- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-05
- Bylos Nr.
- 1A-129-354/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29246-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- R. B.
- Nukentėjusysis
- O. L.
- Advokatai
- Algimantas Pile
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta arešto bausmė 60 parų. R. B. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2017 m. birželio 14 d.
Nukentėjusiosios O. L. civilinis ieškinys dėl 300 eurų turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.
Iš R. B. Šiaulių teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiosios O. L. gydymą priteista 84,62 eurų dydžio suma.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
R. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 13 d., apie 8 val. 57 min., adresu: (duomenys neskelbtini), virtuvėje vykusiu išgertuvių metu bei žodinio konflikto metu, tyčia sudavė tris kartus rankos kumščiu į veido sritį, vienu smūgiu pataikydamas O. L. į nosį, ko pasėkoje nukentėjusiajai lūžo nosikauliai, bei spyrė vieną kartą iš kojos pataikydamas nukentėjusiajai O. L. į dešinę koją, taip nukentėjusiajai O. L. nesunkiai sutrikdė sveikatą.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusios O. L. civilinius ieškinius atmesti arba perduoti bylą prokurorui dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijos dėl pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų esminių BPK pažeidimų, arba nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti veiką iš BK 138 straipsnio l dalies į BK 139 straipsnio l dalį ar į 140 straipsnio l dalį ir paskirtą bausmę sušvelninti. Taip pat prašo apklausti įvykio vietoje buvusią policijos mokyklos studentę – P. Skunde R. B. nurodo, jog byloje esančiais ir nuosprendyje aptartais įrodymais nėra įrodyta, jog kaltinime nurodytu laiku jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teigiama, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu renkant ir vertinant įrodymus, tiek ir atliekant kitus tyrimo veiksmus, tiek ir nagrinėjant bylą teisme, buvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai, neteisingai įvertinti įrodymai, neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, o neteisingai nustačius faktines aplinkybes, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai kvalifikuota veika, neteisingai pritaikytos BK bendrosios dalies normos ir paskirta neteisinga, labai griežta bausmė. Nurodoma, jog buvo pažeistos BPK nuostatos, užtikrinančios įtariamojo, kaltinamojo teises į gynybą, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, pranešimo apie įtarimą ir kas jame turi būti nurodoma surašymo tvarka, nurodoma, jog esama kaltinamojo akto trūkumų, nesilaikyta reikalavimų keliamų teismo nuosprendžiui (BPK 301, 305 straipsniai), nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantas teigia, jog nukentėjusiosios nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje bei tyčia, nemušė, ir pažymi, jog jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė savo kaltės, kad nukentėjusiajai 2017 m. birželio 13 d. ryte sudavė du nestiprius smūgius delnu, bet negalėjo prisipažinti kaltu dėl neteisingai suformuluoto įtarimo bei kaltinimo, nukentėjusiosios sužalojimo laiko ir kitų neteisingai nurodytų, byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančių, aplinkybių. Apeliantas pripažįsta, kad 2017 m. birželio 13 d., o ne 2017 m. gegužės 13 d., kaip nurodyta nuosprendyje, nukentėjusiajai sudavė delnu du nestiprius smūgius į veido sritį ir, mano, kad nė vienas iš tų smūgių nepataikė nukentėjusiajai į nosį, kiek pamena, trečią kartą nukentėjusiajai į veidą nedaužė ir į koją jai nespyrė. Be to, skunde pažymima, jog įtarime, kaltinime, skundžiamame nuosprendyje yra neteisingai nurodytas nusikalstamos veikos laikas, todėl, R. B. manymu, apylinkės teismas, neteisingai nurodęs nusikaltimo padarymo laiką, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. R. B. nurodo, jog pranešimuose apie įtarimą, kaltinamajame akte nenurodyta, kaip nukentėjusiajai pasireiškė nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl kaltinimas yra nekonkretus, pažeidžiantis jo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas ir įtariamas. Apeliantas mano, jog dėl paminėtų aplinkybių nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla turėtų būti perduota prokurorui, dėl BPK 219 straipsnio pažeidimų.Skunde pažymima, jog dėl aplinkybių, kiek smūgių buvo suduota nukentėjusiai ir į kokias vietas, byloje esantys įrodymai buvo nevienodi, prieštaringi, teismas, nuosprendyje pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę, nekaltumo prezumpcijos principą, BPK 305 straipsnyje nurodytas nuosprendžio surašymo taisykles, nuosprendyje nenurodė, kodėl vienus iš prieštaringų įrodymų priima, o kitus atmeta. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios parodymai apie jai suduotų smūgių skaičių ir vietas, į kokias kūno vietas ir kaip jie buvo suduoti, yra nevienodi, prieštaringi, nukentėjusios parodymų nepatvirtina nei liudytoja S. G., kuri matė visą įvykį, nei kiti byloje surinkti įrodymai. Apeliantas nurodo, kad liudytoja S. G. patvirtino, jog pati nukentėjusioji jai sakiusi nosį susilaužiusi žymiai anksčiau prieš šį įvykį. Apeliantas mano, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati tyčia arba neatsargiai (kur nors pargriūti ir atsitrenkti į kietą daiktą) prieš įvykį ar net jo metu ir, siekia apkaltinti apeliantą. Pažymima, jog prieš šį tariamą įvykį, kai nukentėjusiąją 2017 m. birželio 13 d. naktį pirmą kartą pamatė, kai ji buvo atėjusi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos nosis jau buvo kreiva, tad ji galėjo susižaloti iki nuosprendyje nurodyto įvykio kitur. Atkreipiamas dėmesys, jog 2017 m. birželio 20-22 d. teismo med. specialisto išvadoje Nr. G 788/2017(04) nėra atsakymo į tai, kada nukentėjusiajai galėjo būti padarytas nosies kaulu lūžimas: išvadoje Nr. 2 nurodyta, kad „O. L. nustatytas nosikaulių lūžis padarytas prieš kreipiantis medicinos pagalbos į VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2017 m. birželio 13 d.; sužalojimo padarymo galimybė užduotyje nurodytu būdu nėra atmetama“; išvadoje neatsakyta į klausimą: „Ar patirti sužalojimai buvo iš anksčiau ?“. Pažymima, kad teismas neįvertino liudytojos S. G. parodymų, jog nukentėjusiajai buvo suduota du kartus, suduota ne kumščiu, o delnu, nei ant nukentėjusios, nei ant jos rūbų kraujo nesimatė, be to, neįvertino liudytojo V. P. parodymų apie tai, kad ant nukentėjusiosios veido kraujo nematė, neįvertino įvykio vietos apžiūros protokolo, iš kurio matyti, kad jokių kraujo pėdsakų neužfiksuota, neįvertino byloje esančių įrodymų apie tai, kas ir kokiu metu iškvietė greitąją medicinos pagalbą, neatsižvelgė į konflikto kilimo priežastis, nes pasak apelianto bylos duomenys rodo, kad nukentėjusioji jį provokavo (įžeidinėjo žodžiais, grasino susidorojimu). Apeliantas nemano, kad lengvais smūgiais delnu į veido sritį galėjo būti sulaužyti nosies kaulai, tyčia nenorėjo nukentėjusiosios sužaloti, o tik norėjo, kad ji išeitų iš namo, į kurį ji buvo atvykusi nekviesta, ir kurį namo šeimininkas, eidamas miegoti apeliantui buvo pavedęs prižiūrėti, ir kad nukentėjusioji nustotų apeliantą įžeidinėjusi ir nustotų puolusi, todėl buvo priverstas gintis nuo jos neteisėtų veiksmų. Pripažįsta, jog galbūt galėjo nukentėjusioji būti sužaloti neatsargiai, tačiau tokiu atveju veika atitiktų nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo požymius, mano, kad jo veiksmai galėjo būti įvertinti, tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir/ar fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai.Teigiama, kad teismas neiškvietė ir neapklausė į įvykio vietą atvykusių greitosios pagalbos darbuotojų apie tai, kaip atrodė nukentėjusioji, neišreikalavo ir netyrė medicininių dokumentų apie jai padarytus sužalojimus, neatsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi ir tai galėjo turėti įtakos jos parodymų formavimuisi, be to, buvo supykusi, kad jai ir apelianto sugyventinei buvo neleista toliau girtauti.Apeliantas nurodo, jog kai jis buvo sulaikytas, tą pačią dieną policijos pareigūnas jį apklausė, bet apklausos protokolas nebuvo surašytas, o policijos pareigūnas surašė tarnybinį pranešimą, o kitą dieną, kai dar buvo sulaikytas, 2017 m. birželio 14 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir nuo 11:31 val. iki 12:02 val. apeliantas be gynėjo buvo apklaustas įtariamuoju, todėl mano, jog buvo pažeisti BPK 51 straipsnio l dalies 2, 7 punktų reikalavimai. Pažymi, kad raštą, kuriame nurodė atsisakantis gynėjo, pasirašė to nesuprasdamas, nes dar nebuvo visiškai išsiblaivęs (2017 m. birželio 13 d. 9 val. 27 min. alkotesteriu buvo nustatytas girtumas - 1,72 promilės alkoholio), po įvykusio konflikto buvo stresinėje būsenoje, be to, yra psichiatro įskaitoje, turėjęs galvos traumą todėl, po šios traumos, ne visada ir ne viską gali iš karto suprasti. Mano, kad gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, o apelianto pareikštas atsisakymas nuo gynėjo buvo nesavanoriškas, todėl pareigūnams