Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, dalyvaujant pareiškėjui D. K. (D. K.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertiną kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str., uždraudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusio kameros yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 p. įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trukumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 4 d., valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 str. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų arba neveikimo, bet taip pat būtina nustatyti, ar tai tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 str. 1 d., prašė teismo priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 3,36 Eur (trys eurai, trisdešimt šeši euro centai).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, prašė teismo jį tenkinti.

Lukiškių TI-K, atstovaujančio Lietuvos valstybę, atstovai į teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose r. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas pridėjo duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015-02-02 iki 2015-10-16. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,38 kv. m iki 34,57 kv. m. Pareiškėjui tekdavo nuo 2,56 kv. m iki 7,38 kv. m ploto. Iš viso 103 dienas pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto vienam asmeniui reikalavimo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nevisada buvo reikiamų baldų – stalų bei kėdžių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176) 14.6. p. nustatyta, kad kiekvienoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Tačiau šiam klausimui svarbi LVAT pozicija, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, dėl stalo bei kėdžių trūkumo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo patirtų nepatogumų, o tik nurodė minėtas aplinkybes. Taip pat byloje nėra duomenų, apie pareiškėjo nusiskundimus Lukiškių TI-K administracijai dėl baldų nesuteikimo. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl stalo bei kėdžių trūkumo nelaikytini pakankamai intensyviais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Anot pareiškėjo, ventiliacija Lukiškių TI-K kamerose neveikia. Šiam klausimui svarbus HN 76:2010 (galiojusi iki 2015-11-01) 24 p., kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad langai nėra pritaikyti vėdinimui, nenurodė, kad kitokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro, ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių. Todėl teismas nesutinka, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu buvo pažeisti. Pareiškėjo argumentai, susiję su ventiliacijos nebuvimu, atmestini.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti pareiškėjas nurodė temperatūros neatitikimą teisės aktuose įtvirtintiems standartams. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose trūkdavo šilumos. Atsakovės atstovas pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. 2015-04-02 atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 108 (pareiškėjas laikytas 2015-02-03 ir 2015-03-05) temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 86). Taip pat 2015-12-22 atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-07-28 iki 2015-10-16) oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 125). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, apie pareiškėjo prašymus atlikti oro temperatūros matavimus Lukiškių TI-K kamerose. Taip pat, svarbu tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K šiltuoju metų laiku, t. y. nuo kovo iki spalio mėn. Todėl teismas laiko, kad pareiškėjo minimas pažeidimas dėl per mažos oro temperatūros nėra nustatytas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildiną iš atsakovės atstovo veiksmų, neišduodant jam pakankamai priemonių, tvarstyti ant kojų atsivėrusias žaizdas. Pažymėtina, kad už šį galimą pareiškėjo teisių pažeidimą atsakinga Laisvės atėmimo vietų ligoninė, o ne Lukiškių TI-K, todėl neturtinės žalos pareiškėjas galėjo reikalauti būtent iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, o ne Lukiškių TI-K.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio reikalavimus. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo išlaikomas valstybės lėšomis, ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 720 Eur.

ABTĮ 44 str. 4 d. nustatyta, kad, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Todėl, vadovaujantis minėta nuostata, teismas neturi pagrindo tenkinti atsakovės atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ABTĮ 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 720 Eur (septyni šimtai dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.