Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje pateikti L. B. asmens bylų duomenys patvirtina, kad pareiškėjas teismo nuosprendžiais paskirtas laisvės atėmimo bausmes Alytaus PN atliko nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. ir bylos nagrinėjimo metu atlieka nuo 2016 m. birželio 10 d. (b. l. 14-15).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lietuvos valstybei atstovaujančių Alytaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d., atlyginimo.

Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytus PN atsiliepime suformulavo reikalavimą taikyti ieškinio senatį (b. l. 9-10).

Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senatis yra civilinės teisės reglamentuojamas institutas, teismas, spręsdamas dėl jo taikymo, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-320-248/2017). CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, kokios šio termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis. Tai reiškia, kad termino praleidimo priežastis yra vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas, kreipdamasis skundu į teismą, siekė gauti atlyginimą už neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė Alytaus PN atlikdamas bausmę nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. (b. l. 3). Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo per Alytaus PN padavė 2018 m. liepos 9 d. (b. l. 5). Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko periodiškai nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2015 m. gegužės 15 d., kai buvo paleistas į laisvę, o po to - nuo 2016 m. birželio 10 d., ir pateikė tai patvirtinančius duomenis (b. l. 9, 14-15). Atsižvelgus į skunde nurodytus teiginius, jog dėl kalinimo sąlygų jautė didelius neigiamus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, akivaizdu, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką turėjo suvokti ir suvokė apie galimą teisės į materialinį aprūpinimą pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam per nustatytą 3 metu ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Nagrinėjant bylą, tokių aplinkybių taip pat nebuvo nustatyta.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes bei į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, ir esant atsakovės atstovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, daroma išvada, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už 2014 m. sausio mėn. - 2015 m. gegužės 15 d. laikotarpį, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Dėl šios priežasties ir vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2014 m. sausio mėn.- 2015 m. gegužės 15 d. laikotarpį atmetama.

Lietuvos valstybei atstovaujančių Alytaus PN reikalavimu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, sprendžiama dėl pareiškėjo nurodytų galimų teisės aktų pažeidimų nuo 2016 m. birželio 10 d., kai pareiškėjas atvyko į Alytaus PN atlikti naujai paskirtą bausmę, iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau - ginčo laikotarpis). Teismas nepasisako dėl pareiškėjo atsikirtime išdėstytų argumentų apie aplinkybes, susijusias su laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d., kadangi teismui paduotame skunde L. B. buvo aiškiai apibrėžęs ginčo laikotarpį – nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2017 m. sausio 1 d. Dėl tokiomis kalendorinėmis datomis apibrėžto ginčo laikotarpio buvo priimtas nagrinėti paduotas skundas, pareikalauta pateikti atsiliepimą ir su ginčo aplinkybėmis susijusių duomenų bei juos patvirtinančių dokumentų (b. l. 7).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas valstybė yra specialusis – viešas asmuo. Toks atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, pasireiškiančius tuo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, sprendžiant, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgiama į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Minėta, kad pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildina iš to, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu neskyrė jam higienos priemonių - dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų. Atsakovės atstovas pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčijo, tačiau tvirtino, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai Alytaus PN pareigos išduoti nuteistiesiems šias higienos priemones nenustatė.

Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos). Pagal šias normas, vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė, kad nuteistiesiems turi būti išduodami dantų šepetėliai, dantų pasta ir skutimosi peiliukai. Tačiau pagal Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą, suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Teismo vertinimu, šios dvi grupės asmenų pasižymėjo tuo pačiu požymiu – jiems įstatymų nustatyta tvarka apribota laisvė. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis), o vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas aukščiau nurodytų teisės normų nuostatas, padarė išvadą, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos. LVAT vertino, kad tokiu atveju susiduriama su nacionalinio įstatymo ir Konvencijos normų kolizija, kuri, kaip teisės taikymo klausimas, išsprendžiama, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. LVAT išaiškino, kad, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017). Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo, atsižvelgiama į EŽTT sprendime, priimto byloje Melnitis prieš Latviją, pateiktus išaiškinimus. Nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas dėl kalėjime laikyto asmens skundo, kuriame, be kitų netinkamų laikymo sąlygų, buvo nurodyta ir tai, kad įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų - muilu, dantų šepetėliu, dantų pasta, dėl ko asmuo nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. EŽTT pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, tai akivaizdžiai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. EŽTT konstatavo, kad nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį aukščiau nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų - ir Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. EŽTT akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo Konvencijoje nustatytų pareigų, tarp jų – ir pareigos užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.

Atsižvelgus į nurodytus LVAT ir EŽTT išaiškinimus, vertinama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl tos priežasties, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), vadovaudamasis aukščiau nurodyta LVAT ir EŽTT teismine praktika bei atsižvelgęs į tai, jog Konvencijos pažeidimas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti, daro išvadą, kad yra pagrindas 2016 m. birželio 10 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu konstatuoti neteisėtą aktą - valstybės neveikimą.

Pareiškėjas prašė iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neišduodant higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų), buvo žeminamas jo orumas, jis patyrė dvasinius bei psichologinis išgyvenimus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodyto pataisos įstaigos neveikimo galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas bausmės atlikimo vietoje nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010 ir kt.). Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad atsakovės atstovui neišdavus pareiškėjui asmens higienos priemonių, pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių, kurios patenka į CK 6.250 straipsnyje pateikiamą neturtinės žalos apibrėžimą; šios pasekmės buvo priežastiniu ryšiu susijusios su neteisėtais atsakovės atstovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir kaip Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimas.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į asmeniui kilusias pasekmes, žalą padariusio subjekto kaltę, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN administracijai būtų teikęs skundus dėl higienos priemonių neišdavimo ir prašęs šias priemones išduoti, kad pataisos įstaiga būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad neišdavus dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų, pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai būtų padarytas nepataisomas poveikis. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo L. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad L. B., 2016 m. birželio 10 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu Alytaus pataisos namuose atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeista teisė į aprūpinimą higienos priemonėmis.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.