Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nuosprendžiu L. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2010-04-30, apie 19.45 val., bendrijos (duomenys neskelbtini) gyventojų susirinkimo metu, L. J. paprašius iš susirinkimo išeiti nebeeinančią pirmininkės pareigų V. M. , o šiai susirinkimą palikti atsisakius, S. N. prie daugelio susirinkime dalyvavusių asmenų, pasakė, kad L. J. psichiškai nesveikas žmogus, kad jam reikia gydytis psichiatrinėje ligoninėje bei rodomuoju pirštu pasukinėjo prie smilkinio. Tokiu būdu S. N. pažemino asmens garbę ir orumą.

Teismo posėdyje nukentėjusysis L. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis S. N. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. N. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines įvykio aplinkybes rėmėsi tik S. N. palaikančių liudytojų parodymais ir visiškai nevertino liudytojo M. F. parodymų. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, nustatydamas kontekstą, kuriame S. N. ištarė neva L. J. įžeidžiančius žodžius, t. y. konstatuodamas, kad S. N. žodžiai L. J. , jog šis „gal yra psichiškai nesveikas, jei nesupranta to, kad yra prašoma netrukdyti susirinkimui ir išeiti iš salės“, buvo pasakyti susirinkimo metu, kuomet L. J. ėmė reikšti nepasitenkinimą pirmininke ir nepakluso pirmininkės siūlymui išeiti iš salės. Teismas rėmėsi ne tik S. N. ir pasak L. J. , S. N. palaikančių liudytojų V. M. , L. ir Č. J. parodymais, bet ir iš dalies paties L. J. parodymais, jog 2010-04-30 vykusio susirinkimo metu pirmininkė V. M. atsistatydino iš pareigų, tuomet jis jai pasakęs, kad jai nėra ką veikti susirinkime, nes ji nebėra bendrijos pirmininkė ir negyvena šiame name bei, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia L. J. , pakankamai išsamiai tuo metu buvusią padėtį apibūdinančiais liudytojo M. F. parodymais, jog 2010-04-30 vykęs susirinkimas prasidėjo pirmininkės V. M. pranešimu dėl išėjimo iš pirmininkės pareigų. L. J. po pirmininkės pasisakymo pasakė, kad ši gali palikti salę, nes ji jau nebėra pirmininkė. Tuomet V. M. pakeltu tonu ėmė kalbėti, kad L. J. paliktų salę, nes jis yra ne bendrijos narys. V. M. susirinkimo metu siūlė paimti paskolą iš banko namo renovacijai. Kilo diskusijos, savo replikas išsakė sekretorius, o L. J. nebuvo leidžiama pasisakyti. Būtent tada S. N. pasakė L. J. , kad šiam nėra ką čia veikti ir sakė L. J. nueiti pas psichiatrą į psichiatrinę ligoninę, o ne mosikuoti rankomis. Taigi kolegijos nuomone, apylinkės teismas patikimai nustatė, kad S. N. ištarė neva L. J. įžeidžiančius žodžius paties L. J. išprovokuoto konflikto susirinkimo dėl namo renovacijos metu, todėl visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šiame kontekste S. N. tikslo įžeisti L. J. neturėjo, o norėjo tik išreikšti savo nuomonę apie asmenį, keliantį konfliktą ir nepaklūstantį pirmininkės prašymui ne bendrijos nariui palikti susirinkimą.

Taip pat kolegijai nekyla abejonių dėl apylinkės teismo išvados, jog byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tą faktą, kad nukentėjusysis buvo įžeistas dėl to, kad S. N. sukiojo pirštą prie smilkinio. Nuosprendžio turinys vėlgi rodo, kad konstatuodamas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas įvertino ne tik S. N. parodymus, jog jis neprisimena, ar sukiojo prisidėjęs pirštą prie smilkinio, liudytojų L. ir Č. J. , V. M. parodymais, jog jie negalėjo teismo posėdžio metu patvirtinti aplinkybės, jog S. N. sukiojo pirštu prisidėjęs prie smilkinio, bet ir išsamiai pasisakė, kodėl liudytojų L. Š. ir D. N. parodymai apie tai, kad S. N. pasukiojo prisidėjęs pirštą prie smilkinio, yra šališki ir vertintinti kritiškai. Nesutikti su tokiais apylinkės teismo minėtų liudytojų parodymų vertinimais kolegija neturi pagrindo. Juolab, kad šalia S. N. per susirinkimą sėdėjęs liudytojas M. F., apelianto skunde įvertintas kaip tinkamas liudytojas, duodamas parodymus apylinkės teisme net neužsiminė, jog S. N. būtų sukiojęs pirštą prie smilkinio, o tuo labiau, kad toks judesys būtų nukreiptas L. J. asmeniui apibūdinti.

Taigi kolegija laiko, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir padarė atitinkančią faktines bylos aplinkybes išvadą, kad S. N., susirinkime kilusio konflikto metu ištardamas L. J. „gal yra psichiškai nesveikas, jei nesupranta to, kad yra prašoma netrukdyti susirinkimui ir išeiti iš salės“, neturėjo tikslo įžeisti L. J., nes išreiškė savo nuomonę, atsižvelgdamas į konfliktišką L. J. elgesį susirinkimo, kuriame buvo sprendžiami svarbūs namo gyventojams klausimai, metu. Apylinkės teismo išvados šiuo klausimu yra pakankamai argumentuotos nuosprendyje, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo S. N. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.