- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- e2-1382-157/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00138-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Autoliūtas“
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autoliūtas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Autoliūtas“ direktoriaus E. V. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir iškelta bankroto byla pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Autoliūtas“ direktorius E. V. 2016-04-20 teismui pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo šiai bendrovei. Taip pat prašė restruktūrizavimo administratoriumi paskirti G. M.; patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, pagal kurią administratoriaus atlyginimas 300 Eur / mėn., kitoms administravimo išlaidoms – pašto išlaidoms 60,50 Eur / mėn., restruktūrizavimo plano parengimui – 1 200 Eur, o visos nenumatytos patirtos teisminės ir administravimo išlaidos bus mokamos pagal faktinius išlaidų dokumentus, kurie apmokami bendra tvarka; nustatyti, kad iš UAB „Autoliūtas“ atsiskaitomosios sąskaitos LT11 7300 0101 4332 5021, esančios AB „Swedbank“ banke, einamiesiems mokėjimams ir įmokoms per kalendorinį mėnesį gali būti panaudota iki 7 555,07 Eur.
Pareiškėjas tvirtino, kad UAB „Autoliūtas“ yra veiklą vykdanti tačiau finansinių sunkumų turinti moki bendrovė, kurioje dirba 16 darbuotojų, turimo turto vertė yra 154 723 Eur, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams – 76 970,22 Eur, o restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos preliminarios priemonės leis atsiskaityti su kreditoriais ir reabilituoti įmonę (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 4 straipsnio 5 punktas, 5 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi šios dvi civilinės bylos buvo sujungtos į vieną – civilinė byla Nr. B2-1151-253/2016 buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. eB2-1042-253/2016, šiai paliekant bylos Nr. eB2-1042-253/2016.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB „Autoliūtas“ restruktūrizavimo bylą ir šiai bendrovei iškėlė bankroto bylą, o administratoriumi paskyrė J. V..
Teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus – atsakovės UAB „Autoliūtas“ finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės atstovų paaiškinimus, duomenis, esančius teismų informacinėje sistemoje Liteko etc., atsižvelgęs į tai, kad atsakovės atstovai, teigdami, jog sėkmingą restruktūrizavimo vykdymą garantuotų sutarčių vykdymas, teismui suteikus galimybę, nepateikė tokių rašytinių įrodymų – konstatavo, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas verslo planas yra deklaratyvus, neatitinkantis ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Teismas nustatė, kad pagal atsakovės 2015-12-31 preliminaraus balanso duomenis 135 062 Eur turtą sudarė 123 290 Eur vertės ilgalaikis turtas (materialusis – 45 891 Eur, finansinis – 77 399 Eur (po vienerių metų gautinos lėšos)) ir 11 772 Eur vertės trumpalaikis turtas, o įsipareigojimai – 77 165 Eur, kad 2015 m. įmonė dirbo nuostolingai (– 28 269 Eur).
Remdamasis atsakovės 2016 m. I ketvirčio balanso duomenimis, teismas nustatė, kad į finansinio turto masę įtrauktos po vienerių metų gautinos lėšos – 102 254 Eur, kurias, pasak buhalterės A. P., sudaro pagal 2016-03-01 sutartį su susijusia įmone MB „Autoliūtas plius“ per 5 metus gautina 30 000 Eur paskola bei 77 000 Eur įmonės vadovui suteikta paskola, kurią šis turi grąžinti iki 2020 m. balandžio mėnesio. Nurodęs, kad į balansą įtrauktinos tik įvykusios ūkinės operacijos, teismas 30 000 Eur sumos nelaikė įmonės turtu, kartu pastebėjęs, jog tiek bendrovės automobilis, tiek keltuvai pagal panaudos sutartis už itin mažą kainą yra išnuomoti šiai susijusiai įmonei. Spręsdamas dėl 77 000 Eur vertės turto, teismas nustatė, kad 102 000 Eur paskolą, kurios negrąžintas likutis yra daugiau kaip 77 000 Eur, įmonės vadovui buvo suteikta be jokio užtikrinimo; kad pagal bendrovės atstovų paaiškinimus jo šeimos verslas vykdomas per kelis juridinius asmenis ir abejotinas šios paskolos grąžinimas; kad esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai būtent įmonės vadovas, kuris yra vienintelis ir pagrindinis debitorius, savanoriškai šios paskolos negrąžino nors metmenyse nurodo, jog bus siekiama susigrąžinti debetines skolas.
