Utenos apylinkės teismo sprendimas

2015-04-13 · Civilinė byla Nr. 2-74-356/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Utenos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-13
Bylos Nr.
2-74-356/2015
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-001734-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vijolė Vitienė
Ieškovas
UAB „Utenos komunalininkas“
Atsakovas
R. M.
Trečiasis asmuo
R. M.
Civilinė byla Nr. 2-74-356/2015Proceso Nr. 2-50-3-001734-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.4; 113; 113.8; 116.1
UTENOS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 13d.
Utena,

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Elonai Mackutei, dalyvaujant ieškovo UAB „Utenos komunalininkas“ atstovui T. N., atsakovui R. M., trečiajam asmeniui R. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Utenos komunalininkas“ ieškinį atsakovui R. M., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje R. M.

Aprašomoji dalis

nustato:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Utenos komunalininkas“ prašė priteisti iš atsakovo 608,82 EUR (2.102,16 Lt) skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Atstovas prašė ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad atsakovas, nors Mišrių komunalinių atliekų išvežimo sutartį sudarė, tačiau jos nuo 2010 metų sausio nevykdo, susidarė 608,82 EUR skola, kurią bei procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti. Ieškovo nuomone, atsakovai neteisūs teigdami, kad ieškovas turi teisę, tačiau atsisako sudaryti su atsakovu sutartį individualiai aptartomis sąlygomis. Ieškovas privalo teikti viešas paslaugas visiems atliekų turėtojams vienodomis sąlygomis. Atsakovas yra laisvas spręsti pats dėl gyvenamojo namo adresu deklaravusių savo gyvenamąją vietą asmenų skaičiaus.

Atsiliepimas

Atsakovas R. M. ieškinio nepripažino, prašė atmesti, nurodė procesiniame dokumente bei paaiškino, kad taikomi įkainiai yra užaukštinti, be to, skaičiuojama nuo gyvenamąją vietą jų name deklaravusių asmenų skaičiaus, nors tiek asmenų faktiškai negyvena. Jo šeima ieškovo paslaugomis nesinaudoja, nes didelio kiekio atliekų nesurenka, be to, atliekas rūšiuoja ir atitinkamai priduoda į metalo laužo supirktuvę, kompostuoja, o kitas atliekas priduoda pagal jo gyvenamosios vietos adresu registruotų įmonių sudarytas sutartis. Įsitikinęs, kad neturėtų mokėti pagal prievartos būdu pasirašytą sutartį už paslaugas, kuriomis nesinaudoja.

Trečiasis asmuo R. M. nurodė, kad, jos nuomone, ieškinys nepagrįstas, nes ieškovo paslaugomis nuo 2010 m. pradžios, kai mokesčius už atliekų tvarkymą imta skaičiuoti nuo deklaravusių gyvenamąją vietą asmenų skaičiaus, nebesinaudoja. Jų gyvenamosios vietos adresu yra registruotos įmonės, kurios yra sudarę sutartis dėl atliekų surinkimo, todėl jų šeimai nebėra jokio poreikio naudotis ieškovo paslaugomis. Jie atliekas atitinkamai rūšiuoja, kompostuoja arba priduoda. Sutartis atsakovo, kuris nėra gyvenamojo namo savininkas, su ieškovu buvo sudaryta prievartos būdu ir atbuline data, jie ieškovui ne kartą siūlė individualiai, t.y. pagal jų šeimos poreikius, aptarti sutarties sąlygas, tačiau ieškovas kategoriškai atsisakė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui (CPK 13 str.), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Priešieškinis nebuvo pareikštas, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką yra nustatęs tik ieškovas.

Šalys 2003-11-27 buvo sudarę Kietų atliekų išvežimo sutartį (59 b.l.), o 2010-01-01 sudarė Mišrių komunalinių atliekų išvežimo sutartį (20 b.l.). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014-11-25 išrašas (32-34 b.l.) patvirtina, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Utena, savininkė yra R. M., namas baigtas statyti 1994, įregistruotas 1999 m., atsakovo ir trečiojo asmens santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) (63 b.l.). Viešame registre nėra išviešintų duomenų, kad šis turtas priklausytų asmeninės nuosavybės teise trečiajam asmeniui, todėl pagal iki 2001-07-01 galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. ir nuo 2001-07-01 galiojančio CK 3.88 str. nuostatas, šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad sutartys sudarytos ne su gyvenamojo namo savininku.

