsnio 4 dalimi, įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 127 straipsnio 4 dalimi. Valstybės saugumo departamentas 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (03)-18-159-217 pateikė Migracijos departamentui informaciją apie J. B. veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui: jis rengė planus, kuriais buvo (ir yra) siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje; mainais už finansinę paramą, suteiktą per Prezidento rinkimų kampaniją, reikalavo išrinktojo Prezidento R. Pakso vykdyti įsipareigojimus J. B., tam tikslui naudodamas šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Prezidentą kompromituojančią informaciją; rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. Kutraitės kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus. Migracijos departamento teigimu, nurodyti J. B. veiksmai kelia grėsmę Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 2 skyriaus 1 skirsnyje įtvirtintam nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai. Valstybės saugumo departamentas taip pat informavo, kad J. B. siuntė ir ruošėsi siųsti karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detales į Sudano Respubliką, t. y. į valstybę, kuriai taikomi tarptautiniai prekybos tokios paskirties prekėmis embargo režimai. Valstybės saugumo departamentas 2004 m. gegužės 11 d. raštu informavo Migracijos departamentą apie J. B. veikas, keliančias grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui po 2002 m. birželio 18 d., t. y. po Rusijos Federacijos Prezidento 2002 m. birželio 18 d. įsako Nr. 616 „Dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo“, kuriuo J. B. buvo suteikta Rusijos Federacijos pilietybė. 2004 m. birželio 21 d. raštu Valstybės saugumo departamentas papildomai informavo Migracijos departamentą, kad J. B. ir šiuo metu atlieka valstybės saugumui pavojų keliančius veiksmus.
Pareiškėjas J. B. 2004 m. liepos 2 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B. “ ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybės saugumo departamentas 2004 m. balandžio 1 d. rašte nurodo tokius pareiškėjo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, kurie buvo analizuojami Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2004 m. sausio 9 d. sprendimo, ir buvo pripažinti nepakankamais neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, nėra jokio teisėto pagrindo teigti, kad jo veiksmai kėlė grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas niekada nesikėsino į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Skundžiamame sprendime minima keliama grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra tik samprotavimai, kurie neturi realaus pagrindo. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 144 straipsnio nuostatų. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 144 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios nuostatos negu šiame įstatyme, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos. Pareiškėjas nurodė, kad, sprendžiant jo prašymą dėl leidimo nuolatiniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje išdavimo, prioritetą turi 1995 m. liepos 3 d. Seimo ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią Seimas ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas prieštarauja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatoms ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimams, nesiderina su Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Skundžiamo sprendimo nuoroda į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 4 dalį yra deklaratyvi.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 punktuose ir 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Viena iš šių sąlygų – užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnyje numatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas pateikė Migracijos departamentui išvadas apie J. B. veikas, keliančias grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, nurodė, kad J. B. veiksmai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedelio I dalies 2 skyriaus l skirsnyje įtvirtintam nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai. Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas J. B. prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertino faktus, išdėstytus Valstybės saugumo departamento išvadose, kurie patvirtino J. B. keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atsakovas taip pat įvertino Valstybės saugumo departamento išvadą, kad J. B. ir šiuo metu atlieka valstybės saugumui pavojų keliančius veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė Migracijos departamento prašymą dėl J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, J. B. skundą patenkino, panaikino Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ir įpareigojo Migracijos departamentą išduoti J. B. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje, o pagal šio straipsnio 3 dalį užsienietis, kuriam išduodamas arba keičiamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti nustatyta, ar nėra pagrindų, nurodytų minėto įstatymo 35 straipsnyje, dėl kurių atsisakoma užsieniečiui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, kuriam atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje dėl minėto įstatymo 35 straipsnio l dalies l punkte nurodyto pagrindo, pagal to paties įstatymo 126 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatą išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal to paties įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
Teismas nurodė, kad pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas, tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos, valstybės nepriklausomybė, konstitucinė santvarka, valstybės teritorijos vientisumas, aplinka ir kultūros paveldas, visuomenės sveikata (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 1 dalies 2 skyriaus 1 skirsnis).
Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime, kuriuo nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Rusijos Federacijos piliečiui J. B. ir kreiptis į teismą dėl sprendimo išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo, nurodyta, kad J. B. veiksmai kelia grėsmę nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai.
Teismas nustatė, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu J. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalyje už tai, kad, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo iš Respublikos Prezidento R. Pakso paskirti jį patarėju, suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę ir vykdyti kitus pažadus.
Teismas akcentavo, kad J. B. yra nuteistas už nesunkų nusikaltimą, kuris nepriskirtinas prie nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Valstybės saugumo departamentas taikė J. B. kokias nors prevencines priemones dėl to, kad jis gali daryti pažeidimus, galinčius pakenkti valstybės saugumo interesams. Teismo vertinimu, Migracijos departamento sprendime bendrovės „Avia Baltika“ ūkinė-komercinė veikla nepagrįstai sutapatinama su J. B. kaip fizinio asmens veiksmais teigiant, kad ta veikla kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog J. B. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali rimtai grėsti valstybės saugumui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad patenkinus Migracijos departamento prašymą išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją dėl jo tariamos grėsmės konstitucinei santvarkai, būtų nepagrįstai apribotos jo teisės į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, bei vaiko teisė nebūti išskirtam su tėvu prieš jo norą (Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalis). Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs Lietuvoje susiklosčiusius J. B. šeimyninius ryšius. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė I. B., nepilnametė duktė V. B., gimusi (duomenys neskelbtini), sūnus A. B., Lietuvoje atliekantis privalomąją pradinę karo tarnybą, jo tėvai – Lietuvos Respublikos piliečiai G. B. ir A. B. Teismas taip pat pažymėjo, kad J. B. Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvena nuo 1991 metų, čia turi ekonominių ryšių: Lietuvos Respublikoje J. B. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, jis gauna lėšų iš teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje, jis yra UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas.
Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką akcentavo, kad ribojant žmogaus teises ir laisves, būtina laikytis proporcingumo principo. Teismas, įvertinęs pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumą akivaizdžios būtinybės kriterijais, padarė išvadą, kad šiuo atveju ribojimo priemonės nėra proporcingos J. B. veiksmams, jo padarytam nusikaltimui ir siekiamam tikslui.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą, patenkinti Migracijos departamento prašymą, o J. B. skundą atmesti.
Migracijos departamentas nurodo, kad teismas, konstatuodamas faktą, jog nusikaltimas, už kurį J. B. nuteistas, nepriskirtinas prie nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, neįvertino aplinkybės, kad J. B. psichinę prievartą panaudojo prieš valdžios instituciją, t. y. Respublikos Prezidentą. Apelianto teigimu, J. B. veiksmai, kuriais bandyta daryti įtaką Respublikos Prezidento veiklai, vertintini kaip bandymas suvaržyti Prezidento institucijos savarankiškumą, todėl, apelianto įsitikinimu, J. B. kelia grėsmę nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai.