nebuvo privalomas. Teigia, kad gynėjas nedalyvavo ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir nagrinėjant bylą teisme.Be to, skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir bausmės skyrimo taisykles, nemotyvavo, kodėl skiria didesnę, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę, o paskirdamas tokią griežtą 60 parų arešto bausmę, teismas faktiškai atėmė galimybę įsidarbinti ir dirbti, o negalėdamas dirbti, negalės ne tik išgyventi, bet ir įvykdyti kitų įpareigojimų - mokėti lėšas vaiko išlaikymui, atlyginti civilinio ieškinio. Apelianto manymo, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nedirba dėl objektyvių priežasčių, nes negalėjo rasti darbo, todėl buvo užsiregistravęs Darbo biržoje, kaip ieškantis darbo, neatsižvelgė į tai, kad dirbo ir atsitiktinius darbus, be to, įgijo suvirintojo specialybę, 2017 m. gruodžio 13 d. įgijo individualios veiklos pažymą, kad galėtų pradėti dirbti pagal įgytą specialybę. Pažymima, jog teismas nepagrįstai patenkino ligonių kasų ieškinį ir nepagrįstai paliko nukentėjusiosios civilinį ieškinį, nenagrinėtu, nes byloje surinktais įrodymais, neįrodyta, jog dėl apelianto suduotų smūgių nukentėjusiajai buvo sulaužyti nosies kaulai, todėl nukentėjusiosios ir ligonių kasos civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo posėdyje nuteistojo R. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl R. B. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką
Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad R. B. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Mažeikių rajono apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl R. B. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius R. B. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusios O. L., liudytojo V. P. parodymais, 2017 m. birželio 20 d. specialisto išvada bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad R. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nesunkiai sutrikdė O. L. sveikatą. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios teismo šališkumą.BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.Nors apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jį išteisinti, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausus teismo medicinos ekspertą T. Š., sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje pakanka duomenų, jog R. B. nesunkiai sutrikdė O. L. sveikatą. Atmestina apelianto keliama versija, kad jo veiksmai negalėjo sukelti nesunkaus sveikatos sutrikdymo nekentėjusiai, nes, pasak apelianto, jis O. L. trenkė ne kumščiu, o delnu į veidą, o nukentėjusioji nosį buvo susilaužiusi anksčiau. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo argumentais ir laiko juos tik gynybine R. B. pozicija, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, jog R. B. jai sudavė ne delnu, o kumščiu į veidą bei spyrė jai į koją. Pažymėtina, jog nukentėjusios nurodytas aplinkybes, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina liudytojo V. P. (į įvykį atvykęs policijos pareigūnas) parodymai apylinkės teisme, nes pastarasis, atvykęs į įvykį, matė, jog nukentėjusios nosis buvo patinusi, atrodė neįprastai. Minėtas pareigūnas patvirtino, jog tik jiems atvykus, nukentėjusioji iš karto nurodė, kad jai į nosį trenkė R. B. (2 t., b. l. 4–5). Nukentėjusios parodymus patvirtina ir 2017 m. birželio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G788/2017(04), kurioje nurodyta, kad O. L. nosis buvo sulaužyta iki kreipiantis į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2017 m. birželio 13 d., kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu būdu (kumščiu trenkus į nukentėjusios nosį), be to, padarytas O. L. nosikaulių lūžis pripažintas nesunkiu (1 t., b. l. 43). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas T. Š. patvirtino, kad O. L. nosikaulio lūžis galėjo būti padarytas 2017 m. birželio 13 d., kad medicininiuose dokumentuose nebuvo nurodyta, jog O. L. padarytas nosikaulių lūžis yra senas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusioji nosį galėjo susilaužyti dar iki įvykio, laikyti deklaratyviais, nepatvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais ir patikimais įrodymais, todėl atmestini. Nors apeliaciniame skunde prašoma apklausti į įvykį atvažiavusią policijos kursantę, tačiau šis prašymas nepagrįstas, nes skunde nenurodoma, kokias minėta kursantė galėtų nurodyti naujas aplinkybes, kurios dar nebuvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl sudavimo delnu nukentėjusiajai ir kraujo ant nukentėjusiosios veido ar rūbų matymo, apygardos teismas pažymi, kad tai, ar nukentėjusiajai buvo suduota kumščiu, ar delnu, ar kiti įvykio dalyviai, liudytojai aiškiai matė kraujuojančią nukentėjusios nosį, nėra esminės nagrinėjamos bylos aplinkybės, svarbiausia tai, kad R. B. atlikti neteisėti veiksmai sukėlė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytus pavojingus padarinius. Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.Apeliantas teigia, kad jo nusikalstama veika galėjo būti kvalifikuojama tik kaip neatsargus nusikaltimas, t. y. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad, kaip pats R. B. nurodė, jis nukentėjusiajai trenkė susinervinęs dėl nukentėjusios įžeidžiančio ir provokuojančio elgesio, siekdamas pastarąją išvaryti iš namo. Taigi, R. B. nukentėjusiajai trenkė ne dėl savo lengvabūdiškų, rizikingų veiksmų, tačiau tyčia, suvokdamas, jog trenkdamas O. L. į veidą gali sutrikdyti pastarosios sveikatą ir to norėjo, tačiau nekonkretizavo padarinių, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino R. B. veikus tyčia. Skunde teigiama, jog byloje pareikšti civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti, nes byloje neįrodyta, kad dėl R. B. suduotų smūgių nukentėjusiajai buvo sulaužyti nosies kaulai. Apygardos teismas šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta, kadangi, kaip jau konstatuota anksčiau, apylinkės teismas pagrįstai pripažino R. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. pagrįstai nustatė, jog dėl R. B. suduotų smūgių buvo sulaužyti nukentėjusiosios nosies kaulai.
Dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko
Apeliantas skunde teigia, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodytas kitas nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. 2017 m. gegužės 13 d., nei įvyko įvykis (2017 m. birželio 13 d.), todėl mano, jog buvo padarytas esminis BPK pažeidimas ir baudžiamoji byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba perduota prokurorui dėl BPK reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais argumentais.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas 2017 m. birželio 13 d. dėl O. L. R. B. 2017 m. birželio 13 d. padarytų sužalojimų (1 t., b. l. 1–2). Policijos pareigūno V. P. tarnybiniame pranešime nurodomas nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2017 m. birželio 13 d. (1 t., b. l. 5), ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad jai sužalojimai buvo padaryti 2017 m. birželio 13 d., liudytojai S. G., R. S. taip pat nurodė, jog įvykis buvo 2017 m. birželio mėnesį (1 t., b. l. 24, 32-34, 36-37), R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad įvykis buvo 2017 m. birželio 13 d., apygardos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas nurodė, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti 2017 m. birželio 13 d. Įvertinus nurodytas aplinkybes apygardos teismas pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta techninė rašymo apsirikimo klaida – suklysta nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką (mėnesį), kuri nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, sukliudžiusiu išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ar apribojusiu R. B. teisę į gynybą. Pažymėtina ir tai, jog ir pats apeliantas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kaip minėta klaida sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą arba kokiu būdu buvo apribotos jo teisės. Apylinkės teismo posėdžio metu R. B. taip pat nenurodė, kad jam kaltinimas būtų nesuprantamas, neaiškus ar nekonkretus, todėl minėti skundo argumentai ir prašymai bylą perduoti prokurorui arba pirmosios instancijos teismui laikytini nepagrįstais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad minėto rašymo apsirikimo ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, skundžiamas nuosprendis keičiamas tikslinant nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietoje 2017 m. gegužės 13 d., nurodant 2017 m. birželio 13 d. (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Dėl teisės turėti gynėją