Teismas konstatavo, kad pagal bylos medžiagą reali UAB „Autoliūtas“ turto vertė yra 105 062 Eur (135 062 Eur – 30 000 Eur), pradelstos skolos sudaro 76 970,22 Eur, o 46 kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 107 053,44 Eur, todėl sprendė, jog tai suteikia pakankamą pagrindą nustatyti faktinį šios bendrovės nemokumą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) bei iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka, šios įmonės bankroto administratoriumi teismas paskyrė J. V..
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Autoliūtas“ atskirajame skunde prašo panaikinti teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – netenkinti pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymo iškelti bendrovei bankroto bylą, o patenkinti bendrovės administracijos vadovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Taip pat prašo prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 176-178, 185 straipsnių nuostatas, aktualius teismų praktikos išaiškinimus ir neteisingai sprendė, kad restruktūrizavimo plano metmenyse išdėstytos verslo atgaivinimo priemonės yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nėra pagrindo iškelti restruktūrizavimo bylą – bendrovė nėra nutraukusi ūkinės veiklos; administracija deda pastangas veiklai atgaivinti, užsakymų paieškai; yra įsigyta automobilių serviso įranga, kuri yra nuomojama, tačiau siekiama sukomplektuoti specialistų brigadą ir užsiimti šiuo verslu; numatomas autoserviso patalpų išplėtimas; sudarytos sutartys dėl periodinio techninio mašinų aptarnavimo. Teismo išvada, kad atsakovo balanse nurodyto turto vertės bei pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžių santykis yra neigiamas – prieštarauja bylos medžiagai, be to, sprendimas iškelti bankroto bylą yra socialiai neteisingas – bendrovėje dirba keturiolika darbuotojų, jiems laiku mokamas darbo užmokestis.
Atsiliepimas
Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos atmesti. Atsiliepimą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas teisingai aiškino, taikė įstatymą, nenukrypo nuo teismų praktikos nurodymų ir teisingai atmetė reikalavimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas restruktūrizavimo plano metmenyse privalėjo nurodyti ir pagrįsti ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujamą pateikti informaciją, tai – konkrečios priemonės, kurių realumą teismas galėtų įvertinti. Tuo tarpu metmenyse išdėstytos priemonės rodo, kad nei bendrovės dalyviai, nei valdymo organai neplanuoja jokių veiklos ar struktūros pertvarkymų, iš esmės numatoma tik toliau tęsti įprastą veiklą, o rašytiniai įrodymai, anot apelianto, patvirtinantys, jog sėkmingą restruktūrizavimo vykdymą, mokumo atkūrimą garantuoja sudarytų sutarčių vykdymas, nebuvo pateikti (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 2 dalis). Prašymas prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – sutartis, atmestinas kaip nepagrįstas, nes jų sudarymo laikas rodo, kad šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.). Be to, nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kada ir kokio dydžio atsiskaitymus ketinama gauti, kada šios sutartys bus pradėtos vykdyti (PVM sąskaitos faktūros, priėmimo–perdavimo aktai etc.).Teismas teisingai atmetė kaip nepagrįstus apelianto argumentus, susijusius su planais pradėti savarankiškai teikti autoserviso paslaugas, naujo struktūrinio padalinio kūrimu – 2016-04-12 restruktūrizavimo plano metmenyse iš viso nėra numatyti bendrovės struktūriniai pertvarkymai. Be to, autoserviso veiklos pradėjimas nurodomas tarp priežasčių, lėmusių finansinius sunkumus.Teismas pagrįstai sprendė, kad bendrovė yra nemoki ir iškėlė bankroto bylą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas) – apeliantas nepaneigė teismo išvados, kad reali įmonės turto vertė yra 105 062 Eur, pradelstos skolos – 76 970,22 Eur, o toks santykis sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti faktinį nemokumą. Be to, atsakovo skola SODROS biudžetui didėja – 2016-02-26 skola sudarė 23 736,86 Eur (iš jų, 23 433,73 Eur draudimo įmokų, 303,13 Eur delspinigių), o pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2016-05-30 duomenis ši skola sudaro 26 730,80 Eur (26 427,67 Eur draudimo įmokų ir 303,13 Eur delspinigių). Įmonę norima išsaugoti vien tik jos kreditorių sąskaita, kurių pagal plano metmenis 46, o jų finansiniai reikalavimai sudaro 107 053,44 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsakovei UAB „Autoliūtas“ atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla. Atsakovės atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad teismas, neteisingai įvertinęs įrodymus, apibūdinančius bendrovės ūkinę finansinę būklę, restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytų veiklos atgaivinimo priemonių preliminarų realumą bei pagrįstumą, neteisingai sprendė dėl balansinio turto vertės bei pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžių neigiamo santykio.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl šį klausimą apeliacinis teismas sprendžia vadovaudamasi pareiškėjo UAB „Autoliūtas“ vadovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei su skundu pateiktais papildomais įrodymais, kurie priimami, o taip pat atsižvelgdamas į šios kategorijos bylose esantį viešąjį interesą (CPK 314, 320, 338 straipsniai).
