Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių paslaugos“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutarties, kuria buvo sprendžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-10272-151/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių paslaugos“ ieškinį atsakovei Tradicinei religinei bendruomenei Lietuvos jėzuitų provincija, tretiesiems asmenins uždarajai akcinei bendrovei „Perkūno namai“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi (automobilių stovėjimo aikštele).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Viešbučių paslaugos“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę Tradicinę religinę bendruomenę Lietuvos jėzuitų provincija leisti ieškovei UAB „Viešbučių paslaugos“ nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), reikmėms ir veiklai užtikrinti naudotis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, kurioje įrengta neįregistruota automobilių stovėjimo aikštelė, pažymėta 2004 m. (duomenys neskelbtini) užstatymo liekanų konservavimo projekte, iki šios automobilių stovėjimo aikštelės visiško buhalterinio nusidėvėjimo – 2017 m. birželio 01 d.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę Tradicinę religinę bendruomenę Lietuvos jėzuitų provincija pašalinti nuo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies, kurioje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pažymėta 2004 m. (duomenys neskelbtini) užstatymo liekanų konservavimo projekte, statybinę tvorą ir netrukdyti ieškovei UAB „Viešbučių paslaugos“ nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), reikmėms užtikrinti naudotis šia žemės sklypo dalimi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovės UAB „Viešbučių paslaugos“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės Tradicinės religinės bendruomenės Lietuvos jėzuitų provincijos atžvilgiu atmetė.Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas ir laikinųjų apsaugos priemonių prašymas – iš esmės tapatūs, t. y. ieškovės prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės ir ieškinio reikalavimas yra analogiški, todėl teismas laikė, jog neišnagrinėjęs bylos negali pasisakyti dėl ieškinio reikalavimo. Nurodė, kad tik išsprendus bylą, galima nustatyti, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas, taigi kol byla nėra išspręsta, prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kad šiai dienai yra trukdoma naudotis automobilių stovėjimo aikštele, tuo tarpu dėl nurodytų manomai patiriamų nuostolių, esant galimai pažeistoms teisėms, teismas pasisakė, kad išnagrinėjus bylą, ir teismui nusprendus, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, galės būti atlyginami pinigine išraiška.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Viešbučių paslaugos“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartis yra prieštaringa, teismas nesivadovavo savo paties skundžiamoje nutartyje nurodytais išaiškinimais, nepasisakė dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo/neįvykdymo rizikos. Ginčo automobilių aikštelės buhalterinis nusidėvėjimas numatytas 2017 m. birželio 1 d., tuo tarpu užsitęsus bylos nagrinėjimui ilgiau nei iki 2017 m. birželio 1 d. galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo atveju, šio sprendimo vykdymas pasidarys beprasmis.

5.2. Nurodo, kad automobilių stovėjimo aikštelės vertė net ir ja faktiškai nesinaudojant dėl nusidėvėjimo kiekvieną dieną mažėja, o tuo pačiu mažėja ir galimybė ieškovei pasinaudoti savo įdėtomis investicijomis į turtą, o laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia ieškovės interesus.

5.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nenurodo jokių aplinkybių, kurioms esant pasikeistų šalių interesų pusiausvyra pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas niekaip nepažeistų atsakovės interesų, kadangi šiuo metu jokios veiklos su žemė sklypo panaudojimu nevykdo. Žemės sklype yra ieškovės ir trečiojo suinteresuoto asmens lėšomis įrengta antžeminė stovėjimo aikštelė, o kitose vietose auga žolė.

5.4. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas sukelia ieškovei nuostolius, kadangi viešbučio „Daugirdas“ klientai neturi galimybės statyti automobilį prie viešbučio ir tai sąlygoja asmenų apsisprendimą apsistoti viešbutyje, mažina viešbučio patrauklumą, įvaizdį.

