Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-1417/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-12-22
Bylos Nr.: 2A-1417/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02320-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS VANDENYS“

Kategorijos

73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1417/2014Proceso Nr. 2-55-3-02320-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 73.1; 73.2.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1889-431/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS VANDENYS“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „VILNIAUS VANDENYS“ ieškinyje prašė priteisti jam iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 170 458,21 Lt sumą, 7,28 procento procesinių metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2008-05-30 ieškovas ir atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį (draudimo liudijimas BCA Nr. 103251) (toliau tekste – Draudimo sutartis), kuria atsakovas apdraudė ieškovo civilinę atsakomybę draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, vadovaujantis šalių sulygtomis draudimo sutarties sąlygomis. 2009-04-02 įvyko vandentiekio avarija draudėjui nuosavybės teise priklausančiuose vandentiekio tinkluose ir buvo užlietos UAB „MOTO4U“ nuomojamos patalpos (prekių sandėlis ir biuro patalpos), esančios Miškinių g. 21, Vilniuje. Dėl nurodytos priežasties buvo sugadintas UAB „MOTO4U“ turtas. 2009-04-08 ieškovas gavo UAB „MOTO4U“ pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Atsakydamas į pareikštą pretenziją, ieškovas nurodė UAB „MOTO4U“ kreiptis tiesiogiai į UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi pastarasis buvo apdraudęs ieškovo civilinę atsakomybę, tačiau UAB DK „PZU Lietuva“ atsisakius atlyginti nuostolius, UAB „MOTO4U“ pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl patirtų nuostolių atlyginimo ir atsakovu byloje pasirinko UAB „VILNIAUS VANDENYS“, o trečiuoju asmeniu - UAB DK „PZU Lietuva“. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1237-104/2011 2011-08-11 priėmė sprendimą UAB „MOTO4U“ ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš UAB „VILNIAUS VANDENYS" 170 558,21 Lt nuostoliams atlyginti. Ieškovas 2013-05-15 UAB „MOTO4U“ sumokėjo visas priteistas sumas ir taip atlygino avarijos metu padarytą žalą, todėl 2013-06-26 kreipėsi į atsakovą UAB DK „PZU Lietuva“ dėl sumokėtų sumų grąžinimo (Draudimo taisyklių 10.1.1 punktas) ir patirtų nuostolių kompensavimo, vadovaujantis šalių sudaryta Draudimo sutartimi. Atsakovas 2013-07-23 pateikė atsakymą (rašto Nr. 04-11B-106037), kuriuo atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką. Ieškovo manymu, atsakovas, neteisėtai atsisakydamas vykdyti savo sutartinę prievolę, pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. Sudarydamos Draudimo sutartį, šalys aiškiai susitarė, kad atsakovas apdraudžia ieškovo civilinę atsakomybę dėl bet kokios tretiesiems asmenims ir/ar jų turtui padarytos žalos, kuri galėtų atsirasti įvykus avarijoms tiekėjo tinklų atsakomybės ribose arba dėl to, kad kilus avarijai bendrovės, t. y. ieškovo inžineriniuose tinkluose būtų sužalotas ar sugadintas trečiųjų asmenų turtas.