Prieš pradėdamas nagrinėti minėtus skundo argumentus teismas pažymi nagrinėjamu atveju aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus bei ankstesnius teismų procesinius sprendimus, priimtus sprendžiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei klausimą.
CPK 1 straipsnyje numatyta, kad restruktūrizavimo bylos yra nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindinis įmonės restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Finansinių sunkumų turinti įmonė – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalis). Įmonės restruktūrizavimo tikslui pasiekti taikomas ištisas priemonių kompleksas gaunant kreditorių pagalbą.
Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas, t. y. ji turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; yra įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai, ir nebuvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimai, reglamentuojantys restruktūrizavimo plano metmenų rengimą bei turinį (ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalis).
Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, – teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis).
Bankroto byla iškeliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų –įmonės nemokumas, apibrėžiamas kaip pastarosios būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos etc.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai etc.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Teismas įmonės nemokumo klausimą sprendžia pagal aktualius įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, vadovaudamasis kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią turimo turto vertę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įmonės restruktūrizavimo proceso paskirtį bei tikslus yra pažymėjęs, kad restruktūrizavimas grindžiamas idėja, jog tiek iškeliant šią bylą, tiek ir tokio proceso metu būtų siekiama visų suinteresuotų asmenų – įmonės dalyvių ir kreditorių – sutarimo dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamus tikslus; tiek įmonė ir tiek jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011). Taigi jau keliant klausimą dėl tokios bylos iškėlimo – sprendžiant ar realios bendrovės perspektyvos sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu tikslus, – yra labai svarbi kreditorių ir / ar pagrindinio (didžiausią reikalavimą turinčio) kreditoriaus pozicija.
Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo, esminę reikšmę turi įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, taip pat pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, tai yra atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Be to, byloje svarbu nustatyti, kad ĮRĮ nustatytas reikalavimas įmonei vykdyti komercinę ūkinę veiklą reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų vienetą, o tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009). Teismas, spręsdamas dėl šios bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ įtvirtintus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau ir įvertina, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir kartu tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010 ir kt.).
Ne viename savo sprendime kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. Priešingas įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų galimybę įmonei piktnaudžiauti įstatymo suteikiamomis teisėmis, ir, nesant realios galimybės išsaugoti įmonės veiklą, imituoti restruktūrizavimo procesą tam, kad savo kreditorių sąskaita kuo ilgesnį laiką galėtų naudotis ĮRĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis lengvatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-458/2013 etc.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga ir pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad, priešingai nei tvirtinama skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė šios bylos esmę – išsamiai, visapusiškai įvertino surinktus aktualius įrodymus ir teisingai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias aplinkybes, o taip pat teisingai aiškino bei taikė aktualias materialiosios bei proceso teisės normas ir sprendė, kad reikalavimas iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą yra nepagrįstas, nes jai keltina bankroto byla (CPK 178, 185 straipsniai, 329 straipsnio 1 dalis).
Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, teisingai vadovaudamasis minėtomis ĮRĮ normomis, remdamasis nagrinėjamu atveju aktualiais tiek kasacinio, tiek apeliacinio teismo išaiškinimais, pagrįstai konstatavo, kad turint omenyje bendrovės finansinę padėtį, kai reali turto vertė yra 105 062 Eur; kai skolos 46 kreditoriams sudaro 107 053,44 Eur, o pradelsti reikalavimai – 76 970,22 Eur; kai 2015 m. įmonė dirbo nuostolingai ( – 28 269 Eur); kai pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis Vilniaus miesto apylinkės teisme 2016-02-11 yra priimtas ieškinys dėl 334,57 EUR skolos, 33,99 EUR palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-10752-465/2016; teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu už akių ieškinys patenkintas), o Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2015-11-13 yra iškelta civilinė byla pagal bankrutuojančios IĮ „Krova“ (įmonės savininkas R. V.) ieškinį ginčijant į UAB „Autoliūtas“ balansą įtraukto automobilio „Jeep Grand Cherokee“ įsigijimo sandorį (ieškinio suma 8 580 Eur (civilinė byla Nr. e2-16883-991/2016), o taip pat, kad pagal bylos medžiagą bei viešuosius duomenis nuolat didėja skola SODROS biudžetui, kuri 2016-02-26 sudarė 23 736,86 Eur (23 433,73 Eur draudimo įmokos, 303,13 Eur delspinigiai), o 2016-05-30 – 26 730,80 Eur, – restruktūrizavimo plano metmenyse išdėstytos priemonės (siekis išieškoti skolas iš bendrovės skolininkų, vykdyti einamąją veiklą, derybos su naujais klientais dėl naujų ir didesnių konteinerių krovos paslaugų teikimo, siekis išplėsti bei atkurti vykdytos veiklos apimtis, pradėti teikti autoserviso paslaugas; reklamuoti bendrovės paslaugas etc.) net preliminariai nepagrindžia galimybės atkurti normalią bendrovės ūkinę–komercinę veiklą, mokumą, yra deklaratyvios, pernelyg abstrakčios, – taigi paneigia galimybę iškelti restruktūrizavimo bylą ir suteikia pagrindą konstatuoti nemokumą, tenkinti pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 straipsnis, ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
Teismas pažymi tai, kad, kaip jau buvo minėta aukščiau, atsakovas atskirajame skunde tvirtindamas, jog teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažeidė tiek įrodinėjimą reglamentuojančių, tiek ir materialiosios teisės normų nuostatas, iš viso neneigė skundžiamoje nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių. Tuo tarpu priešingai nei tvirtinama skunde, papildomai pateikti rašytiniai įrodymai (2016 m. sausio–balandžio mėn. sudarytos sutartys dėl krovos darbų, automobilių priežiūros), kaip teisingai savo atsiliepime nurodo pareiškėjas, nesuteikia galimybės spręsti, kada ir kokio dydžio atsiskaitymus ketinama gauti, kada šios sutartys bus pradėtos vykdyti, kaip bus panaudojamos lėšos (PVM sąskaitos faktūros, priėmimo–perdavimo aktai etc.) ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki pat šios bylos išnagrinėjimo – 2016 m. birželio 23 d., apeliaciniam teismui kaip fakto instancijai nebuvo pateikta jokių duomenų apie tokių teisinių santykių eigą, nors, kaip žinia, nepaisant tokioje byloje esančio viešojo intereso, yra taikomas civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Apibendrindamas tai, kas nustatyta pirmiau, apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog įmonės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, ji pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir nepaneigė teismo išvados dėl įmonės nemokumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, CPK 338 straipsnis).
Pažymėtina, kad esant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytoms bankroto bylos iškėlimo sąlygoms teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis, ĮBĮ 5 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.