Valstybės saugumo departamento įstatymas atitinkamiems Valstybės saugumo departamento pareigūnams suteikia teisę, bet ne pareigą, taikyti oficialų įspėjimą. Apeliantas nurodo, kad šios priemonės netaikymas J. B. suponuotas J. B. veiksmų, už kuriuos jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jeigu teismui kilo neaiškumų dėl oficialaus įspėjimo netaikymo, teismas turėjo teisę savo iniciatyva išreikalauti iš Valstybės saugumo departamento reikiamą medžiagą.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas skirtingai įvertino J. B. grėsmę valstybės saugumui. Teismas sprendime teigia, kad nėra įrodyta, jog J. B. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali rimtai grėsti valstybės saugumui ir kad išsiuntus J. B. iš Lietuvos Respublikos dėl jo tariamos grėsmės konstitucinei santvarkai būtų nepagrįstai apribotos jo teisės į asmeninį ir šeiminį gyvenimą. Tačiau apeliantas nurodo, kad įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nedetalizuoja grėsmių valstybės saugumui. Apeliantas pažymi, kad Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime nurodyti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo motyvai sutampa su aplinkybėmis, nustatytomis Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendyje, t. y. kad J. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio l dalyje už tai, jog panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo iš Respublikos Prezidento R. Pakso paskirti jį patarėju, suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę ir vykdyti kitus pažadus.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad J. B. yra bendrovės „Avia Baltika“ prezidentas, t. y. asmuo, atsakingas už bendrovės valdymą, todėl teismo sprendime nurodytas teiginys, kad bendrovės „Avia Baltika“ ūkinė-komercinė veikla nepagrįstai sutapatinama su J. B. kaip fizinio asmens veiksmais, yra nepagrįstas.
Apeliantas pažymi, kad užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui svarbūs ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluoti teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos principai, pagal kuriuos pripažįstama daug valstybės teisių renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro nusikaltimų, tačiau, jas taikant, būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su šalimi, kurioje jis siekia apsigyventi, ryšius su užsieniečio kilmės šalimi, su sunkumais, kuriuos rizikuoja patirti užsieniečio šeimos nariai jo kilmės šalyje, ar tokios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (Europos Žmogaus Teisių Teismas Boultif byla prieš Šveicariją; El Boujaidi byla prieš Prancūziją). Todėl, apelianto manymu, įstatymų nustatytais pagrindais galima riboti asmens teisę į šeiminį gyvenimą. Apeliantas pažymi, kad J. B. sieja glaudūs ryšiai su jo kilmės šalimi – Rusijos Federacija, šiuo metu jis Lietuvoje būna retai, Lietuvoje įkurta bendrovė „Avia Baltika“ užima tik labai nedidelę J. B. verslo dalį, Rusijos Federacijoje, Sankt Peterburge, esančios jo sraigtasparnių remonto įmonės ,,Spark“ veikla sudaro 95 procentus viso verslo, anksčiau šis santykis buvo lygus. Apelianto teigimu, tai, kad J. B. ir jo tėvai ilgą laiką (nuo 1991 metų) gyvena Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindas jam leisti pasilikti gyventi Lietuvoje (pvz., El Boujaidi byla prieš Prancūziją). Migracijos departamento turimais duomenimis, J. B. žmonos I. B. tautybė – rusė, todėl J. B. kartu su šeima neturėtų kiltų sunkumų, jei jie pageidautų persikelti gyventi į Rusijos Federaciją. Apeliantas, atsižvelgdamas į tai, kad J. B. veiksmai kelia grėsmę nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai, kad jis realiai gali apsigyventi Rusijos Federacijoje ir kad jis šiuo metu daugiau yra susijęs su Rusijos Federacija, nei su Lietuvos Respublika, daro išvadą, jog J. B. keliamos grėsmės pašalinimas nesuteikiant jos sukėlėjui teisės gyventi Lietuvos Respublikoje yra svaresnis veiksnys, negu Lietuvoje susiklostę J. B. šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai.