Ieškovas, vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo, Civilinio kodekso nuostatomis, prašė priteisti iš atsakovo 7,28 % (=2013-08-20 1 mėn. VILIBOR, t. y. 0,28% +7%) procesinių metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklių 4.2.22 punktu, t. y., jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygose nėra tiksliai nustatyta kitaip, nedraudžiama draudėjo atsakomybė už žalą, kilusią dėl žemės kasimo darbų, grunto suslūgimo ar nuošliaužos, potvynio ar užpylimo, kilusio dėl lietaus ar sniego (ledo) tirpsmo vandens (t. y. nedraudžiamasis įvykis). Draudimo sutartyje, sudarytoje su UAB „VILNIAUS VANDENYS“, šio nedraudžiamojo įvykio išimties nustatyta nebuvo. Žalos bylos administravimo metu gavus ekspertizės aktą buvo nustatyta, jog vandentiekio vamzdis yra paklotas šlaite. Avarija įvyko pavasarį, kai tirpsta sniegas ir ledas, padidėja paviršinio vandens infiltracija į gruntą. Dėl šių priežasčių gruntas pradėjo judėti žemyn, Neries upės link. Pajudėjus gruntui, su juo kartu pajudėjo ir vandentiekio vamzdis. Dėl šios priežasties susidarė vandentiekio vamzdžio neleistini įtempimai, dėl kurių vamzdis trūko. T. y. nustatyta įvykio priežastis - grunto pajudėjimas/suslūgimas/grunto nuošliauža dėl paviršinio vandens (sniego/ledo) infiltracijos į jį, dėl to trūko vamzdis ir įvyko avarija. Vadovaujantis draudiko papildomu užklausimu, UAB DK „PZU Lietuva“ buvo gautas/pateiktas eksperto L. U. 2011-04-15 raštas „Dėl papildomos informacijos“, kuriame nurodoma, jog tiriant vandentiekio vamzdžio avarijos priežastis, adresu Miškinių g. 21, Vilnius, nustatyta, kad suremontuotas vamzdis prieš intarpą ir už jo yra nevienoje ašyje. Taip pat pažymėta, jog statybos metu, vamzdynai yra klojami tiesiais ruožais, o posūkiai (linkimai) yra daromi alkūnių pagalba, atitinkamai, tokiu išlinkimu, kokioje padėtyje vamzdis buvo po įvykio, pakloti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, ekspertas padarė išvadą, jog vamzdis eksploatacijos metu pakeitė savo padėtį ir trūko susidarius per dideliems deformaciniams įtempimams. Ekspertas taip pat pažymėjo, jog ekspertizės atlikimo metu buvo analizuojamos neleistinų vamzdžio deformacinių įtempimų atsiradimo priežastys atmetimo būdu. Buvo atkreiptas dėmesys į vandentiekį supančią aplinką (vandentiekio vamzdis paklotas šlaite; aplink matosi sutrūkinėjusi asfalto danga ir kt.) ir dėl kokios priežasties vandentiekio vamzdis galėjo deformuotis. Eksperto teigimu, vandentiekio vamzdis galėjo būti perlenktas tik jam pajudėjus iš vietos, o tai galėjo atsitikti tik pajudėjus gruntui. Pajudėjus gruntui kartu su juo pajudėjo ir vandentiekio vamzdis, o kadangi vienas vamzdžio galas yra standžiai įtvirtintas ir „įeina“ į kamerą, kuri tarnauja kaip standi atrama, todėl susidarė toliau einančio vandentiekio vamzdžio neleistini įtempimai, dėl kurių vandentiekio vamzdis ir trūko. Taip pat ekspertas pažymėjo, jog analizuojant dėl kokios priežasties galėjo pradėti judėti gruntas, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad: a) ekspertizės metu nenustatyta, kad vamzdžio trūkimo vietoje būtų judėjusi sunkioji technika ar kaip nors kitaip būtų veikiamas vandentiekio vamzdis, todėl ši, kaip galima priežastis, atmestina; b) vandentiekio vamzdis yra paklotas šlaite; c) netoliese, anksčiau buvo vykdomi statybos darbai ir klojami nauji inžinieriniai tinklai. Paklojus tinklus, gruntas galėjo būti nevisiškai sutankintas; d) avarija įvyko pavasario metu, kai tirpsta sniegas ir ledas, padidėja paviršinio vandens infiltracija į gruntą. Įvertinus žalos bylos administravimo metu nustatytas aplinkybes, įvykio priežastį, taip pat su UAB „VILNIAUS VANDENYS“ sudarytos Draudimo sutarties sąlygas, 2009-09-28 buvo priimtas sprendimas, kad įvykis yra nedraudžiamasis ir draudikui UAB DK „PZU Lietuva"“ nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką. Be to, atsakovas pažymėjo, jog minėtas įvykis negalėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju dar ir dėl to, kadangi jis jokiu būdu nelaikytinas staigiu ir netikėtu rizikos pasireiškimu, su kuo, vadovaujantis draudimo sutarties/draudimo Taisyklių ir teisės aktų nuostatomis, yra siejamas draudžiamasis įvykis.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva" nurodė, jog ieškovas nepagrįstai remiasi LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis bei prašo 7,28 procentų metinių palūkanų priteisimo, nes įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis“.