Apeliantas teigia, jog jam ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nebuvo paskirtas gynėjas, nors, R. B. manymu, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nes po konflikto jis buvo stresinės būsenos, buvo neblaivus, be to, yra psichiatro įskaitoje, turėjęs galvos traumas. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant bylas asmenų, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynyba, o BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog gynėjo dalyvavimas būtinas tiriant bylas, kai įtariamasis yra suimtas. Iš byloje pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ informacijos matyti, jog R. B. nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (1 t., b. l. 84). Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant apylinkės teisme būtų buvęs būtinas, nes byloje nėra jokių duomenų, kad R. B. nebūtų galėjęs tinkamai ir realiai įgyvendinti savo teisės į gynybą. BPK 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. B. prieš pirmąją apklausą ir prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą buvo išaiškintos teisės dėl gynėjo, tačiau R. B. gynėjo atsisakė (1 t., b. l. 86), vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. B. nurodė, kad yra narkologinio kabineto įskaitoje, tačiau jokių nusiskundimų neturi ir į užduotus klausimus atsakys geranoriškai (1 t., b. l. 88–89). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu R. B. buvo sudarytos visos sąlygos turėti gynėją, tačiau jis jo sąmoningai atsisakė, todėl iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo būtinas ir R. B. teisė turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad apylinkės teismo posėdžio metu nuteistasis R. B. taip pat neturėjo gynėjo, tačiau iš byloje esančio apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, jog teismas kaltinamajam išaiškino jo teises, taip pat ir teisę turėti gynėją, tačiau R. B. tokia teise nepasinaudojo, nurodė, jog supranta, kuo yra kaltinamas, ir sutiko duoti parodymus. Esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas konstatuoja, jog nuteistojo R. B. teisė į gynybą nebuvo pažeista ir nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Be to, savo teise turėti gynėją apeliantas R. B. pasinaudojo apeliacinės instancijos teisme.
Dėl paskirtos bausmės
Apeliantas nurodo, kad jam buvo paskirta per griežta arešto bausmė, atimanti jam (R. B.) galimybę įsidarbinti ir įvykdyti kitus įpareigojimus.BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodoma, kad už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. B. bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, būdamas tris kartus teistas, baustas administracine tvarka, yra niekur nedirbantis, darbo biržoje registruotas (1 t., b. l. 57–68, 69–80, 81–82). Pažymėtina, kad nuteistojo R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pagrįstai pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, apylinkės teismas pagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. B. už padarytą nusikalstamą veiką arešto bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. B. ir jo padarytos veikos pavojingumą didina ir tai, kad jis jau nebe pirmą kartą yra teisiamas dėl nusikalstamų veikų padarymo naudojant smurtą. R. B. 2017 m. vasario 8 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 67–68). Pažymėtina ir tai, kad apelianto nurodomos aplinkybės, jog jam paskirta arešto bausmė atima galimybę dirbti ir vykdyti kitus jo turimus įpareigojimus, nemenkina nei jo kaltės, nei padarytos veikos pavojingumo, todėl tai, kad nuteistajam dėl paskirtos bausmės už padarytą nusikalstamą veiką kyla tam tikrų neigiamų pasekmių ar nepatogumų, nesudaro pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą R. B. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, R. B. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau darė naujus teisės pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. B. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, kuri nėra pati griežčiausia iš BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių.Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad R. B. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo pagrįstai paskirta 60 parų arešto bausmė, kuri yra didesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytos arešto bausmės vidurkis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į R. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (nebe pirmą kartą smurtaujama prieš moterį), R. B. neigiamą asmenybę, jo tyčinę kaltę, konstatuoja, kad R. B. už minėtą nusikalstamą veiką buvo pagrįstai paskirta griežtesnė bausmė nei numatytas arešto bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. B. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, todėl ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti – patikslinti kaltinimą R. B. nurodant, kad jis nesunkiai sutrikdė O. L. sveikatą 2017 m. birželio 13 d. (vietoje 2017 m. gegužės 13 d.).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.