2003-11-27 Kietų atliekų išvežimo sutartimi (2.2 p. - 2.3 p.) šalys buvo susitarę, kad atsakovas atsiskaitys už faktiškai išvežtą kiekį pagal veikiančius tarifus. Atsakovas tokia tvarka yra pilnai atsiskaitęs iki 2010-01-01, 131,94 Lt skolos sumą padengė 2014-05-06 (48-49 b.l.). 2003-11-27 Kietų atliekų išvežimo sutartimi (2.4 p.) buvo nustatyta, kad sutarties galiojimo metu pasikeitus veikiantiems tarifams, Vykdytojas privalo pranešti Utenos miesto spaudoje, o užsakovas įsipareigojo už atliktus darbus atsiskaityti naujais tarifais.

Nors trečiasis asmuo nurodė, kad Mišrių komunalinių atliekų išvežimo sutartis buvo sudaryta ne 2010-01-01, o vėliau, tačiau atsakovas šios sutarties neginčijo, o atsakydamas į 2011-06-06 įspėjimą (69 b.l.), nurodė, kad ieškovo paslaugomis nesinaudoja nuo 2010 m. gruodžio. Taigi laikotarpiu nuo 2010-01-01 atsakovas naudojosi ieškovo paslaugomis.

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos savivaldybėms yra deleguota pareiga savo administruojamos teritorijos ribose organizuoti atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą, teikti atliekų tvarkymo paslaugas ir administruoti šios paslaugos teikimą, tame tarpe nustatyti atliekų išvežimo paslaugos teikimo ir atsiskaitymo už paslaugą tvarką, kad atliekų tvarkymo paslaugos teikimo taisykles ir tvarką nustato pati savivaldybė lokaliniais teisės aktais (Tarybos sprendimais), kurie yra privalomi visiems tos savivaldybės teritorijoje gyvenantiems asmenims (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 1998 m. birželio 16 d. Nr. VIII-787 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 25 str., Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais 6 str. 31 punktas). Šioje byloje nėra ginčijamas ieškovo komunalinių atliekų tvarkymo sistemos Utenos mieste ir rajone eksploatavimo teisėtumas (10-19 b.l.). Utenos rajone taikomos 2009-01-29 Utenos rajono savivaldybės sprendimu Nr.TS-29 patvirtintos Utenos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės (http://old.utena.lt/index.php?ItemId=29784), jų 6 p. nustato, kad šios taisyklės yra privalomos visiems Savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Atliekas tvarkyti Taisyklėse nenurodytais būdais draudžiama (7 p.).

Ginčas tarp šalių dėl apmokėjimo nuo 2010-01-01 už atliekų išvežimą kilo dėl to, kad mokestis yra skaičiuojamas ne nuo konkretaus atliekų turėtojo priduotų išvežti atliekų kiekio, o taikant tarifą bei dėl to, kad mokestis tiesiogiai priklauso dar ir nuo gyvenamojo namo adresu deklaravusių savo gyvenamąją vietą asmenų skaičiaus, o taip pat ir dėl to, kad ieškovas atsisakė su atsakovu sudaryti sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Savivaldybės administracija organizuoja ir plėtoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemą taip, kad būtų įgyvendintas Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano principas ,,teršėjas moka“. Įgyvendinant šį principą savivaldybė turi nustatyti tokius komunalinių atliekų tvarkymo įkainio dydžius už atliekų tvarkymo paslaugas, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų sistemos išskaitas, įskaitant šių atliekų tvarkymo, administravimo, savivaldybės regiono infrastuktūros įrenginių eksploatavimo, regioninio sąvartyno, didelių ir pavojingų atliekų surinkimo ir laikinojo saugojimo aikštelės išlaidas.

Šioje byloje, kaip minėta, nėra ginčo, kad ieškovas turi teisę ir pareigą sudaryti viešąsias sutartis su individualių namų valdų savininkais, o visi atliekų turėtojai, kurie naudojasi savivaldybės atliekų tvarkymo sistema, privalo sudaryti viešąsias sutartis su konkrečiu atliekų tvarkytoju – operatoriumi. Atliekų turėtojai už komunalinių atliekų surinkimą ir jų tvarkymą privalo mokėti viešosiose sutartyse su operatoriumi nustatytomis kainomis pagal savivaldybės Tarybos patvirtintus 1 m³ komunalinių atliekų tvarkymo įkainius, tarifus, vadovautis nustatytomis komunalinių atliekų susikaupimo normomis. Atsakovas, neigdamas pareigą naudotis ieškovo paslaugomis, kaip jam nebūtinomis, neginčijo skolos (608,82 EUR už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-08-01 (21-22, 46-58 b.l.) apskaičiavimo teisingumo. Sutartis su atsakovu, kaip minėta, buvo sudaryta 2010 m., ji yra tipinė, kuri pasirašoma su visais gyventojais.

Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis 1 dalis) ir atitinka pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys). Kaip nustatyta, ieškovas užsiima tam tikra veikla, t.y. atlieka komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus funkcijas, paslaugas tiekia vienodomis sąlygomis visiems vartotojams, t. y. verčiasi tam tikra veikla, kuri yra viešųjų sutarčių reguliavimo dalykas. Viešoji sutartis, minėta, yra laikoma sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas), o juridinis asmuo, teikiantis paslaugas, neturi teisės kam nors suteikti privilegijų. Taigi gyventojų mokėjimai už komunalinių atliekų surinkimą nėra sutartinio pobūdžio mokėjimai, jie reglamentuojami viešosios teisės normomis.

Atsakovas gyvena Utenos miesto teritorijoje. Kaip žinoma, miesto teritorijoje yra bendrų viešų atliekų konteinerių, kuriais nekliudomai gali pasinaudoti visi buitinių atliekų turėtojai. Dėl šios priežasties buitinių atliekų išvežimo paslaugos įkainių nustatymas pagal faktiškai išvežamą buitinių atliekų kiekį miesto teritorijoje nebūtų racionalus, efektyvus ir proporcingas, nes praktiškai yra neįmanoma nustatyti, kiek iš tikrųjų realiai buitinių atliekų sukaupia atliekų turėtojas. Taigi, esant tikimybei, jog atliekų turėtojas gali būti sukaupęs daugiau atliekų, negu pateikia išvežimui ir negu nustato atliekų susikaupimo norma bei lygiagrečiai egzistuojant tikimybei, kad atliekų turėtojas gali sukaupti mažiau atliekų negu nustato atliekų susikaupimo norma, praktikoje yra vadovaujamasi statistiniais praėjusių metų atliekų išvežimo kiekio rodikliais ir nustatoma atliekų susikaupimo vienam žmogui norma, kurios pagrindu skaičiuojamas mokestis už atliekų tvarkymą.

Atsakovo ir trečiojo asmens tvirtinimai apie ieškovo nesąžiningumą ir galimybę individualiai aptarti sutarties sąlygas yra deklaratyvūs. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pateikti rašytiniai įrodymai, kurie iš dalies patvirtina tai, kad ginčo laikotarpiu atsakovas atliekas rūšiavo, galimai priduodavo pagal sutartis (sudarytas atsakovo šeimos narių bei UAB „Ramunė ir partneriai“, UAB „Natūralūs produktai“ su kitoms įmonėms (70-84 b.l.)), neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta, mokestis yra skaičiuojamas ne už atliekų turėtojo individualiai priduotų atliekų kiekį. Pats atliekų turėtojas savo rizika sprendžia, kam ir kaip jis priduos susidariusias atliekas bei kokiam skaičiui asmenų suteiks teisę deklaruoti gyvenamąją vietą savo gyvenamojo namo adresu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas prievolės, kylančios iš sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2. str.), turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str., 6.200 str.), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6.59 str.), o sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Duomenų, kad ieškovas būtų atsisakęs teikti paslaugas atsakovui, nėra. Iš atsakovo, kuris sutartinių prievolių nevykdė nuo 2010-01-01 iki 2014-08-01, ieškovui, ginant jo teises (CK 1.138 str. 6 p.), priteistina 608,82 EUR (2.102,16 Lt) skola. CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 608,82 EUR skolos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-10-29, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tenkinant ieškinį, iš atsakovo ieškovui priteistina 20,85 EUR (72,00 Lt) žyminio mokesčio (26 b.l.) bei 122,65 EUR (423,50 Lt) išlaidų už procesinių dokumentų parengimą, kaip kitų būtinųjų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų (23-25 b.l.) CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 9 p., 93 str.)). Valstybei iš atsakovo priteistina 3,11 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 96 str.)).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais, 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Utenos komunalininkas“, juridinio asmens kodas 183606952, naudai: 608,82 EUR skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 608,82 EUR skolos sumos už laikotarpį nuo 2014-10-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20,85 EUR žyminio mokesčio, 122,65 EUR išlaidų už procesinio dokumento parengimą.

Priteisti iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 3,11 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas - 5660) privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.

Teisėja Vijolė Vitienė