Atsiliepimas
J. B. atstovas advokatas A. Liutvinskas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o Migracijos departamento apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjo atstovas pažymi, kad apeliaciniame skunde Migracijos departamentas nenurodė kokių nors naujų, Vilniaus apygardos administracinio teismo netirtų ir sprendime neaptartų aplinkybių ir faktinių duomenų ar įrodymų, kurie galėtų paneigti teismo padarytas išvadas ar keltų abejones skundžiamo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Apelianto pateikiami Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos apibendrinimai neatspindi šio teismo pozicijos dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio ,,Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ nuostatų pažeidimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovas nurodo, kad J. B. už veiksmus, kuriuos nurodo apeliantas, jau nubaustas, pritaikius jam baudžiamąjį įstatymą. Faktai, kuriems pritaikytas baudžiamasis įstatymas, vyko 2003 m. kovo 16 ir 17 d. ir 2004 m. pradžioje J. B. žaidžiant lauko tenisą su tuometiniu Respublikos Prezidentu R. Paksu. Visuotinai žinoma, kad R. Paksas apkaltos būdu 2004 m. balandį nušalintas nuo Respublikos Prezidento pareigų. Apeliantas nepateikė duomenų, kad J. B. neleistinai daro įtaką dabartiniam Respublikos Prezidentui arba kokiais nors kitais veiksmais kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, tuo dabar keldamas grėsmę nacionaliniam saugumui. Nesant tokių duomenų, apeliacinio skundo teiginys, kad J. B. kelia grėsmę nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai, negali būti pripažintas pagrįstu ir pakankamu išsiųsti J. B. iš Lietuvos. Pareiškėjo atstovas atkreipia dėmesį, kad visų instancijų teismai, nagrinėję J. B. baudžiamąją bylą, nenurodė, kad formalios sudėties nusikalstamais veiksmais, už kuriuos atstovaujamasis nuteistas, būtų kėsinamasi į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, nurodyti Baudžiamojo kodekso XVI skyriuje „Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai“. Nusikaltimas, už kurį nuteistas J. B., priskiriamas nusikaltimams valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai. Atsiliepime pažymima, kad R. Paksas J. B. baudžiamojoje byloje nepripažino, jog atstovaujamasis darė jam kokią nors neteisėtą, neleistiną ar nusikalstamą įtaką, R. Paksas byloje nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra formalios sudėties. J. B. teismo paskirta bausmė – dešimties tūkstančių litų bauda – įvykdyta 2005 m. gegužės 13 d.
Pareiškėjo atstovas atkreipia dėmesį, kad teismui priimant skundžiamą sprendimą nekilo abejonių, jog Valstybės saugumo departamentas J. B. netaikė oficialaus įspėjimo, tokių duomenų nenurodė ir Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendime.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad J. B. kaip pagrindiniam bendrovės „Avia Baltika“ akcijų savininkui ir bendrovei „Avia Baltika“ kaip Lietuvos Respublikos ūkio subjektui Lietuvos valstybė nei administracinių, nei baudžiamųjų pretenzijų neturi. Migracijos departamentas, prašydamas išsiųsti J. B., neteigia, kad grėsmę Lietuvos konstitucinei santvarkai keltų bendrovės „Avia Baltika“ ūkinė-komercinė veikla. Pareiškėjo atstovas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Tarybos direktyva Nr. 2003/109/ EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso“, priimta 2003 m. lapkričio 25 d., draudžia išsiuntimą grįsti ekonominiais sumetimais.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija palieka teisę valstybėms įstatymų nustatytais pagrindais riboti asmens teisę į šeiminį gyvenimą, tačiau nacionalinių įstatymų nustatyti pagrindai negali nukonkuruoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų asmens teisių į šeimos gyvenimą. Pareiškėjo atstovo teigimu, apelianto samprotavimai dėl J. B. ryšių su Rusijos Federacija, dėl bendrovės „Avia Baltika“ užimamos verslo dalies gretinant su bendrove „Spark“ neleistini, nes minėtų bendrovių ūkinė-komercinė veikla nekelia grėsmės Lietuvos konstitucinei santvarkai ir todėl negali nei sąlygoti, nei daryti įtaką sprendimui išsiųsti J. B. iš Lietuvos. Pareiškėjo atstovas pažymi, kad J. B. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, Vilniaus mieste, čia nuolat gyvena ir jo šeima.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad J. B. užsieniečiu Lietuvos Respublikoje tapo prieš savo valią, 2003 m. gruodžio 31 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, kuriuo jam buvo likviduota Lietuvos Respublikos pilietybė. Priverstinį pilietybės atėmimą J. B. ginčija Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Atsiliepime taip pat pažymima, kad J. B. yra ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas, Lietuvoje gyvena nuo 1962 m., žmona I. B. nuo 1959 m. J. B. tėvai, žmona, vaikai, tarp jų ir nepilnametė dukra, yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvos Respublikoje J. B. gyveno ir gyvena legaliai, J. B. Lietuvoje turi legalų verslą, reguliarų pragyvenimo ir šeimos išlaikymo šaltinį, nekilnojamąjį turtą. Esant šioms aplinkybėms, J. B. yra ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas, kurio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja ir Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. lapkričio 23 d. direktyva 2003/109/EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso“. Minėtos direktyvos 12 straipsnio „Apsauga nuo išsiuntimo“ 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tik tuo atveju, jei jis kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pažymima, kad Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, jog J. B. kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę visuomenės saugumui.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Migracijos departamento prašymas išsiųsti J. B. iš Lietuvos kertasi su Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyva Nr. 203/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“.