Apie atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priimtą sprendimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju tiek ieškovas, tiek UAB „MOTO4U“ buvo informuoti dar 2009-09-28 raštais. Atitinkamai ši data laikytina ieškinio senaties termino iš draudimo teisinių santykių pradžia. Atsižvelgiant į tai, ieškovo UAB „VILNIAUS VANDENYS“ ieškinio dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo pateikimo metu ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs (t. y. ieškinio senaties termino pabaiga 2010-09-28).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui UAB „VILNIAUS VANDENYS“ iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 170 458,21 Lt draudimo išmoką, 6 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo pagrįstumą, visų pirma konstatavo, kad kilus ginčui dėl Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 034 4.2.22 punkto (kuriame nurodyta, kad jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygose nėra tiksliai nustatyta kitaip, nedraudžiama draudėjo atsakomybė už žalą, kilusią dėl žemės kasimo darbų, grunto suslūgimo ar nuošliaužos, potvynio ar užpylimo, kilusio dėl lietaus ar sniego (ledo) tirpsmo vandens) nuostatų ir atskirai šalių aptartų draudimo sutarties sąlygų, išdėstytų draudimo liudijime, aiškinimo, turėtų būti vadovaujamasi individualiai aptartomis draudimo sąlygomis, numatančiomis, kad kaip draudiminis įvykis turėtų būti vertinamos avarijos, įvykusios dėl kitų priežasčių tiekėjo tinklų atsakomybės ribose, tai reiškia, kad draudėjo civilinė atsakomybė apdrausta nuo žalos, padarytos trečiųjų asmenų turtui visų avarijų draudėjui nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, nepriklausomai nuo avarijos priežasties (Taisyklių 2.3.2 p.). Atsižvelgiant į tokį aiškinimą teismas padarė išvadą, kad draudikas neteisėtai atsisakė vandentiekio vamzdžio avariją pripažinti draudžiamuoju įvykiu, vadovaudamasis Taisyklių 4.2.22 punkto nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodyta avarijos vandentiekio vamzdyje priežastis tokiu būdu, kad galima būtų konstatuoti, jog tai įvyko dėl grunto suslūgimo. Į bylą pateiktos eksperto išvados, teismo vertinimu, paremtos jo subjektyviu vertinimu, neatliekant pagrįstų skaičiavimų ar tyrimų, o Geologijos tarnyba savo rašte patvirtino, kad įvykio vietoje (žemės sklype, esančiame Miškinių g. 21, Vilniuje) požeminis vanduo iki 15 m gylio nesutiktas, todėl gamtinis sufozijos procesas (grunto pajudėjimas dėl padidėjusio paviršinio vandens infiltracijos į gruntą) negalėjo vykti nei šiame žemės sklype, nei aplinkinėse teritorijose.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad minėtas įvykis negalėtų būti pripažintas draudžiamuoju dar ir dėl to, kad jis jokiu būdu nelaikytinas staigiu ir netikėtų rizikos pasireiškimu, pažymėdamas, jog vandentiekio tinklų avarija įvyko dėl aplinkybių, kurių nei draudikas, nei draudėjas negalėjo numatyti, daryti įtaką jų atsiradimui ar tai valdyti.

