Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8862-232/2010 pagal ieškovo bankrutavusios UAB „MBR baldai“ ieškinį atsakovui L. R. dėl skolos bei delspinigių priteisimo, taip pat pagal atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) L. R. priešieškinį ieškovui (atsakovui pagal priešieškinį) bankrutavusiai UAB „MBR baldai“ dėl netesybų (baudos) priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tarp šalių sudaryta sutartis, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, turi būti vertinama kaip vartojimo rangos sutartis, kadangi ieškovas, kaip profesionalus verslininkas, teikė paslaugas privačiam asmeniui jo asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teikiant atlygintinas paslaugas mutatis mutandis yra taikomi CK 6.350 ? 6.370 straipsniuose nustatyti reikalavimai. CK 6.360 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Esant vartojimo rangos santykiams turi būti ginami silpnesnės pusės – vartotojo interesai. Palūkanų teisinė paskirtis yra tokia pati kaip ir delspinigių, tai yra palūkanos turi užtikrinti minimalių kreditoriaus interesų apsaugą dėl praleisto atsiskaitymo termino, tačiau akivaizdu, kad riziką dėl tokios situacijos privalo prisiimti ieškovas, kuris yra profesionalus verslininkas. Reikalaujami priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė nuostolius dėl nesavalaikio atsiskaitymo. Kadangi susiklosčiusiuose prievoliniuose santykiuose atsakovas buvo vartotojas, o sutarties tekstą ruošė ieškovas, kuris yra profesionalus verslininkas, nepatenkinus atsakovo prašymo atmesti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, delspinigių dydis turėjo būti sumažintas iki 0,02 procentų nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną (4 Lt už vieną dieną) ir bendra priteistina delspinigių suma negalėjo viršyti 720 Lt. Gi baudos dydis, kurį nustatė pats ieškovas sau už pavėluotai atliktus įsipareigojimus, ginant vartotojo interesus negalėjo būti mažinamas ir turėjo būti priteistas maksimalus, tai yra 8 000 Lt. Įvertinus priešpriešinius reikalavimus, ieškinys galėjo būti tenkinamas iš dalies (20 720 Lt suma), o priešieškinis turėjo būti tenkinimas visiškai (8 000 Lt suma), tai yra ieškovui iš atsakovo priteistina suma negalėjo viršyti 12 720 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimas ieškovo bankrutavusios UAB „MBR baldai“ ieškinį ir atsakovo L. R. priešieškinį patenkinti iš dalies, yra pagrįstas bei teisėtas.

Byloje nustatyta, kad bankrutavusi UAB „MBR baldai“ ir L. R. 2008 m. vasario 25 d. sudarė baldų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurios 1.1 punktą bankrutavusi UAB „MBR baldai“ įsipareigojo pagaminti, sumontuoti ir perduoti L. R. nuosavybėn gaminius, išvardytus sutarties 1.2 punkte, o L. R. įsipareigojo priimti gaminius ir atsiskaityti už juos sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Pagal sutarties 2.1 punktą gaminių bendra kaina nustatyta 20 000 Lt, kurią sudarė panaudotų medžiagų ir priemonių kaina, gaminių gaminimas, pagamintų gaminių pristatymas ir sumontavimas bei visų kitų pardavėjo išlaidų, susijusių su gaminių gamyba ir pristatymu, kompensavimas (b. l. 3-4). 2008 m. liepos 22 d. gaminių priėmimo-perdavimo aktu L. R. priėmė, o UAB „MBR baldai“ perdavė 2008 m. vasario 25 d. sutartyje Nr. MBA-2001-02-25 nurodytus gaminius; pirkėjas konstatavo, kad neturi jokių pretenzijų dėl gaminių kokybės ir gaminių pridavimo termino bei įsipareigojo sumokėti pagal pateiktą sąskaitą 20 000 Lt iki 2008 m. liepos 30 d. Šį aktą pasirašė bankrutavusios UAB „MBR baldai“ direktorius A. S. ir L. R.. Akte L. R. parašė pastabą, jog gaminių priėmimo-perdavimo aktą priėmė 2008 m. liepos 22 d. (b. l. 5). 2008 m. liepos 22 d. UAB „MBR baldai“ išrašė L. R. PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodyta iki 2008 m. liepos 30 d. sumokėti 20 000 Lt (b. l. 6). Ieškovas bankrutavusi UAB „MBR baldai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas jam iš L. R. priteisti 20 000 Lt skolos ir 18 000 Lt delspinigių, taip pat procesines palūkanas. Ieškinį grindė tuo, kad ieškovas savo įsipareigojimus pagal su L. R. sudarytą sutartį įvykdė tinkamai ? pagamino ir perdavė atsakovo nuosavybėn gaminius 2008 m. liepos 22 d., pasirašant gaminių priėmimo-perdavimo aktą, tą pačią dieną išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. MBA 0016 20 000 Lt sumai, tačiau atsakovas L. R. neatsiskaitė. Kadangi atsakovas laiku nesumokėjo už gaminius, ieškovas pagal sutarties 5.1 punktą turi teisę reikalauti ne tik skolos, bet ir 0,5 procentų dydžio delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną. Atsakovas L. R. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė jam iš bankrutavusios UAB „MBR baldai“ priteisti 8 000 Lt baudos. Priešieškinį grindė tuo, kad UAB „MBR baldai“ pažeidė darbų atlikimo terminą, o sutarties 5.2 punkte numatyta, kad jei pardavėjas dėl savo kaltės nepagamina, nesumontuoja ir/ar neperduoda gaminių pirkėjui sutartyje nustatyta tvarka, tai moka pirkėjui 300 Lt dydžio baudą už kiekvieną pavėluotą dieną, bet ne daugiau kaip 40 procentų sutarties sumos ir atlygina pirkėjui išlaidas, patirtas dėl skolos išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, konstatavęs, jog dėl sutarties neįvykdymo laiku yra kaltos abi šalys, kad sutartyje numatytos netesybos yra per didelės. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo pateikė atsakovas L. R.. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, tai yra vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalių sutartis atitinka pirmiau nurodytus vartojimo sutarties požymius, sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sutartis buvo sudaryta kitiems, o ne atsakovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog teikiant atlygintinas paslaugas vartotojams mutatis mutandis yra taikomi Civilinio kodekso 6.350-6.370 straipsniuose nustatyti reikalavimai, kad CK 6.360 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog pirkėjui praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Atsakovas taip pat nurodo, kad palūkanų teisinė paskirtis iš esmės yra tokia pati kaip ir delspinigių ir kad riziką dėl praleisto atsiskaitymo termino pagal įstatymo analogiją privalo prisiimti ieškovas ? profesionalus verslininkas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, nes šalių sudaryta sutartis negali būti laikoma paslaugų sutartimi, o tai, kad viena iš sutarties šalių yra vartotojas, nereiškia, jog šalys negali susitarti dėl netesybų, kurios yra vienas iš prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad teismui įstatymas suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas neturi leisti vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų. Tai ypač svarbu, kai ginčas, kaip ir nagrinėjamu atveju, yra kilęs iš vartojimo sutarties, todėl bylą nagrinėjantys tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai turi pareigą būti aktyvūs ir ex officio įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus šalių sutarties, iš kurios kilęs ginčas, sąlygas, taip pat pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas kontroliuoti delspinigių dydį, nepriteisdami aiškiai per didelių delspinigių.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvo pasirašyta individuali, o ne standartinė komercinio pobūdžio vartojimo sutartis, kad abiem sutarties šalims sutartyje numatytos pakankamai didelės netesybos dėl sutarties pažeidimo (pastebėtina, kad skaičiuojant netesybas pagal kiekvieną uždelstą dieną dėl pavėlavimo įvykdyti prievoles sutartyje nustatytu terminu, ieškovui buvo nustatytos didesnio dydžio netesybos nei atsakovui). Byloje nėra duomenų, jog atsakovas negalėjo daryti jokios įtakos rengiant sutartį ar atskiras jos sąlygas, juolab, kad pats atsakovas, reikšdamas reikalavimą ieškovui, remiasi sutarties sąlyga, kuri numato ieškovo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Šios aplinkybės nesuteikia pagrindo pripažinti sutarties sąlygas, numatančias šalių atsakomybę už sutarties pažeidimą, nesąžiningomis, nes nenustatyta, jog jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų balansą (pusiausvyrą) arba atsakovo, kaip vartotojo, teises ir interesus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šalių prašomas priteisti netesybas sumažinti.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Šalių susitarimu nustatytų netesybų (baudos, delspinigių) tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis). Netesybos gali būti nustatomos už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, taip pat įvykdymo termino praleidimą (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2010; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009, kt.). Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos: netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; ir kt.). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2010, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; kt.). Ieškovo įsipareigojimas atsakovui perduoti gaminius, o atsakovo įsipareigojimas sumokėti už pateiktus ir sumontuotus gaminius sutartyje nustatyta tvarka bei terminais yra esminės sutarties sąlygos. Civilinių santykių proporcingumo ir interesų derinimo principai sutartiniuose santykiuose reiškia tai, kad viena šalis gali reikalauti vykdyti sutartines prievoles tiek, kiek ji atitinkamai vykdo savo pareigas pagal sutartį. Pagal sutarties 1.1 punktą UAB „MBR baldai“ įsipareigojo pagaminti, sumontuoti ir perduoti L. R. nuosavybėn gaminius, išvardytus sutarties 1.2 punkte, o L. R. įsipareigojo priimti gaminius ir atsiskaityti už juos sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Kaip jau minėta, gaminiai pagal sutartį ieškovui buvo perduoti 2008 m. liepos 22 d. (nors pagal sutartį