Atsiliepime nurodoma, kad apelianto pozicija prieštarauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai (Beldjoudi prieš Prancūziją, Chahal prieš Jungtinę Karalystę, Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, Monstaquim prieš Belgiją, Mehemi prieš Prancūziją, Berrehab prieš Olandiją, Slivenko prieš Latviją, Lebbink prieš Olandiją). Pareiškėjo atstovas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas šios kategorijos bylose laikosi nuostatos, kad deportacija būtų būtina demokratinėje visuomenėje, ir kad deportacija būtų proporcinga siekiamam tikslui ir dėl jos kylantiems neigiamiems padariniams. Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įtvirtinta tarptautinių sutarčių viršenybė.
Pareiškėjo atstovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. kovo 22 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento 2004 m. sausio 9 d. sprendimą „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B., jo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas J. B. 2004 m. sausio 2 d. prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2004 m. birželio 29 d. sprendime nurodė tuos pačius argumentus ir motyvus, kuriuos Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. kovo 22 d. sprendimu pripažino nepagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčijamas Migracijos departamento sprendimas neišduoti J. B. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu kreiptasi į teismą dėl J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Administracinis aktas grindžiamas tuo, kad J. B. atliko (ir toliau atlieka) tam tikrus veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
Teismo sprendimas, nagrinėjant administracinį ginčą, turi būti teisėtas ir pagrįstas, teismas privalo ištirti ir įvertinti visas reikšmingas ginčui aplinkybes, tinkamai išaiškinti ir taikyti teisės normas (ABTĮ 86 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl byloje ginčijamo sprendimo, privalėjo įvertinti, ar yra pakankamai duomenų, liudijančių kad pareiškėjas atliko atitinkamus veiksmus, taip pat tai, ar tokių veiksmų atlikimas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, kad J. B. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir ar yra pagrindas išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiant į nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 135 straipsnį, ta aplinkybė, kad J. B. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir tokio nusikaltimo pobūdis, yra tik vienas, bet jokiu būdu ne vienintelis kriterijus, į kurį turi būti teismo atsižvelgiama nagrinėjant bylą.
Vertindamas J. B. keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, pirmosios instancijos teismas pagrindiniu kriterijumi pripažino tai, kad nusikaltimas, už kurį nuteistas pareiškėjas, nėra priskiriamas prie nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, bei yra nesunkus. Taigi pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu pareiškėjo pavojingumą visuomenei, pripažintas pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas pagal nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnis bei 126 straipsnis, nustatantys, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje užsieniečiui neišduodamas, ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Užsieniečių teisinės padėties įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai.
Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo 2004 m. rugpjūčio 12 d. bei 2005 m. gegužės 25 d. nutartimis ši byla buvo sustabdyta, kol teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje J. B. buvo kaltinamas atlikęs kai kuriuos veiksmus, nurodytus skundžiamame Migracijos departamento sprendime. Sprendimą sustabdyti bylą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad baudžiamojoje byloje yra faktinių duomenų, reikšmingų šios bylos išsprendimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartimi paliktas galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendis, kuriuo J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalį. Taigi, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo nustatyta, kad J. B. atliko tam tikrus veiksmus, nurodytus skundžiamame sprendime. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius, kad J. B. atliko skundžiamame Migracijos departamento sprendime nurodytus veiksmus, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tai turėjo būti atliekama ne pagal baudžiamosios teisės, o pagal užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojančias teisės normas.
Apeliantas pagrįstai pažymi, kad konstatuodamas faktą, jog nusikaltimas, už kurį nuteistas J. B., nepriskirtinas prie nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio tai aplinkybei, kad J. B. buvo nuteistas už psichinės prievartos panaudojimą prieš asmenį, tuo metu ėjusį Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendime apskritai neįvertinta. Be to, atsižvelgiant į tai, kad veiksmai, už kuriuos nuteistas J. B., atlikti 2003 metais, pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo aiškintis ir įvertinti, ar J. B. ir toliau, iki ginčijamo administracinio akto priėmimo, atliko veiksmus, galinčius kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Ši aplinkybė svarbi siekiant nustatyti, ar yra pagrindas išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos teritorijos, ypač atsižvelgiant į jo šeimyninius ir ekonominius ryšius.
Kaip jau buvo minėta, užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra teisinė sankcija. Todėl negali būti pripažintas pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentas, jog sprendžiant apie J. B. galimai keliamą grėsmę valstybės saugumui negali būti vertinama jo vadovaujamos bendrovės „Avia Baltika“ veikla, vadovaujantis vien tuo kriterijumi, kad bendrovė yra atskiras juridinis asmuo. Teismas turėtų nustatyti ir įvertinti J. B., kaip šios bendrovės prezidento, galimą įtaką bendrovės vykdomai veiklai, tuo atveju, jei teismui pateikiami įrodymai, kad šios bendrovės atliekami veiksmai neteisėti, nesuderinami su Lietuvos valstybės saugumo politika ir viešąja tvarka.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. B. galimai keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teikdamas per didelę reikšmę nusikaltimo, už kurį nuteistas J. B., pobūdžiui ir tinkamai neįvertindamas, ar skundžiamame atsakovo sprendime nurodyti J. B. veiksmai sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad J. B. buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Tik tinkamai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir nustačius, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, taip pat įvertinus tokios grėsmės realumą ir lygį, galima spręsti, ar sprendimas išsiųsti užsienietį iš šalies nepažeistų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos nuostatomis, tačiau, spręsdamas dėl galimo šių tarptautinių teisės aktų nuostatų pažeidimo išsiunčiant J. B. iš Lietuvos Respublikos, neįvertino visų reikšmingų kriterijų, nustatytų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad Konvencija negarantuoja užsieniečio teisės atvykti į šalį ir joje apsigyventi, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad užsieniečio išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena jo šeimos nariai, gali reikšti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamos Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, pažeidimą. Valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Žr. pvz.: Mehemi prieš Prancūziją).
