- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-17
- Bylos Nr.
- I-166-406/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros
- Atsakovas
- Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno marių regioninio parko direkcijos, A. Č., A. A. S.
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-166-406/11Procesinio sprendimo kategorija 4.5;14.3 (S) KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 17 d.Kaunas Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros atstovui Dariui Valkavičiui,atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atstovėms Gražinai Bendikienei ir Aldonai Paplauskienei,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Ernestai Mockutei, trečiojo suinteresuotojo asmens – Kauno marių regioninio parko direkcijos atstovui Silvijui Klenauskui,viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno marių regioninio parko direkcijai, A. Č. ir A. A. S. dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,nustatė : Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, prašo panaikinti 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 3 punktą, kuriuo patvirtintas detalus planas, suformuojant prie nuosavybės teise A. Č. ir A. A. S. priklausančių pastatų ir įrenginių (duomenys neskelbtini). 8.6679 ha žemės sklypą bei 2004 m. lapkričio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-04-9488, kuriuo šis 8.6679 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 4950/0004:318) parduotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S..Pareiškėjo atstovas nurodė, kad 2008 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje buvo gauta VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos informacija, iš kurios matyti, kad atliekant valstybinės reikšmės miškų valstybinės žemės sklypų kadastrinius matavimus, Rumšiškių girininkijos kvartale Nr. 358 6,7,10,14,15 ir 21-24 taksaciniai sklypai ar jų dalys yra parduoti. Tuo pagrindu buvo prašoma išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, formuojant žemės sklypą valstybinės reikšmės miškų valstybinėje žemėje, taip pat, ar teisėtai šis sklypas privatizuotas. Pareiškėjo atstovas teigia, kad ginčijami įsakymai yra neteisėti. Tikrinant gautą informaciją paaiškėjo, kad nurodyti sklypai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 kovo 1 d. priimtu nutarimu Nr. 239 „ Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Jo nuomone, valstybinio miško žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, tokia nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima, 2ji yra išimta iš civilinės apyvartos. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo bei jo pardavimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims prieštarauja įstatymams ir teisės aktams - Konstitucijos 47 straipsniui, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 7 dalies reikalavimams, todėl naikintini.Atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atstovės su pareiškėjo prašymu nesutinka. Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Ginčo atveju buvo formuojamas žemės sklypas prie naudojamų ir nuosavybės teise A. Č. ir A.A. S. valdomų statinių. Planavimo procedūros pažeistos nebuvo. Be to, ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu suformuotame sklype esantys miškai dar nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškams, nes ginčo teritorija į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą buvo įtraukta tik 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1370, t. y. jau po ginčijamų aktų priėmimo. Atstovės pabrėžė, kad detalusis planas buvo suderintas su visomis institucijomis, išduodant teigiamas sąlygas, todėl savivaldybei nekilo jokių abejonių. Mano, kad pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą terminą skundui paduoti, be to, detaliuoju planu nebuvo pažeistas joks viešasis interesas. Prašo skundą atmesti, nes detalusis planas parengtas ir žemės sklypas parduotas nepažeidžiant įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų.Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė nurodo, kad pareiškėjo prašymas atmestinas. Ginčijamų aktų priėmimo metu Žemės įstatymo 6 str. nuostatos negalėjo būti taikomos, nes tik 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo nustatyti valstybinės reikšmės miškai, tuo tarpu pirkimo pardavimo sutartis sudaryta dar iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, jos nuomone, teisės aktai nedraudžia parduoti žemės draudžiamosiose teritorijose, kai tai reikalinga esamiems pastatams, statiniams eksploatuoti. Trečiojo suinteresuoto asmens – Kauno marių regioninio parko direkcijos atstovas su pareiškėjo prašymu sutinka, prašo tenkinti. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės sklypas suformuotas ir parduotas valstybinio miško žemėje, kuri yra šimtinė valstybės nuosavybė. Perleisti tokią žemę, išimtą iš civilinės apyvartos, privačių asmenų nuosavybėn įstatymai draudžia. Be to, žemės sklypas suformuotas aiškiai per didelės apimties, neatsižvelgiant į Kauno marių regioninio parko direkcijos direktorės išvadą, duotą detalaus plano rengimo metu.Prašymas pagrįstas ir tenkintinas.Pareiškėjas ginčija 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 3 punktą, kuriuo patvirtintas detalus planas, suformuojant prie nuosavybės teise A. Č. ir A. A. S. priklausančių pastatų ir įrenginių (duomenys neskelbtini). 8.6679 ha žemės sklypą bei 2004 m. lapkričio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-04-9488, kuriuo šis 8.6679 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 4950/0004:318) parduotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S.. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, siekdamas sugrąžinti valstybinės reikšmės mišką į valstybės dispoziciją, ginčą kelia dėl žemės sklypo detalaus planavimo procedūrų ir šių administravimo procedūrų pagrindu įvykusio vėlesnio žemės pardavimo fiziniams asmenims. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas Kaišiadorių rajono apylinkės teisme taip pat ginčija valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko administracijos ir A. Č. ir A. A. S. (b.l. 24-26). Šiuo aspektu specialioji kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti yra nustačiusi, kad aptariamame ginče iš esmės dominuoja administraciniai teisiniai aspektai, papildomų, grynai civilinių reikalavimų nėra keliama, todėl byla, kuriame reiškiami tokie reikalavimai yra teisminga administraciniam teismui (b.l. 114-116). Taigi nagrinėjamoje byloje teismas vertins tik Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-04-9488 (b.l. 33) teisėtumą.Dėl viešojo intereso ir termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą.Pareiškėjas – Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais, siekdamas apginti viešąjį interesą, byloje prašo panaikinti minėtus administracinius aktus. Sprendžiant šių ginčijamų administracinių aktų teisėtumo klausimą, 3visų pirma išspręstinas klausimas, ar prokuroro nurodytas ginamas interesas, vertinant jo turinį, pripažintinas viešuoju, taip pat ar nepraleistas įstatyme nustatytas terminas kreiptis į teismą, nes atsakovo atstovės mano priešingai. ABTĮ 56 str. 1 d. nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d., kurioje numatyta, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., kuri nustato, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau tekste – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008 (Administracinių teismų praktika Nr. 5 2008 m.) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl, siekiant nustatyti ar ginčo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina apibrėžti, kas yra laikytina viešuoju interesu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau tekste – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kiekvienas viešasis interesas turi būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, viešojo intereso įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas bei apsauga taip pat turi būti konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008 taip pat konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, bus pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Šios bylos kontekste pažymėtina tai, kad Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese. 4Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina nuostatą, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir parkai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Valstybinis miškas tvarkomas įstatymų nustatyta tvarka, juo gali būti disponuojama, perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, mainant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis tik vadovaujantis įstatymais. Taigi valstybė suinteresuota valstybinio miško apsauga. Valstybės neatskiriama dalis yra visuomenė. Iš to darytina išvada, kad visuomenė yra suinteresuota valstybinio miško apsauga, o tai reiškia, kad prokuroro siekis užkardyti neteisėtą valstybinio miško perleidimą privačion nuosavybėn yra viešasis interesas, kurį prokuroras turi teisę įgyvendinti teisme. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje prokuroras į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą.Atsakovo atstovės nurodo, kad pareiškėjas galimai praleido skundo padavimo terminą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nenumato specialaus termino, per kurį prokuroras ar kitas šioje įstatymo normoje nurodytas subjektas gali paduoti skundą teismui dėl viešojo intereso gynimo. Todėl kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, nustatančios, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Atsižvelgiant į tai, jog prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog termino kreiptis į teismą eigos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Kartu pažymima, kad šis termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, nėra privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia įstatymų aiškinimo logika. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Todėl jis turi surinkti duomenis, pakankamus išvadai, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį ar kitą interesą, kurio teisminės gynybos inicijavimo teisė suteikta prokurorui (žr. Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), P. 184–229; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Iš bylos medžiagos matyti, kad apie įstatymų pažeidimus, susijusius su žemės sklypo formavimu bei jo vėlesniu pardavimu valstybinės reikšmės miškų teritorijoje, prokuroras sužinojo 2008 m. spalio 9 d., gavęs informaciją iš Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Valstybinės įmonės Kaišiadorių miškų urėdija (b.l. 9). Į teismą dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas kreipėsi operatyviai 2008 m. lapkričio 7 d., todėl darytina išvada, kad termino skundui paduoti nepraleido.Dėl ginčijamų aktų teisėtumo.Pareiškėjas, ginčydamas 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 3 punktą, kuriuo patvirtintas detalus planas, suformuojant prie esamų pastatų ir įrenginių (duomenys neskelbtini) žemės sklypą bei 2004 m. lapkričio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-04-9488, kuriuo šis 8.6679 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 4950/0004:318) parduotas tretiesiems 5suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S., tvirtina, kad šie administraciniai aktai prieštarauja įstatymams ir teisės aktams.Iš bylos medžiagos matyti, kad detaliojo plano rengimo tikslas buvo suformuoti žemės sklypą prie trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise valdomų pastatų, reglamentuoti žemės naudojimą ir užstatymą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas ir 10 straipsnis (redakcija, galiojusi ginčijamų aktų priėmimo metu) leidžia valstybinę žemę išnuomoti ar parduoti be aukciono, jei ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, o žemės sklypai išnuomojami ar parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Kolegija, įvertinusi valstybinės žemės statusą, konstatuoja, kad ginčo atveju šių teisės aktų nuostatos, ginčijamu įsakymu suformuojant būtent tokios apimties bei dydžio žemės sklypą, netaikytinos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Taigi gamtinės aplinkos objektų naudojimas gali būti ribojamas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Minėta, kad Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta apie valstybinės reikšmės miškų priklausymą išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o valstybinių miškų savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškui. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (Žemės įstatymo 6 str. 2 d.). Tokios minėtų teisės aktų nuostatos galiojo ir ginčijamų aktų priėmimo metu.Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai, kaip jau buvo minėta, yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn, o tokių svarbių valstybės ūkiui objektų, kaip valstybinis miškas, priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams, atliekamiems su šiais objektais. Priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus pirmiausia turi būti paisoma pagrindinio įstatymo - Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai reiškia, kad šių objektų, ginčo atveju valstybinio miško, perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Pažymėtina ir tai, kad jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos (CK 4.7 str.).Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama pirmiau minėtų įstatymų nuostatas, 2000 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą Nr. 239 „ Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėtina, kad rengiant minėtą nutarimą, pasiūlymus dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo suderino Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas, Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyrius (b.l. 127-132). Jame, be kitų, valstybinės reikšmės miškų plotams priskirta ir žemės sklypo dalis, kurio kadastrinis Nr. 4950/0004:318. Atsakovų atstovės nurodo, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu jiems nebuvo žinoma, kad teritorijų planavimo dokumentu planuojama teritorija yra priskirta valstybinės reikšmės miškams. Tokie atsakovo argumentai paneigti bylos medžiaga. Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie aplinkos apsaugos ministerijos 2000 m. kovo 17 d. raštu Nr. 03-5-313 suinteresuotoms institucijos, tame tarpe ir Kauno apskrities viršininko administracijai, buvo pateikta minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašai ir schemos (b. l. 156, 159). Taigi minėto nutarimo 3 punkte išdėstyta nuostata - pavesti Miškų ir saugomų teritorijų 6departamentui prie Aplinkos ministerijos iki 2000 m. balandžio 1 d. pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams šio nutarimo 1 punkte nurodytas schemas – buvo įvykdyta tinkamai. Pažymėtina, kad šią aplinkybę pripažįsta ir Kauno apskrities viršininko administracija, nurodydama, jog 2000 m. kovo 31 d. (Nr. 752) raštą gavo, tačiau jis nėra išlikęs, nes yra pasibaigęs saugojimo laikas (b.l. 152, 153). Taigi Kauno apskrities viršininko administracija, kaip vienintelė valstybinės žemės Kauno apskrityje valdytoja, ne tik žinojo, bet ir privalėjo žinoti, kad šis žemės sklypas pagal Vyriausybės nutarimą yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams ir detaliojo planavimo procedūrų metu pateikti atitinkamas išvadas. Atsakovas, teigdamas, jog ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu suformuotame sklype esantys miškai dar nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat nepagrįstai nurodo, kad ginčo teritorija į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą buvo įtraukta tik 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 t. y. po ginčijamų aktų priėmimo. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai (b.l. 9, 12, 15-19, 28, 36, 37, 127-132, 156-160, II t. b.l. 6-11) neabejotinai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. 4950/0004:318) tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S. suformuotas VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos Rumšiškių girininkijos kvartale Nr. 358, kurio 6,7,10,14,15 ir 21-24 taksaciniai miško sklypai ar jų dalys, priskirtos valstybinės reikšmės miškams būtent 2000 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 239, t. y. iki ginčijamų aktų priėmimo dienos. Pabrėžtina, kad sklypas šiuo metu registruotas Lietuvos Respublikos miškų kadastre.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, yra įgyvendinamas, per valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą: jų tvarkymas turi atitikti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje įtvirtintus principus: 1) visuomeninės naudos; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo; šis principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; 4) viešosios teisės; šis principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Viešosios teisės principas itin aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste, jis reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista įstatyme.Pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi ginčijamų aktų priėmimo metu) nurodyta, jog savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Tokių sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 3 punkte nurodyta, jog savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu ir minėtu Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui.Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pažymi, kad rengiant detalųjį planą buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Ginčijamu detaliuoju planu buvo nustatytos ne tik žemės sklypo ribos bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bet šiuo planu buvo sudarytos sąlygos turtą, priklausantį išimtine valstybės nuosavybe, parduoti. Pabrėžtina ir tai, kad detaliojo plano sprendiniuose bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentuose apskritai nutylima, kad jais buvo sprendžiama dėl valstybinio reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai, taigi šios aplinkybės, kurios tiesiogiai įtakojo ginčijamo sprendimo 7priėmimą, nebuvo analizuojamos bei vertinamos.Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. D1-239 (aktualiu ginčijamo įsakymo priėmimo metu) patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 11.2 punktą detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra valstybinės žemės valdytojai, kai jiems valstybinė ar savivaldybės žemė perduota patikėjimo teise, o pagal šių taisyklių 11.4 punktą savivaldybė negali reikalauti iš detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus rengti ne jo valdomo ar naudojamo žemės sklypo detalųjį planą, o tais atvejais, kai rengiant detalųjį planą būtina išnagrinėti didesnę teritoriją prie planuojamo žemės sklypo ar jų grupės, detalusis planas rengiamas tik valdomam ar naudojamam žemės sklypui. Byloje nėra duomenų apie tai, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatorius valdė ar naudojo visa apimtimi 8.6679 ha sklypą, kuris buvo suformuotas prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų, taip pat kad žemės sklypas buvo suformuotas teritorijų planavimo dokumentuose bei vėliau parduotas tokio dydžio, kuris būtinas pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, atsižvelgiant į aukščiau minėtas teisės normas ir įvertinusi tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo viso minėto žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, naudotojai ar valdytojai, daro išvadą, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos nepagrįstai bei neteisėtai buvo atsakovų išplėstos.Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma formuojant naujus žemės sklypus, o keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Taigi žemės naudojimo paskirtis ir jos keitimas siejami su teritorijų planavimo procesu ir šiame procese sukurtais aktais – teritorijų planavimo dokumentais. Teritorijų planavimas – nustatyta ir svarbi procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 39 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo, galiojusio priimant ginčijamus aktus, 24 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja valstybės, Vyriausybės, Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskrities ir savivaldybės lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendiniams, taip pat įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamos bylos atveju detalusis planas buvo parengtas, turint tikslą suformuoti rekreacinės paskirties žemės sklypą prie esamų pastatų (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad detaliojo plano parengimu buvo siekiama ir šio sklypo įsigijimo nuosavybėn. Pareiškėjo reikalavimais ginamų teisių bei ypatingų vertybių pobūdis ir itin svarbių valstybės ūkiui objektų – valstybinės reikšmės miškų priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams atliekamiems su šiais objektais. Taigi teisiniai veiksmai ir teisinės procedūros, siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, turėjo būti atliekamos taip, kad nebūtų pažeidžiamas imperatyvus šių objektų priskyrimas valstybės nuosavybėn Konstitucijos 47 straipsnyje, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Ginčijami įsakymai priimti ignoruojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 239, pagal kurį didžioji dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, taip pat neatsižvelgiant į jau minėtus imperatyvius Konstitucijos 47 straipsnio bei kitų teisės aktų - CK 4.7 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, iš esmės draudžiančius tiek perleisti, tiek įsigyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius objektus, išimtus iš civilinės apyvartos.Taigi kolegija konstatuoja, kad ginčijamais administraciniais aktais įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn. Ginčijamų aktų priėmimu pažeidus draudimą perleisti valstybei išimtine nuosavybės teise 8priklausantį objektą, tokį perleidimą įteisinantys aktai (šiuo atveju, ginčijami įsakymai) negali sukurti teisėtų padarinių, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur). Kadangi valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, todėl jų privati nuosavybė apskritai yra negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).
Tretieji suinteresuoti asmenys, ginčydami administracinius aktus, teigia, kad pats ginčo žemės sklypo įtraukimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu į valstybinės reikšmės miškų plotų schemas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio aplinkybių konstatavimas nepriskirtas apygardos administracinio teismo kompetencijai, todėl šio nutarimo teisėtumo klausimas nespręstinas. Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime nagrinėdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. <...> Taigi administraciniai teismai nesprendžia ir tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) formuluotė „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima Administracinių bylų teisenos įstatyme vartojama sąvoka „viešasis administravimas“. Taigi nagrinėjamame kontekste Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos, reiškia, jog apygardos administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia.
Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ginčijami įsakymai, kuriais 8.6679 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai suformuotas valstybinės reikšmės miškų plotuose bei vėliau parduotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra neteisėti iš esmės ir naikintini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 89 str. 1 d. 1 p., kolegija
nusprendžia:
Prašymą tenkinti.
Panaikinti 2004 m. liepos 19 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 409 „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ 3 punktą, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalus planas „žemės sklypo, naudojamo rekreacijai, suformavimas prie esamų pastatų“.
Panaikinti 2004 m. lapkričio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-04-9488, kuriuo A. Č. ir A. A. S. parduotas 8.6679 ha žemės sklypas (kadastro Nr. 4950/0004:318, unikalus Nr.4400-0398-0623), esantis (duomenys neskelbtini)
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Gintaras Čekanauskas Natalja ZelionkienėAsta Urbonienė