Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. O., S. A., kurie yra įstatyminiai Y. O., M. O. ir H. O. atstovai, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. O., S. A., kurie yra įstatyminiai Y. O., M. O. ir H. O. atstovai, skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

42. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

44. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamas Departamento Sprendimas buvo priimtas, išnagrinėjus pareiškėjo antrą 2021 m. balandžio 13 d. prieglobsčio prašymą, kuris buvo grindžiamas tuo, kad kilmės šalies saugumo tarnyba domisi pareiškėju F. O. kaip besimokiusiu (duomenys neskelbtini) universitete, jog žmonės, su kuriais jis mokėsi (duomenys neskelbtini), grįžę į (duomenys neskelbtini), buvo nuteisti ir pasodinti į kalėjimą. Šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėjai pateikė 2020 m. rugsėjo 23 d. žiniasklaidos straipsnį. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) saugumo darbuotojai domisi pareiškėju iki šiol. (duomenys neskelbtini) likusių F. O. šeimos narių klausinėjo apie pareiškėją, prašė jo telefono numerio, porą kartų skambino ir pačiam prieglobsčio prašytojui, jam jau būnant Lietuvoje.

46. Aktualu yra tai, kad pirminių pareiškėjo F. O. 2018 m. lapkričio 30 d. prašymo ir pareiškėjos S. A. 2019 m. gegužės 6 d. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrindu Departamentas atliko tyrimą, kuriuo metu nustatė, kad pareiškėjas F. O. mokėsi (duomenys neskelbtini) universitete. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, kuri patvirtintų, kad dėl studijų užsienyje asmenims buvo / yra keliamos baudžiamosios bylos, kad jie dėl to buvo / yra paieškomi, sulaikomi, kankinami, įkalinami. Departamentas nenustatė, kad dėl pareiškėjo F. O. studijų užsienyje ar (duomenys neskelbtini) tikėjimo pareiškėjams F. O. ir S. A. kiltų reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, taip kaip jie suprantami Įstatymo kontekste. Departamentas dėl pirminių pareiškėjų prašymų 2020 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr._(15/6-12) 12PR-117, atsisakydamas suteikti prieglobsčio prašytojams prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, pripažino pagrįstu.

47. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atliekant tyrimą Departamente, būtent prieglobsčio prašytojo F. O. pažįstamų asmenų įkalinimas pagal naujai pateiktą informaciją (žiniasklaidos straipsnį) ir jų sąsajos su prieglobsčio prašytojais buvo nauja faktinė aplinkybė, kuri buvo vertinama paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo kontekste. Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjų paskesnio prašymo pagrįstumo, vertino pareiškėjų pateikto 2020 m. rugsėjo 23 d. publikuoto straipsnio turinį bei rinko informaciją apie šiame straipsnyje ir pareiškėjo papildomos apklausos metu nurodytus asmenis, kurie, pareiškėjo teigimu, dėl mokslų (duomenys neskelbtini) universitete buvo areštuoti ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis. Atlikęs tyrimą Departamentas konstatavo, kad žmonės, kurie mokėsi (duomenys neskelbtini) universitete išties sulaukia represinių veiksmų. Taip pat Departamentas nustatė, kad pareiškėjai galėjo pažinoti mažiausiai du asmenis, kurie buvo susiję su studijomis (duomenys neskelbtini) ir dėl to buvo nuteisti už valstybės išdavystę. Departamentas vertino pareiškėjų riziką nukentėti individualių aplinkybių, susijusių su pareiškėjais, kontekste. Nagrinėjamu atveju yra aktuali Departamento iš pareiškėjų paaiškinimų nustatyta aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojai nuo 2010 m. negyvena (duomenys neskelbtini), asmenys, kuriuos galimai pareiškėjai pažinojo iš studijų (duomenys neskelbtini) universitete buvo sulaikyti ir nuteisti 2020 ir 2021 metais. Departamentas nenustatė, jog vien dešimties metų senumo faktas apie studijas (duomenys neskelbtini) buvo priežastimi baudžiamosioms byloms už valstybės išdavimą iškelti.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų paaiškinimus, Departamento tyrimo metu surinktą informaciją, sutinka su Departamento išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjų atveju tikimybė, kad vien dėl jų senų pažinčių jie galėtų būti įkalinti (duomenys neskelbtini), nelaikytina aukšta. Pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) yra išvykę prieš 12 metų. Departamento atlikto tyrimo duomenimis pareiškėjai taip pat nėra įrašyti į terorizmu kaltinamų asmenų sąrašą, jų taip pat nėra (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąraše, nors pareiškėjai apklausų Departamente metu teigė, kad pareiškėjas F. O. yra paieškomų asmenų sąraše bei savo kilmės šalyje įvardijamas kaip teroristas. Pagal pareiškėjų paaiškinimus nenustatyta realios rizikos jiems patirti persekiojimą. Atsižvelgus į tai, pagrįstai pripažinta, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

49. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nagrinėjamu atveju Departamentas vertino, ar prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai. Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, kad prieglobsčio prašytojai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjų kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį. Jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Departamento surinktą informaciją ir padarytas išvadas, į bylą nepateikta. Pažymėtina, kad pareiškėjai turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjų prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir pagrįstai sprendė dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų F. O., S. A., Y. O., M. O. ir H. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.