Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo P. K. (P. K.) gynėjo advokato E. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria kaltinamajam P. K. kardomosios priemonės – suėmimo, terminas pratęstas trims mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. kaltinamas tuo, kad nuo tyrimo metu nenustatyto laiko neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. psichotropinę medžiagą AM-2201 ir MAM-2201, kurios svoris yra 125,2664 g ir kurioje yra 9,58 g gryno AM-2201 ir 0,1115 g gryno MAM-2201, bei augalinės kilmės medžiagą, kurios svoris yra 170,12 g ir kurioje yra psichotropinės medžiagos – UR-144, kurios masė yra 2,007 g, savo darbo vietos – UAB „(duomenys neskelbtini)“, patalpose (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. spalio 9 d. 16 val. 02 min., kai atliktos kratos metu minėtose patalpose policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos, o psichotropinę medžiagą AM-2201 ir MAM-2201 (vieną polietileninį maišelį), kurios svoris yra 1,4416 g ir kurioje yra 0,010 g gryno AM-2201 ir 0,001 g gryno MAM-2201, laikė su savimi iki 2013 m. spalio 9 d. 13 val. 10 min., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie 13 val. 50 min. atliktos jo asmens kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos.

Šiais savo veiksmais P. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje.

Be to, P. K. kaltinamas tuo, kad nuo tyrimo metu nenustatyto laiko neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 1,1327 g kanapių dervos, ir nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – AM-2201, kurios svoris l,1332 g ir kurioje yra 0,0057 g gryno AM-2201, iki 2014 m. spalio 4 d., kai apie 11 val. 30 min., prie (duomenys neskelbtini), šias narkotines ir psichotropines medžiagas už 60 Lt pardavė O. I. (O. I.).

Šiais savo veiksmais P. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Be to, P. K. kaltinamas tuo, kad neteisėtai, neturėdamas atitinkamo leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, įgijo ir laikė 30 pirmos rūšies pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1943 m. pavyzdžio (7,62x39) šovinių ir 26 antros rūšies pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio (5,45x39) šovinių savo darbo vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. spalio 9 d. 16 val. 02 min., kai atliktos kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šiais savo veiksmais P. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka kaltinamasis P. K. buvo sulaikytas 2013 m. spalio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams, kurio terminas vėliau buvo tęsiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis.

Skunde nurodoma, kad nutartis buvo priimta pažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą, kurioje teigiama, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Gynėjo nuomone, tai esminis BPK 369 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą, neatsižvelgė į kaltinamojo prašymą skirti švelnesnes kardomąsias priemones, o skundžiamojoje nutartyje nenurodė jokių argumentų.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo P. K. gynėjo advokato E. D. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam P. K., nepažeidė BPK 119, BPK 121, BPK 122, BPK 127 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų.

BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis) bei tik tiriant ar nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Taip pat suėmimas gali būti paskirtas ar jo terminas pratęstas, nustačius bent vieną iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Sąlygos pratęsti kaltinamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminą šioje byloje yra, nes jis yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtas laisvės atėmimo bausmes.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys, t. y. iš dalies paties kaltinamojo parodymai, liudytojų parodymai, tarnybiniuose pranešimuose, atpažinimo protokoluose, kratos protokoluose, specialisto išvadose užfiksuoti duomenys ir kiti kaltinamajame akte nurodomi duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis P. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrįstumo, byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės klausimai iš esmės nėra sprendžiami. Tai daroma išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje.

Kaltinamajam P. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagrįstai manant, jog būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujas nusikalstamas veikas.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo (įtariamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai.

P. K. yra kaltinamas labai sunkaus (BK 260 straipsnio 3 dalis) ir sunkių (BK 260 straipsnio 1 dalis, 253 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamajame įstatyme yra numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, sankcijose nenumatant jokių kitų alternatyvių bausmės rūšių. Nors nusikaltimų sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai įvertino ir kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad P. K. nesieja pakankamai tvirti socialiniai ryšiai (nevedęs), praeityje teistas, baustas administracine tvarka, turi ryšių užsienyje (Baltarusijos Respublikoje). Todėl visuma nurodytų aplinkybių leidžia pagrįstai teigti, kad šį BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.

Vilniaus apygardos teismas pratęsdamas suėmimo terminą kaltinamajam P. K. pagrįstai nustatė ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas (įtariamas) bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Byloje nustatyta, kad P. K. kaltinamas labai sunkaus ir dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys). Be to, iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis praeityje teistas, teistumas neišnykęs. Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės, nusikalstamų veikų darymo sistemingumas, susiformavusios kaltinamojo antivisuomeninės nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės P. K. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skunde kaltinamojo gynėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą, neatsižvelgė į kaltinamojo prašymą skirti švelnesnes kardomąsias priemones, o skundžiamojoje nutartyje nenurodė jokių argumentų.

Apeliacinio teismo nuomone, tokie skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis tokį prašymą pateikė 2014 m. gruodžio 4 d., t. y. teismo posėdžio dieną, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo. Pažymėtina tai, kad priešingai nei teigiama skunde, prašyme nurodyti argumentai buvo išnagrinėti priimant skundžiamą nutartį, kurioje motyvuotai nustatyta, jog kaltinamajam taikyti švelnesnes kardomąsias priemones nėra jokio pagrindo.

Analogiškai vertinamas ir skundo argumentas, kad skundžiamos nutarties turinys iš esmės analogiškas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarčiai, kuria kaltinamajam P. K. taip pat buvo pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek skundžiamos nutarties, tiek ir 2014 m. birželio 9 d. nutarties priėmimo metu, nebuvo išnykę kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrindai, numatyti BK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose. Todėl tai, kad kai kurie Vilniaus apygardos teismo nutarčių teiginiai sutampa, nereiškia, jog teismas nenagrinėjo ar netinkamai išnagrinėjo kardomosios priemonės – suėmimo tolesnio taikymo klausimą, ar buvo šališkas bei pažeidė BPK nustatytus reikalavimus.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam P. K. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, terminą, nei BPK nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, jog niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Šiuo metu pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymas neprieštarauja proporcingumo, teisėtumo principams, todėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebus galima pasiekti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo P. K. gynėjo advokato E. D. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.