Sprendime padaryta išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad draudėjas nevykdė savo pareigų, nustatytų Draudimo sutarties 9 dalyje, reglamentuojančioje draudėjo pareigas gręsiant ar įvykus draudžiamajam įvykiui, kadangi teismas nustatė, jog ieškovas (draudėjas) įvykus draudžiamajam įvykiui nedelsiant apie įvykį pranešė draudikui ir kvietė jį apžiūrėti įvykio vietą ir dalyvauti įvertinant patirtus nuostolius, nedelsiant po šio pranešimo gavimo atsakovas suorganizavo įvykio vietos apžiūrą ir surašė kilnojamojo turto apžiūros aktą, be to, šalys vėliau bendradarbiavo renkant būtinus dokumentus žalos bylai administruoti ir informuojant apie šios bylos administravimo eigą. Teismas, nesutikdamas su atsakovo argumentu, kad jam nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti ir įvertinti trūkusį vamzdį, atlikti kitus tyrimus, nes pranešimo apie įvykį metu vamzdis jau buvo suremontuotas ir užkastas, pabrėžė, kad pagal savo kaip vandens viešojo tiekėjo funkciją ieškovas negali neremontuoti avarijos padarinių, nes tai yra esminė kliūtis tiekti geriamąjį vandenį Vilniaus miestui, o avarijos aplinka irgi turi būti sutvarkyta per minimalų laiką.

Teismas nesutiko su atsakovu, kad nagrinėjamu atveju yra praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui, kildinamam iš draudimo teisinių santykių, pareikšti (CK 1.125 str. 7 d.) motyvuodamas tuo, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, kai draudikas informavo apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką (2009-09-28), o Lietuvos apeliaciniam teismui 2013-04-24 priėmus nutartį, kuria paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011-08-11 sprendimą dėl UAB „MOTO4U“ žalos atlyginimo priteisimo iš UAB „VILNIAUS VANDENYS“ ir atsakovui pateikus 2013-07-23 raštą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam atvejui nėra pagrindo taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų sprendžiant reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 6 procentų palūkanas (CK 6.37, 6.210 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat materialinės teisės normas dėl draudimo sutarties sampratos, dėl ieškinio senaties instituto turinio aiškinimo ir taikymo.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino draudimo teisinių santykių turinį bei nepagrįstai pripažino ginčo įvykį draudžiamuoju. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra įrodyta avarijos vandentiekio vamzdyje priežastis tokiu būdu, jog būtų galima konstatuoti, kad ji įvyko dėl grunto suslūgimo. Bylos nagrinėjimo metu išsiaiškinus, kad tarp šalių nėra ginčo dėl įvykio priežasties (t. y. ieškovas iš esmės pritarė atsakovui, kad įvykio priežastis – grunto suslūgimas / nuošliauža, tai laikytina gamtos reiškiniu), ir nusprendus, kad net ekspertizės aktą parengusio eksperto apklausa nėra tikslinga, todėl nurodyta teismo išvada yra nepagrįsta.

Nurodo, kad ieškovas yra didžiausia Lietuvoje vandentiekio bendrovė, būtent ieškovo pasiūlytomis sąlygomis buvo sudaromos draudimo sutartys, taip pat ir ginčo sutartis, draudimo liudijime numatant konkrečią apdraustą veiklą bei kitas draudimo sutarties sąlygas. Pačiame draudimo liudijime yra aiškiai numatyta, kad draudimo sutarties pagrindas – Taisyklės. Sudarydamos draudimo sutartį šalys nenumatė draudimo liudijime, kad konkrečios Taisyklėse įtvirtintos sąlygos / punktai / nedraudžiamieji įvykiai yra netaikomi, todėl kartu su draudimo liudijime numatytomis sąlygomis privalo būti taikomos ir Taisyklėse įtvirtintos draudimo sutarties sąlygos. Todėl, apelianto manymu, teismo pateiktas ginčo draudimo sutarties aiškinimas prieštarauja kitoms sudarytos draudimo sutarties sąlygoms, draudimo sutarties pagrindu atsakovo prisiimtos draudimo apsaugos apimčiai, dėl kurios šalys susitarė sudarydamos konkrečią draudimo sutartį.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta avarijos vandentiekio vamzdyje priežastis tokiu būdu, jog būtų galima konstatuoti, kad ji įvyko dėl grunto suslūgimo, taip pat kad minėtas įvykis negalėtų būti pripažintas draudžiamuoju ir dėl to, kad jis jokiu būdu nelaikytinas staigiu ir netikėtu rizikos pasireiškimu. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai vadovavosi Geologijos tarnybos 2010-10-20 raštu, kuriame nurodoma, kad žemės sklype, esančiame Miškinių g. 21, Vilniuje, požeminis vanduo iki 15 m gylio nesutiktas, todėl gamtinis sufozijos procesas negalėjo vykti nei šiame žemės sklype, nei aplinkinėse teritorijose, tuo pačiu teismas visiškai nevertino atsakovo argumentų dėl minėto rašto įtakos atsakovo pateiktam ekspertizės aktui. Pažymi, kad į bylą nėra pateikta ekspertizės akte nurodytą įvykio priežastį paneigiančių įrodymų, todėl teismas netinkamai vertino ekspertizės aktą bei pateiktus papildomus duomenis dėl įvykio priežasties.