gaminiai turėjo būti perduoti iki 2008 m. kovo 28 d.), tą pačią dieną buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra, kurioje nurodytas atsiskaitymo terminas iki 2008 m. liepos 30 d. Pagal sutarties 5.1 punktą, jei pirkėjas sutartyje nustatyta tvarka neatsiskaito su pardavėju, tai privalo mokėti po 0,5 procento nuo nesumokėtos sumos delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną ir atlyginti pardavėjui išlaidas, patirtas dėl skolos išieškojimo. Be to, pagal sutarties 5.2 punktą, jei pardavėjas dėl savo kaltės nepagamina, nesumontuoja ir/ar neperduoda gaminių pirkėjui sutartyje nustatyta tvarka, tai moka pirkėjui 300 Lt dydžio baudą už kiekvieną pavėluotą dieną, bet ne daugiau kaip 40 procentų sutarties sumos ir atlygina pirkėjui išlaidas, patirtas dėl skolos išieškojimo. Taigi pagal sutartį tiek ieškovui, tiek atsakovui numatytos netesybos už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą. Byloje nustatyta, kad abi šalys pažeidė sutarties vykdymo sąlygas: ieškovas praleido sutartyje numatytą gaminių pateikimo ieškovui terminą (vietoje sutartyje numatyto 2008 m. kovo 28 d. datuojamo termino, gaminius perdavė 2008 m. liepos 22 d.), o atsakovas neatsiskaitė su ieškovu pagal sutartį už pateiktus gaminius iki šiol (nors pagal atsakovui išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą privalėjo sumokėti iki 2008 m. liepos 30 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovas yra įvykdęs savo sutartinius įsipareigojimus, nors ir pažeisdamas sutartyje numatytą jų įvykdymo terminą, o atsakovas ilgą laiką nevykdo ir iki šiol nėra įvykdęs sutartinių įsipareigojimų, nors gaminius yra priėmęs ir dėl jų pretenzijų nereiškęs, kas atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu dėl skolos grąžinimo (mokėjimų grafiko sudarymo, skolos grąžinimo dalimis ar pan.), kad nenurodė prievolės nevykdymą pateisinančių priežasčių, taip pat įvertinusi įsiskolinimo sumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo priteista sumažintų netesybų suma yra pagrįsta ir neprieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams. Byloje nenustatyta, kad priteisus teismo sprendime nurodytą netesybų sumą buvo pažeista sutarties šalių teisėtų interesų pusiausvyra.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad netenkinus atsakovo prašymo atmesti ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, delspinigių dydis turėjo būti sumažintas iki 0,02 procentų nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir bendra priteisina delspinigių suma negalėjo viršyti 720 Lt. Vertindama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota nuostata, kad negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos iki to konkrečiai apibrėžto dydžio. Klausimas dėl netesybų ir jų dydžio turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvieną individualią faktinę situaciją, o tai nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi UAB „MBR baldai” iškelta bankroto byla. Ši nutartis įsiteisėjusi. L. R. priešieškinis byloje buvo priimtas 2010 m. rugpjūčio 24 d. (b. l. 38). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti L. R. priešieškinio pagal CPK 143 straipsnyje nustatytas taisykles, nes Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtina nuostata, jog įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Įmonių bankroto įstatymas numato bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių pretenzijų įmonei pateikimo terminus ir jų nagrinėjimo tvarką, todėl esant iškeltai UAB „MBR baldai” bankroto bylai ir nutartimi teismui nustačius 40 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo UAB „MBR baldai” kreditoriams pareikšti finansinius reikalavimus, L. R. savo finansines pretenzijas bankrutuojančiai įmonei turėjo pateikti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, bet ne beveik po metų nuo bankroto bylos ieškovui iškėlimo reikšti šioje byloje priešieškinį CPK 143 straipsnyje nustatyta tvarka dėl jo finansinio reikalavimo patenkinimo. Visgi šis procesinės teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti apskųstą teismo sprendimą, kadangi nenustatyta, jog dėl šio pažeidimo byla būtų išspręsta iš esmės neteisingai (CPK 329 straipsnis).

Šioje byloje apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 233,40 Lt žyminio mokesčio (b. l. 91). Įstatymas numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Taigi atsakovo apeliacinis skundas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Kadangi apeliantas sumokėjo žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nors apeliacinis skundas neapmokestintinas žyminiu mokesčiu, teisėjų kolegija grąžina apeliantui jo sumokėtą žyminį mokestį (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 233,40 Lt dydžio žyminį mokestį, sumokėtą pagal 2011 m. lapkričio 18 d. mokėjimo nurodymą Nr. 587818 AB DNB banko Alytaus skyriuje.