Atvejai, kai šalyje, iš kurios siekiama išsiųsti užsienietį, gyvena jo sutuoktinis ir vaikai, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstami Konvencijos 8 straipsnio garantuojamos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimu, kuris, tam, kad būtų teisėtas, turi atitikti Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas (Žr. pvz.: Boultif prieš Šveicariją). Taigi Konvencijos 8 straipsnis neužkerta kelio išsiųsti užsienio pilietį iš valstybės teritorijos, jei tai atliekant yra laikomasi Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimo kriterijų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Boultif prieš Šveicariją yra suformulavęs kriterijus, kurių turi būti laikomasi sprendžiant, ar taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, tuo atveju, kai išsiunčiant užsienietį iš šalies gali kilti sunkumų sutuoktiniams ir jų vaikams gyventi kartu. Teismas nurodė, kad tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į asmens, kurį norima išsiųsti iš šalies, padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, asmens buvimo valstybėje, iš kurios jį siekiama išsiųsti, trukmę, laikotarpį, praėjusį nuo teisės pažeidimo, ir asmens elgesį šiuo laikotarpiu, suinteresuotų asmenų tautybę, asmens šeimyninę situaciją, konkrečiai, santuokos trukmę ir kitus svarbius kriterijus, liudijančius, ar sutuoktiniai gyvena tikrą šeimyninį gyvenimą, taip pat ar sutuoktiniai turi vaikų ir, jei taip – į vaikų amžių. Taip pat turi būti atsižvelgiama į sunkumų, su kuriais asmens, kurį siekiama išsiųsti iš šalies, sutuoktinis galėtų susidurti norėdamas kartu su išsiunčiamuoju asmeniu apsigyventi jo kilmės šalyje. Šioje byloje taip pat pažymėta, kad vien tas faktas, jog išsiunčiamojo asmens sutuoktinis gali patirti sunkumų norėdamas kartu su išsiunčiamuoju asmeniu apsigyventi jo kilmės šalyje savaime nepašalina išsiuntimo galimybės. Vertindamas asmens buvimo valstybėje, iš kurios jį siekiama išsiųsti, trukmę, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat atsižvelgia į asmens, kurį siekiama išsiųsti, ryšius su jo kilmės šalimi ir jo požiūrį į ryšį su valstybe, kurioje jis gyvena, pavyzdžiui, siekį įgyti šios valstybės pilietybę (Žr. pvz.: Boujaidi prieš Prancūziją)
Pastebėtina, kad panašius kriterijus numato ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 128 straipsnis, nustatantis, kad priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika bei padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime nurodydamas, kad J. B. išsiuntimas į Rusijos Federaciją nepagrįstai apribotų jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, tokią savo išvadą grindė Lietuvoje susiklosčiusiais J. B. šeimyniniais ir ekonominiais ryšiais. Tačiau vien tas faktas, kad Lietuvoje gyvena J. B. šeimos nariai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, arba tai, kad J. B. Lietuvos Respublikoje vykdo ekonominę veiklą, savaime neužkerta kelio jį išsiųsti iš šalies. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos 9 straipsnis, tvirtinantis valstybių pareigą užtikrinti, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, taip pat negali būti aiškinamas kaip absoliutus draudimas valstybei imtis įstatymų numatytų priemonių valstybės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti. Tą patvirtina Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos 9 straipsnio 4 dalis, numatanti valstybės pareigas tuo atveju, kai vaikas su tėvais išskiriamas dėl kokio nors valstybės dalyvės priimto sprendimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar tokia priemonė, kaip J. B. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti pripažinta proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, apsiribojo J. B. šeimyninių ir ekonominių ryšių Lietuvoje buvimo fakto konstatavimu, tačiau nevertino kitų svarbių kriterijų – J. B. ryšių su Rusijos Federacija, sunkumų, su kuriais J. B. sutuoktinė galėtų susidurti norėdama kartu su J. B. apsigyventi Rusijos Federacijoje, taip pat J. B. nepilnametės dukters galimybės bendrauti su abiem tėvais tuo atveju, jei J. B. būtų išsiųstas iš Lietuvos Respublikos (Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos 10 straipsnis).
Tik tinkamai nustačius, ar pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, ir tinkamai įvertinus visus išvardytus J. B. teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimo teisėtumo kriterijus, galima būtų daryti išvadą, ar J. B. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra būtina ir proporcinga priemonė, nepažeidžianti tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas neatsižvelgiant į reikšmingas bylai aplinkybes ir jų neįvertinus, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti. Bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.