Apeliantas nurodo, jog akivaizdu, kad įvykio priežastis yra laipsniškas bei nuoseklus procesas, o ne staigus ir netikėtas įvykis, dėl šios priežasties minėtas įvykis taip pat negalėtų būti pripažintas draudžiamuoju.

Pasak apelianto, draudėjas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, apsunkindamas draudikui objektyvią galimybę įsitikinti įvykio buvimu, todėl ir šiuo pagrindu draudikas turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba šią mažinti.

Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad ieškovas nepraleido sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 1.127 str. 5 d.), kadangi šis terminas prasidėjo 2009-09-28, kai ieškovas buvo informuotas apie atsakovo atsisakymą įvykį pripažinti draudžiamuoju, ir baigėsi 2010-09-28.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, ieškinio senatį, tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmestini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad draudėjas UAB „VILNIAUS VANDENYS“ su draudiku UAB DK „PZU Lietuva“ 2008-05-30 sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį (toliau tekste – Draudimo sutartis) (draudimo liudijimas BCA Nr. 103251) (b. l. 9), kurios galiojimo laikotarpis nuo 2008-06-30 iki 2009-06-29, Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr.034 (toliau tekste - Taisyklės) pagrindu. Šia draudimo sutartimi (BCA Nr. 103251) buvo susitarta ir dėl kitų sąlygų, kurios įrašytos draudimo liudijime BCA Nr. 103251, t. y. kad apdraudžiama draudėjo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims ir / ar jų turtui padarytos žalos atliekant vandens skaitiklių montavimo, priežiūros ir aptarnavimo darbus arba dėl kitų priežasčių įvykus avarijoms tiekėjo tinklų atsakomybės ribose, arba įvykus autoįvykiams dėl to, kad atsirado įgriuva gatvėje ar automobilių stovėjimo vietų dangose dėl inžinerinių tinklų gedimo ar dėl to, kad sulūžo šulinio dangtis (atviri šuliniai) ar yra netinkamas šulinio aukštis gatvės dangos atžvilgiu, arba dėl to, kad kilus avarijai bendrovės inžineriniuose tinkluose buvo sužalotas ar sugadintas trečiųjų asmenų turtas. 2009-04-02 UAB „VILNIAUS VANDENYS“ pranešė draudikui apie galimą draudžiamąjį įvykį, kad UAB „VILNIAUS VANDENYS“ 2009-04-02 apie 7.20 val. gavo pranešimą apie įvykusią vandentiekio avariją Miškinių g. 21, Vilniuje, kurios metu buvo užlietos tretiesiems asmenims priklausančios patalpos (b. l. 54). 2009-04-17 draudėjas pranešė draudikui, kad yra gautos trečiųjų asmenų pretenzijos dėl 2009-04-02 įvykusios vandentiekio avarijos padarytos žalos (b. l. 56). Draudikas 2009-09-28 raštu dėl nurodomo įvykio informavo draudėją, kad buvo priimtas sprendimas 2009-04-02 įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, remiantis Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 034 Specialiųjų draudimo sutarties sąlygų 4.2.22 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad, jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygose nėra tiksliai nustatyta kitaip, nedraudžiama draudėjo atsakomybė už žalą, kilusią dėl žemės kasimo darbų, grunto suslūgimo ar nuošliaužos, potvynio ar užpylimo, kilusio dėl lietaus ar sniego (ledo) tirpsmo vandens.

