Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Pareiškėjas A.K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovės Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, VDAI) 2025 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje jo skundas atmestas ir VDAĮ įpareigoti atlikti išsamų galimo pažeidimo tyrimą bei priimti naują sprendimą.

Skunde nurodo, kad Sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes VDAĮ neatliko išsamaus jo skunde nurodytų faktinių aplinkybių tyrimo, nustatytus faktus vertino tendencingai ir padarė formalias išvadas. Teigia, kad iš vaizdo stebėjimo kameromis darytų vaizdo įrašų nuotraukų negalima nustatyti vaizdo stebėjimo lauko ribų, kadangi vaizdo stebėjimo kameros aplinką fiksuoja 360 laipsnių kampu, apžvalgos laukas yra kintantis, jį galima išplėsti. Pareiškėjo vertinimu, padaryta nepagrįsta išvada, kad viešoji erdvė nebuvo stebima. Atkreipiamas dėmesys, kad į vaizdo stebėjimo lauką patenka (duomenys neskelbtini) ežeras ir jo pakrantės apsaugos juosta.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą, buvo įvertinti visi pareiškėjo pateikti dokumentai, skundžiamo asmens L. R. pateikta informacija, taip pat buvo vadovautasi viešų šaltinių www.geoportal.lt ir www.regia.lt duomenimis. Įvertinus vaizdo stebėjimo apimtį, nustačius vaizdo stebėjimo kameromis apimamą plotą už namų valdos teritorijos, kuri taip pat yra L. R. nuosavybė, buvo konstatuota, jog į vaizdo stebėjimo lauką nepatenka pareiškėjui priklausantis žemės sklypas ar bendro naudojimo pėsčiųjų takas.

Atkreipiamas dėmesys, kad nustatyti vaizdo stebėjimo apimtį nebuvo sudėtinga, nes tiek skundžiamo asmens L. R. pateiktose fotonuotraukose, tiek viešuose šaltiniuose yra matomas L. R. priklausantis šiltnamis ir žemės sklypų ribos, kurią sulyginus su VDAĮ turima vizualine informacija, nekilo abejonių dėl vaizdo stebėjimo kameromis fiksuojamo stebėjimo lauko ir faktiškai stebimos teritorijos.

Pažymima, jog pasinaudoti teise, reglamentuota Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nebuvo būtinybės, nes tokie veiksmai būtų pertekliniai.

Atsakovė teigia, kad už L. R.namų valdos teritorijos esanti teritorija, patenkanti į vaizdo stebėjimo lauką, yra privati teritorija, nuosavybės teise priklausanti tiek pareiškėjui, tiek L. R., todėl ji negali būti vertinama kaip vieša vieta.

Atsakovės teigimu, (duomenys neskelbtini) ežeras negali būti vertinamas kaip vieša vieta, nes yra valdomas privačių asmenų nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2025 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus Sprendimo dalį, pareiškėjas prašo įpareigoti VDAI atlikti išsamų galimo pažeidimo tyrimą bei priimti naują sprendimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 5 d. kreipėsi į Inspekciją su skundu, kuriame, be kita ko, nurodė, kad L. R. savo sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), prie ūkinio pastato yra įsirengęs vaizdo stebėjimo kameras, kuriomis stebima viešoji erdvė – (duomenys neskelbtini) ežeras bei jo prieigos.

Konstatavus, jog L. R. vaizdo stebėjimo kameromis stebi išimtinai tik jo ir jo tėvams priklausančią teritoriją, pareiškėjo skunde nurodyti L. R. veiksmai priskirti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – BDAR) 2 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintai išimčiai, kuriai BDAR nuostatos netaikomos.

Vadovaujantis ADTĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu skundo dalis dėl vaizdo stebėjo atmesta.

Nesutikdamas su šia Sprendimo dalimi, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Asmens duomenų tvarkymą reglamentuoja BDAR ir ADTAĮ.

Asmens duomenys turi būti: a) duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); b) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas); c) adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas); d) tikslūs ir prireikus atnaujinami; turi būti imamasi visų pagrįstų priemonių užtikrinti, kad asmens duomenys, kurie nėra tikslūs, atsižvelgiant į jų tvarkymo tikslus, būtų nedelsiant ištrinami arba ištaisomi (tikslumo principas); e) laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi; <...> (saugojimo trukmės apribojimo principas); f) tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (vientisumo ir konfidencialumo principas) (5 straipsnio 1 dalis).

Duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi BDAR 5 straipsnio 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas) (5 straipsnio 2 dalis).

Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas. Šios pastraipos f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis (6 straipsnio 1 dalis).

VDAI stebi, kaip taikomas BDAR ir ADTAĮ, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija (7 straipsnio 1 dalis).

VDAĮ atlieka BDAR nustatytas priežiūros institucijos užduotis (11 straipsnio 1 dalis).

Priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl BDAR, kitų tiesiogiai taikomų Europos Sąjungos teisės aktų, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka (23 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės, BDAR netaikomas, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos: 1) duomenis tvarko fizinis asmuo; 2) duomenis tvarko užsiimdamas asmenine ar namų ūkio veikla; 3) duomenis tvarko užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla.

Europos duomenų apsaugos valdybos 2020-01-29 Gairėse 3/2019 dėl asmens duomenų tvarkymo naudojant vaizdo prietaisus (toliau ir – Gairės) nurodyta, kad BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkto nuostata – vadinamoji namų ūkio išimtis – stebėjimo vaizdo kameromis srityje turi būti aiškinama siaurai (12 punktas, kuriame cituojamas ir ESTT byloje C-212/13 priimto 2014-12-11 sprendimo 33 punktas).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje C-212/13 priimto 2014-12-11 sprendimo 33 punkte konstatavo, kad tiek, kiek vaizdo stebėjimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apima, net jei tik iš dalies, viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į tokiu būdu duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką.

Nagrinėjamu atveju nekeliamas ginčas dėl to, kad į L. R. vykdomo vaizdo stebėjimo lauką patenka privatus vandens telkinys – (duomenys neskelbtini) ežeras ir jo prieigos.

Viešosios vietos sąvoka minima ne viename teisės akte, tačiau šios sąvokos aiškinimas ir samprata yra ne vienodas. Bendrąja prasme viešoji vieta – tai vieta, kuri yra nuolat ar nustatytu laiku prieinama visuomenei ar jos daliai laisvai ar komerciniu, narystės pagrindu ar kitaip, yra naudojama verslo, pramogų ar kitais teisėtais tikslais, taip pat apimanti ir nuošalias vietas tiek, kiek jose nėra realizuojama teisė į privatų gyvenimą.

Privatus ežeras gali būti prieinamas visuomenei (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnis), todėl (duomenys neskelbtini) ežero ir jo prieigų teritorija laikina vieša vieta.

Kadangi bendraturčių dalys bendrame turte nėra nustatytos, o vaizdo stebėjimo būtinybė, be kita ko, grindžiama daromų aplinkos apsaugos pažeidimų užkardymo tikslu, nagrinėjamu atveju nevertintina, jog vykdomas aptariamas (duomenys neskelbtini) ežero ir jo prieigų vaizdo stebėjimas yra susijęs su grynai asmenine ar namų ūkio priežiūros veikla.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog aptariamas vaizdo stebėjimo atvejis patenka į BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkte reglamentuotos išimties taikymo sritį, kada BDAR nuostatos netaikomos.

Darytina išvada, kad Sprendimo dalis priimta, neįvertinus dalies pareiškėjo nurodytų bei skundo priedais grįstų faktinių aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintos išimties taikymui.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatas) iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016).

Kadangi Sprendimo dalis priimta, objektyviai neištyrus ir neįvertinus visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių, šioje dalyje jis neatitinka administracinio sprendimo turiniui įstatymo leidėjo keliamų išsamumo, objektyvumo, proporcingumo principų bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktuose nustatytų faktinio pagrindimo bei motyvuotumo reikalavimų.

Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga faktiškai pagrįsi ir motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis, o viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Atsižvelgiant į tai, administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų ir pasisakyti dėl tų pareiškėjo skundų argumentų, kurių VDAI neįvertino.

Sprendimą panaikinus, VDĮ įpareigotina iš naujo atlikti išsamų galimo pažeidimo tyrimą bei priimti naują sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2025 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje pareiškėjo A. K. skundas atmestas ir Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją įpareigoti atlikti išsamų galimo pažeidimo tyrimą bei priimti naują sprendimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.