Atsakovė Tradicinė religinė bendruomenė Lietuvos jėzuitų provincija atsiliepimu į ieškovės UAB „Viešbučių paslaugos“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir leidus Žemės sklypą naudoti viešbučio klientų automobilių parkavimui, tokia teismo nutartis prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms. Ieškovė nėra nei valstybės, nei savivaldybės institucija, o viešbutis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nėra religinės, mokslo, gydymo ar panašios paskirties pastatas, todėl Žemės sklypo naudojimas viešbučio klientų automobilių parkavimui, prieštarautų Žemės įstatymo 21 straipsniui. Be to, tenkinus tokį ieškovės prašymą, tarp šalių būtų išspręstas ginčas iš esmės, kadangi ieškovės ieškinio reikalavimas ir laikinųjų apsaugos priemonių prašymas iš esmės tapatūs. Ieškovė taip pat neįrodė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, tuo tarpu jas pritaikius, būtų per daug suvaržytos atsakovės interesai, pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius atsiliepimu į ieškovės UAB „Viešbučių paslaugos“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: jog tenkinus ieškinio reikalavimus tai sukurtų naujus teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovės – tarp šalių įsivyrautų panaudos teisiniai santykiai, kurių dalykas būtų stovėjimo aikštelės panauda. Tuo tarpu vadovaujantis teismų praktika, tokios rūšies ieškinio reikalavimui užtikrinti laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos. Nors ieškovė savo reikalavimą kildina iš kreditorinio reikalavimo, nukreipto į atsakovę, kadangi, kaip teigia ieškovė, ji pati savo lėšomis įrengė ginčo aikštelę, todėl patyrė 19 395,05 Eur išlaidų, tačiau šią sumą ieškovė prašo priteisti natūra ir taip įpareigoti atsakovę leisti naudotis ginčo aikštele, tačiau neprašo priteisti susidariusio įsiskolinimo, nenurodo, kurią dalį patirtų išlaidų padengtų ginčo aikštelės eksploatavimas, nepateikia kiek vertina dieną ginčo aikštelės eksploatavimo. Tuo tarpu ginčo aikštelė atsakovei buvo suteikta neatlyginėtinai naudotis panaudos sutartimi, o ieškovė neturi jokio juridinio pagrindo naudotis valstybinės žemės sklypu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai suvaržytų Nacionalinės žemės tarybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinės žemės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), patikėtinio teises.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Civilinio proceso kodeksas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Tik prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 str.) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (apeliantė) pareikštu ieškiniu iš esmės siekia, kad atsakovė leistų jai naudotis ginčo žemės sklypo dalimi (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) viešbučio reikmėms ir veiklai, t. y. naudoti ginčo žemės sklypą automobilių parkavimui. Šio reikalavimo užtikrinimui apeliantė siekia, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigoti atsakovę pašalinti nuo ginčo žemės sklypo statybinę tvorą ir leisti ieškovei naudotis žemės sklypo dalimi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Akivaizdu, kad tiek ieškinio reikalavimas, tiek laikinųjų apsaugos priemonių prašymas yra iš esmės tapatūs, šią aplinkybę teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų išspręstas ginčas iš esmės. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantė prašo ne tik leisti naudotis žemės sklypo dalimi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau ir įpareigoti atsakovę pašalinti nuo ginčo žemės sklypo statybinę tvorą, kas iš esmės traktuotina kaip atskiras reikalavimas, kurį tenkinus būtų nepagrįstai suvaržytos atsakovės teisės, net neišnagrinėjus tokio reikalavimo pagrįstumo iš esmės, o pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei nepalankaus teismo sprendimo atveju, atsakovė patirtų neigiamų pasekmių, kurių pasėkoje yra galimi nauji teisminiai ginčai. Atsižvelgus į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir pagrįstas, nes nėra grėsmės teismo sprendimo, kuris būtų palankus apeliantei (ieškovei), įvykdymui ar jo apsunkinimui. Tuo tarpu prašomos laikinosios apsaugos priemonės niekaip neužtikrintų galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo, kadangi tuo atveju, jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas, ji turėtų visas galimybes naudotis ginčo žemės sklypo dalimi (stovėjimo aikštele), tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, jos nurodyti patiriami nuostoliai dėl galimai pažeistų teisių, nusprendus, kad ieškovės reikalavimas pagrįstas, gali būti atlyginami pinigine išraiška.Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme 2016 m. birželio 15 d. taip pat gauti atsakovės papildomi rašytiniai įrodymai, iš kurių nustatyta, kad šiais įrodymais atsakovė iš esmės įrodinėja aplinkybes, jog ieškovės pareikštas ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra sprendžiamas ginčas iš esmės ir galutinai nevertinamos su bylos esme susijusios aplinkybės, t. y. nesprendžiama, ar ieškinys yra pagrįstas. Dėl to, esant nustatytoms aplinkybėms ir konstatavus, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo vertinti atsakovės pateiktų papildomų rašytinių įrodymų, kuriuos visas galimybes įvertinti turės pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčo klausimą iš esmės (CPK 314 str., 338 str.).Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo 3,58 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios, atmetus atskirąjį skundą, yra priteistinos valstybės naudai iš apeliantės (CPK 96 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viešbučių paslaugos“ (j. a. k. 304030271) valstybės naudai 3,58 Eur (tris eurus penkiasdešimt aštuonis euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.