Dėl įvykio pripažinimo (ne) draudžiamuoju

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių ginčas kilo dėl Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 034 4.2.22 punkto nuostatų ir atskirai šalių aptartų draudimo sutarties sąlygų, išdėstytų draudimo liudijime, santykio aiškinimo, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginčo įvykį – žalos padarymą trečiajam asmeniui dėl draudėjo tinkluose įvykusios avarijos, trūkus vandens tiekimo vamzdžiui, pripažinti draudžiamuoju.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta draudimo sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Žemesnės instancijos teismas

Draudimo sutarties pagrindą sudaro draudžiamasis įvykis, t. y. atsitikimas, kuriam įvykus draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką. Paprastai draudimo liudijime (polise) yra nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (CK 6.992 straipsnio 1 dalis), o draudimo rūšies taisyklės – standartinės, bendros sąlygos, taikomos visiems tos draudimo rūšies draudėjams, sudarantiems atitinkamos rūšies draudimo sutartį su tuo pačiu draudiku. Būtent draudimo rūšies taisyklėse paprastai nustatomos draudimo apsaugos ribos, t. y. atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais ir kuriems įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šiose taisyklėse privalo būti nurodyti ir nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų (Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas, vadovaudamasis Taisyklių 2.3.2 punktu, nustatančiu, kad, jeigu draudimo sąlygos prieštarauja draudimo sutartyje numatytoms individualioms draudimo sąlygoms, pirmenybė visada teikiama individualiai draudimo sutarties šalių aptartoms sąlygoms, konstatavo, kad pirmenybė teiktina individualiai šalių aptartai sąlygai, numatančiai, kad apdraudžiama draudėjo civilinė atsakomybė ne tik įvykus avarijai tinkluose dėl vandens skaitiklių montavimo, priežiūros ir aptarnavimo darbų, bet ir įvykus avarijai tiekėjo tinklų atsakomybės ribose dėl kitų priežasčių ir dėl to pripažino, kad ginčo įvykis yra draudžiamasis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad Draudimo sutartis yra sudaryta Taisyklių pagrindu, todėl Taisyklės yra Draudimo sutarties sudedamoji dalis. Nėra ginčo dėl to, kad kilus prieštaravimams tarp draudimo sąlygų bei individualiai aptartų draudimo sąlygų, prioritetas turi būti teikiamas šalių individualiai išreikštai valiai, tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti, kad tokio prieštaravimo nebuvo, kadangi Draudimo sutartyje buvo išvardyti draudžiamieji įvykiai, o nedraudžiamieji įvykiai įvardyti tik Taisyklėse. Pažymėtina, kad draudimo išmoka mokama, kai yra sąlygos, nustatytos draudimo sutartyje, pripažinti įvykį draudžiamuoju ir nėra aplinkybių, kurios darytų įvykį nedraudžiamąjį. Todėl, atsižvelgiant į detaliai išvardytą nedraudžiamųjų įvykių sąrašą Taisyklėse, į kurį privaloma atsižvelgti sprendžiant dėl pagrindų išmokėti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, ir nesant šalių tiksliai aptartų išimčių dėl konkrečių nedraudžiamųjų įvykių pripažinimo draudžiamaisiais Draudimo sutartyje, darytina išvada, jog teismo aiškinimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju Taisyklių bei Draudimo sutarties santykio kontekste nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas (CK 6.193 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai, t. y. kad avarija įvyko dėl grunto suslūgimo, buvo pakankami pripažįstant, kad jo priimtas sprendimas ginčo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju yra pagrįstas, o ieškovas šių atsakovo aplinkybių ir pateiktų įrodymų nepaneigė (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas eksperto L. U. atliktos ekspertizės aktu įrodinėjo, kad ginčo avarija įvyko dėl grunto pajudėjimo / suslūgimo / grunto nuošliaužos dėl paviršinio vandens infiltracijos į jį (b. l. 61-99), šių nustatytų aplinkybių ieškovo į bylą pateiktas Lietuvos geologijos tarnybos 2010-10-20 laiškas (b. l. 116), kuriame buvo analizuojama sufozija – požeminio vandens atliekamas tirpiųjų medžiagų išplovimas ir smulkių mineralinių dalelių išnešimas besisukant pro uolienas (gruntą), nepaneigė, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kadangi jame nebuvo nagrinėjama paviršinio vandens infiltracija į gruntą, nors būtent ši aplinkybė yra reikšminga ginčo atvejui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „VILNIAUS VANDENYS“ 2009-04-28 rašte, pasirašytame gamybos direktoriaus V. K. (b. l. 162), nurodė, kad 2009-04-02 avarijos priežastis – po žiemos įšalo dėl grunto deformacijų nulūžęs ketinis vandentiekio vamzdis D-200mm. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą pateikti įrodymai nepaneigia atsakovo teiginių, kad ginčo avarija įvyko dėl grunto suslūgimo.

Pažymėtina, kad teismo padarytos išvados dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo ieškovui nepakankamai bendradarbiaujant su atsakovu nėra lemiamas veiksnys sprendžiant dėl draudimo išmokos nemokėjimo nagrinėjamu atveju, kadangi įvykis pripažintas nedraudžiamuoju ne dėl draudimo sąlygų pažeidimo, bet dėl kitų aukščiau paminėtų priežasčių.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo nagrinėjamu atveju nėra praleistas argumentuodamas tuo, kad teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apelianto argumentais.

Pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013). Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014).

CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, taikytinos CK 1.127 straipsnio nuostatos, pagal kurios 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; ši taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, kai 2009-09-28 gavo iš draudiko raštą, kuriuo pastarasis atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, bet Lietuvos apeliaciniam teismui 2013-04-24 priėmus nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-08-11 sprendimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš UAB „VILNIAUS VANDENYS“ UAB „MOTO4U“ naudai ir 2013-07-23 pateiktas raštas atsakovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu įvertinti tai, jog ieškovui sudarius Draudimo sutartį su atsakovu ir vykdant šios sutarties sąlygas, jis įgijo teisę reikalauti išmokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčo įvykis (vandentiekio avarija Miškinių g. 21, Vilniuje) įvyko 2009-04-02, o 2009-09-28 raštu draudikas pakankamai aiškiai informavo draudėją bei žalą patyrusį asmenį UAB „MOTO4U“, kad nurodytas įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, todėl jam neatsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką (b. l. 57-60). Būtent nurodytą dieną – 2009-09-28 – ieškovas sužinojo ar objektyviai galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė, kildinama iš Draudimo sutarties (teisė gauti draudimo išmoką), yra pažeista, todėl būtent nuo nurodytos dienos ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamam atvejui, neįvertino to, jog teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priteisimo įsiteisėjimas iš esmės nebuvo teisiškai reikšmingas sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, kadangi šiuo sprendimu nebuvo sprendžiami reikalavimai, susiję su draudimo teisiniais santykiais, ieškovo ar žalą patyrusio asmens teise į draudimo išmoką. Todėl sutiktina su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (2013-10-16), todėl ir dėl nurodytos priežasties ieškinys atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus ieškinį, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatomis, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.). Teismo turėtos pašto išlaidos 14 Lt sumai priteistinos iš ieškovo (CPK 92, 96 str.).

Tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovo priteistina 3 306,80 Lt sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 207) (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamai vertinant į bylą pateiktus įrodymus, taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius (nedraudžiamuosius įvykius), ieškinio senatį, todėl sprendimas naikintinas ieškinį atmetant (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS VANDENYS“, juridinio asmens kodas 120545849, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, 3 306,80 Lt (tris tūkstančius tris šimtus šešis litus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 14 Lt (keturiolika litų) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660).

TeisėjaiDanutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidijus Žironas